Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-03-29 · Administracinė byla Nr. eA-1188-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-03-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-29
Bylos Nr.
eA-1188-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00131-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
B. S.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Laimonas Strauka
Kategorijos
  • 6.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eA-1188-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00131-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 6.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas B. S. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas atstovo pagal įstatymą K. S. (toliau – ir pareiškėjo atstovas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2015 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. (10.4)SI-272; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1066; 3) įpareigoti atsakovą Klaipėdos skyrių pakeisti 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. PE-SP1-13411 ir skirti pareiškėjui našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos skyrius skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir atsisakė skirti našlaičių pensiją pareiškėjui nuo 2007 m. balandžio 8 d., o Valdyba skundžiamu sprendimu ginčijamą Klaipėdos skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos skyrius netinkamai vykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą, kuriuo panaikinti Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. (9.303)13G-1633 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją B. S.“, Valdybos 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (6.5)I-7181 ir Klaipėdos skyrius įpareigotas skirti B. S. valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime konstatavo, kad B. S. yra neįgalus nuo vaikystės, todėl padarė išvadą, jog nesant pagrįstų abejonių pareiškėjo nuolatiniu nedarbingumu, nėra esminių kliūčių įstatymo laiduojamai valstybės socialinei paramai teikti. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, laikėsi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Klaipėdos skyrius pripažįsta aplinkybę, jog neveiksnus B. S. pretenduoja gauti našlaičių pensiją nuo (duomenys neskelbtini), kai mirė jo motina, tačiau Klaipėdos skyrius teismo panaikintu sprendimu atsisakė skirti pensiją nustatęs, kad B. S. nuo pripažinimo invalidu nuo vaikystės dienos nebuvo nuolat nedarbingas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad paneigus aplinkybę, jog B. S. nebuvo nuolat nedarbingas, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą B. S. našlaičių pensija turėjo būti paskirta nuo teisės į šią pensiją atsiradimo dienos, t. y. nuo motinos mirties (duomenys neskelbtini), nes Klaipėdos skyrius nenurodė kitų atsisakymo skirti pensiją pagrindų.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Pensijų įstatymas) 38 straipsnio 1 dalį (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 51 punkte įtvirtintu reglamentavimu.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo atstovas prašymą skirti našlaičių pensiją B. S., (duomenys neskelbtini) mirus jo motinai, Klaipėdos skyriaus Gargždų skyriui pateikė 2011 m. kovo 8 d. Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (9.303)13G-1633 atsisakyta skirti našlaičių pensiją B. S., nes jis neatitiko visų Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų – pirmą kartą invalidu nuo vaikystės buvo pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. būdamas vyresnis nei 18 metų amžiaus, tačiau ne vėliau kaip iki jam sukako 24 metai, bet jis nuo pripažinimo invalidu dienos ne nuolat buvo nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tiek nuo 2005 m. liepos 1 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 36 straipsnio 1 dalyje (nuo 2007 m. sausio 1 d. – 38 str. 1 d.), tiek nuo 2011 m. sausio 1 d. galiojančios Pensijų įstatymo redakcijos 38 straipsnio 1 dalyje teisei gauti našlaičių pensiją nustatyta būtinoji sąlyga – nuo pripažinimo neįgaliuoju (invalidu) dienos asmuo turi būti nuolat nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas).

Atsakovo teigimu, iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus pateiktų duomenų matyti, kad B. S. nuo pripažinimo invalidu (nuo 1976 m. rugpjūčio 5 d.) ne nuolat buvo nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas), todėl Klaipėdos skyrius 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (9.303)13G-1633 atsisakė skirti našlaičių pensiją B. S.. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu minėtą Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo Klaipėdos skyrių skirti B. S. našlaičių pensiją.

Atsakovas nurodė, kad jis, vykdydamas šį teismo sprendimą, 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. PE-SP1-13411 B. S. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos paskyrė 332,11 Lt per mėnesį našlaičių pensiją. Atsakovo nuomone, skirti pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d. nėra teisinio pagrindo, nes teisė gauti pensiją atsirado tik 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 14, 38, 40, 41, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XI-528. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pagal nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. galiojusias Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo numatyta galimybė skirti našlaičių pensijas asmenims, kurie buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties.

Atsakovas Valdyba atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą dėl našlaičių pensijos skyrimo į Klaipėdos skyrių kreipėsi 2007 metais, tačiau pensija jam nebuvo skirta. Pareiškėjas 2009 m. spalio 24 d. buvo padavęs skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui dėl atsisakymo skirti pareiškėjui našlaičių pensiją, tačiau nuo 2011 m. sausio 1 d. pasikeitus Pensijų įstatyme įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, pareiškėjas atsisakė minėto skundo ir administracinė byla Nr. I-28-243/2011 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartimi buvo nutraukta. 2011 m. kovo mėnesį pareiškėjas antrą kartą kreipėsi į Klaipėdos skyrių, prašydamas skirti našlaičių pensiją.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog jis pripažintas invalidu nuo vaikystės, nes pagal iki 2010 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) galiojusias Pensijų įstatymo nuostatas esminis aspektas buvo pripažinimo neįgaliuoju (invalidu) momentas, t. y. asmeniui tuo metu, kai jis pirmą kartą buvo teisės aktų nustatyta tvarka atitinkamos įstaigos pripažintas neįgaliuoju (invalidu), turėjo būti mažiau nei 18 metų, o B. S. pirmą kartą pripažintas neįgaliuoju 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. būdamas 19 metų. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu konstatuota, jog B. S. nuo 1976 m. rugpjūčio 5 d. nuolat yra nedarbingas, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad B. S. turi teisę gauti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d., nes jis neatitinka iki 2010 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) galiojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nustatytos sąlygos našlaičių pensijai skirti – nebuvo pripažintas invalidu iki 18 metų.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Klaipėdos skyriaus sprendimu nuspręsta neskirti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos nuo 2007 m. balandžio 8 d., nes pareiškėjas neatitiko iki 2010 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) galiojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nustatytos sąlygos našlaičių pensijai gauti, t. y. pirmą kartą pripažintas neįgaliuoju būdamas 19 metų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 konstatuota, jog B. S. pagal nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Pensijų įstatymo redakcijos 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą atitinka sąlygas našlaičių pensijai gauti, t. y. jis iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažintas invalidu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jam sukako 24 metai (B. S. pripažintas invalidu nuo vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. būdamas 19 metų), ir jis nuo pripažinimo invalidu dienos nuolat yra nedarbingas. Teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos skyriaus 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. PE-SP1-13411 B. S. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos paskirta 332,11 Lt per mėnesį našlaičių pensija, tačiau pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka, argumentuodamas, jog turi teisę į pensiją nuo motinos mirties datos, t. y. nuo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl aplinkybės, kada pareiškėjas įgijo teisę gauti našlaičių pensiją.

Teismo vertinimu, pareiškėjo motinos mirties momentu nagrinėjamus teisinius santykius reglamentavo Pensijų įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2007 m. liepos 1 d., kurios 38 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Teismas, palyginęs šį teisinį reglamentavimą su nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu teisiniu reglamentavimu, sprendė, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo išplėstas asmenų, turinčių teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, ratas tuo aspektu, jog pensija skiriama ir asmenims, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamai bylai aktualus nurodytas teisinis reglamentavimas, galiojęs nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2007 m. liepos 1 d., yra analogiškas Pensijų įstatymo 2006 m. gruodžio 12 d. redakcijos 38 straipsnio 1 daliai, dėl kurios atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), konstituciniams teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principams yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime. Teismas pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcijos) konstitucingumas tirtas būtent nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu, t. y. ar teisėta Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostata ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, jog Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai gauti – būti pripažintam neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų, nebuvo pažeisti konstituciniai teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir teisinės valstybės principai.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos skyriaus 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. PE-SP1-13411 B. S. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos paskirta valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija, nes nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies pakeitimas. Teismas, įvertinęs nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės gauti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d., nes tuo metu jis neatitiko vienos iš Pensijų įstatyme įtvirtintų sąlygų pensijai gauti – nebuvo pripažintas neįgaliuoju iki jam sukako 18 metų. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2946/2011 ir 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-3/2011 suformuotą praktiką, teismas padarė išvadą, kad atsakovų 2015 metais priimti ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus paskirti ir mokėti pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d.

III.

Pareiškėjas B. S., atstovaujamas atstovo pagal įstatymą K. S., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė teisės normas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 konstatavo, jog B. S. yra neįgalus nuo vaikystės, todėl pareiškėjo sveikatos istorijos nenuoseklumai, nesant pagrįstų abejonių pareiškėjo nuolatiniu nedarbingumu, negali būti laikomi esmine kliūtimi Pensijų įstatymo laiduojamai valstybės socialinei paramai teikti, nes kitų atsisakymo skirti našlaičių pensiją priežasčių atsakovai nenurodo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškina, kad Valdybos skyrius 2007 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 13G-2255, 2007 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 5-507-SI5-5749 ir 2008 m. spalio 28 d. raštu Nr. SI5-11033 atsisakė skirti B. S. našlaičių pensiją nuo teisės atsiradimo dienos (pareiškėjo motinos T. S. mirties (duomenys neskelbtini)), taip nevykdydamas tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies, įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, kuriame konstatuota, kad B. S. pensijos paskyrimo dieną buvo sukakęs 18 metų, tačiau teisę į našlaičio pensiją jis įgijo kaip asmuo, sukakęs 18 metų amžių, bet pripažintas neįgaliuoju iki dienos, kurią jam sukako 18 metų, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutarties, kuria minėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-54-520/2015 pateiktais išaiškinimais dėl neįgaliųjų teisių ir laisvių apsaugos ir teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje konstatavo, jog B. S. teisė gauti našlaičių pensiją patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnio reglamentavimo sritį, kadangi Pensijų įstatyme nustatyta, kad asmuo, kuris pripažintas neįgaliuoju iki 18 metų arba iki 24 metų pripažintas neįgaliuoju nuo vaikystės ir nuo pripažinimo neįgaliuoju dienos yra nuolat nedarbingas, turi teisę gauti našlaičių pensiją.

Pareiškėjas akcentuoja, kad (duomenys neskelbtini) (vidutinio laipsnio (duomenys neskelbtini)) jam buvo diagnozuota 1973 m. balandžio 4 d., t. y. kai jam buvo 16 metų. Dėl tos pačios negalios B. S. Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos sprendimais daug metų periodiškai buvo pripažįstamas nuolat nedarbingu dėl invalidumo nuo vaikystės iki pat šių dienų. Pareiškėjo teigimu, nuo 1973 m. balandžio 4 d. jo ligos istorijoje esančios tyrimų išvados reiškia B. S. neįgalumo pripažinimą iki 18 metų, tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų apskritai netyrė ir nevertino. Nors Klaipėdos skyrius pirmosios instancijos teismo buvo įpareigotas pateikti teisės aktus, pagal kuriuos iki B. S. suėjo 18 metų buvo reglamentuojamas nepilnamečių asmenų pripažinimas invalidais, tačiau šie teisės aktai nebuvo pateikti. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentuoja, jog invalidumą nustatančios komisijos sprendimas dėl invalidumo fakto turėjo būti priimtas iki asmeniui sukanka 18 metų, tačiau skundžiamame sprendime apskritai neatskleista, nei kokia invalidumą nustatanti komisija, nei kokiais teisės aktais vadovaujantis ši komisija turėjo priimti sprendimą apie B. S. invalidumą iki 18 metų. Pareiškėjo nuomone, neištyrus iki B. S. sueinant 18 metų egzistavusio teisinio reglamentavimo dėl nepilnamečių asmenų pripažinimo invalidais, nebuvo pagrindo nesivadovauti nuo 1973 m. balandžio 4 d. ligos istorijoje nustatytais faktais bei spręsti, kad B. S. nebuvo pripažintas neįgaliuoju iki jam sukako 18 metų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2335-162/2007 yra nustatyta, jog B. S. teisę į našlaičių pensiją įgijo kaip asmuo, sukakęs 18 metų amžiaus, bet pripažintas neįgaliuoju iki dienos, kurią jam sukako 18 metų, o pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo našlaičių pensijos bylos pagrindą sudaro apie T. S. surinkti duomenys, tačiau Valdybos Klaipėdos skyriaus Gargždų skyrius nepateikė K. S. 2008 m. spalio 20 d. prašymo skirti našlaičių pensiją B. S. ir Valdybos Klaipėdos skyriaus Gargždų skyriaus 2008 m. spalio 28 d. rašto Nr. SI-11033, kuris buvo priimtas atsakant į šį prašymą.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam našlaičių pensijos išmokos priklauso nuo (duomenys neskelbtini), nes būtent nuo pareiškėjo motinos T. S. mirties jis įgijo teisę į našlaičių pensiją. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis yra našlaitis, kuris buvo pripažintas neįgaliuoju iki 2005 m. liepos 1 d., turi įgimtą negalią, liga diagnozuota nuo vaikystės. Pareiškėjo teigimu, įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. ir 2009 m. birželio 26 d. nutartys bei ligos išrašai patvirtina, kad pareiškėjas neįgaliuoju pripažintas iki jam sukako 18 metų. B. S. globėjas K. S. nedalyvavo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 1–2 dienomis vykusiuose teismo posėdžiuose ir nepateikė prašymo dėl bylos Nr. I-28-243/2011 nutraukimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. 4D-2015/1-91/3D-258 „Dėl skundo ir Seimo kontrolieriaus tarpininkavimo“ nurodyta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas turi būti traktuojamas taip, kad pareiškėjas įgijo teisę gauti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 pateiktą išaiškinimą, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tik formaliai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, tačiau nesiekė teisingai išspręsti ginčą, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus bei teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, atsakovas vadovaujasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, nuo 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (nuo 2007 m. sausio 1 d. – 38 str. 1 d.), nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje, Nuostatų 51 punkte, Pensijų įstatymo 41 straipsnyje, Nuostatų 58.9 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir nurodo, kad Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 13G-2255 atsisakyta skirti našlaičių pensiją B. S., nes jis neatitiko tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų – pirmą kartą invalidu buvo pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. būdamas vyresnis nei 18 metų amžiaus, o teisė gauti našlaičių pensiją asmenims, pripažintiems neįgaliaisiais (invalidais) nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, nebuvo nustatyta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6300 nustatė, jog Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 13G-2255 neskirti B. S. našlaičių pensijos yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neatitiko tuo metu galiojusio Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimo, t. y. invalidu nuo vaikystės buvo pripažintas būdamas vyresnis nei 18 metų.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 13G-2255 ir Valdybos 2009 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6300, 2009 metais kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą. Nagrinėjant administracinę bylą buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, o nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies pakeitimas, todėl pareiškėjo atstovas advokatas Laimonas Strauka 2011 m. kovo 3 d. pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako skundo, ir prašė administracinę bylą nutraukti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-28-243/2011 tenkino advokato Laimono Straukos prašymą ir administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pažymi, kad apeliacinio skundo pastaba, jog K. S. nedalyvavo 2011 m. kovo 1–2 dienomis vykusiuose teismo posėdžiuose ir nepateikė prašymo dėl bylos Nr. I-28-243/2011 nutraukimo, yra nekorektiška ir neatitinkanti tikrovės.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, jog pagal teisinį reglamentavimą neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų, pagrįstai konstatavo, kad B. S. neturi teisės gauti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d., nes tuo metu neatitiko vienos iš Pensijų įstatyme įtvirtintų sąlygų našlaičių pensijai gauti – nebuvo pripažintas neįgaliuoju iki jam sukako 18 metų, nes neginčijamais įrodymais byloje patvirtinta, jog B. S. pirmą kartą invalidu buvo pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. būdamas 19 metų (šią aplinkybę konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kartu su Klaipėdos skyriaus 2015 m. birželio 3 d. raštu Nr. (2.36)SI-28197 pirmosios instancijos teismui buvo pateikta B. S. našlaičių pensijos bylos Nr. 7065-001 kopija su visais joje esančiais dokumentais, įskaitant ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus 2008 metų raštus. Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavę asmenys buvo supažindinti su informacija apie teisės aktus, kuriais vadovaujantis Lietuvos TSR buvo reglamentuojamas nepilnamečių asmenų pripažinimas invalidais, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys dėl teisės aktų nepateikimo neatitinka tikrovės.

Atsakovas pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-2335-162/2007 buvo nagrinėjamas pareiškėjo neveiksnaus B. S. globėjo K. S. skundas atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo mokėti nutrauktą šalpos pensiją. Atsižvelgęs į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, atsakovas laikosi pozicijos, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog nagrinėjant B. S. prašymus dėl našlaičių pensijos skyrimo, turėjo būti vadovaujamasi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2335-162/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartimi, kuria Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimas paliktas nepakeistas, nes nei Klaipėdos skyrius, nei Valdyba šioje byloje nebuvo dalyvaujančiais asmenimis.

Atsakovas Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas paaiškina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus bei pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, vadovaujantis ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atsakovas pažymi, kad teisę gauti našlaičių pensiją turinčių asmenų ratas yra apibrėžtas Pensijų įstatymo 38 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. sausio 1 d.), tačiau šios normos redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., apėmė siauresnį subjektų ratą, nes iki 2010 m. gruodžio 31 d. galiojusioje Pensijų įstatymo redakcijoje nebuvo nustatyta skirti našlaičių pensijas asmenims, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties, t. y. ši galimybė atsirado tik nuo 2011 m. sausio 1 d. Atsakovo teigimu, B. S. našlaičių pensija paskirta nuo teisės atsiradimo dienos, t. y. nuo 2011 m. sausio 1 d., o skirti jam našlaičių pensiją nuo ankstesnės datos nėra teisinio pagrindo, nes pagal iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą jis neturėjo teisės gauti pensiją.

Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartimi buvo nustatyta, jog B. S. pirmą kartą pripažintas invalidu nuo vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d., o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu nustatyta, kad B. S. invalidu pirmą kartą pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d. bei nuo šio momento yra nuolat nedarbingas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartimi buvo sprendžiama dėl proceso atnaujinimo, o dėl pareiškėjo pripažinimo invalidu nebuvo pasisakyta. Atsižvelgęs į tai, atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo teiginiai, jog teismų sprendimais buvo nustatyta, kad B. S. invalidu pirmą kartą pripažintas iki 18 metų sukakties, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl našlaičių pensijos skyrimo B. S., vadovaudamasis ABTĮ 85 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai nenustatinėjo fakto dėl B. S. pripažinimo invalidu pirmą kartą, todėl ir neturėjo pagrindo analizuoti pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl invalidumą nustatančios komisijos ar jos veiklą nustatančių teisės aktų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. (10.4)SI-272, kuriuo pareiškėjui B. S. buvo atsisakyta paskirti našlaičių pensiją nuo (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo mamos T. S. mirties dienos) iki 2011 m. sausio 1 d., t. y. iki Klaipėdos skyriaus 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. PE-SP1-13411 pareiškėjui iki gyvos galvos buvo paskirta našlaičių pensija, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat šioje byloje pareikšti reikalavimai: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1066 bei įpareigoti atsakovą Klaipėdos skyrių pakeisti 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. PE-SP1-13411 ir skirti pareiškėjui našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo, kuris yra neveiksnus, atstovas pagal įstatymą K. S. 2014 m. gruodžio 3 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą skirti pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 nustatytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjas yra neįgalus nuo vaikystės, o pareiškėjo sveikatos istorijos nenuoseklumai, nesant pagrįstų abejonių pareiškėjo nuolatiniu nedarbingumu, negali būti laikoma esmine kliūtimi Pensijų įstatymo laiduojamai socialinei paramai teikti. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad atsižvelgiant į tokius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, akivaizdu, jog pareiškėjas turi teisę gauti našlaičių pensiją po jo mamos T. S. mirties, t. y. nuo (duomenys neskelbtini). Prašyme taip pat buvo nurodyta, kad Klaipėdos skyriaus Gargždų skyriui pirmą kartą toks prašymas buvo pateiktas 2007 m. balandžio 19 d., o pagal Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje.

Klaipėdos skyrius netenkino šio prašymo, nurodydamas, kad pareiškėjas 2007 m. balandžio 8 d. neatitiko iki 2010 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) galiojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nustatytos sąlygos našlaičių pensijai gauti, nes pirmą kartą pareiškėjas, gimęs 1957 m. kovo 14 d., buvo pripažintas neįgaliu (invalidu iš vaikystės) būdamas 19 metų (1976 m. rugpjūčio 5 d.). Taip pat atsakovas atsisakymą grindė Klaipėdos skyriaus Gargždų skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 134-2255, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui skirti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d., o šį sprendimą apskundus Valdybai, 2009 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6300 skundas nebuvo patenkintas, nurodant, jog pareiškėjas pirmą kartą invalidu pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d., t. y. kai buvo vyresnis nei 18 metų, ir dėl to jis neatitiko tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nustatytos sąlygos našlaičių pensijai skirti.

Pažymėtina, kad pareiškėjo motinos mirties momentu ((duomenys neskelbtini)) galiojusi Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis nustatė, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, išanalizavęs Pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, nustatė, jog pagal teisinį reglamentavimą neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų; nei Pensijų įstatyme, nei kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą (neįgalumą), t. y. invalidumą (neįgalumą) nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog tiek Pensijų įstatymo 1994 m. liepos 18 d. redakcijos 35 straipsnio 1 dalies, tiek 2004 m. vasario 12 d. redakcijos 35 straipsnio 1 dalies, tiek 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos 36 straipsnio 1 dalies, tiek 2006 m. gruodžio 12 d. redakcijos (įsigaliojusios nuo 2007 m. liepos 1 d.) 38 straipsnio 1 dalies formuluotė „pripažinti neįgaliaisiais (...) iki 18 metų“ reiškia tokius asmenis, kurių atžvilgiu kompetentinga įstaiga yra priėmusi sprendimą dėl (invalidumo) neįgalumo iki jiems sukako 18 metų.

Be to, Konstitucinis Teismas nutarime akcentavo, jog Pensijų įstatyme nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo invalidais po 18 metų, inter alia tapo invalidais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją), ir iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims. Tai, kad pagal iki 2004 m. balandžio 1 d. galiojusį poįstatyminį teisinį reguliavimą invalidumą nustatančios komisijos, nustatydamos invalidumą, galėjo nurodyti invalidumo priežastį „nuo vaikystės“, nereiškia, jog pagal tuo metu galiojusį Pensijų įstatymą tokie asmenys galėjo įgyti teisę į našlaičių pensiją, nes pagal šį įstatymą viena iš našlaičių pensijos gavimo sąlygų buvo reikalavimas „tapo invalidais iki 18 metų“, „pripažinti neįgaliaisiais (...) iki 18 metų“, kuris, kaip minėta, reiškia, kad invalidumą nustatančios komisijos sprendimas dėl invalidumo fakto turėjo būti priimtas, iki asmeniui sukanka 18 metų. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas, Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatydamas, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi inter alia mirusiojo 18 metų ir vyresni vaikai (įvaikiai), kurie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, nepakeitė iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusiame įstatyme nustatytos vienos iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai gauti: invalidumą kompetentinga įstaiga turi nustatyti (pripažinti), iki asmeniui sukanka 18 metų, ir pripažino, jog Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijai.

Šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra aktualūs ir šioje byloje, nagrinėjant pareiškėjo atstovo pareikštus reikalavimus, ir jais privalėjo remtis pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių neturėtų būti remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, šioje byloje taikant Pensijų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, reglamentavusias našlaičių pensijų skyrimą iki 2011 m. sausio 1 d., bei tokiu būdu daroma išimtis, sprendžiant našlaičių pensijos skyrimo klausimą pareiškėjui.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog remiantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu administracinių teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad jeigu asmuo kompetentingos institucijos buvo pripažintas invalidu (neįgaliu) būdamas vyresnis nei 18 metų, nors yra duomenys apie asmens susirgimą iki jam sukako 18 metų, tai jam našlaičių pensija negali būti skiriama pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią iki 2011 m. sausio 1 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3/2011; 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2946/2011). Tokie pat išaiškinimai buvo pateikti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-820/2007, aiškinant Pensijų įstatymo (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-658 redakcija) 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į bendrosios kompetencijos teismų teikiamus tokio pat pobūdžio išaiškinimus ir civilinėse bylose, kuriose asmenys, siekdami gauti našlaičių pensiją, prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, jog jie buvo neįgalūs nuo vaikystės iki jiems sukako 18 metų, tačiau jiems neįgaliojo statusas buvo suteiktas vėliau (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1403-109/2009). Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-122-212/2015) atmesti pareiškėjos argumentai, kad nepagrįstai jai teisė į našlaičių pensiją apribota reikalavimu neįgalumo (invalidumo) nuo vaikystės faktą siejant su oficialiu neįgalumo pripažinimu valstybinėje institucijoje, kad ji negali pateikti dokumento, jog iki 18 metų buvo neįgali, nes pagal Lietuvos TSR galiojusius įstatymus tokie dokumentai iki 18 metų nebuvo išduodami, bei nurodyta, kad nuo 1969 m. rugpjūčio 20 d. galiojo Lietuvos TSR medicininės darbingumo ekspertizės komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1969 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu Nr. 351, pagal kuriuos buvo tikrinami ir nepilnamečiai, t. y. Lietuvos TSR vaikams buvo nustatomas invalidumas ir asmuo galėjo gauti oficialų neįgalumo pripažinimą.

Minėta, 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakcija, kuri nustato, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo atstovas, galiojant šiai Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakcijai 2011 m. kovo 8 d. pateikė Klaipėdos skyriui prašymą skirti pareiškėjui našlaičių pensiją. Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (9.303)13G-1633 buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui šios pensijos, nurodant, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nuo pripažinimo invalidu nuo vaikystės dienos (1976 m. rugpjūčio 5 d.) nebuvo nuolat nedarbingas ar iš dalies nedarbingas. Atsakovas, teigdamas, kad pareiškėjas nuo 1976 m. rugpjūčio 5 d. nebuvo nuolat nedarbingas ar iš dalies nedarbingas, rėmėsi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2011 m. gegužės 5 d. raštu Nr. R-(2.3.11)-238, Klaipėdos psichiatrinės darbingumo ekspertizės komisijos pakartotinio invalidumo vertinimo 1980 m. rugpjūčio 7 d. aktu Nr. 125, 1983 m. lapkričio 24 d. aktu Nr. 150, 1985 m. rugsėjo 10 d. aktu Nr. 111/123, 1987 m. spalio 1 d. aktu Nr. 1523.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 panaikino Klaipėdos skyriaus 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą ir įpareigojo Klaipėdos skyrių skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, nustatęs, kad nėra pagrįstų abejonių pareiškėjo nuolatiniu nedarbingumu, pareiškėjo sveikatos istorijos nenuoseklumai negali būti laikomi esmine kliūtimi įstatymo laiduojamai valstybinei socialinei paramai teikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo pripažinimu invalidu nuo vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d. ir šio statuso tolesniu tęsimu, nurodydamas, kad išimtis buvo tik laikotarpiai: 1980 m. rugpjūčio 7 d. – 1981 m. lapkričio 5 d. bei 1983 m. lapkričio 24 d. – 1988 m. rugsėjo 14 d.

Atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje aktualus pareiškėjo atstovo 2014 m. gruodžio 3 d. prašymas skirti pareiškėjui našlaičių pensiją grindžiamas būtent tik šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime nustatytomis aplinkybės, taip pat šioje byloje pateiktuose skunde ir apeliaciniame skunde akcentuojamos šiame sprendime nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime nebuvo nustatytos jokios faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise gauti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. sausio 1 d., kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant pareiškėjo atstovo 2014 m. gruodžio 3 d. prašymą ir nagrinėjant skundą bei apeliacinį skundą.

Pabrėžtina, kad administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 buvo sprendžiamas klausimas tik dėl pareiškėjo teisės gauti našlaičių pensiją pagal 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį ir nebuvo nagrinėjamos jokios faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise gauti našlaičių pensiją pagal pirmiau aptartą iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusią Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakciją. Byloje buvo nagrinėjami ir vertinami įrodymai, susiję su pareiškėjo nedarbingumu, t. y. su viena iš būtinųjų sąlygų gauti našlaičių pensiją. Akcentuotina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime nurodant, kad pareiškėjas yra neįgalus nuo vaikystės, nebuvo nustatytas faktas, jog pareiškėjas neįgaliu (invalidu) nuo vaikystės kompetentingos institucijos buvo pripažintas anksčiau, nei kad 1976 m. rugpjūčio 5 d. Sprendime būtent ir nurodyta, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas neįgaliu (invalidu) nuo vaikystės buvo pripažintas 1976 m. rugpjūčio 5 d.

Atsižvelgiant į pareiškėjo atstovo byloje pabrėžiamą aplinkybę, jog pareiškėjas neįgaliu pripažintas anksčiau nei 1976 m. rugpjūčio 5 d. (pvz., priede prie apeliacinio skundo nurodoma, kad pareiškėjas neįgaliu pripažintas Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos gydymo įstaigos psichiatrijos filialo KPND gydytojų psichiatrų, kai jam sukako 16 metų), pažymėtina, kad Darbingumo ekspertizės akte (1976 m. rugpjūčio 5 d. protokolo Nr. 99) yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas yra tikrinamas pirmą kartą, o tai reiškia, kad 1976 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas pirmą kartą kompetentingos įstaigos buvo pripažintas neįgaliu (invalidu).

Pagal bylos duomenis atsakovas Klaipėdos skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą, 2014 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą Nr. PE-SP1-13411, kuriuo pareiškėjui nuo 2011 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos paskyrė 332,11 Lt per mėnesį našlaičių pensiją. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareiškėjo atstovas, atstovaudamas pareiškėjui, ir manydamas, kad atsakovas netinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą, ėmėsi ABTĮ ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintų priemonių, reglamentuojančių privalomą teismo sprendimo vykdymą, 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. PE-SP1-13411 nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu.

Pareiškėjo atstovas, teikdamas 2014 m. gruodžio 3 d. prašymą atsakovui Klaipėdos skyriui, nepateikė naujų dokumentų, kad pareiškėjas buvo pripažintas neįgaliu iki jam sukako 18 metų, t. y. kad yra viena iš būtinųjų sąlygų, reikalingų tam, jog pagal iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusią Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį būtų paskirta pareiškėjui našlaičių pensija nuo 2007 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. sausio 1 d.

Vertinant pareiškėjo atstovo argumentus, kad pareiškėjui privalėjo būti paskirta našlaičių pensija pagal Klaipėdos skyriaus Gargždų skyriui pateiktą 2007 m. balandžio 19 d. prašymą, pažymėtina, jog šis prašymas Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 134-2255 nebuvo patenkintas ir sprendimas yra galiojantis. Šiuo sprendimu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinosios sąlygos – būti pripažintu neįgaliuoju iki 18 metų.

Pareiškėjo atstovas K. S. (globėjas), atstovaudamas pareiškėjui pagal įstatymą, 2009 m. spalio 24 d. buvo padavęs skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-28-243/2011), kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 134-2255 ir įpareigoti Klaipėdos skyrių priimti sprendimą dėl pensijos paskyrimo, tačiau ši byla 2011 m. kovo 2 d. nutartimi buvo nutraukta, nes buvo atsisakyta skundo reikalavimų ir prašoma bylą nutraukti. Pareiškėjui taip pat šioje byloje atstovavo advokatas Laimonas Strauka, su kuriuo sutartį dėl teisinės pagalbos buvo sudaręs pareiškėjo atstovas K. S.. Būtent advokatas 2011 m. kovo 2 d. teismo posėdyje pateikė pareiškimą, kad atsisakoma nuo skundo, prašoma bylą nutraukti, nurodydamas, jog bylos nutraukimo teisinės pasekmės yra žinomos ir tai buvo suderinta su pareiškėjo globėju (teismo posėdžio protokole nurodyta: „tai vakar suderinome su pareiškėjo globėju“). Atkreiptinas dėmesys, kad ši administracinė byla buvo sustabdyta iki Konstitucinis Teismas išnagrinės 2008 m. gegužės 9 d. priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą byloje Nr. 08/08, ir buvo atnaujinta, kai Konstitucinis Teismas priėmė pirmiau nurodytą ir aptartą šiai bylai aktualų 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimą.

Taigi jau yra išspręsta byla dėl atsakovo Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 134-2255, kuriuo nebuvo paskirta pareiškėjui našlaičių pensija nuo 2007 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. sausio 1 d. dėl to, kad pareiškėjas neatitinka iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusioje Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinosios sąlygos – būti pripažintu neįgaliuoju iki 18 metų. Pažymėtina, kad pareiškėjo atstovas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartimi, turėjo teisę ją skųsti, tačiau jos neapskundus ir įsiteisėjus šiai nutarčiai, bylos šalys netenka teisės kelti to paties ginčo.

Kai kilęs teisės klausimas buvo ginčijamas teisme ir dėl jo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta. Taisyklės, draudžiančios administraciniams teismams pakartotinai nagrinėti bylas, yra įtvirtintos ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte bei 101 straipsnio 2 punkte. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo). Administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA438-50/2009).

Teisė atsisakyti skundo yra viena iš pareiškėjo išimtinių procesinių teisių administraciniame procese, kurios naudojimosi sąlygas aiškiai apibrėžia ABTĮ. Išimtinį šios teisės pobūdį, be kita ko, patvirtina ir ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas specialiai aptarti visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą atstovo pagal pavedimą įgaliojime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-963/2008). Aiškindamas skundo atsisakymą reguliuojančias ABTĮ teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad jose yra įtvirtintas proceso šaliai – pareiškėjui – taikytinas dispozityvumo principas, pagal kurį pareiškėjas turi apsisprendimo teisę kreiptis į teismą siekiant apginti teismine tvarka savo (tariamai) pažeistą teisę ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 5 str. 3 d. 1 p., 22 str. 1 d.) ir teisę atsisakyti šios gynybos po tokio kreipimosi (2010 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-300/2010). Pagrindas nutraukti bylą įtvirtintas ABTĮ 101 straipsnio 3 punkte, o ABTĮ 102 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Nors byla nutraukiama nepriimant teismo sprendimo dėl bylos ginčo esmės, tačiau laikoma, kad bylos šalių ginčo sprendimas užbaigtas ir šalys negali pakartotinai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo iš naujo, t. y. konstatuojama, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Taigi šioje byloje negali būti nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 134-2255 teisėtumu ir pagrįstumu, taip pat analizuojama ir vertinama, ar Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-28-243/2011 priėmė teisėtą 2011 m. kovo 2 d. nutartį, kuria buvo nutraukta byla. Šiuo atveju nagrinėjimas, ar Klaipėdos skyriaus 2007 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 134-2255 yra teisėtas ir pagrįstas, reikštų įsiteisėjusios ir res judicata galią turinčios teismo nutarties priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo revizavimą ir pakeitimą.

Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atstovo nurodoma aplinkybė, kad administracinės bylos Nr. I-28-243/2011 teismo posėdyje nedalyvavo pareiškėjo atstovas pagal įstatymą K. S., kuris buvo pavedęs vesti bylą advokatui, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo kitaip traktuoti minėtų ABTĮ nuostatų ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-28-243/2011 priimtos 2011 m. kovo 2 d. nutarties.

Apeliacinis skundas taip pat yra grindžiamas įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-2335-162/2007) nustatyta aplinkybe apie tai, kad pareiškėjas pripažintas neįgaliu iki dienos, kurią jam sukako 18 metų, ir teigiama, kad tiek Klaipėdos skyrius, tiek pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis šia aplinkybe kaip prejudicine ir tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą skirti pareiškėjui našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. sausio 1 d.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-2335-162/2007 buvo sprendžiamas klausimas dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2007 m. liepos 23 d. sprendimų Nr. 4172 ir Nr. 4173, kuriais buvo nutrauktas šalpos pensijos, nurodytos Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-2010 redakcija), mokėjimas pareiškėjui. Šioje byloje nei atsakovais, nei trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nedalyvavo Klaipėdos skyrius bei Valdyba ir byloje nebuvo nagrinėjami šių institucijų veiksmai, susiję su našlaičių pensijos skyrimu pareiškėjui pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pirmą kartą pripažintas invalidu iš vaikystės 1976 m. rugpjūčio 5 d. ir pareiškėjui 1976 m. lapkričio 1 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė maitintojo netekimo pensija. Taip pat šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas pensijos paskyrimo dieną buvo sukakęs 18 metų, tačiau teisę į našlaičio pensiją įgijo asmuo, sukakęs 18 metų amžiaus, bet pripažintas neįgaliu iki dienos, kurią jam sukako 18 metų (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas). Sprendime taip pat nurodyta, kad nuo 1995 m. sausio 1 d., t. y. įsigaliojus 1994 m. gruodžio 13 d. priimtam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymui, pareigūnų ir karių valstybinė maitintojo netekimo pensija vadinama valstybine našlaičių pensija.

Taigi iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. sprendimo turinio akivaizdu, kad šioje administracinėje byloje buvo nagrinėjamos ir nustatomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjui paskirta ir mokama nuo 1976 m. lapkričio 1 d. pareigūnų ir karių valstybine maitintojo netekimo pensija, ir atsižvelgiant į tai buvo sprendžiama, ar pareiškėjas turi teisę gauti šalpos pensiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą.

ABTĮ 58 straipsnis nustato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).

Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pažymėtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai.

Kadangi nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-2335-162/2007 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjo teisės gauti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. sausio 1 d. pagal iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusią Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakciją, byloje atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvavo kiti asmenys, todėl jokios šioje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės negali būti pripažintos prejudiciniais faktais.

Apeliaciniame skunde nurodomi duomenys apie pareiškėjo atstovo 2008 m. spalio 20 d. teiktą pakartotinį prašymą skirti našlaičių pensiją pareiškėjui, apie pareiškėjo sveikatos būklę iš medicininių dokumentų bei ligos istorijos Nr. 150, apie tai, kad pareiškėjui 1973 m. balandžio 4 d. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) – vidutinio laipsnio (duomenys neskelbtini), o 1974 m. vasario 7 d. Klaipėdos rajono komisariato buvo siunčiamas tikrintis sveikatą ir taip pat buvo nustatyta ta pati diagnozė, pareiškėjo karinis bilietas ir karinio bilieto kortelė, kt., cituojamas Seimo kontrolieriaus 2015 m. sausio 29 d. raštas Nr. 4D-2015/1-91/3D-258 nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas buvo pripažintas neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo atstovo pateiktame priede prie apeliacinio skundo nurodytos aplinkybės, kurios iš esmės sutampa su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Klaipėdos skyrius privalėjo tenkinti pareiškėjo atstovo 2014 m. gruodžio 3 d. pateiktą prašymą, t. y. pareiškėjui pagal iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusią Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį privalėjo paskirti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. sausio 1 d.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad pareiškėjo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-54-520/2015 nustatytos bylos aplinkybės bei teisės aktų (Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo) normos taip pat nesuponuoja išvados, kad šioje administracinėje byloje turėtų būti nustatytas pareiškėjo atstovo nurodomas teisiškai reikšmingas faktas, dėl kurio turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę gauti našlaičių pensiją nuo 2007 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-54-520/2015 buvo aptartos aplinkybės, susijusios tik su pareiškėjo teise gauti našlaičių pensiją nuo 2011 m. sausio 1 d. pagal 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakciją.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus bylai išspręsti ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas materialiosios teisės normas bei laikydamasis ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo atstovo 2014 m. gruodžio 3 d. prašymas, pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. S., atstovaujamo atstovo pagal įstatymą K. S., apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė