- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-188-567/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė (pirm.), Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio
- Advokatai
- Vytautas Vinikas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2600-155/2008 pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijai dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė L. M. 2008-04-09 pateikė ieškinį, prašydama pripažinti galiojančia 32,33 kv.m bendro ploto vieno kambario buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp T. V. ir Vilniaus miesto savivaldybės bei ją įregistruoti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad T. V. 1992-01-30 pateikė Vilniaus miesto valdybai pareiškimą pirkti ginčo butą. 1993-01-08 Senamiesčio seniūnija sudarė šio buto įkainojimo aktą, nurodant jo kainą - 4986 rublių, ir T. V. įteikė mokėjimo pranešimą. T. V. 1993-01-12 sumokėjo visą pinigų sumą. Atlikusi visus privalomus buto privatizavimo veiksmus, T. V. objektyviai negalėjo sudaryti sandorio, kadangi 1993-03-11 mirė. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2000-03-15 sprendimu pripažino ieškovę T. V. šeimos nare. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2001-10-22 sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto 3 notarų biurą išduoti ieškovei T. V. turto paveldėjimo teisės liudijimą. 2001-11-12 ieškovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriuo patvirtinta, jog T. V. tuo metu žinomą turtą paveldėjo ieškovė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas vengė sudaryti paminėtą sandorį, yra pagrindas pripažinti ginčo sandorį galiojančiu. Kadangi ieškovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl įmokų, ji paveldėjimo būdu įgijo ir visas kitas T. V. priklausiusias teises, t.y. ir teisę reikalauti įforminti notarine tvarka ginčo sandorį. Atsakovas, vengdamas jai tenkančių prievolių atlikimo, elgėsi nesąžiningai, pažeidė teisingumo, protingumo principus (LR CK 1.93 str. 4 d., 2.36 str., 5.1 str. 2 d., 6.305 str. 1 d., 6.309 str. 3 d., 6.315 str. 3 d., 6.317 str. 1 d., 6.393 str. 4 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas atliko visus jo kompetencijai priklausančius veiksmus ir sudarė visas sąlygas T. V. realizuoti subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, tolimesni veiksmai, t.y. sutarties įforminimas notarine tvarka, priklausė ir nuo asmens, turinčio teisę tokią gyvenamąją patalpą išsipirkti. T. V. mokėtiną už buto privatizavimą pinigų sumą sumokėjo 1993-01-12, o mirė praėjus dviems mėnesiams, t.y. 1993-03-11. Nei tuo metu galiojęs LR Butų privatizavimo įstatymas, nei LR Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės nenumatė konkretaus laikotarpio, per kurį turėjo būti notariškai įforminta pirkimo – pardavimo sutartis. Vilniaus apygardos teismo 2002-09-12 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1104/2002 nurodyta, kad dėl pablogėjusios T. V. sveikatos ir staigios mirties ginčo gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Tokius paaiškinimus ieškovė pateikė ir vėlesnėje byloje, teikdama 2006-04-20 ieškinį dėl įpareigojimo lengvatinėmis sąlygomis sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį bei pasirašyti priėmimo – perdavimo aktą su ieškove. Dėl šių aplinkybių negalima daryti išvados, kad atsakovas vengė teisės aktų nustatyta tvarka įforminti ginčo sandorį. Byloje nėra duomenų, kad nuo piniginių lėšų sumokėjimo iki mirties T. V. būtų ėmusis veiksmų, skatinančių atsakovą atlikti sandorio notarinį įforminimą, o atsakovas vengė notarinio sandorio patvirtinimo, nereagavo į T. V. veiksmus ir taip vilkino privatizavimo procesą. Aplinkybė, kad T. V. buvo įmokėjusi pinigus ir taip faktiškai buvo įvykdžiusi sandorį, nereiškia, kad T. V. valia vėliau nepasikeitė, kadangi ji nesikreipė nei į atsakovą dėl sandorio įforminimo notarine tvarka, nei į teismą, manydama, kad pažeidžiamos jos teisės ar teisėti interesai. Aplinkybė, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, neįrodė T. V. , kaip galimos sutarties šalies (pirkėjos) valios tęsti ir užbaigti privatizavimo procedūrą, pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovė dar 2001 m. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą sudaryti su ja ginčo sandorį, tačiau minėtu Vilniaus apygardos teismo 2002-09-12 sprendimu ieškovės reikalavimas buvo atmestas, nurodžius, kad ieškovė niekada nebuvo privatizavimo santykio šalimi ir nepradėjo privatizavimo procedūros. Ieškovė, siekdama apginti tariamai pažeistas savo teises dar kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama įpareigoti atsakovą lengvatinėmis sąlygomis sudaryti su ieškove ginčo gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį bei pasirašyti šių gyvenamųjų patalpų priėmimo – perdavimo aktą. Vilniaus apygardos teismas 2006-10-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1947-43/2006 ieškinį atmetė. Minėti teismų sprendimai patvirtino, kad ieškovės teisės ar teisėti interesai nebuvo pažeisti (CK 1.93 str. 4 d.).
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad tariamas T. V. teisių ir teisėtų interesų pažeidimas prasidėjo nuo įmokų už gyvenamųjų patalpų privatizavimą sumokėjimo 1993-01-12, o pagal 1964 m. CK 3 metų ieškinio senaties terminas suėjo 1996-01-13. Nors šiuo laikotarpiu ieškovė buvo nepilnametė, tačiau nebuvo pagrindo stabdyti ieškinio senaties terminą, kadangi byloje nėra duomenų, kad ieškovė tuo metu neturėjo įstatyminio atstovo, atstovaujančio jos teises ir teisėtus interesus. Net ir tuo atveju, jeigu iki pilnametystės 1997-06-28 ieškovės teisės ir teisėti interesai nebuvo tinkamai ginami, ieškovė vis tiek yra praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą, kadangi save laikydama mirusios T. V. šeimos nare ir teisių perėmėja, per 2 m. ir 10 mėn., t.y. iki 2000-04-29, galėjo ir turėjo suprasti apie tariamą neteisėtą atsakovo vengimą sudaryti ginčo sandorį notarine tvarka ir pareikšti ieškinį įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju ieškovė ieškinį pareiškė tik 2008-08-08. Ieškovė nesilaikė pareigos elgtis rūpestingai ir atsakingai, nesiekė ginti savo tariamai pažeistų teisių per ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 str. 1 d., 94 str., 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., 2000 m. CK 1.125 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008-10-06 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė, veikdama kaip teisių perėmėja, prašė pripažinti sudarytą sandorį galiojančiu. Teismas nustatė, kad buto privatizavimo sandoris nebuvo sudarytas, nuosavybė į butą mirusiajai nebuvo atsiradusi. Teismas konstatavo, jog prašomo pripažinti galiojančiu sandorio pagrindinė sąlyga – pardavimas ir pirkimas nebuvo aptarta. Teismas atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad atsakovas apskaičiavo mokėjimą ir mirusioji apmokėjo, įrodė tik sandorio kainos, sulygtos sąlygos įgyvendinimo faktą, tai patvirtino dvišalę valią sudaryti sandorį, bet nepatvirtino mirusiosios T. V. valios įvykdyti sandorį. Teismas pažymėjo, kad nebuvo pateiktas reikalavimas įpareigoti atsakovą sudaryti sandorį ar reikalavimas įpareigoti atsakovą įforminti sandorį. Teismas konstatavo, jog prašomo pripažinti galiojančiu sandorio reglamentavimą nustatė LR butų privatizavimo įstatymas, kuris šiuo metu negalioja. Teismas pažymėjo, jog, pasibaigus LR butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo pažeista šio įstatymo galiojimo metu. Teismas nustatė, kad dėl ginčo buto privatizavimo teisinių santykių buvo nagrinėtas kitas ginčas, kuris susijęs su nagrinėjama byla. Teismas konstatavo, jog civilinėje byloje Nr. 2-1158-02/02 buvo išspręstas ieškovės ir atsakovo ginčas dėl buto privatizavimo. 2002-09-12 Vilniaus apygardos teismo sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas konstatavo prejudicinę galią turinčius faktus. Tai yra nustatė, kad ginčo buto nuomininkė T. V. mirė 1993-03-11, kad ieškovė tapo pilnamete 1997 m. birželio mėn., kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė turėjo galimybę per savo atstovus, o vėliau ir savarankiškai, pareikšti valią privatizuoti ginčo butą, nustatė, kad to ieškovė nepadarė, kad ieškovė neatliko jokių tam reikalingų veiksmų, nei kaip nuomininkės šeimos narė, nei kaip paveldėtoja, kad ji į jokias įgaliotas institucijas nesikreipė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog T. V. teisė privatizuoti butą buvo pažeista dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kad atsakovas vengė įforminti buto privatizavimo sandorį, taip pat nepateikė ir įrodymų. Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašymai sudaryti taikos sutartį, jos prašymai privatizuoti, leisti įforminti buto privatizavimo sandorį buvo surašyti po T. V. mirties ir dėl to neįrodė fakto, kad T. V. teisės buvo pažeistos. Teismas atkreipė dėmesį, jog vien ta aplinkybė, kad nebuvo sudaryta sutartis, nepatvirtino fakto, kad atsakovo vengė sudaryti sandorį. Teismas konstatavo, jog vienašališkai, nesant byloje mirusiosios T. V. išreikštos valios dėl sandorio įforminimo, nėra pagrindo konstatuoti buto privatizavimo sutarties buvimą.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad galutinę įmoką už butą mirusioji T. V. įmokėjo 1993-01-12, konstatavo, jog nuo šios datos ji įgijo teisę sudaryti buto privatizavimo sandorį ir reikalauti sandorio sudarymo, t.y. T. V. sužinojo, kad gali sudaryti sandorį. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepadarė jokių veiksmų, nekliudė T. V. sudaryti ir įforminti sandorį po 1993-01-13, konstatavo, jog ginčo atveju ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 1993-01-13. Teismas pažymėjo, jog ankstesnės redakcijos CK 84 str. 1 d. nustatė, kad ieškinio senaties terminas yra 3 metai. Teismas konstatavo, jog pažeistos T. V. teisės privatizuoti butą gynimui nustatytas ieškinio senaties terminas suėjo 1996-01-13. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nėra pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią, kadangi T. V. mirties dienai galiojęs CK nustatė, kad asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškinio senaties termino. Teismas konstatavo, jog ieškinio senačiai nereikšmingi ieškovės pilnametystės, jos pripažinimo šeimos nare, kiti susiję su ieškove terminai. Dėl šių aplinkybių, teismas byloje taikė senos redakcijos CK 90 str. 1 d., numatančią, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Teismas, atsižvelgęs į paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, konstatavo, jog ieškovė turi teisę į sumokėtą už ginčo buto privatizaciją įmoką. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neveikia savanaudiškai, pinigais, įmokėtais už buto privatizavimą, jis negali disponuoti. Teismas padarė išvadą, jog ieškovės teisė į ginčo butą irgi nėra pažeista. Teismas pažymėjo, jog prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1158-02/02 esantis Vilniaus miesto valdybos sprendimas, priimtas 2001-05-17, Nr. 969V įrodo, kad ieškovė ginčo bute gyvena nuomos pagrindais, atsakovas yra sudaręs su ja Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 47. Teismas konstatavo, jog šios aplinkybės leidžia nustatyti, kad, atmetus pareikštą ieškinį, nėra pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai (1964 m. CK 84 str. 1 d., 86 str., 87 str., 90 str. 1 d., 2000 m. CK 1.93 str. 4 d., 1.127 str.
Šalies argumentai
Ieškovė L. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-10-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo dalyką, pažeidė CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir tuo pačiu pažeidė civilinio proceso normas. Apeliacinio skundo argumentai:
1) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų apie T. V. valią įforminti sandorį. Teismui buvo pateikti aiškūs ir suprantami įrodymai, kad T. V. siekė įsigyti ginčo butą. T. V. , pateikdama 1992-01-30 pareiškimą, sumokėdama 1993-01-12 kainą už butą, išreiškė savo valią dėl buto pirkimo – pardavimo, įforminant sandorį notarine tvarka. Tuo metu, perkant butą LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, prieš sudarant sutartį notarine tvarka, buto pirkėjas privalėjo sumokėti buto kainą pagal įkainojimo aktą. Ir tik sumokėjus kainą buvo aišku, kad pirkėjas išreiškė savo valią sudaryti sandorį, ir kad yra pagrindas sudaryti tokį sandorį. Pagal tuo metu susiklosčiusią praktiką privatizacija buvo vykdoma tokia forma, kokią liudijo byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad šalys siekė, jog butas būtų privatizuotas. Dėl šių aplinkybių nepagrįstas teismo argumentas, kad prašomo pripažinti galiojančiu sandorio pagrindinė sąlyga – pirkimas – pardavimas nebuvo aptarta.
2) Teismas neteisingai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog yra CK 1.93 str. 4 d. įtvirtinti pagrindai tenkinti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad aplinkybę, jog atsakovas vengė įforminti sandorį notarine tvarka, patvirtino byloje esantys įrodymai. Kadangi T. V. 1993-01-12 jau buvo įvykdžiusi savo esmines prievoles, atsakovas privalėjo pagal tuo metu susiformavusią praktiką T. V. raštu pranešti apie sutarties sudarymo vietą ir laiką, tačiau iki T. V. mirties, t.y. iki 1993-03-11, šios pareigos neįvykdė.
3) Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kitoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra reikšmingos šioje civilinėje byloje. Kitoje civilinėje byloje buvo vertinami ieškovės veiksmai, įgyvendinant teises į butą LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, o ne sandorio pripažinimo galiojančiu atžvilgiu. T.y. buvo nustatinėjamos aplinkybės, ar ieškovė galėjo įgyti teises minėto įstatymo pagrindu. Dėl šių aplinkybių teismas neturėjo pagrindo remtis minėta civiline byla, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje.
Šalies argumentai
4) Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo pradžią. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė iki 2000 m., t.y. iki to laiko, kol netapo T. V. teisių perėmėja, ne tik negalėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą, bet ir negalėjo reikšti jokio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, kadangi tam neturėjo jokios teisės. Ir tik ieškovei tapus T. V. įpėdine ir įgijus visas jos teises ir pareigas, ieškovė galėjo suvokti apie subjektinių teisių pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti teisme.
5) Teismas pažeidė CK 1.131 str. 2 d., nes nenagrinėjo galimybės atnaujinti šį terminą ir tuo pagrindu nenagrinėjo faktinių bylos aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų. Tokiu būdu teismas ne tik netinkamai taikė teisės normas, bet ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką ieškininės senaties atžvilgiu. Net ir tuo atveju, jei terminas pareikšti reikalavimą dėl sandorio pripažinimo galiojančiu pasibaigė 1996-01-13, jis turėtų būti atnaujinamas, kadangi tuo metu objektyviai nei T. V. , nei ieškovė negalėjo pareikšti reikalavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-10-06 sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų, dėl ko neteisingai buvo išspręsta byla.
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant iš dalies, pripažįstant, kad 1993-01-12 buvo sudaryta 32,33 kv.m bendro ploto vieno kambario buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartis tarp T. V. (gimusios 1917 m. spalio 18 d., mirusios 1993 m. kovo 11 d.) ir Vilniaus miesto savivaldybės, likusioje dalyje ieškinį atmetant.
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius teisinius santykius, nustatė, kad subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Byloje nustatyta, kad 1992-01-30 pagrindinė buto nuomininkė T. V. pateikė Vilniaus miesto valdybai pareiškimą (b.l. 11) pirkti 32,33 kv.m bendro ploto vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
1993-01-08 Vilniaus m. Senamiesčio seniūnija sudarė buto (duomenys neskelbtini) įkainojimo aktą, su kuriuo T. V. susipažino 1993-01-08 (Vilniaus m. 3 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1158-02/2002, b.l. 10) ir pagal kurį T. V. sumokėjo visą kainą - 4986 rublius pagal mokėjimo pranešimą (b.l. 12, 13).
1993-01-08 Vilniaus m. Senamiesčio seniūnija priėmė iš T. V. 422 rub. už dokumentų įforminimą (b.l. 14).
1993-03-11 T. V. mirė (b.l. 5).
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2000-03-15 sprendimu Nr. 2¹⁶-1196/2000 pripažino ieškovę L. M. T. V. šeimos nare (b.l. 72).
2001-11-12 notarine tvarka ieškovei L. M. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (b.l. 9) dėl T. V. turto paveldėjimo.
Tiek 1964 m. Civilinio kodekso, tiek 2000 m. Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka (1964 m. CK 58 str., 2000 m. CK 1.93 str.).
Byloje nustatyta, kad ieškovė turi reikalavimo teises, nes Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2000-03-15 sprendimu Nr. 2¹⁶-1196/2000 buvo pripažinta T. V. šeimos nare ir 2001-11-12 ieškovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl T. V. turto paveldėjimo.
Pagal 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., CK 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo, galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001-07-01) dar nepasibaigė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik 2000-03-30 įsiteisėjus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2000-03-15 sprendimui Nr. 2¹⁶-1196/2000 pripažinti L. M. T. V. šeimos nare prasidėjo ieškinio senaties 3 metų eiga (1964 m. LR CK 84 str., 86 str.), kuri, 2001-07-01 įsigaliojus 2000 m. CK, dar nepasibaigė, ir ginčo teisiniams santykiams taikomas CK 1.125 str. 1 d. nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes tik 2000-03-30 įsiteisėjus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2000-03-15 sprendimui Nr. 2¹⁶-1196/2000 pripažinti L. M. T. V. šeimos nare ieškovė įgijo reikalavimo teises. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalykui teisiškai reikšminga yra aplinkybė, kad ieškovė priėmė palikimą ir yra teisėta T. V. palikimo paveldėtoja (1964 m. LR CK 573 str., 587 str., 591 str., 598 str., 599 str.), nes įpėdinis paveldi tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 str.). Dėl išvardintų argumentų teisėjų kolegija atmeta atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nes ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino ir atsakovas neteisingai skaičiuoja ieškinio senaties eigos pradžią. Tai, kad T. V. įmokas už gyvenamųjų patalpų privatizavimą sumokėjo 1993-01-12, kai ieškovė buvo nepilnametė (pilnamete tapo 1997-06-28, o būdama nepilnametė, 1996-09-18 susilaukė vaiko - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinė byla Nr. 2¹⁶-1196/2000, b.l. 7), kurios tuometiniai įstatyminiai atstovai (tėvai), 2 grupės invalidai be termino (b.l. 126, 127), nesikreipė į teismą iki 1996-01-13 dėl L. M. pripažinimo T. V. šeimos nare, nesudaro teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovė L. M. pagal šiuo metu galiojantį ir nepanaikintą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2000-03-15 sprendimą Nr. 2¹⁶-1196/2000 yra pripažinta T. V. šeimos nare (CPK 18 str.).
Akivaizdu, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Senamiesčio seniūnijos, nurodydamas, kiek reikia sumokėti už perkamą butą, ir priimdamas minėtą mokestį iš T. V. , išreiškė savo valią dėl buto pardavimo. Visuotinai suprantama aplinkybė, kad pirkėjui įmokėjus buto kainą, nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą, pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama (LR CPK 182 str. 1 p.). Šiuo atveju ne T. V. , perkanti butą, bet atsakovas, būdamas kvalifikuotu teisinių santykių dalyviu, atsakingu už butų privatizavimą (kaip stipresnis privatizavimo teisinių santykių subjektas), atsižvelgdamas į visas aplinkybes, turėjo operatyviai inicijuoti ir organizuoti pirkimo-pardavimo įforminimą notarine tvarka, atsižvelgiant į tai, kad T. V. buvo 75 metų amžiaus 2 grupės invalidė nuo vaikystės (Vilniaus m. 3 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1158-02/2002, b.l. 15, 16) ir buvo silpnesnė privatizavimo teisinių santykių šalis. Tai, kad tuo metu galiojęs LR Butų privatizavimo įstatymas ir LR Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės nenumatė konkretaus laikotarpio, per kurį turėjo būti notariškai įforminta pirkimo – pardavimo sutartis, neatleido atsakovo, kaip stipresnės teisinių santykių šalies nuo pareigos rūpestingai atlikti savo pareigas, atsižvelgiant į tai, kad kita šalis buvo garbingo 75 metų amžiaus 2 invalidumo grupę turinti pilietė. Tai, kad dėl staiga pablogėjusios T. V. sveikatos ir staigios mirties privatizavimo procedūra savalaikiai nebuvo užbaigta, o pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kad per 2 mėnesius nuo piniginių lėšų sumokėjimo iki mirties T. V. neskatino atsakovo atlikti sandorio notarinį įforminimą, nepanaikina T. V. atliktų teisėtų veiksmų ir nepakeičia jos išreikštos valios, reikalingų buto pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti.
Tai, kad ieškovė dar 2001 m. kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą sudaryti su ja ginčo sandorį, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2002-09-12 sprendimu (b.l. 17-18) ieškovės reikalavimas buvo atmestas, nurodžius, kad ieškovė niekada nebuvo privatizavimo santykio šalimi ir nepradėjo privatizavimo procedūros, kad Vilniaus apygardos teismas 2006-10-17 sprendimu (b.l. 34-36) civilinėje byloje Nr. 2-1947-43/2006 ieškovės ieškinį dėl įpareigojimo lengvatinėmis sąlygomis sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį atmetė, neturi teisinės reikšmės ieškovės, kaip įpėdinės, teisių turiniui (CK 5.1 str.).
Byloje nėra duomenų, jog atsakovas operatyviai inicijavo buto pirkimo-pardavimo sutarties notarinį patvirtinimą. Vien sutarties nepatvirtinimas notarine tvarka negali būti traktuojamos kaip pardavėjo valios nebuvimas. Aplinkybės, kad atsakovas ir T. V. , susitarę dėl pagrindinių buto pirkimo-pardavimo sąlygų ir įvykdę šį sandorį, jo neįformino notarine tvarka, savaime nereiškia, kad buto pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo sudarytas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju sandoris nebuvo patvirtintas notarine tvarka dėl to, kad atsakovas po to, kai buvo įvykdytos pagrindinės sandorio sąlygos, nesiėmė operatyvių priemonių, kad sandoris būtų patvirtintas notarine tvarka, nors tai buvo atsakovo, kaip kvalifikuoto teisinių santykių dalyvio, atsakingo už butų privatizavimą, pareiga. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas pripažinti, kad 1993-01-12 buvo sudaryta 32,33 kv.m bendro ploto vieno kambario buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartis tarp T. V. ir Vilniaus miesto savivaldybės. Pažymėtina, kad pagal 1964 m. CK 253 str., galiojusį sandorio sudarymo metu, ginčo buto pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos buvo įvykdytos, o atsakovas už butą gautų pinigų nėra grąžinęs iki šiol (CK 1.63 str., 6.159 str.).
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad T. V. Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka įgijo subjektines teises, už perkamą butą sumokėjo visą buto kainą bei į tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo patvirtinta notaro dėl atsakovo kaltės (neveikimo, pažeidžiant T. V. teises ir teisėtus interesus), patvirtina tokios sutarties sudarymą, pripažįstant, kad 1993-01-12 buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartis tarp T. V. (gimusios 1917-10-18 (Vilniaus m. 3 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1158-02/2002, b.l. 13), mirusios 1993-03-11) ir Vilniaus miesto savivaldybės (1964 m. CK 58 str., 84 str. 1 d., Butų privatizavimo įstatymas, LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str., 10 str., CK 1.5 str., 1.93 str. 4 d., 1.125 str. 1 d., 2.36 str., 6.305 str. 1 d., 6.309 str. 3 d., LR CPK 5 str., 177 str., 178 str., 182 str. 1 p., 185 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties teisinės registracijos, nes šiuo metu dėl to nėra ginčo. Šiuo atveju nereikia atskiro teismo pavedimo atlikti buto teisinę registraciją T. V. vardu. Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo ir paskelbimo ir yra privalomas visiems subjektams ir sudaro teisinį pagrindą atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre, tame tarpe ir atlikti teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre dėl T. V. nuosavybės teisių į butą (LR CPK 5 str., 18 str., 331 str., LR Nekilnojamojo turto registro įstatymas).
V. L. Respublikos CPK 320 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad 1993 m. sausio 12 d. buvo sudaryta 32,33 kv.m bendro ploto vieno kambario buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartis tarp T. V. (gimusios 1917 m. spalio 18 d., mirusios 1993 m. kovo 11 d.) ir Vilniaus miesto savivaldybės.
Atmesti ieškinį kitoje dalyje.