Kauno apygardos teismo nutartis

2009-10-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1403-109/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-27
Bylos Nr.
2A-1403-109/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Bobrel (pirm.), Aušra Baubienė, Raimondas Buzelis
Pareiškėjas
D. K.
Suinteresuotas asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro
Advokatai
Linas Mažonas
Kategorijos
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1403-109/2009
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Sigita Bružienė
Procesinio sprendimo kategorijos 121.18; 121.21; 128.2
(s)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio, sekretoriaujant Vaidai Urbanavičienei, dalyvaujant pareiškėjos D. K. atstovui advokatui Linui Mažonui , suinteresuoto asmens atstovei G. L. – G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-819-214/2009 pagal pareiškėjos D. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro poskyrio filialui dėl juridinę reikšmę turinčio invalidumo fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja D. K. kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą pareiškimu (b. l. 19-20) prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1974-02-11 pareiškėjai buvo nustatytas invalidumas tikslu gauti šalpos našlaičių pensiją. Nurodė, kad nuo vaikystės turėjo problemų su sveikata. Ruošiantis eiti į mokyklą, visi vaikai eidavo medicinines apžiūras, todėl jai 1974 m. Panevėžio miesto poliklinikoje buvo nustatytas invalidumas. Ji buvo atleista nuo fizinio lavinimo pamokų, išlikusiose invalidumo pažymose yra aiškus įrašas „invalidė nuo vaikystės“.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 49-50) pareiškimą patenkino pilnai, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas invalidumas nuo 1974-02-11. Teismas nurodė, kad nustatytas juridinis faktas šalpos našlaičių pensijos gavimo tikslu. Pirmosios instancijos teismas sprendimu taip pat priteisė iš pareiškėjos 15,85 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais apie pareiškėjos darbingumą, sveikatos būklę, invalidumą, deklaruotą gyvenamąją vietą ir šeimos padėtį (b. l. 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13-15, 16), liudytojų parodymais ir šalių paaiškinimais, vadovavosi LR Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 8 str. 1 d. 3 p., numatančiu, kad šalpos našlaičių pensija skiriama mirusių asmenų vaikams, kurie yra sukakę 18 metų ir yra pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005-07-01 – invalidais) iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukako 18 metų, jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Teisė gauti šalpos našlaičių pensiją siejama su asmens pripažinimo invalidu diena. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas laikė, kad pareiškėjai negalint kitokia tvarka gauti faktą patvirtinančių dokumentų, teismine tvarka nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad D. K. invalidumas buvo nustatytas 1974-02-10.

Šalies argumentai

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 53-55) prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009-06-03 sprendimą ir bylą nutraukti. Apeliantas nurodo, kad LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994-07-18 Nr. 1-549, Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005-05-19 Nr. X-209, Žin., 2005, Nr.71-2555, Žin., 2006, Nr.139-5295, toliau - Pensijų įstatymas) 38 str. 1 d. numatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Teisė gauti našlaičių pensiją vyresniems nei 18 metų mirusiojo vaikams siejama su dviem sąlygomis: 1) jie iki 18 metų sukakties atitinkamos kompetentingos valstybės institucijos turi būti pripažinti neįgaliais (invalidais) ir 2) visą laiką nuo 18 metų sukakties turi būti nedarbingi ar iš dalies darbingi. Taigi, teisės gauti našlaičių pensiją svarbus ne tapimo neįgaliu, o pripažinimo neįgaliu momentas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-10-01 nutartis adm. b. Nr. A5-820-07). Pagal Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjai teisines pasekmes sukeltų tik juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji iki 18 metų, buvo pripažinta neįgalia ir nuo 18 metų sukakties buvo nedarbinga ar iš dalies darbinga. Bylos medžiaga rodo, kad dokumentai, įrodantys prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, neišlikę. Pateikta pažyma iš Panevėžio miesto poliklinikos rodo, kad dokumentų apie D. K. sveikatos būklę nėra. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad D. K. invalidumo pažymoje Nr. 001250, eilutėje „patikrinimas“ (rusų k.), yra įrašas „Pirm.“, kuris reiškia pirminį patikrinimą. Šioje pažymoje nurodyta patikrinimo data - 1991-08-27. Taigi, remiantis šia pažyma, D. K. pirmą kartą invalidumas buvo nustatytas 1991-08-27.

Apeliantas mano, kad teismas negali nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, t. y., kad D. K. invalidumas kompetentingos institucijos buvo nustatytas 1974-02-11 (iki 18 metų), jei to fakto nebuvo - pirmą kartą invalidumas nustatytas tik 1991-08-27 ir yra tai patvirtinantis dokumentas. 2005-12-29 LAT Senato nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ pažymėta, kad jeigu pareiškėjas turi dokumentus (originalus, tinkamai patvirtintas kopijas), patvirtinančius juridinę reikšmę turintį faktą, toks faktas teismine tvarka nenustatomas. Pareiškėja savo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1974 metais vasario 11 d. ji buvo pripažinta II grupės invalide, grindžia aplinkybe, kad prieš ruošiantis eiti į pirmą klasę, pradėjus lankytis Panevėžio poliklinikoje, išryškėjo susirgimo simptomai, todėl ji buvo atleista nuo fizinio lavinimo pamokų mokykloje, be to, jos teigimu, tai įrodo ir pati susirgimo diagnozė - įgimta širdies yda. Pareiškėjos motina D. K. teismo posėdžio metu paliudijo, kad 1974 m. D. K. pripažino „invalidumą, II grupę nuo vaikystės“ (b. l. 44). Tačiau apeliantas pažymi, kad iki 1991 m. lapkričio 28 d., kai buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas, vaikams iki 16 metų invalidumo grupės nebuvo nustatinėjamos. Pagal tuo metu galiojančius Sovietų Sąjungos teisės aktus, Lietuvoje veikė trijų invalidumo grupių nustatymo sistema. Asmenims nuo 16 metų, kurių sveikatos sutrikimai ribodavo arba visiškai nutraukdavo jų darbinę veiklą ir dėl to sąlygodavo valstybės paramos poreikį, buvo nustatoma I, II arba III invalidumo grupė. Invalidumo grupės, kurios yra sietinos su (ne)darbingumu, nebuvo nustatinėjamos vaikams iki 16 metų. Nuo 1979 m. atsiradus papildomoms išmokoms - mėnesinėms pašalpoms invalidams nuo vaikystės, kurios buvo skiriamos vadovaujantis „Mėnesinių pašalpų invalidams nuo vaikystės skyrimo ir mokėjimo pagal TSKP CK ir TSRS Ministrų tarybos 1979 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 469 „Dėl invalidų nuo vaikystės materialinio aprūpinimo gerinimo,, instrukcija“ (toliau - Instrukcija), patvirtinta TSRS valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto 1979 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 437, vaikams - invalidams buvo pradėta mokėti mėnesinė pašalpa. Pagal šią Instrukciją teisę gauti mėnesinę pašalpą turėjo vyresni kaip 16 metų amžiaus asmenys, medicininės darbingumo ekspertizės komisijos (MDEK) pripažinti I arba II grupės invalidais nuo vaikystės, taip pat vaikai-invalidai iki 16 metų amžiaus, turintys medicininius parodymus, suteikiančius teisę gauti pašalpą. Vaikams - invalidams, sukakus 16 metų amžių, MDEK bendra tvarka turėjo nustatyti invalidumą, kurio priežastis - invalidumas nuo vaikystės. Todėl D. K. 1974-02-11, kuri tuo metu buvo 7 metų amžiaus, negalėjo būti nustatyta II invalidumo grupė.

Apeliantas laiko, kad šioje byloje teismas rėmėsi tik liudytojų parodymais ir neatsižvelgė į tuo metu galiojančius teisės aktus bei byloje pateiktus rašytinius įrodymus (pažyma Nr. 001250). Byla turėjo būti nutraukta, kaip neatitinkanti LR CPK 445 bei 293 str. 1 d. 1 p. straipsniuose nustatytų sąlygų.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 18 d. nutartimi kreipėsi į LR Konstitucinį Teismą, dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai vyresni nei 18 metų, kurie tapo neįgaliais (invalidais) iki 18 metų, bet jais pripažinti po 18 metų, atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat apeliantas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nurodė, kad šis juridinis faktas nustatytas šalpos našlaičių pensijos gavimo tikslu, nes Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. numato teisę gauti našlaičių pensiją, o ne šalpos našlaičių pensiją.

Atsiliepimas

Pareiškėja Daiva Kaulinskaitė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, suinteresuoto asmens skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas skunde pats pripažino, jog nuo 1979-05-023 nutarimo Nr. 469 priėmimo buvo pradėta mokėti vaikams invalidumo pašalpa, apeliantas pats pripažįsta, kad dar iki 1979 metų nutarimo priėmimo jau buvo suteikiamas invalidumas vaikams invalidams. Pareiškėja mano, kad apeliantas klaidina teismą nurodydamas, kad tuo metu invalidumo grupės, kurios sietinos su nedarbingumu, buvo nustatinėjamos vaikams iki 16 metų, tačiau kalba yra ne apie nedarbingumo nustatinėjimą, o apie invalidumo nustatymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais.

Teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir išaiškinimo bei procesinės teisės normų – įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo (CPK 176 straipsnis -185 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis) .

Pagal CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatas teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tik esant tokioms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas yra juridinis, t. y. nuo jo priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų.

Šios įstatymo nuostatos yra imperatyvios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai. Iš pareiškimo reikalavimo matyti, kad pareiškėja siekia gauti našlaičių pensiją (pareiškime klaidingai nurodė šalpos našlaičių pensiją) už 2008 m. gegužės 31 d. mirusį tėvą A. A. K.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56”Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje” 1.3 punkte nurodė, kad, jei pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas reikiamos galios dokumentas, teismas atsisako priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis priimtas- bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas -tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai - civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti visus įrodymus ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie konkrečių įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-78/2008).

Bylos medžiaga nustatyta, kad VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2008-09-09 sprendimu Nr. 10.33.C-30970 nuspręsta neskirti pareiškėjai D. K. valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos, nes neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1, 2, 5, 34, 38 straipsniuose nustatytų reikalavimų (b.l.8). Šio sprendimo pareiškėja neskundė.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį nustatytą teisinį reglamentavimą pareiškėjai teisinės pasekmės sukeltų tik juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji iki 18 metų buvo pripažinta neįgalia ir nuo 18 metų sukakties buvo nedarbinga ar iš dalies darbinga, tačiau pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka negali būti nustatomas, nes išraše iš MDEK patikrinimo akto prie D.K. invalidumo pažymos Nr. 001250 (b.l. 9,10) eilutėje ”patikrinimas” (rusų k.) esantis įrašas ”Pirm” reiškia pirminį patikrinimą, patvirtinantį juridinę reikšmę turintį faktą, kad pirmą kartą invalidumas nustatytas tik 1991-08-27.

Pažymėtina, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), todėl, kolegijos nuomone, liudytojų parodymai šioje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės ir teismas nepagrįstai jais rėmėsi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto apeliaciniame skunde nurodytus Įstatymus, poįstatyminius aktus, kuriais remiasi apeliantas, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 1974-02-11 pareiškėjai D. K., kuriai tuo metu buvo septyneri metai, negalėjo būti nustatyta antra invalidumo grupė, invalidumo grupės vaikams iki 16 metų amžiaus nebuvo nustatinėjamos iki 1991 m. lapkričio 28 d. Invalidų socialinės integracijos įstatymo priėmimo.

Dėl virš nurodytų argumentų apeliacinis skundas tenkintinas, teismo sprendimas naikintinas ir civilinė byla pagal pareiškėjos D. K. pareiškimą nutrauktina. (CPK 329, 330, 445 straipsniai, CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą ir civilinę bylą pagal pareiškėjos D. K. pareiškimą nutraukti.

Kolegijos pirmininkė Birutė BobrelKolegijos teisėjai : Aušra BaubienėRaimondas Buzelis