Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2020-09-28 · Civilinė byla Nr. e2-1949-965/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-28
Bylos Nr.
e2-1949-965/2020
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-07532-2019-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Erika Tamošaitienė
Atsakovas
A. Jankevičiaus
Ieškovas
Balcia Insurance SE, Lietuvos Respublikoje
Advokatai
Martynas Stankevičius, Reda Aleksynaitė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1949-965/2020Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07532-2019-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.1; 2.6.39.2.6.1; 3.2.6.1 (S)
KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 28 d.Klaipėda
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Erika Tamošaitienė,sekretoriaujant Danguolei Gedvilaitei,dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,atsakovės A. Jankevičiaus individualios įmonės atstovei advokatei Redai Aleksynaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Balcia Insurance SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per Balcia Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei A. Jankevičiaus individuliai įmonei dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 21 823,34 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė FORD. Įvykio kaltininku nurodytas atsakovės darbuotojas, transporto priemonės DAF, XF 460 FT, vairuotojas V. B. Ieškovė buvo atsakovei priklausančios transporto priemonės draudikė ir dėl šio įvykio išmokėjo 21 823,34 Eur draudimo išmoką nukentėjusiems. Pažymėjo, kad atsakovė eismo įvykio metu nebuvo sumokėjusi įmokos pagal tarp šalių 2016 m. kovo 2 d. sudarytą sutartį Nr. AMA/1009894 (Draudimo liudijimo Nr. AMA Nr. 7459840), todėl pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalį, ieškovė turi teisę iš atsakovės (apdraustojo) susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Pagal draudimo sutarties sąlygas atsakovė draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2016 m. gegužės 13 d., tačiau šios įmokos dalį atsakovė sumokėjo tik po įvykio 2016 m. gruodžio 9 d. Paaiškino, kad ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ perleido savo teises ir pareigas pagal Compensa transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuriomis apdrausta už Lietuvos Respublikos ribų naudojamų krovininių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, įskaitant ir nebegaliojančias sutartis (toliau – Perleidžiamos TPVCAPD sutartys) ieškovei Balcia Insurance SE, kuri veiklą vykdo per Balcia Insurance SE Lietuvos filialą.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad visos draudimo įmokos ieškovei buvo sumokėtos, šalis siejo nuolatiniai draudimo santykiai, pretenzijų dėl draudimo įmokų vėlavimo ieškovė atsakovei nereiškė, draudimo sutartys nebuvo nutrauktos, buvo sudaromos vis naujos draudimo sutartys. Nors draudžiamasis įvykis, esantis šio reikalavimo pagrindu, įvyko 2016 m., po jo šalys dar ilgą laiką bendradarbiavo, tačiau nei iki šio įvykio, nei po jo ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl vėluojančių mokėjimų ar kitokio netinkamo draudimo sutarčių vykdymo, labai ilgą laiką nereiškė reikalavimų ir dėl ginčo objektu esančios sumos kompensavimo. Visa tai atsakovei leido manyti, kad draudimo sutartis ji vykdo tinkamai ir atsakovės mokėjimų tvarka ieškovei buvo priimtina. Atsakovės nuomone, ieškovė nepateikė įrodymų, kad reikalaujama grąžinti suma buvo išmokėta įvykyje dalyvavusiems asmenims, nepateikti duomenys, pagrindžiantys reikalaujamos sumos apskaičiavimą ir pagrįstumą. Taip pat prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškovės atstovas advokatas Martynas Stankevičius teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti, papildomai paaiškino, kad pagal sutartį buvo sutarta, jog pirmoji įmokos dalis bus mokama iki 2016 m. kovo 13 d. Dėl šios įmokos sumokėjimo ginčo nėra. Ginčas kilo dėl įmokos, kurią reikėjo sumokėti iki 2016 m. gegužės 13 d. Nors sutartyje buvo numatyta vieninga draudimo įmoka, bet pateiktas šalių susitarimas dėl įmokos išskaidymo ir mokėjimo dalimis per keturis kartus. Ieškovės nuomone, laiku nemokėdama draudimo įmokų, atsakovė šiurkščiai pažeidė sutartį, dėl to turėtų prisiimti ir neigiamą riziką. Atstovo nuomone, ieškinys pagrįstas, tretiesiems asmenims išmokėtos draudimo išmokos dydis įrodytas. Dėl draudiminio įvykio ir žalos numerio paaiškino, kad visuose draudimo bendrovių susirašinėjimuose nurodytas tas pats numeris 1632N000170211, jis sutampa su tarptautiniu mokėjimu visai išmokos sumai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė advokatė Reda Aleksynaitė teismo posėdžio metu patvirtino atsiliepime į ieškinį bei rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes ir prašėieškinį atmesti. Nurodė, kad bendravimas tarp šalių vyko nuo 2015 m., pretenzijos pradėtos reikšti tik nutraukus bendradarbiavimą. Todėl mano, kad tarp šalių nusistovėjęs bendravimo būdas pradinį kreditorių tenkino. Jei teismas manys, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, prašo atsižvelgti į tai, kad ydinga praktika buvo iš ieškovės pusės, o ne iš atsakovės. Pažymėjo, kad ieškovė nepagrindė rašytiniais įrodymais išmokėtų sumų advokatams, atstovavusiems nukentėjusiuosius, todėl šios išlaidos liko neįrodytos. Prašo, kad teismas spręsdamas dėl grąžintinos žalos dydžio, atsižvelgtų į padarytą pažeidimą (realios žalos nebuvo), į šalių bendradarbiavimą, turėtų būti vertinamas ir vėluojamos sumokėti draudimo įmokos dydis su visos draudimo sumos dydžiu. Šiuo atveju metinė atsakovės draudimo įmoka buvo daugiau nei šimtas tūkstančių eurų, o vėluojama buvo sumokėti tik 1 000 Eur, todėl prašo, jei teismas tenkintų ieškinį, priteisti iš atsakovės protingą sumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp draudiko UADB CompensaVienna Insurance Group ir atsakovės 2016 m. kovo 2 d. sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – TPVCAPD sutartis) Nr. AMA/1009894, kuria apdrausta krovininio automobilio DAF, XF 460 FT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė nuo 2016 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 12 d. Nustatyta draudimo įmoka 4 400 Eur, mokama iki 2016 m. kovo 13 d. Išduotas įprastinės TPVCAPD sutarties liudijimas LT Nr. AMA 7459840. Tarp pradinio draudėjo ir atsakovės 2016 m. kovo 2 d. sudarytas susitarimas dėl draudimo įmokų mokėjimo dalimis prie draudimo liudijimų AMA Nr. 7459840 ir AMA Nr. 74599936.Nustatyta, kad pirmoji 2 200 Eur įmoka mokama iki 2016 m. vasario 13 d., antroji 2 200 Eur įmoka mokama iki 2016 m. gegužės 13 d., trečioji 2 200 Eur įmoka mokama iki 2016 m. rugsėjo 13 d., ketvirtoji 2 200 Eur įmoka mokama iki 2016 m. gruodžio 13 d. 2019 m. sausio 21 d. AB SEB banko tarptautinis mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ieškovė AVIVA Insurance UK Limited (draudiko atstovas kitoje šalyje - atstovaujamos bendrovės korespondentas) pervedė 19 333,30 GBP, mokėjimo paskirtis 1632N000170211. 2020 m. vasario 24 d. pranešimu AVIVA Insurance UK Limited informavo ieškovę apie reikalavimą atlyginti 19 333,30 GBP 2016 m. rugpjūčio 26 d. Didžiojoje Britanijoje autoįvykio metu patirtas išlaidas. Pranešime nurodyta, kad trečiosios šalies reikalavimai yra patenkinti.

Dėl padarytos žalos dydžio, žalos atlyginimo fakto bei kitų aplinkybių dėl eismo įvykio ieškovė pateikė šiuos rašytinius įrodymus: 2018 m. gegužės 30 d. Dartfordo apygardos teismo kabineto (Jungtinė Karalystė) nutartis dėl atsiskaitymo vaiko ar paciento vardu, kuriose nurodytos teismo patvirtintos išmokos mokėtinos įvykio metu nukentėjusiesiems nepilnamečiams vaikams ir jų advokatams. Pateiktoje finansų suvestinėje nurodytos mokėjimų sumos ir šių mokėjimų datos nukentėjusiesiems sutampa su 2020 m. vasario 20 d. ieškovės pateikta išmokėtos draudimo sumos ataskaita, kad dėl 2016 m. rugpjūčio 26 d. Didžiojoje Britanijoje autoįvykio ji draudimo bendrovei AVIVA išmokėjo 16 264 GBP žalos atlyginimo. Ataskaitoje taip pat nurodyta, kad ieškovė AVIVA Insurance UK Limited išmokėjo 2 439,60 GBP administravimo mokesčio, 630 GBP samdytų teisininkų išlaidų, iš viso 19 333,30 GBP (21 823,34 Eur).

Kita informacija dėl eismo įvykio, jo tyrimo eigos byloje nepateikta.

2017 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimu leista ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis „Balcia Insurance“ SE. 2017 m. rugpjūčio 31 d. pranešimu Dėl ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ teisių ir pareigų pagal draudimo sutartį perleidimo Balcia Insurance SE informavo, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ perleido savo teises ir pareigas pagal Compensa transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuriomis apdrausta už Lietuvos Respublikos ribų naudojamų krovininių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, įskaitant ir nebegaliojančias sutartis, Latvijoje įsteigtai ir pagal Latvijos Respublikos įstatymus veikiančiai BalciaInsurance SE.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl 21 823,34 Eur žalos atlyginimo ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Nurodo, jog eismo įvykis, esantis šio ieškinio pagrindu, įvyko 2016 m. rugpjūčio 26 d., ieškovė draudimo išmoką savo partneriui Jungtinėje Karalystėje AVIVA Insurance Limited išmokėjo 2019 m. sausio 21 d., t.y. po 2,5 metų nuo įvykio, o ikiteisminę pretenziją ieškovė atsakovei pareiškė tik 2019 m. rugsėjo 9 d. Atsakovės nuomone, pagrindinė prievolė buvo įvykdyta tada, kai kompensacija buvo išmokėta eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims, kadangi draudimo įstatymas numato, kad draudimo išmoka yra suma, kuri mokama nukentėjusiajam, o ne korespondentui. Todėl jau išmokos mokėjimo eismo įvykio dalyviams metu ieškovė įgijo regreso teisę ir jai atsirado teisė reikšti ieškinį atsakovei. Pažymėjo, kad vėlavimo mokėti įmokas faktas draudikui turėjo būti žinomas nuo paties eismo įvykio dienos. Mano, kad ieškovės 2019 m. sausio 21 d. atliktas mokėjimas AVIVA Insurance Limited šiuo atveju reikšmės ieškinio senaties apskaičiavimui neturi. Ieškovės atstovas nurodė, kad draudikas, šiuo atveju ieškovė, teisę į žalos atlyginimą įgyja nuo tada, kai ieškovė išmokėjo draudimo išmoką korespondentui (AVIVA), išmokos išmokėjimą patvirtinantis dokumentas pateiktas į bylą.

Jeigu ieškinio dalykas yra susijęs su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, jos aiškinimu ar taikymu, tai ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalis). Reikalavimas dėl išmokėtos išmokos grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu, yra regresinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartiscivilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir tuomet atsiranda draudiko teisė reikšti regresinį reikalavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012 yra išaiškinęs, kad teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmoką iš atsakovo atsiranda nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumą sumokėjo savo korespondentui. Tokios pozicijos dėl ieškinio senaties termino pradžios, kai reiškiamas regresinis reikalavimas priteisti draudimo išmoką, sumokėtą dėl užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio, skaičiavimo nuo draudimo išmokos išmokėjimo laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014).

Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį administravo Jungtinės Karalystės draudimo bendrovė, todėl ieškovei (draudikui) teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmoką iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai ieškovė draudimo išmokos sumą sumokėjo žalą administruojančiai Jungtinės Karalystės bendrovei – AVIVA Insurance Limited (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Dėl to, remiantis pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad nuo sumokėjimo savo korespondentui momento ieškovė įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovei ir regreso tvarka reikalauti iš jos atlyginti žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad ieškovė dėl eismo įvykio metu 2016 m. rugpjūčio 26 d. padarytos 21 823,34 Eur žalos draudimo išmoką, žalą administruojančiai Jungtinėje Karalystėje AVIVA Insurance Limited, išmokėjo 2019 m. sausio 21 d. Į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi 2019 m. lapkričio 27 d. Darytina išvada, kad ieškovė savo regresinį reikalavimą atsakovei pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino, todėl tuo pagrindu atmesti ieškinį pagrindo nėra (CK 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis).

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir žalos atlyginimo

Ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių, atsakovės darbuotojo kaltės dėl įvykio, byloje nėra.

Byloje yra kilęs ginčas dėl draudėjo nesumokėtų draudimo įmokų už teikiamą draudimo apsaugą teisinių padarinių ir ar atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei jos išmokėtą žalos atlyginimą.

Remiantis TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri yra imperatyvi, pripažintina, kad šalių sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis galiojo nepriklausomai nuo to, ar atsakovė buvo sumokėjusi pagal sutartį mokėtinas draudimo įmokas, ar ne. Galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, draudikas, įvykus draudiminiam eismo įvykiui, kurio metu buvo padaryta žala, neturėjo teisės nesuteikti draudiminės apsaugos, todėl atsakovės transporto priemonei draudimo apsauga suteikta buvo.

TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad draudikas šia TPVCAPDĮ nuostata gali naudotis, jeigu draudimo sutartis yra galiojanti, t. y. ji yra sudaryta, įsigaliojusi ir nenustojusi galios. Toks draudimo sutarties teisinis reguliavimas nustatytas nukentėjusio asmens interesais, nes draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, net ir jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas, nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį. Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012).

Draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Pažymėtina, kad draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas, savaime nėra ribojama (sąlygojama) TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu apie draudimo įmokų draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius.

Ieškovė nurodė, kad pagal draudimo sutarties AMA Nr. 1009894 sąlygas antroji draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2016 m. gegužės 13 d. Eismo įvykis įvyko 2016 m. rugpjūčio 26 d., tačiau draudėja – atsakovė šios įmokos dalį sumokėjo tik po įvykio, t. y. 2016 m. gruodžio 9 d. Atsakovė pripažįsta, kad tam tikrų vėlavimų mokėti draudimo įmokas galėjo pasitaikyti, tačiau teigia, kad yra sumokėjusi visas draudimo įmokas pagal draudiko išduotus privalomojo draudimo polisus. Paaiškino ir tai, kad įmokos buvo mokamos vienu kartu už keletą draudimo polisų, nurodant subendrintą paskirtį – pagal sąrašą.

Byloje pateiktas tarp ieškovės ir atsakovės 2016 m. kovo 2 d. sudarytas susitarimas dėl draudimo įmokų mokėjimo dalimis – pirmoji 2 200 Eur įmoka mokama iki 2016 m. vasario 13 d., antroji 2 200 Eur įmoka mokama iki 2016 m. gegužės 13 d., trečioji 2 200 Eur įmoka mokama iki 2016 m. rugsėjo 13 d., ketvirtoji 2 200 Eur įmoka mokama iki 2016 m. gruodžio 13 d. Pažymėtina, kad šis susitarimas sudarytas dėl dviejų transporto priemonių. Šio susitarimo 3 punkte nurodyta, kad pirmoji draudimo įmoka bet kuriuo atveju turi būti sumokėta ne vėliau nei iki Draudimo liudijime nurodytos draudimo įmokos mokėjimo datos. 2016 m. kovo 2 d. draudimo sutartyje AMA Nr. 7459840 nustatyta, kad draudimo įmoka 4 400 Eur mokama iki 2016 m. kovo 13 d. (draudimo liudijime draudimo įmokos mokėjimo data nenurodyta).

Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal aktualią draudimo sutartį 2016 m. kovo 17 d. buvo sumokėta 1 100 Eur – pirmoji įmokos dalis. Nors į bylą šį mokėjimą patvirtinantys įrodymai nepateikti, tačiau atsakovė šių aplinkybių neginčija. Tarp šalių kyla ginčas dėl antrosios įmokos, kuri mokama iki 2016 m. gegužės 13 d., sumokėjimo.

Byloje pateiktas 2016 m. rugpjūčio 25 d. mokėjimų sąrašas dėl 25 744,50 Eur sumos, iš kurio matyti, kaip įmokos pagal sąrašą ir kokioms draudimo sutartims buvo įskaitytos, tačiau šiame sąraše aktualios draudimo sutarties ir automobilio numerio nėra. 2016 m. spalio 24 d. sumokėta įmoka taip pat buvo įskaityta kitoms draudimo sutartims ir kitoms transporto priemonėms. Antroji ir trečioji įmokos buvo sumokėtos gerokai po įvykio, tai yra 2016 m. gruodžio 9 d., o 2016 m. gruodžio 19 d. buvo sumokėta ketvirtoji įmokų dalis. Pastebėtina, kad iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. atliktų mokėjimų sąrašai teismui taip pat nepateikti. Atsakovė, siekdama pagrįsti įmokų mokėjimą laiku pateikė savo banko sąskaitos išrašą už 2016 m., tačiau iš pervedamų įmokų sumų nėra galimybės nustatyti, pagal kokią draudimo sutartį ar už kurią transporto priemonę atlikti mokėjimai. Todėl atmestini atsakovės paaiškinimai, kad šis banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad įmokos buvo mokamos laiku.

Atsakovė draudimo įmokos nesumokėjimą laiku grindė tuo, kad ieškovė jai pretenzijų dėl draudimo įmokų vėlavimo niekada nereiškė, draudimo sutartys nebuvo nutrauktos, o vis buvo sudaromos naujos draudimo sutartys. Dėl šių aplinkybių atsakovė manė, kad draudimo sutartis ji vykdo tinkamai ir atsakovės mokėjimų tvarka ieškovei buvo priimtina. Teigia, kad ieškovė, būdama sąžininga, jeigu jos netenkino sutarties vykdymas, turėjo laiku apie tai informuoti atsakovę.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovė atsakovės įmokas užskaitė pagal jos pačios pateiktą lėšų įskaitymo sąrašą, kokiu būdu tuos sąrašus atsiuntė atsakovė, atstovas negalėjo paaiškinti, jo nuomone, greičiausiai elektroniniu paštu, tačiau šie duomenys nėra išsaugoti. Ieškovės į bylą pateiktas įskaitymo sąrašas yra ADB Compensa buhalterinis dokumentas. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog įmokų sąrašų atsakovė pateikti negali, nes jų atsakovė tiesiog neišsaugojo. Paaiškino, kad įmokos, kurių terminai buvo suėję, buvo mokamos nuolat, periodiškai. Mokant pirmąją įmoką pagal draudimo sutartį, paprastai, atsakovė nurodydavo automobilio numerį, vėlesniuose mokėjimuose šių duomenų nenurodydavo. Teigia, kad ieškovės pateikti sąrašai yra pradinio kreditoriaus vienašališkai surašyti vidiniai dokumentai, ieškovė niekada nenurodė, kaip buvo atliekami mokėjimų įskaitymai. Atsakovės nuomone, įrodymų, kad ji vėlavo mokėti įmokas, nėra, nusistovėjusi įmokų mokėjimo tvarka tenkino abi šalis, piktybiškumo iš atsakovės pusės nebuvo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė įrodymų dėl draudimo įmokų mokėjimo tvarkos ir sąrašų, pagal kuriuos buvo mokamos ir įskaitomos įmokos nepateikė, nors iš sąskaitos išrašo matyti, kad civilinės atsakomybės privalomas draudimas mokamas pagal sąrašą (CPK 178 straipsnis). Iš ieškovės pateikto įmokų paskirstymo/užskaitymo sąrašo teismas taip pat neturi galimybės nustatyti, kokiu principu įmokos užskaitomos pagal konkrečią sutartį. Kita vertus, pažymėtina, kad šalims nesusitarus kitaip, ieškovė turėjo teisę spręsti, pagal kurias draudimo sutartis su atsakove užskaityti vėluojamas įmokas, todėl labiau tikėtina, kad taip ir padarė nagrinėjamu atveju, priešingų įrodymų byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės kaskart pervedama bendra įmokos suma buvo skirtinga ir apskaičiuota centų tikslumu, tikėtina, kad atsakovė šias įmokas mokėjo tiksliai žinodama, pagal kokią draudimo sutartį ir kokią sumą moka. Tai patvirtina ir mokėjimo paskirtyje atliktas įrašas, kad mokama pagal sąrašą. Be to, buvus tam tikrą įmokų mokėjimo tvarką ir grafikus patvirtina ir teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad atsakovės buhalterė nuolatos bendravo su draudimo brokeriu ir su juo suderindavo mokėtiną draudimo sumą ir grafikus. Be kita ko, atsakovė, siekdama gauti draudimo apsaugą, turėjo būti maksimaliai atidi vykdydama draudimo sutartis, ir nepateisinamas jos, kaip verslininkės, elgesys, nepakankamai kontroliuojant draudimo įmokų mokėjimo laiką. Atsakovė, turėdama nuolatinius draudimo santykius, nebuvo pakankamai atidi bei rūpestinga, nes neišsaugojo draudimo įmokų mokėjimo ir paskirstymo sąrašų, kas nagrinėjamu atveju būtų labai svarbu įrodomąja prasme. Šios aplinkybės labiau patvirtina tai, kad atsakovė draudimo įmokų nustatytu laiku nesumokėjo ir taip pažeidė sudarytą draudimo sutartį. Kita vertus, ieškovė pavėluotai sumokėtas įmokas priėmė, draudimo sutarčių nenutraukė, pretenzijų nereiškė, todėl abi šalys nesilaikė bendradarbiavimo pareigos. Šios aplinkybės vertintinos sprendžiant dėl priteistinos sumos dydžio.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, laikytina, kad atsakovė savo pareigos nustatytu terminu mokėti draudimo įmokas nesilaikė, tai yra antrosios įmokos, kuri mokama iki 2016 m. gegužės 13 d., atsakovė nustatytu terminu nesumokėjo. 2 200 Eur įmoka buvo sumokėta tik 2016 m. gruodžio 9 d., ketvirtoji įmokų dalis buvo sumokėta 2016 m. gruodžio 19 d. Eismo įvykis įvyko 2016 m. rugpjūčio 26 d., t. y. atsakovė iki sutartyje nustatyto termino draudimo įmokos nesumokėjo (draudimo įmokos buvo mokamos dalimis), o per laikotarpį, kai draudimo įmoka dar nebuvo sumokėta, atsitiko draudžiamasis įvykis – eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiems buvo padaryta žala, taigi šiuo atveju yra visos sąlygos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytų padarinių taikymui, t. y. sąlygos draudikui reikalauti žalos atlyginimo, pareikšti regresinį reikalavimą.

Dėl priteistinos išmokos dydžio

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-524/2012).Taigi grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-671/2013). Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šioje normoje pasisakyta apie draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymą, todėl ji yra taikoma ir pareigai laiku ir tinkamai mokėti draudimo įmokas.Grąžinamos sumos dydžio nustatymui svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013), sutarties šalių tarpusavio santykiai ir jų pasirinktas bendravimo variantas – tarpusavio nesutarimus dėl draudimo sutarties tinkamo nevykdymo spręsti geranoriškai, sudarant sutartį–suderinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2013).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovei grąžinamos draudimo sumos dydžio nustatymo, atsižvelgtina į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovei) draudimas yra jos įprasta komercinė veikla (kuriai, kaip profesionaliai verslininkei, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovei) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos; tarptautiniai krovinių pervežimai ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos. Teismo nuomone, laiku nesumokėtų draudimo įmokų rizika šiuo atveju tenka abiem ginčo šalims. Aplinkybės, kad draudimo sutartyje nustatytas įmokos dydis ir terminai atsakovei buvo žinomi, ji neginčija. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių bendradarbiavimas buvo pakankamai platus, atsakovės pervedamos įmokų sumos buvo po kelis ar net keliasdešimt tūkstančių eurų, todėl galima situacija, kad be papildomo ieškovės pranešimo, atsakovė galėjo tiksliai nežinoti, kokią konkrečiai sumą, pagal kurią sutartį ir iki kada ji turėtų sumokėti. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovė (draudikė) betarpiškai kontroliavo draudimo sutarčių sudarymą ir vykdymą, tai yra disponavo didesniu kiekiu informacijos (informacija apie įmokų dydį, nesumokėtą/nepadengtą jų dalį), nei atsakovė, tačiau leido susiformuoti ydingai praktikai, susijusiai su pavėluotu įmokų mokėjimu, neteikė atsakovei informacijos apie trūkstamą įmokų dalį.

Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013) atidžiau turėtų būti vertinami draudiko veiksmai, kuris pavėluotai sumokėtas įmokas priima, draudimo sutarčių nenutraukia, draudimas jam yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra ne tik rizikos sutartis, todėl draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Šis principas taip pat svarbus ir draudimo sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų santykiuose. Draudikas, kuriam draudimo veikla yra profesinė, privalo paaiškinti draudėjui ne tik dėl draudimo įmokos mokėjimo terminų, mokėjimo tvarkos, tačiau taip pat ir dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisinių pasekmių (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-658-252/2019).

Bylos duomenimis ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad per visą šalių ilgalaikio bendradarbiavimo laikotarpį ieškovė toleravo atsakovės draudimo įmokų mokėjimo tvarką. Ieškovė, savo veikloje griežtai nesilaikydama jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, toleruodama pavėluotus įmokų mokėjimus, tinkamai ir laiku neinformuodama apie nesumokėtas įmokas, kitai sutarties šaliai nepagrįstai sudarė įspūdį, kad įsipareigojimai vykdami tinkamai. Svarbu ir tai, kad atsakovė neturėjo pagrindo nepasitikėti ieškove, kaip savo srities profesionale.

Vertinant atsakovės veiksmus, ji taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl nesavalaikio įmokų mokėjimo ir su tai susijusią riziką, kad draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdama draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į ją atgręžtinio reikalavimo teisę. Tokiu atveju ieškovės teisė reikalauti grąžinti jos išmokėtą draudimo išmoką nesiejama su pavėluotos draudimo įmokos įtaka draudžiamajam įvykiui ar draudimo išmokos dydžiui (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-58-755/2019). Atsakovė, dalyvaudama draudimo santykiuose ne pirmus metus, drausdama ne vieną transporto priemonę, taip pat privalėjo būti apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę pasidomėti, reikalauti informacijos raštu apie mokėtinas sumas, tokiu būdu apsisaugodama nuo numatytų neigiamų padarinių laiku nesumokėjus draudimo įmokos. Kaip minėta, atsakovės veikla susijusi su transporto paslaugų teikimu, todėl jai neabejotinai turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos, todėl jai kyla pareiga atlyginti ieškovės nuostolius.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ginčo klausimu, šioje byloje susiklosčiusias išskirtines šalių ilgalaikio bendradarbiavimo aplinkybes, šalių statusą, laiku nesumokėtos įmokos dydį, mokėjimo termino praleidimo priežastis ir trukmę, teismas sprendžia, kad laiku nesumokėtų draudimo įmokų rizika šiuo atveju tenka abiem ginčo šalims. Nustatyta, kad ieškovė, kaip draudikas, disponavo didesniu kiekiu informacijos, tačiau pati elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, leido susiformuoti ydingai praktikai, susijusiai su įmokų mokėjimu ne laiku. Teismo vertinimu, ieškovė, išimtinai disponuodama informacija apie klientės draudimo įmokų užskaitų dydžius ir jų mokėjimo terminus, netinkamai vykdė bendradarbiavimo su atsakove pareigą, dėl ko pastaroji tikėjosi, kad sutartį vykdo tinkamai, kas didesne dalimi ir lėmė atsakovės prisiimtų sutartinių pareigų pažeidimą, dėl ko ieškovė turi prisiimti didesnę atsakomybės dalį. Nors pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, kas sudaro pagrindą TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytiems padariniams kilti, bet vertinti, kad atsakovė nesąžiningai siekė draudimo apsaugos, dėl ko ji pilna apimtimi turėtų grąžinti ieškovei draudimo išmoką, pagrindo nėra. Nenustatyta, kad atsakovė piktybiškai vengė mokėti draudimo įmokas ar, kad jas būtų sumokėjusi tik įvykus draudžiamajam įvykiui, kas iš dalies patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes dėl vėlavimo sumokėti įmoką. Kadangi laiku nesumokėtų draudimo įmokų rizika nagrinėjamu atveju tenka abiem ginčo šalims, nenustatyta, kad atsakovė sąmoningai nesilaikė prievolės vykdymo terminų, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas mažinti ieškovės prašomą priteisti sumą. Nustatant reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydžio pagrįstumą, atsižvelgtina į jau sumokėtų draudimo įmokų dydį, nesumokėtos draudimo įmokos santykį su bendra draudimo įmoka, vėlavimo sumokėti dalinę draudimo įmoką trukmę ir byloje nustatytas priežastis, sutartinių įsipareigojimų laikymosi apimtis.

Atsakovė taip pat ginčija eismo įvykio metu nukentėjusiesiems išmokėtų sumų ir žalos sureguliavimo išlaidas, teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad reikalaujama grąžinti suma buvo išmokėta įvykyje dalyvavusiems asmenims, advokatams, nepateikti duomenys, pagrindžiantys reikalaujamos sumos apskaičiavimą ir pagrįstumą, taip pat nepateikti duomenys, kad atsakovės vairuotojas buvo pripažintas įvykio kaltininku. Ieškovė nurodė, kad sutartį vykdė ekonomiškiausiu būdu, išmokos nukentėjusiesiems išmokėtos maksimaliai mažos, taip pat teigia, kad atsakovė žalos sureguliavimo metu su ieškove nebendradarbiavo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė įvykio ir jo aplinkybių neginčija, todėl laikytina, kad ginčo dėl atsakovės vairuotojo kaltės nėra. Ieškovė teigia, kad išmokas autoįvykio metu nukentėjusiems vaikams ir juos atstovavusiems advokatams patvirtina užsienio valstybės teismo sprendimai ir atitinka išmokos detalizavimą.

Pateiktoje finansų suvestinėje nurodytos mokėjimų sumos ir šių mokėjimų datos nukentėjusiesiems sutampa su 2020 m. vasario 20 d. ieškovės pateikta ataskaita, kad dėl 2016 m. rugpjūčio 26 d. Didžiojoje Britanijoje autoįvykio ji draudimo bendrovei AVIVA išmokėjo 16 264 GBP žalos atlyginimo. Be to, ataskaitoje nurodoma, kad ieškovė draudimo bendrovei AVIVA išmokėjo 2 439,60 GBP administravimo mokesčio, 630 GBP samdytų teisininkų išlaidų, bendra sumokėta suma 19 333,30 GBP (21 823,34 Eur). Į bylą pateiktomis 2018 m. gegužės 30 d. Dartfordo apygardos teismo kabineto (Jungtinė Karalystė) nutartimis dėl teismo patvirtintų išmokų mokėtinos įvykio metu nukentėjusiesiems nepilnamečiams vaikams ir jų advokatams, teismas abejoti neturi pagrindo. Vertinant suaugusiems ir nepilnamečiams nukentėjusiesiems teismo sprendimais patvirtintos žalos dydžius, kuriuos patvirtina medicinos eksperto išvados dėl patirtų sužalojimų eismo įvykio metu (atlikimo data 2016 m. spalio 26 d.), pastebėtina, kad ekspertas visų nukentėjusiųjų sveikatos būklę įvertino kaip gerą, nustatė, kad dėl įvykio jie nepatyrė jokio žymaus skausmo ar reikšmingų psichologinių simptomų, papildomas gydymas neskirtas, išvada, kad bet koks sužalojimas, susijęs su saugos diržo sužalojimu, būtų išnykęs daug anksčiau (per 4 savaites nuo įvykio), patirti sužalojimai ateityje neturės įtakos nukentėjusiųjų išsilavinimui ar darbo galimybėms. Iš pateiktų eismo įvykio nuotraukų matyti, kad transporto priemonių kontaktas buvo nestiprus, duomenų apie nukentėjusio automobilio sugadinimą nepateikta, iš karto po įvykio nukentėjusieji jokių nusiskundimų nereiškė, į medikus kreipėsi tik po dviejų mėnesių, tačiau vien tik žala sveikatai siekia 16 000 GBP. Šiuo atveju pastebėtina, kad atsakovė apie vykusį žalų nustatymo procesą informuota nebuvo, jame nedalyvavo, todėl negalėjo ginčyti apskaičiuotų žalų dydžių. Nors AVIVA sutiko ir laikė pagrįstais medikų nustatytos žalos dydžius ir išlaidas advokatams, tačiau draudimo bendrovių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakydamas į ieškovės paklausimą, 2019 m. spalio 29 d. elektroniniu laišku AVIVA atstovas informuoja ieškovę, kad dokumentų, patvirtinančių nurodytų draudimo išmokų sumokėjimą nukentėjusiesiems pateikti negali, kadangi visi mokėjimai buvo atlikti pagal čekius. Šiame laiške taip pat nurodoma, kad nukentėjusiajam W. P. 2017 m. gegužės 25 d. išmokėta 1 650 GBP, nukentėjusiajam Ms. S. Mc. 2017 m. kovo 15 d. – 1 750 GBP, nukentėjusiajam B. Mc. (vaikas) 2018 m. vasario 20 d. – 1 000 GBP, nukentėjusiajam J. Mc. (vaikas) 2018 m. vasario 20 d. – 1 500 GBP, nukentėjusiajam C. P. (vaikas) 2018 m. vasario 20 d. – 1 500 GBP.

Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad išmokos buvo išmokėtos procese dalyvavusiems advokatams. Vien ta aplinkybė, kad teismas patvirtino atstovavimo išlaidų dydį, o AVIVA nurodo, kad tokios išlaidos buvo, nepatvirtina, kad šios išlaidos iš tikrųjų buvo patirtos. Jokie įrodymai, apie atliktus pavedimus už atstovavimą į bylą nepateikti, todėl ieškovė šių išlaidų neįrodė (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad AVIVA žalos sureguliavimui samdė teisininkus, kurių būtinumo nepagrindžia jokie duomenys, be to, patyrė 2 439,60 GBP administravimo išlaidų, kurių nepagrindžia jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai, nepateikta duomenų, kad šios sumos buvo sumokėtos. Susitarimai dėl teisinių paslaugų teikimo su advokatais į bylą taip pat nepateikti, todėl neaišku, kokias paslaugas jie suteikė, kokia apimtimi. AVIVA samdytų teisininkų išlaidų suma skiriasi nuo nepilnamečių nukentėjusiųjų advokatų reikalaujamų priteisti išlaidų sumos, kuri taip pat nedetalizuota ir nėra jokių įrodymų apie faktinį 8 864 GBP sumos sumokėjimą. AVIVA susirašinėjimo dokumentai, finansinės ataskaitos ar teismo sprendimai nepatvirtina realaus šių sumų išmokėjimo. Ieškovė, sumokėdama AVIVA visą žalos dydį ir nereikalaudama pateikti visų šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, prisiėmė visas neigiamas teisines pasekmes, kurios kyla reiškiant regresinį reikalavimą ir įrodinėjant išmokų pagrįstumą.

Nors TPVCAPDĮ nėra nustatyta eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareiga informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, tačiau teismų praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad draudikų biurai turėtų būti patys suinteresuoti tokius asmenis tinkamai informuoti apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančius teisminius procesus, taip suteikdami galimybę visiems eismo įvykio aplinkybių tyrimu ir žalos administravimu suinteresuotiems asmenims dalyvauti procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 44 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318-403/2019).

Pažymėtina, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl atsakovės nebendradarbiavimo. Atsakovė, kaip draudėjas, savo pareigą pranešti apie įvykį draudikui įvykdė tinkamai, toliau žalą reguliavo ieškovė (draudikas). Duomenų, kad ieškovė apie žalos sureguliavimo ir įvykių eigą informavo atsakovę, nepateikta, dėl paaiškinimų į atsakovę nesikreipė, nors tyrimas tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą. Todėl atsakovė neturėjo galimybės betarpiškai dalyvauti įvykio tyrimo eigoje, juo domėtis, teikti paaiškinimus, derinti išmokų sumas ir jų pagrindą. Jungtinės Karalystės draudimo bendrovė administruodama žalą, o ieškovė ją atlygindama veikė vienasmeniškai, todėl atsakovei nekyla pareiga atlyginti tokias išlaidas, kaip administravimo, atstovavimo, kurių dydį bei pagrįstumą pagrindžiančių įrodymų nepateikta.

Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalį žaliąją kortelę išduodantys draudikai taip pat turi vadovautis Bendradarbiavimo nuostatais ir kitais Žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, Biurų tarybos sprendimais, taip pat atsižvelgti į sutarčių tarp Biuro ir kitų valstybių nacionalinių draudikų biurų sąlygas. Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalies 1.3 punkte nurodyta, kad viena iš žalos, atsiradusios dėl užsienyje įvykusio draudžiamojo įvykio pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, sudedamųjų dalių yra korespondentui sumokamas administravimo mokestis, kuris yra apskaičiuojamas vadovaujantis Biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis; šis mokestis sudaro 15 proc. nukentėjusiam trečiajam asmeniui sumokėtos draudimo išmokos, tačiau neviršija 3 500 Eur (Bendradarbiavimo nuostatų aiškinamojo memorandumo 5.5 punkto 1 ir 2 dalys). Bylos duomenys patvirtina, kad iš atsakovės taip pat reikalaujama atlyginti administravimo išlaidas, tačiau plačiau dėl jų nepasisakoma, nenurodyta, kokios aplinkybės ir kokie įrodymai pagrindžia, kad tokios išlaidos ir būtent prašomo priteisti dydžio buvo faktiškai patirtos. Nors Bendradarbiavimo nuostatuose įtvirtinta galimybė gauti tokių išlaidų atlyginimą, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad tokios išlaidos buvo patirtos.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ginčo klausimu, į nustatytus grąžinamos išmokos dydžiui reikšmingus kriterijus ir aukščiau aptartas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovės prašomas priteisti išmokos dydis mažintinas; ieškovei iš atsakovės priteistina 2 000 Eur išmokėtos sumos (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis). Priteistinos sumos dydis sudaro apie 11 proc. nukentėjusiems asmenims išmokėtos sumos ir jis, teismo nuomone, atitinka teismų praktiką bei teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į aukščiau aptartą abiejų šalių elgesį ir bendradarbiavimą vykdant draudimo sutartis.

Dėl palūkanų

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalys).Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė pateikė duomenis, kad sumokėjo 491 Eur žyminio mokesčio: pareiškiant prašymą dėl teismo įsakymo išdavimo 123 Eur ir 368 Eur už ieškinį. Taip pat pateikė duomenis, kad patyrė 608,51 Eur+ 45,45 Eur, iš viso 654,01 Eur išlaidas susijusias su žalos bylos dokumentų vertimu į lietuvių kalbą, kurie patvirtina draudimo išmokos apskaičiavimą ir sumokėjimą. Duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas nepateikta. Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 1 052,70 Eur atstovavimo išlaidų.

Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokatų darbo bei laiko sąnaudas, patirtos išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio. Kadangi ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, šalims atlygintinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į patenkintų bei atmestų reikalavimų dalį.

Ieškovės ieškinys patenkintas 9 procentais, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 103,05 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, pagrįstos rašytiniais įrodymais (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovei iš ieškovės priteistina 957,96 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktai).

Kadangi šalių priešpriešiniai reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra vienarūšiai, todėl taikant jų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 854,91 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270-271 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės A. Jankevičiaus individualios įmonės 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. lapkričio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės BalciaInsurance SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per BalciaInsurance SE Lietuvos filialą, naudai.

Iš ieškovės Balcia Insurance SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per Balcia Insurance SE Lietuvos filialą, priteisti 854,91 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 91 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei A. Jankevičiaus individuliai įmonei.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja Erika Tamošaitienė