- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-10
- Bylos Nr.
- e2S-876-467/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02979-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutarties atsisakyti priimti ieškovės G. S. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir sandorio pripažinimo galiojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. S. 2017 m. sausio 23 d. kreipėsi su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir prašė pripažinti, kad ieškovė G. S. ieškinio senaties terminą pradelsė dėl objektyvių priežasčių ir jį atnaujinti, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovė G. S. 1995-06-24 sumokėjo visą buto kainą? pripažinti 17,22 kv.m. buto/patalpos kambario, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės G. S. ir Vilniaus miesto savivaldybės galiojančia.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 31 d. dienos nutartimi atsisakė priimti G. S. ieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir sandorio pripažinimo galiojančiu bei nutarė grąžinti jį padavusiam asmeniui.
3. Teismas nurodė, kad ieškovė, reikšdama ieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir sandorio pripažinimo galiojančiu, siekia įgyti daiktines teises į butą, kurio jai nepavyko privatizuoti pagal anksčiau galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Ginčas su Vilniaus miesto savivaldybe dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 32264-535/2014, o priimtas sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Minėtoje civilinėje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, 2015-04-24 nutartyje pasisakė, kad buto privatizavimo procesas nebuvo baigtas, nes ieškovė nesumokėjo visos buto kainos, ką ir pati ieškovė pripažinusi.
4. Nutartyje taip pat konstatuota, kad pati ieškovė neatliko visų veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti tam, kad ji įgytų teisę lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Buvo konstatuota, jog nėra įrodymų, kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors mokėjimus pagal UAB „Bursa“ 1996-09-23 pateiktą mokėjimo pranešimą. Teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 str. 2 d.).
5. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas jokių asmeninių ar turtinių teisių ieškovei nesukurs (CPK 444 str. 1 d.), todėl ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė G. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad ieškinio suformulavimas ir yra ieškovo procesinė teisė, o teismas, priimdamas sprendimą, negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo.
7. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčas tarp šalių jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kadangi šio ieškinio tiek dalykas, tiek pagrindas yra skirtingi. Analogiškas atvejis jau yra nagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2A-188-567/2009. Teismas nepagrįstai apribojo ieškovės teisę į teisminę gynybą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Atskirasis skundas atmestinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ieškovės atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad jie nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Suinteresuotas asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, turi pateikti teismui procesinį dokumentą (ieškinį, pareiškimą, skundą), kuris atitiktų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartimi priimtas ieškovo atsisakymas ieškinio ar patvirtinta šalių taikos sutartis.
12. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011).
13. Priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija šalis, kokio rezultato ji siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016).
14. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-32264-535/2014 pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, kuriame ieškovė prašė pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad nurodytame bendrabučio kambaryje ieškovė gyvena nuo 1979 m., gyvenamoji vieta čia deklaruota nuo 1981 m., bendrabutį jai skyrė tuometinė sutuoktinio darbovietė – (duomenys neskelbtini). Ieškovė šį butą nuomoja 2001-02-27 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties Nr. 24 su UAB „Bendruva“ ir 2010-12-29 susitarimo dėl teisių ir pareigų perėmimo pagrindu.
15. Ieškovė toje byloje įrodinėjo, kad ji 1995-05-08 per UAB „Bursa“ pateikė pareiškimą Vilniaus m. valdybai dėl nuomojamos patalpos privatizavimo, nes tuo metu bendrabučių privatizavimo reikalus tvarkė Vilniaus m. savivaldybei priklausiusi įmonė UAB „Bursa“. 1995 m. gegužės mėn. buvo rengiami pirkimo-pardavimo sutarčiai reikalingi dokumentai, parengta buto techninės apskaitos byla, buto įkainojimo aktas, kuriame buvo nurodyta bendra privatizuojamos patalpos kaina - 85,32 Lt, iš kurios - 10,40 Lt mokėtina grynais pinigais, o 74,92 Lt - investiciniais čekiais, valstybės mokestis - 0,43 Lt. Pagal buto įkainojimo akto duomenis UAB „Bursa“ parengė mokėjimo pranešimą, kuriame buvo nurodytos už privatizuojamą butą mokėtinos sumos. Už privatizuojamą patalpą ieškovė sumokėjo 1995-06-24 grynais pinigais 10,40 Lt ir 74,92 Lt investiciniais čekiais bei 0,43 Lt valstybinį mokestį.
16. Tokiu būdu ieškovė atliko visus veiksmus, reikalingus buto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau UAB „Bursa“ vadovai pareikalavo sumokėti skolas už komunalines paslaugas. Kadangi ieškovės materialinė padėtis buvo sunki, ji tik 1996 m. dar kartą apsilankė UAB „Bursa“, kur jai buvo nurodyta likviduoti skolas bei padidinta privatizuojamo buto kaina - iki 162,38 Lt ir išrašytas naujas 1996-09-23 mokėjimo pranešimas.
17. Ieškovė dėl savo sunkios materialinės padėties nesugebėjo sumokėti nurodytų sumų, be to buvo įsiskolinimas už komunalines paslaugas, todėl ji toliau nevykdė buto privatizavimo proceso. 2013 m. galutinai sumokėjusi įsiskolinimus pagal visus vykdomuosius dokumentus, ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl patalpos privatizavimo, tačiau jos prašymui privatizuoti patalpas Vilniuje, Žolyno g. 6-98, nebuvo pritarta.
18. Aptartas ieškovės ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs G. S. apeliacinį skundą, šį Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nustatė, jog UAB „Bursa“ 1996-09-23 pateikė ieškovei mokėjimo pranešimą, kuriame buvo nurodyta, prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėti 0,38 Lt valstybinį mokestį ir 87,46 Lt buto kainos dalį grynais pinigais arba nurašant nuo indėlio (iš 162,38 Lt bendros buto kainos atimta ieškovės sumokėta 74,92 Lt kainos dalis). Įrodymų, kad šiame mokėjimo pranešime nurodytas sumas ieškovė sumokėjo, byloje nebuvo.
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentas 2014 m. sausio mėn. raštu informavo ieškovę, jog komisijos 2013-10-23 posėdyje buvo nutarta nepritarti ieškovės prašymui privatizuoti butą, nes nepateikti reikalingi dokumentai – kvitų ir mokėjimo pranešimų originalai. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad buto privatizavimo procesas nebuvo baigtas, nes ieškovė nesumokėjo visos buto kainos, ką ji ir pati pripažįsta, be to ši priežastis nurodyta ir Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. sausio mėn. rašte.
20. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė būtų atlikusi kokius nors mokėjimus pagal UAB „Bursa“ 1996-09-23 pateiktą mokėjimo pranešimą arba, kad šis mokėjimo pranešimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, ar galutinė buto kaina buvo apskaičiuota netinkamai. Dėl to buvo konstatuota, kad pati ieškovė iki galo neatliko visų veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti tam, jog ji įgytų teisę lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.
21. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašo nustatyti, kad ieškovė G. S. 1995-06-24 sumokėjo visą buto kainą ir pripažinti buto/patalpos – kambario, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir Vilniaus miesto savivaldybės, galiojančia.
22. Ieškovė ieškinį ir dabar iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis: kad ji nuo 1979 m. gyvena 17,22 kv.m ploto kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini); kad ji 1995 m. pateikė Vilniaus miesto valdybai pareiškimą dėl bendrabučio kambario privatizavimo, buvo užsakyta ir parengta patalpos techninės apskaitos byla ir sumokėti reikiami mokesčiai, o mokėjimą patvirtinantys įrodymai buvo pateikti butų privatizavimą vykdžiusios bendrovės „Bursa“ darbuotojams. Tačiau dėl bendrovės atsakingų, privatizavimą vykdžiusių darbuotojų kaltės, grynųjų pinigų 10,40 Lt kvitas neišliko. Dėl šios priežasties sudaryti bendrabučio kambario pirkimo-pardavimo sutartį buvo atsisakyta.
23. Ieškovė taip pat nurodo, kad dėl termino pratęsimo ir leidimo privatizuoti būstą buvo kreiptasi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, tačiau tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję ieškinį bei apeliacinį skundą, prašymo netenkino. Faktą, kad ieškovė 1995-06-24 sumokėjo grynaisiais pinigais 10,40 Lt ir kvitą pateikė privatizavimą vykdžiusiai savivaldybės UAB „Bursa“, patvirtintų į teismą kviestini liudytojai.
24. Taigi tiek civilinės bylos Nr. 2-32264-535/2014, tiek nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-9003-465/2017 ginčo šalys sutampa. Abiem ieškiniais ieškovė siekia įgyti nuosavybę į ginčo patalpas - butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė abu ieškinius grindžia tuo pačiu teisiniu ir faktiniu pagrindu, o būtent: teise privatizuoti butą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą; kad ji gyvena ginčo bute; kad įvykdė visas įstatyme nustatytas sąlygas ir įgijo teisę privatizuoti butą. Tačiau, kaip jau buvo aptarta, šioje civilinėje byloje ieškovė prašo „nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovė 1995-06-24 d. sumokėjo visą buto kainą“, nors civilinės bylos Nr. Nr. 2-32264-535/2014 nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu buvo nustatyta, kad UAB „Bursa“ 1996-09-23 pateikė ieškovei mokėjimo pranešimą, kuriame buvo nurodyta, jog, prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė turi sumokėti 0,38 Lt valstybinį mokestį ir 87,46 Lt buto kainos dalį grynais pinigais arba nurašant nuo indėlio (iš 162,38 Lt bendros buto kainos atimta ieškovės sumokėta 74,92 Lt kainos dalis). Įrodymų, kad šiame mokėjimo pranešime nurodytas sumas ieškovė sumokėjo, byloje nėra.
25. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas – kad ieškovė 1995-06-24 sumokėjo visą buto kainą, nesukels jai teisinių pasėkmių; be to buto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta su ieškove būtent dėl to, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors mokėjimus pagal UAB „Bursa“ 1996-09-23 mokėjimo pranešimą. Taigi nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-32264-535/2014 yra tapatus ieškiniui (pareiškimui dėl juridinio fakto nustatymo) civilinėje byloje Nr. e2-9003-465/2017, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ieškinį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
26. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad pareiškime dėstomomis aplinkybėmis G. S. iš esmės siekia įrodyti, kad ji yra sumokėjusi visą buto kainą. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda tam tikros teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio nustatyta tvarka.
27. Pareiškėjos prašomas nustatyti faktas dėl pinigų sumokėjimo yra įrodomasis ir negali būti nustatinėjamas vadovaujantis CPK 444–448 straipsnių nuostatomis, todėl pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti atsisakyta priimti ir kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
28. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai ir dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
29. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė ieškinio dalyką, pagrindą ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.