- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-02
- Bylos Nr.
- 3K-3-78/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Pranas Žeimys (pirm.), Dangutė Ambrasienė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. Z., V. M., J. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracija
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų M. Z., V. M. ir J. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. Z., V. M. ir J. Z. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti atnaujinimo; suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
Pareiškėjos nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. vasario 24 d. priėmė sprendimus, kuriais atkūrė pareiškėjoms nuosavybės teises į 8 dešimtines žemės, turėtas pareiškėjų senelio. Pareiškėjų teigimu, jų senelis iš savo tėvo paveldėjo 12 dešimtinių žemės; šią aplinkybę patvirtino 1933 metų teismo sprendimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjų senelio brolis iš savo tėvo paveldėjo 8 dešimtines žemės, tačiau tai yra tik dalis paveldėtos žemės, o iš viso jis turėjo 19 dešimtinių žemės, paveldėtos iš tėvo, tai patvirtina duomenys apie žemės nacionalizaciją. Pareiškėjų senelio tėvui nepalikus testamento, turtas buvo paveldėtas pagal įstatymą jį pradėjus faktiškai valdyti abiem jo vaikams – A. Z. (A. Z.) ir pareiškėjų seneliui lygiomis dalimis. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1254 straipsnyje, galiojusiame palikimo atsiradimo metu palikimo atsiradimo vietoje, buvo nurodyta, kad paveldėjimo teisė įpėdiniui priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto nuo pat turėtojo mirties ir be jokio teismo patvirtinimo, įstatymai nereikalavo įregistruoti palikimą, o norint perleisti paveldėtą turtą, Vyriausiajam notarui užteko pateikti paveldėjimo teises įrodančius dokumentus. Pareiškėjų senelis jo valdytos žemės jokiais sandoriais niekam neperleido. Pareiškėjos taip pat pareiškė prašymą atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui paduoti, nes, anot jų, Vilniaus apskrities viršininko administracija apie tai, kad nepakako dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, informavo pareiškėjas jau pasibaigus įstatyme nustatytam terminui šiems dokumentams pateikti. Vilniaus apskrities viršininko administracijai atsisakius atkurti nuosavybės teises į likusią žemės dalį, pareiškėjos prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis M. Z. (M. Z.) nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 12 dešimtinių žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2007 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. vasario 24 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjų senelio nuosavybės teisėmis valdytą turtą (8 dešimtines žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) ir taip, remdamasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 28 d. pažymėjimu, pripažino, kad išliko nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį pareiškėjų senelio turtą patvirtinantys dokumentai ir jų pakako nuosavybės teisių atkūrimo klausimui spręsti, o pareiškėjos, nesutikusios su atkurtų nuosavybės teisių apimtimi, pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį turėjo teisę ginčyti šiuos sprendimus teisme, o ne tų pačių dokumentų pagrindu kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas nurodė, kad pareiškėjos neįrodė, jog jų senelis nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 12 dešimtinių žemės, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 28 d. pažymėjime esantys duomenys (Vilniaus–Trakų seniūnijos archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypų 1923 metų sąraše įrašyti: eilės Nr. 1 – Z. M., turėjęs 8 dešimtines žemės; eilės Nr. 15 - Z. M., turėjęs 9 dešimtines žemės) nepatvirtino, kad abu žemės sklypai nuosavybės teise priklausė pareiškėjų seneliui. Teismas, įvertinęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime nurodytus duomenis apie žemės mokesčio mokėtojų žemės sklypus, apmokestinamus žemės mokesčiu (Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) valsčiaus 1924 m. žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, sąraše įrašyti (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai: eilės Nr. 1099 – Z. M., turėjęs 7 dešimtines žemės; eilės Nr. 1116 – Z. M., turėjęs 6 dešimtines žemės, eilės Nr. 1130 – Z. M., turėjęs 7 dešimtines žemės), padarė išvadą, kad šie duomenys nepatvirtino fakto, jog visa žemės mokesčiu apmokestinama žemė archyvo pažymėjime nurodytiems asmenims priklausė nuosavybės teise, nes žemės mokesčiu buvo apmokestinama ne tik nuosavybės teise priklausanti, bet ir kitais pagrindais, pvz., nuomos, valdoma žemė, o nustatant nuosavybės teise priklausančios žemės plotą pirmiausia turi būti vadovaujamasi žemės sklypų savininkų, o ne žemės mokesčio mokėtojų sąrašais. Teismas taip pat rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 1994 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje, kurioje nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės sklypų savininkų 1923 m. sąraše 8 dešimtinių žemės (duomenys neskelbtini) kaime savininkas buvo pareiškėjų senelis M. Z., miręs 1939 m. birželio 13 d., o po jo mirties iki žemės nacionalizavimo šį žemės sklypą nuosavybės teise valdė R. Z. (R. Z.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų senelio tėvas M. Z. (M. Z.) mirė 1922 metais, todėl 1923 metų žemės sklypų savininkų sąrašo sudarymo metu M. Z. priklausiusi žemė jau turėjo būti paveldėta ir valdoma jo vaikų ir šis faktas įvertintas, sudarant 1923 metų žemės sklypų savininkų sąrašus, todėl minėti įrodymai patvirtino tik aplinkybę, kad pareiškėjų senelis 1923 metais nuosavybės teise valdė ne daugiau nei 9 dešimtines žemės. Teismas, vertindamas pareiškėjų pateiktame Lenkijos Respublikos teismo Jašiūnuose 1933 m. spalio 13 d. sprendime esančius duomenis, nurodė, kad jame buvo nurodyta informacija tik apie pareiškėjų senelio brolio iš tėvo paveldėtą žemę, tačiau apie pareiškėjų senelio paveldėtą žemę ir jos plotą šiame sprendime jokie duomenys nebuvo nurodyti; be to, šiame sprendime buvo įvardytas tik 8 dešimtinių ploto žemės sklypas, kurį pareiškėjų senelio brolis paveldėjo iš tėvo, todėl šis teismo sprendimas taip pat patvirtino tik 8 dešimtinių ploto žemės sklypo paveldėjimą. Teismas, atmesdamas kaip nepakankamą įrodymą informacinio centro 1977 m. rugpjūčio 25 d. duomenis apie tai, kad pareiškėjų senelio brolis savo ūkyje turėjo 19,5 ha žemės, motyvavo, kad šiame dokumente nebuvo duomenų apie šios žemės įgijimo pagrindą; byloje apklausti liudytojai nepatvirtino, kad pareiškėjų senelis iš savo tėvo paveldėjo 12 dešimtinių žemės, liudytojų parodymai prieštaravo rašytiniams įrodymams. Dėl to, teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjos nepateikė kitų įrodymų, patvirtinusių jų prašymo pagrįstumą, o rašytiniai įrodymai: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 28 d. pažymėjime esantys duomenys apie 1923 m. žemės sklypų savininkų sąrašuose nurodytą nuosavybės teise valdomos žemės plotą ir Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 1994 m. spalio 21 d. sprendimas patvirtino, jog pareiškėjų senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo ne daugiau nei 9 dešimtines žemės. Teismas, netenkindamas pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, motyvavo, kad nuosavybės teisės į pareiškėjų seneliui priklausiusį turtą atkūrimo klausimas yra išspręstas, pareiškėjos įstatymo nustatytais terminais pateikė atitinkamus pareiškimus ir nuosavybės teises patvirtinančius įrodymus, todėl nepraleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 ir 19 straipsniuose nustatyto termino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 11 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis; papildomai nurodė, kad liudytojų K. M. ir S. A. parodymai nesudarė teisinio pagrindo tenkinti pareiškimą, nes jie nepatvirtino nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo ir prieštaravo rašytiniams įrodymams; pareiškėjos neįrodė, jog jų senelis iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12 dešimtinių žemės (duomenys neskelbtini) kaime; jos taip pat nenurodė aplinkybių, sudariusių teisinį pagrindą atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui paduoti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu pareiškėjos prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12, 13 punktus, Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, neteisingai įvertino pareiškėjų pateiktą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 28 d. pažymėjimą, padarė neteisingas išvadas, kad pažymėjime esantys duomenys nepatvirtino fakto, jog visa žemės mokesčiu apmokestinama žemė archyvo pažymėjime nurodytiems asmenims priklausė nuosavybės teise. Anot pareiškėjų, pagal nurodytus Vyriausybės nutarimus šis pažymėjimas buvo nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinantis dokumentas, todėl teismai privalėjo vertinti archyvo dokumente esantį Vilniaus vaivadijos valdybos žemės mokesčių mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1927 m. sąrašą, kaip nuosavybės teises patvirtinusį dokumentą. Teismai padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjos, esant jau nustatytam juridinę reikšmę turinčiam faktui, turėjo ginčyti apskrities viršininko sprendimus, o ne kreiptis tų pačių dokumentų pagrindu prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau, pareiškėjų teigimu, teismai neįvertino aplinkybės, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, siekdama iš esmės išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, pati pasiūlė joms kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad jei pareiškėjų pateiktų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti nepakanka, turi būti pasiūlyta kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. E. B., V. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija; Nr. 3K-3-299/2007), o ne konstatuota, kad pretendentai savo interesą susigrąžinti visą buvusio savininko žemę gali ginti Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytais pagrindais, ginčydami apskrities viršininko sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, nutartyje nepasisakė dėl įrodymų vertinimo, nenurodė jokių motyvų, kodėl atmetė apeliacinį skundą, taip pažeidė CPK 270 straipsnį.Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatnaujino termino nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui paduoti. Pareiškėjų teigimu, teismo sprendimas, o ne Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas, būtų pagrindas atkurti nuosavybės teises į jų senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę, tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismai šios aplinkybės neįvertino, netinkamai taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, priėmė neteisėtus sprendimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimo CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Vilniaus apskrities viršininko administracija sprendimais atkūrė pareiškėjoms nuosavybės teises į 8 dešimtines žemės, turėtas pareiškėjų senelio. Teismai, įvertinę rašytinius įrodymus, nustatė, kad nuosavybės teisė pareiškėjų seneliui buvo atkurta pagal nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir jų pakako nuosavybės teisių atkūrimo klausimui spręsti, o pareiškėjos, nesutikusios su atkurtų nuosavybės teisių apimtimi, pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį turėjo teisę ginčyti šiuos sprendimus teisme, o ne tų pačių dokumentų pagrindu kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Be to, teismai taip pat nustatė, kad pareiškėjos neįrodė, jog jų senelis nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 12 dešimtinių žemės, o rašytiniai įrodymai patvirtino, jog pareiškėjų senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo ne daugiau nei 9 dešimtines žemės. Teismai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, nes nuosavybės teisės į pareiškėjų seneliui priklausiusį turtą atkūrimo klausimas yra išspręstas, pareiškėjos nepraleido įstatyme nustatytų terminų atitinkamiems pareiškimams ir nuosavybės teises patvirtinantiems įrodymams pateikti.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis).
Iš bylos medžiagos matyti, kad, kreipdamosi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jų senelis M. Z. (M. Z.) nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 12 dešimtinių žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, pareiškėjos siekė, kad būtų priimtas teismo sprendimas, kurio pagrindu Vilniaus apskrities viršininkas priimtų sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjoms į jų senelio M. Z. nuosavybės teisėmis turėtą likusį (iki 12 dešimtinių) žemės sklypą. Dėl tokio teismo sprendimo, kaip nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, pateikimo pareiškėjos prašė teismo atnaujinti terminą.
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami pareiškėjų reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12 dešimtinių žemės sklypą pagrįstumą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar teisingai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias terminų nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kasatorės kelia įrodinėjimo problemą, nurodytą CPK 176 straipsnyje, ir klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Šioje byloje teismai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtino, kad pareiškėjų senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo ne daugiau nei 9 dešimtines žemės. Kasacinis teismas naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja, remiasi žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, tačiau, peržiūrėdamas bylą nagrinėjusių teismų sprendimus, vertina, ar nebuvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės, ar ginčo teisiniams santykiams buvo tinkamai taikytos materialinės teisės normos. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punktą ir Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 punktą nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų arba turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Teismai, nagrinėdami bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vertina tiek šalių paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, taip pat liudytojų parodymus. Nagrinėjamoje byloje teismai vertino rašytinius įrodymus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 28 d. pažymėjimą, Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 1994 m. spalio 21 d. sprendimą), išreiškė savo nuomonę, kodėl juos pripažino patvirtinusiais tam tikras aplinkybes, taip pat kartu su rašytiniais įrodymais vertino ir liudytojų parodymus, motyvavo, kodėl juos atmetė kaip nepagrįstus, todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasatorių argumentą, jog teismai neįvertino visų įrodymų. Vien ta aplinkybė, kad teismai priėmė pareiškėjoms nepalankų teismo sprendimą, nereiškia, kad teismai tai padarė neįvertinę įrodymų ir nenurodę, kodėl vienus įrodymus pripažino priimtinais, o kitus – ne. Priešingai, byloje, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 28 d. pažymėjimu, Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 1994 m. spalio 21 d. sprendimu ir kituose rašytiniuose dokumentuose esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjų senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo ne daugiau nei 9 dešimtines žemės, teismai šią išvadą padarė nepažeisdami įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, įvertino įrodymus vadovaudamiesi įstatymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.
Terminus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinantiems dokumentams pateikti bei jų atnaujinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, pagal kurią piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises į šį turtą patvirtinančių dokumentų, turėjo teisę juos pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik objektyvios, t.y. nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, jei asmuo, sužinojęs apie savo teisę, dėl kurios įgyvendinimo praleistas terminas, nedelsdamas, t.y. per protingus terminus, kreipiasi į teismą dėl termino atnaujinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmieji prašymai dėl nuosavybės teisių pareiškėjoms atkūrimo (atstatymo) buvo pateikti net 1991 m. gruodžio mėnesį; nuo to laiko buvo pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros; paskutinis nuosavybės teises įrodantis archyvinis dokumentas, pateiktas į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, buvo 2000 m. liepos 28 d. archyvo pažymėjimas Nr. T-1266-Z. Pareiškėjų prašymai, kuriuose jos nurodė, jog joms turi būti atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės sklypą, buvo išnagrinėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje (2005 m. gegužės 8 d.) ir Vilniaus apskrities viršininko administracijoje (2005 m. gegužės 31 d.), ir joms buvo atsakyta, kad pagal pateiktus dokumentus negali būti atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės sklypą, nurodant, kad nesutikimą su tokiais atsakymais jos gali skųsti pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad pareiškėjos neskundė šių atsakymų, taip pat ir 2005 m. liepos 4 d. pažymų (Nr. 397-399) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuriose buvo nurodyta, kad pagal pateiktus dokumentus žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, iš viso buvo 8,7400 ha. Pareiškėjos į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2006 m. birželio 6 d., nenurodė jokių nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios kliudė joms iki šio termino kreiptis į teismą, todėl kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai, nors ir kitais motyvais, tačiau pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Dėl šios priežasties kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, nepagrįstai neatnaujino termino nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui paduoti.
Nors ir minėta, kad teismai teisingai vertino šioje byloje esančius įrodymus ir nustatė, jog pareiškėjos neįrodė, kad jų senelis nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 12 dešimtinių žemės, tačiau teisėjų kolegija kartu pažymi, kad, neatnaujinus termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, bylą nagrinėję teismai iš esmės netgi neprivalėjo tirti įrodymų ir nustatinėti juridinę reikšmę turinčio fakto, nes pagal CPK 444 ir 445 straipsnius teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai nuo prašomo nustatyti fakto priklauso asmens asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas. Dėl praleisto ir neatnaujinto termino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms neturint teisės iš asmenų priimti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, tokiems asmenims negali atsirasti jokios su nuosavybės teisių atkūrimu susijusios teisės.
Vertindama kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, nutartyje nepasisakė dėl įrodymų vertinimo, nenurodė jokių motyvų, kodėl atmetė apeliacinį skundą, ir taip pažeidė CPK 270 straipsnį, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjų apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta esminių argumentų, kurių sprendime nevertino pirmosios instancijos teismas, o, esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurioje sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, formaliai negali būti vertinama kaip neatitinkanti CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Be to, kolegija konstatuoja, kad teisingai išnagrinėtos bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui vien tik dėl to, kad būtų pateikti išsamesni motyvai, pažeistų CPK įtvirtintus proceso operatyvumo ir koncentracijos principus.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų teisėtumui, todėl jie nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.