Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovės O. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-551-901/2015 pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams L. J. ir O. J. dėl nuostolių regreso tvarka atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi atsakovės apeliaciniame skunde dauguma nurodytų argumentų yra analogiški jos atsiliepime į ieškinį nurodytiems prieštaravimams bei argumentams, dėl kurių ieškovas jau yra išsamiai pasisakęs savo 2015-01-19 rašte Nr. S-540-(4.11.) bei teismo posėdžių metu, todėl nesikartoja. Nesutinka su atsakovės argumentais, kad atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, yra įtrauktas į bendraatsakovių santuokos nutraukimo bylą, todėl savo reikalavimus bendraatsakoviams turėjo reikšti būtent santuokos nutraukimo byloje. Ieškovė informavo Šiaulių apylinkės teismą, nagrinėjusį bendraatsakovių santuokos nutraukimo bylą, kad pateikė Šiaulių apylinkės teismui 2014-11-18 ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, kuriame reikalavimai reiškiami atsakovams solidariai, teismui nurodė, kad neprieštarauja atsakovės prašymui sujungti šią ir bendraatsakovių santuokos nutraukimo bylas. Šiaulių apylinkės teismas bendraatsakovių santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-343-772/2015 priėmė 2015-03-03 nutartį sustabdyti pastarosios civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta ši civilinė byla ir įsiteisės Šiaulių apylinkės teismo sprendimas. Taip pat teismas sprendė, kad bylas sujungti netikslinga. Nurodė, kad konkrečiu atveju reikalaujama ir iš atsakovės dar iki santuokos sudarymo įsigyta transporto priemone padarytos žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties, pagal CK nuostatas, transporto priemonė BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra laikytina asmenine atsakovės nuosavybe, t.y. jos atsakomybė prieš ieškovę kilo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, o ne CK nuostatų, reglamentuojančių sutuoktinių prievoles kreditoriams, pagrindu.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė proceso šalių įrodinėjimo pareigą. Ginčijant nuosavybės teisę į registre registruotą transporto priemonę, paneigti šiuos registro duomenis ir pateikti nuosavybės teisę paneigiančius įrodymus pareigą turi būtent asmuo įregistruotas registre automobilio savininku, o ieškovė gali ginčyti jos pateiktas aplinkybes kaip nepakankamas registro duomenims nuginčyti. Baudžiamojoje byloje tiek atsakovės, tiek kaltinamojo L. J. parodymai neprieštaravo vieni kitiems ir patvirtino, kad transporto priemonė BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu nuosavybės teise priklausė bendraatsakovei. Bendraatsakovė, teigdama, kad ginčo sutartis yra suklastota, privalėjo būti ypač aktyvi ir imtis visų įmanomų priemonių šiai aplinkybei įrodyti, tačiau ji, nors ir atstovaujama advokato, klaidingai nurodo, kad neva ieškovė ir atsakovas L. J. privalėjo prašyti teismo arba pats teismas savo iniciatyva privalėjo skirti ekspertizę dėl dokumento klastojimo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji 2012-10-27 įvykusio eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės savininke ir kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo suklastota.

3. Pažymėjo, kad teismas, priešingai nei teigia bendraatsakovė, nesivadovavo CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatomis ir nesirėmė Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013-10-01 nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-208-156/2013, ir Šiaulių apygardos teismo 2014-03-12 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-59-300/2014, nustatytomis aplinkybėmis kaip turinčiomis prejudicinę galią. Šioje civilinėje byloje vertino jas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai ieškinį tenkino visiškai. Teismo nuomone, teisminės praktikos kontekste bei vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl mano, kad jų detaliai kartoti netikslinga, juo labiau, kad apeliantė apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurias buvo nurodžiusi procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu, ir kurios buvo išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo, o naujų teisme neišdėstytų esminių aplinkybių apeliaciniame skunde nėra nurodyta.

Byloje ginčas iš esmės kilo dėl reikalavimo atlyginti žalą, žalos dydžio klausimas nekeliamas, atsakovė O. J. ginčija teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą nurodydama, kad eismo įvykio metu nebuvo automobilio savininke, neigia jos pareigą atlyginti žalą solidariai su atsakovu L. J.

Teismų praktikoje nagrinėjamu klausimu pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonių draudimas yra privalomas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek jas naudojančių asmenų turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, atsižvelgiama į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (LR CK 6.270 straipsnis). Tai lemia įstatymu numatytą transporto priemonių privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. Pagal TPVCAPD įstatymo 4 straipsnį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, o už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas negali naudoti pats ir leisti naudoti kitam asmeniui transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taigi, nagrinėjamu atveju, turi reikšmės tai, kad transporto priemonės privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

Bylos duomenimis 2012 m. spalio 27 d. Radviliškyje atsakovas L. J. vairavo atsakovės O. J. vardu registruotą transporto priemonę BMW 525, v.n (duomenys neskelbtini), ir dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta transporto priemonė Ford Transit FT 350, v.n (duomenys neskelbtini) ir sužalota G. L. ir A. B. sveikata. Šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-208-156/2013. Kadangi autoįvykio metu BMW 525, v.n (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas vadovaudamasis TPVCAPDĮ nuostatomis nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir vadovaudamasis Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013-10-01 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-208-156/2013 ir Šiaulių apygardos teismo 2014-03-12 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-300/2014 atlygino žalą dėl autoįvykio nukentėjusiems, išmokėdamas G. L. 2500,00 Lt neturtinės žalos atlygimą bei A. B. 2000,00 Lt neturtinės žalos atlygimą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, kuriame buvo apdrausta kelionių agentūros „Guliverio kelionės“ automobilis Ford Transit FT 350, v.n (duomenys neskelbtini) apgadintas eismo įvykio metu, vadovaudamasis šio draudiko ir Draudikų biuro 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 1.1 p. bei TPVCAPDĮ nuostatomis, taip pat nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas 18946,21 Lt dydžio draudimo išmoką automobilį vairavusiam G. L.. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 punkto nuostatas, kompensavo Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėtą 18946,21 Lt draudimo išmoką. AB „Lietuvos draudimas”, veikdama ieškovo vardu bei vadovaudamasi TPVCAPDĮ nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama nepilnametės A. B. motinai A. R. 3125,51 Lt dydžio draudimo išmoką dėl sveikatos sužalojimo ir A. B. 1000,00 Lt neturtinės žalos atlygimą. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 punkto nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas” išmokėtas 3125,51 Lt ir 1000,00 Lt draudimo išmokas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies nuostatas atsakovė O. J., būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti atsakovui L. J. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Atsakovė turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudotis, atsakovė pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Draudikų biuro atžvilgiu.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininkės atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali, solidarioji transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Ieškovas turi teisę nukreipti išieškojimą tiek į transporto priemonės faktinį valdytoją (vairuotoją) kaip įvykio kaltininką, tiek į transporto priemonės savininkę, kaip pažeidusią draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų drausti automobilius bei neperduoti kitiems asmenims nedraustų reikalavimus, pagrįstai prašydamas žalą atlyginti solidariai regreso tvarka. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010.).

Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ieškovas reikalavimo teisę įgijo tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis). Bendraatsakovių O. J. ir L. J. solidarioji atsakomybė kilo dėl to, kad prievolė atlyginti žalą kiekvienam iš šių asmenų atsirado visa apimtimi, ir yra visos sąlygos taikyti solidariąją skolininkų prievolę. Atsakovė, būdama automobilio savininke, privalėjo apdrausti automobilį privalomuoju draudimu, pasirūpinti, kad kitas asmuo negalėtų tokia transporto priemone naudotis, tačiau to nepadarė. Kaip minėta transporto priemonės neapdraudimas nepaisant pareigos ją apdrausti ir tokios transporto priemonės naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Apeliaciniam teismui yra pagrindo vertinti, kad automobilio savininkės, tai yra apeliantės atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad ji neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą, padarė žalą tyčiniais kaltais veiksmais. Atsakovų solidarioji atsakomybė šiuo atveju atsiranda iš TPVCAPDĮ, todėl šiuo pagrindu pareikštas ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai tenkintinas visiškai. Atsakovės argumentai neatleidžia apeliantės nuo solidarios atsakomybės taikymo.

Apeliantės vertinimu ieškovas pagrįstai galėjo reikšti pretenzijas pagal viešo registro duomenis, tačiau tik iki to momento, kol pati apeliantė tą išviešinimą ieškovui paneigė, t. y. ieškovui išviešino, kad ji nebuvo ir nėra automobilio savininkė. Po to ieškovas sąžiningai galėjo reikšti pretenzijas apeliantei tik turėdamas kitų įrodymų, kad automobilio savininkė yra būtent ji. Neatsisakydamas reikalavimų apeliantės atžvilgiu ieškovas elgėsi nesąžiningai, veikė savo rizika. Bet kokiu atveju, turėdamas pretenzijų dėl neteisingo duomenų išviešinimo, ieškovas galėtų apeliantei reikšti reikalavimus ne dėl su autoįvykiu, o dėl su neteisingu duomenų išviešinimu susijusios žalos atlyginimo. Dėl apeliacino teismo anksčiau nurodytų argumentų dėl ieškovo teisės reikšti ieškinį, pastarieji apeliantės argumentai visiškai nepagrįsti.

Apeliantės teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino byloje surinktus prieštaringus įrodymus, pasisakė ne dėl visų atsakovės nurodytų argumentų ir kita. Kaip minėta įsiteisėjusiu Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-208-156/2013 nustatyta, kad 2012 m. spalio 27 d. Radviliškyje atsakovas L. J. vairavo atsakovės O. J. vardu registruotą transporto priemonę BMW 525, v.n (duomenys neskelbtini), ir dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta transporto priemonė Ford Transit FT 350, v.n (duomenys neskelbtini) ir sužalota G. L. ir A. B. sveikata. Nuosprendyje nurodyta, kad liudytoja apklausta O. B. parodė, kad automobilis BMW 525, v.n. (duomenys neskelbtini) buvo registruotas jos vardu, o juo naudojosi L. J., kuris ir rūpinosi automobilio technine būkle bei draudimu. Prieš išvykdamas į Radviliškį L. J. jau turėjo būti susitvarkęs automobilio privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. ( b.l. 8-10 , 1 tomas). Jei būtų žinojusi, kad automobilis neapdraustas, būtų neleidusi juo naudotis (LITEKO duomenimis).

Įrodymais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (LR CPK 177 straipsnio 1 dalis). Be to, LR CPK 178 straipsnyje suformuluota pagrindinė įrodinėjimo pareigos taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į 2013-10-01 nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-208-156/2013, ir Šiaulių apygardos teismo 2014-03-12 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-59-300/2014, nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, jas vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo apeliantės pareiškimą dėl įrodymų suklastojimo, šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, iškreipė liudytojos S. D. parodymų esmę, netinkamai įvertino įrodymų visumą ir kita. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, liudytojos pardavėjos S. D. paaiškinimai dėl 2011-04-03 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių nėra pakankami, kad padaryti neabejotiną išvadą, kad pirkimo sutartis yra suklastota. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad tai, kad sutarties apačioje pirkėjo neva atsakovės tuometinė pavardė įrašyta su klaida, viena raidė, - akivaizdu, kad savo pavardę asmuo sugeba parašyti be klaidų, todėl visiškai aišku, kad sutartyje apeliantės vardas ir ne apeliantės pavardė parašyti ne O. J. (B.). Liudytoja nei galėjo konkrečiai nurodyti, kad iš atvykusių vyriškių sutartyje kažkas ir pasirašė už atsakovę, nei kad ant sutarties yra ne atsakovės parašas. Visiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ieškovė ir atsakovas turėjo pareigą įrodyti automobilio pirkimo-pardavimo sutarties patikimumą, ar kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstai leidžia abejoti, apeliantės argumentais, kad ji nedalyvavo automobilio įsigijime, jo neįsigijo, nemokėjo už jį pinigų, niekada jo nelaikė savu ir kita. Atsakovė teigia, kad ji pateikė pakankamai įrodymų, kad sutartis suklastota, tačiau teismas sprendime nenurodė, ar pripažino sutartį suklastota, ar ne, taip pat neaišku, ar automobilio savininke teismas pripažino apeliantę dėl to, kad nustatė, jog sutartis nebuvo suklastota, ar nepaisant suklastojimo fakto, vien todėl, kad sutartis buvo registruota VĮ „Regitra“ ir apeliantė atsakovo (sutuoktinio) prašymu automobilį apdraudė.

Atsakovas atsiliepime dėl apeliantės argumentų nurodė, kad minėtoje pirkimo-pardavimo sutartyje yra pasirašiusi pati atsakovė, kuri pati važiavo į VĮ „Regitra“ su pirkimo - pardavimo sutartimi registruoti sandorio. Minėtą aplinkybę patvirtino ir pati atsakovė, duodama paaiškinimus teismui, nurodžiusi, jog būtent ji vyko į VĮ „Regitra“ įregistruoti sandorio sudarymo fakto ir tokiu būdu patvirtino tą aplinkybę, jog ji tiek faktiškai, tiek realiai buvo ir yra automobilio savininkė. Dėl apeliantės argumentų, kad sutartyje esantis parašas yra vizualiai nepanašus į tikrą atsakovės parašą, nurodė, kad toks nepanašumas gali būti ir todėl, kad 2011-04-03, t. y. automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovės pavardė buvo B., vėliau ji keitėsi, atitinkamai pakito ir jos parašas, kuriuo ji pasirašinėja iš šiuo metu. Teisėjų kolegijai iš dalies yra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad atsakovės parašas automobilio pirkimo - pardavimo sutartyje ir šios bylos procesiniuose dokumentuose gali skirtis ir vizualiai nesutapti dėl nurodytų aplinkybių, tačiau iš šių aplinkybių nėra pagrindo vertinti, kad dokumentas galėjo būti suklastotas.

Apeliantė skunde nurodo, kad ji ne kartą teismo posėdyje nurodė, kad teismui turint abejonių dėl įrodymo suklastojimo, skirtina ekspertizė. Tačiau ieškovas ir atsakovas, kurie taip pat rėmėsi pirkimo-pardavimo sutartimi įrodinėdami atsakovės nuosavybės teisę neprašė skirti ekspertizės. Apeliacinio teismo vertinimu kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, ir šiuo konkrečiu atveju būtent atsakovė privalėjo įrodyti, jog minėta sutartis yra suklastota arba kitokiu būdu nesudaryta, tačiau to nepadarė, nereiškė prašymo skirti ekspertizę (CPK 178 str.). Be to apeliantė nepagrįstai nurodė, kad ji neturi pareigos ginčyti, pasak jos nesudarytą, akivaizdžiai niekinį sandorį, o teismas neturėjo teisinio pagrindo sandorio ar jo pagrindu atliktos registracijos neginčijimo faktą vertinti kaip atsakovės pripažinimą savo nuosavybės teisės ir civilinės atsakomybės prisiėmimą. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis. Dispozityvumo principas reiškia, kad, vykstant procesui, šalis pati nusprendžia, kokiomis procesinėmis priemonėmis ginti savo pažeistą teisę arba gintis nuo jai pareikšto materialinio ar kitokio reikalavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė, būdama registre įregistruoto automobilio savininkė, siekdama paneigti savo pareigą atlyginti žalą turėjo pareigą pateikti visus įrodymus, patvirtinančius jos argumentus, tačiau, kaip minėta nurodydama aplinkybes apie galimą suklastojimą, reikalavimo skirti ekspertizę nepateikė (178 straipsnis). Pažymėtina, kad šalis, kuri mano, kad neturi pareigos įrodinėti, nors tokią pareigą turi, manytina nepasirinko tinkamos procesinės gynybos priemonės ir jai tenka neigiamų padarinių rizika.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių neturėjo pareigos skirti ekspertizę, teismas konkrečiose byloje nėra aktyvus. Teismas atsakovės argumentus dėl pirkimo sutarties galimo suklastojimo, pažymėjo, kad iki civilinės bylos iškėlimo atsakovė automobilio BMW 525 pirkimo-pardavimo sutarties neginčijo, apie sutarties tariamą klastojimą atsakovė taip pat anksčiau nebuvo pareiškusi nei policijoje nei nagrinėtoje baudžiamoje byloje dėl L. J., nors O. J. (buv. B.) parašas automobilio pirkimo sutartyje gal ir vizualiai nėra identiškas su jos nagrinėjant bylą pasirašytu tiek pranešime apie procesinių dokumentų jai įteikimą ir priesaikoje. Atsakovė neginčijo BMW 525 registracijos jos vardu, tuo pripažindama, kad yra minėtos transporto priemonės savininkė, tuo prisiimdama visą atsakomybę ir pareigas. Teismas pažymėjo, kad tai, kad atsakovė tariamai negalėjo disponuoti ir naudotis automobiliu, nes BMW 525 tariamai be atsakovės žinios ir leidimo valdė jos sutuoktinis L. J., nepanaikina nei atsakovės nuosavybės teisių į tą automobilį, nei atleidžia jos nuo įstatymų nustatytos pareigos jai kaip savininkei drausti šį automobilį. Teismas vertindamas įrodymus pažymėjo, kad atsakovas L. J. patvirtino, kad automobilis BMW 525, v.n (duomenys neskelbtini), ne tik buvo įgytas ir įregistruotas atsakovės O. J. (buv. B.) vardu, bet ji ne kartą šį automobilį yra draudusi savo vardu, tai patvirtina ir byloje pateikti duomenys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad O. J. ir L. J. būtų susitarę, kad automobilį O. J. perduoda L. J. neatlygintinai naudotis ir kad šią transporto priemonę draus L. J., todėl pareiga drausti automobilį išliko atsakovei O. J. Byloje teismas nenustatė, kad atsakovei būtų buvusi apribota galimybė šiuo automobiliu naudotis, taip pat sprendė, kad nėra duomenų, kad ji pati geranoriškai neperdavė automobilio atsakovui, ar kad prieštaravo, kad jis automobiliu naudotųsi.

Apeliantės vertinimu teismas nenagrinėjo, net neužsiminė dėl apeliantės atsiliepimo argumentų, kad ieškovas Transporto priemonių draudikų biuras kaip kreditorius yra įtrauktas į atsakovų santuokos nutraukimo bylą, todėl savo reikalavimus atsakovams turi reikšti būtent santuokos nutraukimo byloje. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovė pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad konkrečiu atveju iš atsakovės reikalaujama dar iki santuokos sudarymo įsigyta transporto priemone padarytos žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties, pagal CK nuostatas, transporto priemonė BMW 525, v.n. (duomenys neskelbtini), yra laikytina asmenine atsakovės nuosavybe, t.y. jos atsakomybė prieš ieškovę kilo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, o ne CK nuostatų, reglamentuojančių sutuoktinių prievoles kreditoriams, pagrindu. Bylos duomenimis Šiaulių apylinkės teismas santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-343-772/2015 priėmė 2015-03-03 nutartį sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta ši civilinė byla dėl nuostolių atlyginimo ir įsiteisės Šiaulių apylinkės teismo sprendimas.

Iš esmės kaip minėta apeliacinės instancijos teismui sutinkant su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis nėra tikslinga detaliai į visus apeliantės argumentus atsakyti. Iš esmės nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, o taip pat sandorius, nuosavybės teisę bei sutarčių teisę reglamentuojančias materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Ir , kad pasak apeliantės grubūs pažeidimai lėmė neteisingo ir nepagrįsto (dalyje dėl apeliantės) sprendimo priėmimą.

Apeliantė pateikė papildomus duomenis, teigia, kad jos manymu atsakovas sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sandorį jos vardu galimai todėl, kad norėjo išvengti kreditorių pretenzijų. Atsakovų atžvilgiu užvestų vykdomųjų bylų sąrašas patvirtina atsakovo siekį įsigyti automobilį sau prisidengiant jos vardu. Tai, kad atsakovas daug kartų baustas už įvairiais automobiliais padarytus administracinius pažeidimus, ir tai, kad pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobiliai nebuvo registruoti jo vardu, tuo metu, kai iš jo buvo vykdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, patvirtina, kad dalis atsakovo faktiškai valdytų ir naudotų transporto priemonių buvo registruoti atsakovės tėvo, brolio, atsakovo šeimos narių ir kitų asmenų vardu. Apeliacinio teismo vertinimu byloje pateikti duomenys, bei apeliantės nurodyti argumentai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir priimto sprendimo teisėtumo.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Įvertinus aplinkybių visumą, daroma išvada, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovas L. J. pateikė prašymą priteisti 100 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą, pateikė duomenis apie išlaidų sumokėjimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas dėl už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, atsižvelgęs į konkrečiu atveju pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos, todėl iš apeliantės O. J. priteistina 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Kadangi Šiaulių apylinkės teismas 2015-05-15 nutartimi atidėjo apeliantei O. J. 31 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismas išnagrinės jos skundą dėl 2015-04-14 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, iš apeliantės priteistinas 31 Eur žyminis mokestis ( CPK 80 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš O. J., a.k. (duomenys neskelbtini), 31 Eur ( trisdešimt vieną eurą ) žyminio mokesčio į valstybės pajamas.

Priteisti iš O. J., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui L. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur ( vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.