- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-26
- Bylos Nr.
- eI-928-243/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00131-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vida Stonkuvienė, Dalia Gumuliauskienė, Eglė Kiaurakytė
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Arūnas Ivancius
- Kategorijos
- 6.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės, Eglės Kiaurakytės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Vasiliauskaitei, pareiškėjo neveiksnaus B. S. atstovui K. S. ir atstovui advokatui Arūnui Ivanciui, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Dainai Sodienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo neveiksnaus B. S., atstovaujamo K. S., skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl Klaipėdos skyriaus 2015-01-06 sprendimo Nr. (10.4)SI-272 ir Valdybos 2015-02-13 sprendimo Nr. (6.5)I-1066 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas neveiksnus B. S., atstovaujamas K.S., skundu prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2015-01-06 sprendimą Nr. (10.4)SI-272 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos“, kuriuo nepaskirta našlaičių pensija B. S. nuo 2007-04-08, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015-02-13 sprendimą Nr. (6.5)I-1066 „Dėl 2015-01-16 skundo“, kuriuo išnagrinėjus skundą ikiteismine tvarka, skundžiamas Klaipėdos skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas. Argumentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-20 sprendimu panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2011-05-17 sprendimas Nr. (9.303)13G-1633 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją B. S.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-10-30 sprendimas Nr. (6.5)1-7181 ir Klaipėdos skyrius įpareigotas skirti B. S. valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją. Nurodo, jog neveiksnus B. S. pretenduoja gauti našlaičių pensiją nuo 2007-04-08, kai mirė jo motina, tačiau Klaipėdos skyrius teismo panaikintu sprendimu atsisakė skirti pensiją tuo pagrindu, jog B. S. nuo pripažinimo invalidu nuo vaikystės dienos nebuvo nuolat nedarbingas. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-11-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 konstatavo, jog B. S. yra neįgalus nuo vaikystės, todėl nesant pagrįstų abejonių pareiškėjo nuolatiniu nedarbingumu, nėra esminių kliūčių Įstatymo laiduojamai valstybės socialinei paramai teikti. Teigia, jog kitų atsisakymo skirti pensiją pagrindų Klaipėdos skyrius nenurodė, todėl paneigus aplinkybę, jog B.S. nebuvo nuolat nedarbingas, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-20 sprendimą B. S. našlaičių pensija turėjo būti paskirta nuo teisės į šią pensiją atsiradimo dienos, t.y. nuo motinos mirties datos 2007-04-08.
Pareiškėjo atstovai skundą prašo patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 38 straipsnio 1 dalį (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-01-01) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 51 punktą teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005-07-01 – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005-07-01 buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Pensijų įstatymo 41 straipsnis nustato, kad našlaičių pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo VSDFV teritoriniame skyriuje dienos. Nurodo, jog pareiškėjas prašymą skirti našlaičių pensiją B. S., 2007-04-08 mirus jo motinai, VSDFV Klaipėdos skyriaus Gargždų skyriui pateikė 2011-03-08. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2011-05-17 sprendimu Nr. (9.303) 13G-1633 atsisakyta skirti našlaičių pensiją B. S., nes jis neatitiko visų Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, t.y. pirmą kartą invalidu nuo vaikystės buvo pripažintas 1976-08-05, būdamas vyresnis nei 18 metų amžiaus, tačiau ne vėliau kaip iki jam sukako 24 metai, bet jis nuo pripažinimo invalidu dienos ne nuolat buvo nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas). Nurodo, jog tiek nuo 2005-07-01 galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 36 straipsnio 1 dalyje (nuo 2007-01-01 – 38 straipsnio 1 dalyje), tiek nuo 2011-01-01 galiojančios Pensijų įstatymo redakcijos 38 straipsnio 1 dalyje teisei gauti našlaičių pensiją nustatyta būtina sąlyga – nuo pripažinimo neįgaliuoju (invalidu) dienos asmuo turi būti nuolat nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas). Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus pateiktus duomenis B. S. nuo pripažinimo invalidu (nuo 1976-08-05) ne nuolat buvo nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 Klaipėdos skyriaus 2011-05-17 sprendimas Nr. (9.303) 13G-1633 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją B. S.“ panaikintas ir jis įpareigotas skirti B. S. našlaičių pensiją. Nurodo, jog vykdant šį teismo sprendimą Klaipėdos skyriaus 2014-12-02 sprendimu Nr. PE_SP1-13411 B. S. nuo 2011-01-01 iki gyvos galvos paskirta 332,11 Lt per mėnesį našlaičių pensija. Teigia, jog skirti pensiją nuo 2007-04-08 nėra teisinio pagrindo, nes teisė gauti pensiją atsirado tik 2011-01-01 įsigaliojus 2009-12-08 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 14, 38, 40, 41, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymui Nr. XI-528. Nurodo, jog pagal nuo 2005-07-01 iki 2010-12-31 galiojusias Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo numatyta galimybė skirti našlaičių pensijas asmenims, kurie buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties.
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovė atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą atsakovo Klaipėdos skyriaus atsiliepime išdėstytų atsikirtimų pagrindu. Pažymi, jog pagal iki 2010-12-31 galiojusias Pensijų įstatymo nuostatas, esminis aspektas buvo pripažinimo neįgaliu (invalidu) momentas, t. y. asmeniui tuo metu, kai jis pirmą kartą buvo teisės aktų nustatyta tvarka atitinkamos įstaigos pripažintas neįgaliu (invalidu), turėjo būti mažiau nei 18 metų, o B.S. pirmą kartą pripažintas neįgaliu 1976-08-05, t.y. būdamas 19 metų. Argumentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-20 sprendimu konstatuota, kad B.S. nuo 1976-08-05 nuolat yra nedarbingas, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog B. S. turi teisę gauti našlaičių pensiją nuo 2007-04-08, nes B. S. neatitinka iki 2010-12-31 galiojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nustatytos sąlygos našlaičių pensijai skirti - nebuvo pripažintas invalidu iki 18 metų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2015-01-06 sprendimo Nr. (10.4)SI-272 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos“, kuriuo nepaskirta našlaičių pensija B. S. nuo 2007-04-08, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015-02-13 sprendimo Nr. (6.5)I-1066 „Dėl 2015-01-16 skundo“, kuriuo išnagrinėjus skundą ikiteismine tvarka, skundžiamas Klaipėdos skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu Klaipėdos skyriaus sprendimu nuspręsta neskirti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos nuo 2007-04-08, nes pareiškėjas neatitiko iki 2010-12-31 galiojusios Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nustatytos sąlygos našlaičių pensijai gauti, t.y. pirmą kartą pripažintas neįgaliu būdamas 19 metų.
Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – Nuostatai). Nuo 2011-01-01 įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Ši nuostata nekito ir vėlesnėse Įstatymo redakcijose, taip pat ir šiuo metu galiojančioje redakcijoje. Pareiškėjo nurodomu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1787/2014 konstatuota, jog B. S. pagal šį teisinį reglamentavimą atitinka sąlygas našlaičių pensijai gauti, t.y. jis iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažintas invalidu nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai (B. S. pripažintas invalidu nuo vaikystės 1976-08-05, t.y. būdamas 19 metų) ir jis nuo pripažinimo invalidu dienos nuolat yra nedarbingas. Iš bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos skyriaus 2014-12-02 sprendimu Nr. PE_SP1-13411 B. S. nuo 2011-01-01 iki gyvos galvos paskirta 332,11 Lt per mėnesį našlaičių pensija. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka, argumentuodamas, jog turi teisę į pensiją nuo motinos mirties datos, t.y. nuo 2007-04-08. Iš pareiškėjo skundo ir atsiliepimų turinio ir šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog ginčas kilo dėl aplinkybės, kada pareiškėjas įgijo teisę gauti našlaičių pensiją.
Pareiškėjo motinos mirties momentu nagrinėjamus teisinius santykius reglamentavo Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007-01-19 iki 2007-07-01, kurios 38 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Lyginant šį teisinį reglamentavimą su nuo 2011-01-01 įsigaliojusiu matyti, jog nuo 2011-01-01 praplėstas asmenų, turinčių teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją ratas tuo aspektu, jog pensija skiriama ir asmenims, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).
Nagrinėjamai bylai aktualus nurodytas teisinis reglamentavimas, galiojęs nuo 2007-01-19 iki 2007-07-01, yra analogiškas Įstatymo 2006-12-12 redakcijos 38 straipsnio 1 daliai, dėl kurios atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniams teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principams yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010-12-14 nutarime (byla Nr. 08/2008-23/2009). Nutarimu Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006-12-12 redakcijos) konstitucingumas tirtas būtent nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu, t.y. ar teisėta Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostata ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų. Konstitucinis Teismas nutarimu konstatavo, jog pagal teisinį reglamentavimą neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad tapimas invalidu (neįgaliuoju) yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingos įstaigoms nustatant invalidumą, t.y. invalidumą (neįgalumą) nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo (neįgalumo) fakto. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog tiek Įstatymo 1994-07-18 redakcijos 35 straipsnio 1 dalies, tiek 2004-02-12 redakcijos 35 straipsnio 1 dalies, tiek 2005-05-19 redakcijos 36 straipsnio 1 dalies, tiek 2006-12-12 redakcijos (įsigaliojusios nuo 2007-01-01) 38 straipsnio 1 dalies formuluotė „pripažinti neįgaliaisiais (...) iki 18 metų“ reiškia tokius asmenis, kurių atžvilgiu kompetentinga įstaiga yra priėmusi sprendimą dėl (invalidumo) neįgalumo iki jiems sukako 18 metų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo invalidais po 18 metų, inter alia tapo invalidais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją), ir iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, jog tai, kad pagal iki 2004-04-01 galiojusį poįstatyminį teisinį reguliavimą invalidumą nustatančios komisijos, nustatydamos invalidumą, galėjo nurodyti invalidumo priežastį „nuo vaikystės“, nereiškia, kad pagal tuo metu galiojusį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą tokie asmenys galėjo įgyti teisę į našlaičių pensiją, nes pagal šį įstatymą viena iš našlaičių pensijos gavimo sąlygų buvo reikalavimas „tapo invalidais iki 18 metų“, „pripažinti neįgaliaisiais (...) iki 18 metų“, kuris, kaip minėta, reiškia, kad invalidumą nustatančios komisijos sprendimas dėl invalidumo fakto turėjo būti priimtas, iki asmeniui sukanka 18 metų. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi (2006-12-12 redakcija) nustatydamas, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi inter alia mirusiojo 18 metų ir vyresni vaikai (įvaikiai), kurie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, nepakeitė iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusiame įstatyme nustatytos vienos iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai gauti: invalidumą kompetentinga įstaiga turi nustatyti (pripažinti), iki asmeniui sukanka 18 metų. Nutarimu konstatuota, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2006-12-12 redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius vieną iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai gauti – būti pripažintam neįgaliuoju (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų, nebuvo pažeisti konstituciniai teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir teisinės valstybės principai.
Lietuvos Respublikos 2009-12-08 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 14, 38, <...> straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-528 2 straipsniu yra pakeista Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis, kuri išdėstyta taip: ,,1. Teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai)“. Ši nuostata įsigaliojo 2011-01-01. Iš bylos duomenų matyti, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014-12-02 sprendimu Nr. PE_SP1-13411 B. S. nuo 2011-01-01 iki gyvos galvos paskirta valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija. Įvertinus nustatytas teisines ir faktines aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas neturi teisės gauti našlaičių pensiją nuo 2007-04-08, nes tuo metu jis neatitiko vienos iš Įstatyme įtvirtintų sąlygų pensijai gauti – nebuvo pripažintas neįgaliu iki jam sukako 18 metų. Pažymėtina, jog tokį patį teisinį vertinimą pateikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2011-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3/2011, 2011-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2946/2011).
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog ginčijami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2015-01-06 sprendimas Nr. (10.4)SI-272 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015-02-13 sprendimas Nr. (6.5)I-1066 yra teisėti ir pagrįsti ir nėra teisinio pagrindo juos panaikinti skunde išdėstytais motyvais. Tais pačiais motyvais konstatuotina, jog nėra teisinio įpareigoti atsakovus paskirti ir mokėti pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją nuo 2007-04-08. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
atmesti pareiškėjo neveiksnaus B. S., atstovaujamo K. S., skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2015-01-06 sprendimo Nr. (10.4)SI-272 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015-02-13 sprendimo Nr. (6.5)I-1066 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.