Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-02-09 · Civilinė byla Nr. 2A-122-212/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-09
Bylos Nr.
2A-122-212/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Zina Mickevičiūtė
Pareiškėjas
D. V.
Suinteresuotas asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Neįgalumo

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-122-212/2015

Alvida Jasaitytė - Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05333-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 121.21; 128.2; 128.6;
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 9 d.

PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – jos neįgalumo nuo vaikystės – nustatymo, suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritoriniam skyriui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji laikotarpiu nuo 1979-01-10 iki 1985-09-17 buvo neįgali ir jos neįgalumas yra nuo vaikystės. Nurodė, kad jai nuo pat vaikystės, t. y. 15 metų amžiaus, buvo nustatyta nepagydoma liga – Hyperplazia GL. Suprarenalium, dėl kurios ji buvo neįgali. Ši liga buvo įgimta, tik diagnozuota kai jai buvo 15 metų. Neįgaliojo (invalido) statusas laikotarpiu nuo 1979-01-10 iki 1985-09-17 pareiškėjai nebuvo suteiktas. Tikslu gauti našlaičių pensiją prašė nustatyti, kad laikotarpiu nuo 1979-01-10 iki 1985-09-17 buvo neįgali ir šis neįgalumas yra nuo vaikystės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjos 3,62 Eur pašto išlaidas valstybei. Nustatė, kad pareiškėjai būnant 15 metų amžiaus diagnozuota Hyperplazia GL. Suprarenalium Congentina (antinksčių hiperplazija). 1992-09-29 pareiškėjai nustatyta antra invalidumo grupė, invalidumo priežastį nurodant „invalidumas nuo vaikystės“. 2001-04-26 antra invalidumo grupė nustatyta neterminuotai. Pareiškėjai 2007-09-06 išduotas neįgaliojo pažymėjimas NP Nr. 0562606, jai nustatytas 35 procentų darbingumas. Teisės gauti našlaičio pensiją pripažinimui yra svarbus ne asmens susirgimo, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus darė išvadą, kad pareiškėja serga įgimta liga, tačiau nelaikė tinkamais įrodymais, patvirtinančiais juridinį faktą – invalidumą, kadangi jį galėjo konstatuoti tik kompetentinga institucija. Šiuo atveju iki pareiškėjai sukako 18 metų tokį sprendimą turėjo priimti Gydytojų konsultacinė komisija. Kompetentingos institucijos, turėjusios teisę pripažinti asmenį neįgaliu (invalidu) sprendimo, priimto iki 1992-09-29 byloje nėra, ir pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad toks sprendimas buvo. Teismas laikė, jog pareiškėja neatitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes invalide ji buvo pripažinta sukakus daugiau nei 18 metų, t. y. būdama 31 metų. Pažymėjo, kad šiuo atveju pagal analogiją negali būti taikoma pareiškėjos atstovo nurodyta Panevėžio apygardos teismo 2014-04-24 civilinėje byloje Nr. 2A-272-227/2014 priimta nutartis, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė, pareiškėja D. V., prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-27 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, jog laikotarpiu nuo 1979-01-10 iki 1985-09-17 buvo neįgali ir jos neįgalumas yra iš vaikystės. Nurodo, jog jai iki 18 metų nebuvo išduotas joks invalidumą patvirtinantis dokumentas, nors ligos dokumentuose yra nurodyti duomenys apie invalidumą nuo vaikystės. Ji nuo gimimo serga nepagydoma liga, kuri buvo diagnozuota esant 15 metų amžiaus. Ši diagnozė buvo patvirtinta 1979-01-10 – 1979-02-09 ir šiuo laikotarpiu buvo pripažintas neįgalumas, t. y. trečia invalidumo grupė. Laikotarpyje iki 18 metų neįgaliojo statusas nebuvo nustatytas, nes jos artimieji neturėjo jokio supratimo ką daryti, o ji pati dėl savo negalios nenuvyko į Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisiją, kuri turėjo nustatyti neįgalumo laipsnį ir jo laikotarpį iki 18 metų amžiaus arba nuo 18 metų iki 24 metų amžiaus. Mano, jog byloje yra visi reikalingi dokumentai, jog būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Nesutinka su teismo argumentais, jog teisei gauti našlaičių pensiją svarbus ne asmens susirgimo, t. y. tapimo neįgaliu, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas. Teismas nepagrįstai teisę į našlaičio pensiją apribojo reikalavimu neįgalumo (invalidumo) nuo vaikystės faktą sieti su atitinkama data, t. y. oficialu neįgalumo (invalidumo) pripažinimu valstybinėje institucijoje, iki asmeniui sukanka 18 metų, arba pripažinimo invalidais momentu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai. Tokios prielaidos, sieti invalidumo nustatymo faktą su jo pripažinimo valstybinėje institucijoje įstatymo nuostatos nesuponuoja. Todėl teismas be pagrindo, netinkamai interpretuodamas įstatymo nuostatas, susiaurino įstatymo taikymo galimybes asmenims įgijusiems invalidumą vaikystėje. Teismo suformuluota nuostata iš esmės pažeidžia jos teisę, kylančią iš vaikystėje patirto neįgalumo, gauti našlaičių pensiją ir tuo pačiu leidžia valstybei nevykdyti pareigos šią pensiją mokėti, tuo pažeidžiant teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo su kitais asmenimis, gaunančiais pensiją dėl jiems nustatyto invalidumo, principus. Mano, kad valstybė privalo saugoti ir ginti įgytąsias asmenų teises per socialinės politikos įgyvendinimą ir socialinių garantijų sistemą, siekiant teisingai kompensuoti asmenų patirtus praradimus. Pažymi, jog Lietuvos TSR vaikams iki 16 metų invalidumas aplamai buvo nenustatinėjamas. Vaikams – invalidams, sukakus 16 metų amžių, Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos bendra tvarka turėjo nustatyti invalidumą, kurio priežastis – invalidumas nuo vaikystės, todėl teismo padaryta išvada, kad invalidumą iki pareiškėjai sukako 18 metų turėjo konstatuoti Gydytojų konsultacinė komisija, yra neteisinga. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėja nepateikė kompetentingos institucijos sprendimą, turėjusios teisę pripažinti asmenį neįgaliu (invalidu) iki 1992-09-29, todėl laikytina, kad pareiškėja neatitinka Pensijų įstatymo 38 str. 1 d. nuostatų. Neįgalumas jai buvo nenustatytas nepagrįstai ir tai patvirtina byloje esantys duomenys ir medicininiai įrašai, kad D. K. neįgalumo lygis iki 1992 m. vertintas nebuvo. Ji negali pateikti dokumentų, kad iki 18 metų buvo neįgali, nes tokie dokumentai nebuvo išduodami, todėl šis faktas nustatytinas teismo sprendimu. Teismas neteisingai išaiškino Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, nes šio įstatymo 38 str. 1 d. pakeitimas turėtų apimti ir tuos asmenis, kurie iki priimant minėtą įstatymo pakeitimą akivaizdžiai buvo neįgalūs nuo vaikystės iki 18 metų amžiaus ir šios aplinkybės nesieti su formaliais, nuo asmens būklės nepriklausančiais, asmenų lygiateisiškumą pažeidžiančiais kriterijais. Teismas priimdamas sprendimą visiškai netyrė ir nevertino apeliantės pateiktų įrodymų, pagrindžiančių prašymą ir turinčių reikšmės prašomam juridiniam faktui nustatyti. Teismas iš esmės nevertino ir liudytojų parodymų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius prašo apeliacinį skundą netenkinti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų dėl kurių būtų galima daryti išvadą, jog teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas ar neištyrė įrodymų. Teismas teisingai nurodė, jog klausimai susiję su našlaičių pensijos gavimu yra išanalizuoti konstitucinės justicijos byloje Nr. 08/2008-23/2009. Teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė serga įgimta liga, tačiau nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais juridinį faktą – invalidumą, kadangi jį galėjo konstatuoti tik kompetentinga institucija, nagrinėjamu atveju Gydytojų konsultacinė komisija. Mano, jog pareiškėjos reikalavimas išplėsti Pensijų įstatymo normą ir siekis nustatyti neįgalumą ne kompetentingų institucijų sprendimu yra nepagrįstas ir prieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės įstatymui principui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo priimti sprendimą savo nuožiūra. Nurodo, jog sutinka su apeliantės argumentais dėl juridinio fakto nustatymo. Apeliantė negali gauti neįgalumą iš vaikystės patvirtinančių dokumentų ir šį juridinį faktą galima nustatyti teismui priėmus sprendimą, remiantis byloje pateiktais dokumentais bei CPK 445 str.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinius skyrius prašo bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, jog D. K. liga yra nuo vaikystės ir klasifikuojama kaip nuolatinio, nekintamo ir negrįžtančio pobūdžio. Tarnyba negali atgaline data nustatyti, jog asmuo yra neįgalus nuo vaikystės, todėl toks faktas gali būti nustatomas teismine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos D. V., kuri yra neįgali nuo vaikystės, motina O. K. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2014-03-19 kreipėsi į Valstybinio socialinio fondo valdybos Panevėžio skyrių (toliau – VSDFV), prašydama skiri jai našlaičių pensiją. VSDFV Panevėžio skyrius atsisakė skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, nes pareiškėja nepateikė dokumento, patvirtinančio, jog jai invalidumas nustatytas iki 18 metų (b. l. 8-9, 15). Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad laikotarpiu nuo 1979-01-10 iki 1985-09-17 ji buvo neįgali ir neįgalumas yra iš vaikystės.

Juridiniai faktai– tai įvykiai, asmenų veiksmai ir neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia arba nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos ir sąlygų, gali pasinaudoti įstatymuose įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444 - 445 str.).

Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tikslu gauti našlaičio pensiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnį. Minėtas straipsnis nustato, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jos prašomo juridinę reikšmė turinčio fakto; nepagrįstai teisę į našlaičio pensiją apribojo reikalavimu neįgalumo (invalidumo) nuo vaikystės faktą sieti su oficialiu neįgalumo pripažinimo valstybinėje institucijoje; ji negali pateikti dokumento, kad iki 18 metų buvo neįgali, nes pagal tuo metu galiojusius įstatymus, tokie dokumentai nebuvo išduodami; teismas neteisingai išaiškino Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais.

Mėnesinių pašalpų invalidams nuo vaikystės skyrimo ir mokėjimo pagal TSKP CK ir TSRS ministrų tarybos 1979-05-23 nutarimą Nr. 469 „Dėl invalidų nuo vaikystės materialinio aprūpinimo gerinimo“ instrukciją, patvirtintą TSRS valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto 1979-10-15 nutarimu Nr. 437 teisę gauti mėnesinę pašalpą turėjo vyresni kaip 16 metų amžiaus asmenys, medicininės darbingumo ekspertizės komisijos (MDEK) pripažinti I arba II grupės invalidais nuo vaikystės, taip pat vaikai invalidai iki 16 metų amžius, turintys medicininius parodymus, suteikiančius teisę gauti pašalpą. Be to, nuo 1969-08-20 galiojo Lietuvos TSR medicininės darbingumo ekspertizės komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1969-08-20 nutarimu Nr. 351. Pagal MDEK nuostatus komisija tikrino ir nepilnamečius, t. y. įvairių mokyklų moksleivius. Šis teisinis reglamentavimas paneigia apeliantės argumentą, kad Lietuvos TSR vaikams iki 16 metų invalidumas nebuvo nustatomas.

Kaip minėta, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tuomet, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti dokumentą, patvirtinantį atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Vadinasi, negali būti nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, jeigu pareiškėjas gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba gali ne teismo tvarka atkurti prarastus dokumentus.

Bylos dokumentai patvirtina, kad apeliantė turi pakankamai dokumentų, patvirtinančių jos neįgalumą nuo vaikystės. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyrius 2014-08-06 raštu D. V. nurodė, kad jos darbingumo lygio priežastis – „invalidumas nuo vaikystės“ ir kad jos prašoma nustatyti invalidumo priežastis „nuo vaikystės“, jau yra nustatyta, nes tai įstatymiškai patvirtintas ir apibrėžtas terminas – invalidumo priežastis „nuo vaikystės“, kuris kitokiais terminais nevartojamas. Tarnyba pasiūlė D. V. kreiptis į VSDFV Panevėžio skyrių (b. l. 11). Tačiau apeliantė dėl nežinomos priežasties gavusi minėtą Tarnybos atsakymą į VSDFV Panevėžio skyrių nesikreipė. Pažymėtina, kad VSDFV Panevėžio skyriui, gavus paminėtą Tarnybos raštą, atsisakius skirti našlaičių pensiją, D. V. turi teisę VSDFV sprendimą skųsti administraciniam teismui.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Zina Mickevičiūtė