Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims Z. Š., R. A., VĮ „Turto bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas A. J. A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti jam nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį į statinį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - ir pastatas). Nurodė, kad 2001 metais Z. Š. perleido R. A. teisę naudotis žemės sklypu, esančiu šalia namo (duomenys neskelbtini), namų valdos ir namo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas oficialiai yra išsiskyręs su R. A., bet jie gyvena kaip šeima. Žemės sklypu Z. Š. naudojosi nuo sovietmečio laikų. Jame stovėjo statinys – namelis, kuriuo naudojosi tik Z. Š. ir sakė, jog jis stovi nuo sovietmečio laikų. Namelis yra vienos patalpos, vieno aukšto statinys su dvišlaičiu stogu, padengtu asbestcementine šiferio danga, pamatai betono, sienos medžio karkasinės, perdanga medinė, bendras plotas 12,03 kv.m. Tikslios pastato pastatymo datos negalima nustatyti, bet jis galėjo būti pastatytas 1980 metais ar anksčiau. Šis pastatas stovi ant laisvos nesuformuotos valstybinės žemės nuo 2001 metų, kaimynai pareiškėją pažinojo kaip statinio teisėtą valdytoją. Pareiškėjas pastatu pradėjo naudotis po to, kai Z. Š. perdavė raktus nuo namelio ir daugiau sklype bei namelyje nesilankė. Per visą šį laiką pareiškėjas tvarkė namelį (stogą, duris, vidų), jame ilsėjosi, vasarą nakvodavo, t. y. nuo 2001 metų neslėpė, jog naudojasi nameliu. Pretenzijų dėl statinio naudojimo niekas nereiškė. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškimą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis yra atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu. Statinys gali būti sukuriamas statybos ar rekonstrukcijos būdu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie žemės sklypo, kuriame yra statinys, suformavimą ir įregistravimą viešajame registre. Byloje nėra jokių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių statinio statybos teisėtumą, o neteisėtos statybos rezultatas negali būti pripažintas nuosavybės teisės objektu.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad teritorija, kurioje yra statinys, nėra suformuluota atskiru žemės sklypu. Byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjo nurodyto statinio statybos darbai yra teisėti, buvo atliekami gavus leidimą, turint projektą ir vykdomi laikantis projekto bei statybos taisyklių. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog iš pateiktų įrodymų nėra aišku, kokiu žemės sklypu R. A. perdavė naudotis Z. Š. ir neaišku ar jis turėjo tokią teisę. Vilniaus miesto savivaldybės administracija šio pastato savo balanse neturi. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog nuosavybės teisė į pastatą nebuvo įregistruota, nėra aišku, kokiu pagrindu Z. Š. valdė ir disponavo pastatu. Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi jokių dokumentų, kurie pagrįstų pastato statybos teisėtumą. Suinteresuotas asmuo R. A. su pareiškimu sutiko.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo A. J. A. pareiškimą atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad nesuformuotame valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra statinys, kurio bendras plotas 12,03 m², į kurį pareiškėjas prašo jam nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Teismo vertinimu, byloje ginčo objektu tapo pastato valdymo teisėtumas. Teismas iš byloje esančių įrodymų ir liudytojų paaiškinimų nustatė, kad pastatas buvo pastatytas apie 1980 metus. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso 114 straipsnį, pastato statybai buvo reikalingas leidimas ar patvirtintas projektas. Duomenų apie pastato statybos teisėtumą nei pareiškėjas, nei suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, teismui nenurodė. Pastatui stovint ant valstybinės žemės ir nesant įrodymų apie išduotą leidimą ar projektą pastato statybai, teismas konstatavo, kad jo statyba neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl toks pastatas negali tapti privačios nuosavybės teisės objektu ir negalima nustatyti jo valdymo teisėtumo. Teismas, nustatęs, kad vienos būtinos sąlygos nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui (valdymo teisėtumo) nėra, dėl kitų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygų nepasisakė ir padarė išvadą, kad pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę į pastatą įgyjamosios senaties būdu, nėra.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1 Teismo sprendimas prieštarauja kasacinio teismo suformuotai teismų praktikai, aiškinant nuostatas dėl savavališkos statybos. Vadovaujantis teismų praktika, proporcingumo principas reikalauja surasti viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą ir teismas turi laikytis ginčo šalių interesų derinimo principų. Pažymėjo, kad neteisėta (savavališka) statyba gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: kompetetingos institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams bei turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisinių ir įstatymo saugomų interesų.

11.2 Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymo, pažeidė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Pažymėjo, kad elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo, reiškia ir protingumo principo laikymąsi.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas. Pažymėjo, kad apeliantas netinkamai vertina kasacinio teismo praktiką dėl statybos pripažinimo neteisėta, taip pat dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, kadangi tai nėra susiję su ginčo esme. Dėl ginčo statinio, jis nebuvo registruotas viešajame registre, įgytas privačia nuosavybe ar privatizuotas iš valstybės, todėl pagal formuojamą teismų praktiką negali būti įgytas įgyjamosios senaties pagrindu. Papildomai pažymėjo, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektas, t. y. teisei neprieštaraujančiu būdu atsiradęs daiktas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties teisės normos statybos būdu sukurtam nekilnojamam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos nustačius, kad daiktas sukurtas laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad duomenų apie tai, jog pastatas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų tvarka, nėra. Taip pat byloje nėra duomenų apie žemės sklypo, kuriame yra pastatas, įgijimo teisėtumą. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantas nepagrįstai reikalauja pripažinti nuosavybės teises į ginčo statinį, nors tokia teisė jam teisės aktuose nėra suteikta. Pastatą galimai neteisėtai pastatė Z. Š., tai pripažino ir pats apeliantas. Įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jei nustatoma, kad daiktas sukurtas statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad iš apelianto nurodytų teiginių apie teismo pažeistus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nėra aišku, dėl kokių aplinkybių minėti principai buvo pažeisti. Dėl apelianto argumentų apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir apelianto interesus, bylos nagrinėjimo metu minėti klausimai nebuvo keliami. Statiniui esant valstybinėje žemėje, žemės sklypo pardavimo klausimus įgaliota spręsti Nacionalinė žemės tarnyba. Suinteresuotas asmuo VĮ ,,Turto bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta dokumentų (statybos projektų, leidimų statyti pastatus, statinių priėmimo naudoti aktų, duomenų apie statinių statybai suteiktą žemės sklypą), kurie patvirtintų, kad pareiškime nurodytas nekilnojamojo turto objektas buvo teisėtai pastatytas ir įvestas į eksploataciją. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad statyba neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir toks pastatas negalėjo tapti privačios nuosavybės teisės objektu, į kurį būtų galima nustatyti jo valdymo teisėtumą. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkanti, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad dokumento, pagrindžiančio statinio teisėtumą, byloje nėra, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad vienos būtinos sąlygos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatymo (valdymo teisėtumo), nėra. Papildomai nurodė, kad byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl apelianto argumentai dėl statinio įteisinimo ir savivaldybės galimybės apeliantui parduoti 3 arų ant šlaito įsiterpusį žemės sklypą, yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis). Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo - pareiškėjas prašė teismo nustatyti faktą, kad statinys, registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso A. J. A. įgyjamosios senaties pagrindu.Pirmosios instancijos teismas pareiškimo netenkino, kadangi nustatė, kad duomenų apie 17 punkte nurodyto statinio statybos teisėtumą byloje nėra, t. y. byloje nenustatyta viena iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti - valdymo teisėtumas. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikai, aiškinant nuostatas dėl savavališkos statybos, taip pat kad buvo pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Pažymi, kad įteisinus statinį, savivaldybei atsiranda galimybė apeliantui parduoti 3 arų ant šlaito įsiterpusį žemės sklypą bei gauti pajamų. Sklype turi būti apeliantui priklausantis statinys. Į apeliantą ar teismą niekas dėl statinio valdymo neteisėtumo nesikreipė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); ketvirta, visą valdymo laiką daiktas turi būti valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai; septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).Tais atvejais, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektais, tokiu atveju laikoma, kad nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu. Tuo metu galiojusioje Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 bei šiuo įsakymu patvirtintoje Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkoje buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti Respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimai galėjo būti išduoti statytojui pateikus, be kitų dokumentų, taip pat ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius bei sąmatą. Ši tvarka galiojo iki Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo. Tuo metu galiojusiojoje Teisinio pastatų registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, buvo nustatyta, kad registracijos objektas yra visas pastatas su priklausančiais pagalbiniais statiniais, kurie registruojami pateikus įstatymo nustatyta tvarka gautus nuosavybės dokumentus. Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nustatyta, kad savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai neregistruojami. Šią instrukciją pakeitė 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, kurioje nustatytos tokios pačios objektų registravimo nuostatos. Taigi tiek statinio statybos metu, nurodytos pareiškėjo, – 1980 m., tiek vėliau, pastatų ir jų priklausinių (kitų statinių) sukūrimo ir įteisinimo tvarka buvo griežtai reglamentuota. Byloje jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių statinio statybos teisėtumą, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad statinys, į kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, buvo pastatytas teisėtai. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybę, kad statinys nebuvo pastatytas teisėtai patvirtina ir tai, kad ne tik pareiškėjas, bet ir suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi duomenų, kurie galėtų pagrįsti statybos teisėtumą.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto.Apelianto pateikti argumentai dėl savavališką statybą reglamentuojančių teisės aktų bei valstybinės žemės sklypo pardavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010 ir kt.).Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo ir aiškinimo, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, todėl apelianto skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, teismas priteisia jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Duomenų apie suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo A. J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.