- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-24
- Bylos Nr.
- 2A-272-227/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-00783-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas, Margarita Dzelzienė (pran.)
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, VSDFV Utenos skyriui, Neįgalumo
- Pareiškėjas
- J. Š.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-272-227/2014 Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 2-54-00783-2013-8
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 24 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-844-731/2013 pagal pareiškėjos J. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VSDFV Utenos skyriui, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. Š. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji laikotarpiu nuo 1997m. lapkričio 1d. iki 2002 m. gruodžio 5d. buvo neįgali ir šiuo laikotarpiu neįgalumas jai nebuvo nustatytas nepagrįstai. Nurodė, kad ji nuo pat gimimo turi psichinio vystymosi negalią, dar 1974-11-15 jai diagnozuotas 1-ojo laipsnio debilums. Ji savimi pasirūpinti pilnavertiškai negali, todėl įvairiais laikotarpiais jai buvo pripažintas neįgalumas, trečia invalidumo grupė buvo nustatinėjama tęstinį laikotarpį. Visgi 1997-10-09 neįgaliojo statusas jai nebuvo nustatytas nes niekas nepasirūpino jos atvykimu, o ji pati dėl savo negalios nenuvyko į Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos posėdį (VMSEK), kuriame turėjo būti pratęsiamas neįgalumo nustatymo laikotarpis. Vadinasi neįgalumas jai nebuvo nustatytas dėl formalios priežasties, t.y. nedalyvavimo VMSEK posėdyje. Pareiškėjos turima negalia yra tęstinio, nuolatinio, nekintamo ir negrįžtamo pobūdžio, todėl faktiškai ji buvo neįgali ir po 1997-10-09. Faktas nustatytinas gauti našlaitės pensiją po motinos mirties.
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas 2013-12-30 sprendimu pareiškimą patenkino, nustatė juridinę reikšmę turinti faktą, jog J. Š. laikotarpiu nuo1997m. lapkričio 1d. iki 2002 m. gruodžio 5 d. buvo neįgali nuo vaikystės.
Teismas nustatė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 str. bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156, teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 24 metų ir jeigu jie nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Nustačius prašomą faktą pareiškėja galėtų gauti našlaičio pensiją. Pareiškėjos motina B. L. B. mirė 2012-03-11 (b.l. 8, 23). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011-06-07 raštu Nr. R-8034 atsisakė nustatyti J. Š. invalidumo grupę nuo 1997-11-01- iki 2002-12-05 (b.l. 9). LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-07-23 rašte Nr.(24.7-22) SD-5206 nurodyta, kad viena iš sąlygų skirti našlaičio pensiją – kad asmuo būtų nuolat nedarbingas (invalidas). Nuo 2005-07-01, įsigaliojus Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, sprendimus dėl asmens neįgalumo priima NDNT. Iki to laiko invalidumą nustatinėjo VMSEK. Pasikeitus sveikatos ekspertizę atliekančiai institucijai ir neįgalumo vertinimo sistemai, NDNT negali revizuoti VMSEK priimtų sprendimų, taip pat nė viename teisės akte, reglamentuojančiame NDNT veiklą, nėra nustatyta, kad NDNT direktorius turi teisę pakeisti ar panaikinti VMSEK priimtą sprendimą. Siūlė kreiptis į teismą dėl invalidumo nenustatymo pagrįstumo ir kad J. Š. laikotarpiu nuo 1997-11-01 iki 2002-12-05 vėl būtų pripažintas esamas invalidumas. Jeigu teismas priimtų teigiamą sprendimą, VSDF valdybos teritoriniame skyriuje dar kartą būtų sprendžiamas klausimas dėl našlaičių pensijos skyrimo už mirusią motiną. Kito būdo invalidumui atgaline data nustatyti, o atitinkamai - ir teisiniam pagrindui skirti našlaičių pensiją, nėra (b.l.10-11). Iš pateiktų byloje Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo dokumentų teismas nustatė, jog J. Š. nuo 1988 m. iki 1997 m. buvo nustatytas neįgaliojo statusas, suteikta III invalidumo grupė dėl priežasties „iš vaikystės“. Pirmą kartą J. B. (Š.) pripažinta neįgalia 1988 metais. 1997m. spalio 9d. vykusio darbingumo lygio vertinimo metu pagal pateiktus medicininius dokumentus, atitinkančius objektyviąją sveikatos būklę, neįgaliojo statusas jai nebuvo nustatytas. Visuose J. Š. byloje esančiuose ekspertizės aktuose nurodoma, kad ji serga ta pačia liga, nurodoma, kad invalidumas iš vaikystės. Gydytojų komisijos 1997m. spalio 8d. siuntime į VMSEK buvo nurodoma, kad J. Š. serga nuo vaikystės, nurodoma ta pati liga dėl kurios ankstesniais metais buvo nustatytas invalidumas, nuo 2002-12-05 pareiškėjai vėl suteikta invalidumo grupė su ankstesniu, nuo 1988 metų buvusiu ligos kodu. Iš pateiktų dokumentų nustatė, jog J. Š. (B.) funkciniai sutrikimai klasifikuotini kaip nuolatinio, nekintančio ir negrįžtamojo pobūdžio. Šios aplinkybės patvirtinamos ir gydytojos J. Z. išduotoje pažymoje apie tai, kad J. Š. stebima Psichikos sveikatos centre nuo 1986 metų, neįgali nuo gimimo, 2003-12-05 ja neterminuotai 50 procentų nedarbingumas (b.l.41). Pripažino, jog esant nepakitusiam ligos kodui, analogiškam gydytojų siuntimui, esant nuolatinio, nekintančio ir negrįžtamojo pobūdžio funkciniams sutrikimams, nurodytu laikotarpiu pareiškėjai J. Š. invalidumas nebuvo nustatytas nepagrįstai. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pareiškėjos paaiškinimais ir liudytojų V. P., O. P. parodymais, pripažino kad pareiškėja J. Š. yra neįgali nuo vaikystės, jos liga klasifikuotina kaip nuolatinio, nekintančio ir negrįžtamojo pobūdžio, todėl vadovaujantis surinktais įrodymais bei teisingumo ir protingumo principais nustatytinas pareiškėjos prašomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji laikotarpiu nuo1997-11-01 iki 2002-12-05 buvo neįgali ir jos neįgalumas yra „iš vaikystės“ (LR CPK 444, 445 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius prašė panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-12-30 sprendimą ir civilinę bylą nutraukti pagal CPK 293 str. 1 d.
Nurodo, kad pareiškėjai pirmą kartą invalidumas nustatytas 1988 m., laikotarpiu nuo 1997-11-01 iki 2002-12-05 pareiškėja neturėjo invalidumo grupės, nuo 2002-12-05 pareiškėjai vėl suteikta invalidumo grupė su ankstesniu, nuo 1988 metų buvusiu ligos kodu. Pareiškėja neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio vienos iš sąlygų skirti jai našlaičių pensiją, t.y. kad asmuo būtų nedarbingas ar bent iš dalies darbingas (invalidas) nuolat, todėl jai ir nepaskirta našlaičių pensija. Pareiškėjai nuo 1997-10-09 nedarbingumas (invalidumas) nebuvo pripažintas Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos (Vilniaus MSEK Nr. 6) 1997-10-09 pažyma Nr. 2347, kurioje nurodyta, kad pareiškėja 1997-10-09 buvo patikrinta ir MSE komisijoje invalidu nepripažinta. Šio VMSEK 1997-10-09 sprendimo pareiškėja neskundė, su prašymu dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nesikreipė, t.y. VMSEK 1997-10-09 sprendimas teisėtas ir privalomas, nustatant pareiškėjos teisę į našlaičio pensiją. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444 - 445 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010). Teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas, kad tokiu atveju, kai asmuo siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tai tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444 - 448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008). J. Š. pateiktą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, nurodydamas, kad pareiškėja turi teisę ginčyti minėtą VMSEK sprendimą įstatymų nustatyta tvarka, o ne ypatingosios teisenos tvarka nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 3 d.), o pareiškimą priėmus - byla turėjo būti nutraukta (CPK 293 str. 1 p.).Teismas, pasisakydamas dėl VMSEK 1997 m. spalio 9 d. sprendimo pagrįstumo, išėjo už nagrinėjamos bylos ribų.
Atsiliepimas
Pareiškėja J. Š. atsiliepimu prašo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad juridinę reikšmę turinčiu faktu byloje buvo siekiama įrodyti, jog pareiškėja nuo vaikystės turi negalią, kurios forma ir pobūdis yra nuolatinis, nekintamas ir negrįžtamas, todėl ir aktualiu laikotarpiu (nuo 1997 m. lapkričio ld. iki 2002 m. gruodžio 5 d.) pareiškėja taip pat buvo neįgali. Tiek ginčijant administracinį aktą, tiek įrodant juridinę reikšmę turintį faktą yra pasiekiamos tos pačios teisinės pasekmės - įrodoma arba ne, jog pareiškėja nuo 1997 m. lapkričio ld. iki 2002 m. gruodžio 5 d. buvo neįgali. Apeliantas neginčija fakto, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja buvo neįgali ir neginčija, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliantas naudojasi tik formaliomis aplinkybėmis, siekdamas panaikinti priimtą pagrįstą sprendimą. iš esmės teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo panaikinimas vien dėl galimų formalumų, nebūtų laikytinas teisingu sprendimu ir teisingumo vykdymu.
Suinteresuotas asmuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu palieka spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad tarnybai nėra suteikta teisė peržiūrėti (pakeisti) Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos priimtų sprendimų ar pasisakyti dėl jų pagrįstumo ar teisingumo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2d.).
Juridiniai faktai– tai įvykiai, asmenų veiksmai ir neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia arba nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos ir sąlygų, gali pasinaudoti įstatymuose įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444 - 445 str.).
Pareiškėja prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą sieja su teisės gauti našlaičio pensiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnį. Jame įtvirtinta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Pareiškėja iš dalies darbinga, jos motina B. L. B. mirė 2012-03-11. Pareiškėja neturi duomenų, kad ji laikotarpiu nuo 1997-11-01 iki 2002-12-05 buvo neįgali.
Apeliantas teigia, kad :1) pareiškėja neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo vienos iš 38 straipsnyje numatytos sąlygos našlaičių pensijos skyrimui, t.y. reikalavimo, kad asmuo būtų nedarbingas ar bent iš dalies darbingas (invalidas) nuolat ir todėl jai negali būti paskirta našlaičių pensija; 2) pareiškėja J. Š. neskundė Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos (Vilniaus MSEK Nr. 6) 1997-10-09 pažymoje Nr. 2347 priimto sprendimo, o kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo- kad ji laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 1d. iki 2002 m. gruodžio 5d. buvo neįgali ir šiuo laikotarpiu neįgalumas jai nebuvo nustatytas nepagrįstai.
Iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2011-06-04 atsakymo pareiškėjai J. Š., Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-07-23 rašto turinio (b.l.9,10) ir Invalidumo pažymų nustatyta, kad pareiškėjai J. Š. nuo 1988 m. iki 1997 metų tęstinai (kas metai) buvo nustatinėjama trečia invalidumo grupė, nurodant priežastį „ iš vaikystės“ ir galimybę dirbti lygintojos darbą sumažintu krūviu. Iš Neįgalumo ir Darbingumo nustatymo tarnybos bylos Nr.29683 (kopija) matyti, kad ji 1997-10-08 buvo pasiųsta į Medicininės socialinės ekspertizės komisiją, nes baigiasi nustatytas III gr. invalidumo terminas. Siuntime, kaip ir ankstesniuose siuntimuose tarp kitų duomenų nurodyta, kad serga nuo vaikystės, debilumas lengvo laipsnio, funkcijos sutrikimas- vidutinis. Esant tokiems duomenims, 1997-10-09 Valstybinė medicininė socialinė ekspertizės komisija Ekspertizės aktu Nr.2347 pareiškėjos invalidu nepripažino. Kaip pripažino suinteresuoti asmenys, pareiškėja nebuvo pristatyta 1997-10-09 ekspertinei komisijai ir nėra duomenų, kad ji nuo to laiko iki 2002 metų būtų .buvusi siųsta į VMSEK. Nuo 2002-12-05 jai (pareiškėjai) vėl suteikta invalidumo grupė dėl ankstesnės, nuo 1988 metų buvusios pagrindinės diagnozės- oligofrenija, kas reiškia protinį atsilikimą. Tai įgimta arba iki trejų metų amžiaus pasireiškusi silpnaprotystė. Pareiškėjos atveju jai nuo 1988 metų nustatytas invalidumas iš vaikystės (protinis atsilikimas). Taigi tiek iki 1997-11-01, tiek nuo 2002 metų Ekspertizės aktai paneigia, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1997-11-01 iki 2002-12-05 buvo protiškai sveika, nes, kaip minėta, jai nustatytas protinis atsilikimas nuo vaikystės ir nėra įrodymų, jog minėtu laikotarpiu pareiškėja buvo pasveikusi.
Sutiktina, kad pareiškėja neskundė sprendimo, kuriuo ji nepripažinta neįgalia. Tačiau po tiek laiko ginčyti tokį sprendimą faktiškai sudėtinga, o tai, jog laikotarpiu nuo 1997-11-01 iki 2002-12-05 ji buvo neįgali, patvirtina byloje esantys įrodymai apie jos neįgalumą iki nurodytos datos ir po to, ir iš esmės pripažįsta suinteresuoti asmenys nurodydami, kad nuo 2005-07-01, įsigaliojus Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, sprendimus dėl asmens neįgalumo priima ne Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos, o Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pasikeitus sveikatos ekspertizę atliekančiai institucijai ir neįgalumo vertinimo sistemai, NDNT negali revizuoti VMSEK priimtų sprendimų, taip pat nė viename teisės akte, reglamentuojančiame NDNT veiklą, nėra nustatyta, kad NDNT direktorius turi teisę pakeisti ar panaikinti VMSEK priimtą sprendimą. Todėl pareiškėjai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl invalidumo nenustatymo pagrįstumo ir kad J. Š. laikotarpiu nuo 1997-11-01 iki 2002-12-05 vėl būtų pripažintas esamas invalidumas. Nurodė, kad kito būdo invalidumui atgaline data nustatyti, o atitinkamai - ir teisiniam pagrindui skirti našlaičių pensiją, nėra (b.l.10-11). Tarnyba nėra įgaliota nustatinėti neįgalumo atbuline data, išskyrus atvejus nustatytus Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/ISAK-487 patvirtinto Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo 15. punkte. Tais atvejais, kai Tarnyba negali nustatyti atbuline data, jog asmuo yra neįgalus nuo vaikystės, toks faktas gali būti nustatomas teismine tvarka.
Iš pareiškėjos J. Š., liudytojų V. P., O. P. parodymų, Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo dokumentų matyti, jog J. Š. nuo 1988 m. iki 1997 m. tęstiniai buvo nustatytas neįgaliojo statusas, suteikta III invalidumo grupė dėl priežasties „iš vaikystės“, pareiškėjos elgesys nesikeičia, savarankiškai negali pareiškėja savimi pasirūpinti nuo gimimo. Pirmą kartą J. B. (Š.) pripažinta neįgalia 1988 metais. Visuose J. Š. byloje esančiuose ekspertizės aktuose nurodoma, kad ji serga ta pačia liga, nurodoma, kad invalidumas iš vaikystės. Gydytojų komisijos 1997 m. spalio 8d. siuntime į VMSEK buvo nurodoma, kad J. Š. serga nuo vaikystės, nurodoma ta pati liga dėl kurios ankstesniais metais buvo nustatytas invalidumas ir dėl kurios nuo 2002-12-05 pareiškėjai vėl suteikta invalidumo grupė su ankstesniu, nuo 1988 metų buvusiu ligos kodu. J. Š. (B.) funkciniai sutrikimai klasifikuotini kaip nuolatinio, nekintančio ir negrįžtamojo pobūdžio, atsiradę „iš vaikystės“, ką patvirtina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-02-18 rašte „Dėl J. Š. neįgaliojo statuso patvirtinimo“ (b.l.34), taip pat gydytojos J. Z. išduota pažyma apie tai, kad J. Š. stebima Psichikos sveikatos centre nuo 1986 metų, neįgali nuo gimimo, 2003-12-05 jai neterminuotai nustatytas 50 procentų nedarbingumas (b.l.41).
Nerevizuojant minėto 1997 m. sprendimo, darytina išvada, kad pareiškėjai J. Š. tik formaliais pagrindais 1997-11-01 nebuvo nustatytas invalidumas, nes į Komisiją pareiškėja nebuvo pakviesta. Nors galėtų kilti abejonės dėl pareiškimo, kuris gal juridine prasme ne visiškai tinkamas, tačiau nustatytomis bylos aplinkybėmis laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo našlaičio pensijos gavimo tikslu nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, yra teisingas ir protingas, nes, apelianto siūloma procedūra- nuginčyti 1997 m. sprendimą , įvertinus pareiškėjos sveikatą yra perdaug sudėtinga ir sunkiai įgyvendinama dėl ilgo praėjusio laiko tarpo. Kaip pirmiau nurodyta, suinteresuotas asmuo pripažino, kad nėra įrodymų, jog pareiškėja 1998 m , 1999 m .2000 m ir 2001 metais būtų .buvusi siųsta į VMSEK. Nustačius, kad pareiškėjai nustatytas protinis atsilikimas nuo vaikystės, tas pats ligos nurodytas laikotarpiu nuo 1988 m. iki 1997-11-01 ir neteminuotam laikui nuo 2002-12-05, nesant įrodymų, kad ji buvo pasveikusi ir nesant kito būdo invalidumui nustatyti nurodytam laikui atgaline data, našlaičio pensijos skyrimo tikslu gali būti nustatytas tik juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji iki 2002-12-05 buvo neįgali. Iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo panaikinimas vien dėl to, kad pareiškėja nėra kreipusis dėl Vilniaus MSEK Nr. 6 1997-10-09 priimtos pažymos Nr. 2347 nuginčijimo administracine tvarka, t.y. formaliais pagrindais, nagrinėjamu atveju būtų socialiai neteisingas dėl pirmiau nurodytų priežasčių
Vadovaudamasis surinktais įrodymais bei teisingumo ir protingumo principais, įvertindamas aplinkybę, kad yra sprendžiamas klausimas dėl neįgalaus asmens teisių, byloje ginamas viešas interesas, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad našlaičio pensijos gavimo tikslu nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, jog J. Š., gim. 1970-05-18 , laikotarpiu nuo 1997-11-01 iki 2002-12-05 buvo neįgali nuo vaikystės, kadangi jos liga klasifikuotina kaip nuolatinio, nekintančio ir negrįžtamojo pobūdžio. Kaip nustatyta, pareiškėjai J. Š. dėl jos intelektinio neįgalumo vienai sunku ginti savo teises. Todėl priešingas šioje byloje sprendimas pažeistų jos, kaip vienos iš socialiai pažeidžiamiausių visuomenės grupės nario, teises gauti jai taip reikalingą našlaičio pensiją . Aptartais argumentais apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistu.