Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-09-27 · Civilinė byla Nr. e2A-1148-431/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-27
Bylos Nr.
e2A-1148-431/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-25800-2016-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
D. M. T.
Atsakovas
užsienio draudimo įmonei „If P&C Insurance AS“
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1148-431/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25800-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.1; (S) 2.6.39.2.5.5; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.11; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. T. ieškinį atsakovei užsienio draudimo įmonei „If P&C Insurance AS“, kuriai atstovauja įmonės Lietuvos filialas, dėl draudimo išmokos, palūkanų priteisimo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 11 491,88 Eur draudimo išmokų, 480 Eur išlaidų, patirtų dėl automobilio vertinimo darbų, atlyginimo, 248,06 Eur palūkanų, 1 750 Eur nuostolių, patirtų dėl advokato paslaugų apmokėjimo, atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, jog su atsakove sudarė automobilio (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį. Automobilis 2014 m. balandžio 14 d. buvo apvogtas, 2014 m. gegužės 3 d. apgadintas, 2014 m. gegužės 7 d. apgadintas, 2014 m. rugsėjo 9 d. apvogtas, 2015 m. kovo 23 d. apgadintas. Dėl dalies nurodytų įvykių atsakovė kreipėsi į policiją, kuri atliko ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtų veiksmų, siekiant įgyti draudimo išmokas. Vykstant ikiteisminiam tyrimui, atsakovė neišmokėjo nė vienos draudimo išmokos pagal visas penkias žalų bylas, todėl automobilio remontą ieškovei teko atlikti savo lėšomis. Pagal nepriklausomo specialisto vertinimo ataskaitą ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras bei pinigų priėmimo kvitus, atsakovė turi atlyginti visas ieškovės patirtas išlaidas, kurias, atėmus sutartyje nurodytą 10 proc. besąlyginę išskaitą, sudaro 19 308,49 Eur. Atsakovė sumokėjo tik 10 909,40 Eur draudimo išmokų, todėl iš jos priteistina likusi 8 399,09 Eur suma (ar 11 491,88 Eur).

2. Atsakovė netinkamai apskaičiavo mokėtinų draudimo išmokų dydžius, nes dalies detalių kainos apskaičiuotos ne automatiškai, o įvestos ranka, jas dirbtinai sumažinant. Be to, atsakovės apskaičiuotos detalių kainos nurodytos, atsižvelgus į nusidėvėjimą, o nešališki automobilių servisai detalių kainas nurodė be nusidėvėjimo. Atsakovė neįrodė nurodomų naudotų detalių kainų. Atsakovės pateikiamas draudimo sutarties nuostatų interpretavimas pažeidžia ieškovės, kaip vartotojos, interesus ir prieštarauja draudimo sutarties esmei. Sudarydama tokią sutartį ieškovė pagrįstai tikėjosi, jog įvykus draudžiamajam įvykiui draudimo išmokų suma teisingai atlygins patirtus nuostolius. Pagal atsakovės sąlygas automobilis galėjo būti remontuojamas tik naudotomis dalimis, todėl ieškovė būtų paliekama be kokybės garantijos naujai sudėtoms naudotoms dalims. Be to, atsakovė pati nurodė, kad negali garantuoti už partnerių servise suteiktų dažymo paslaugų kokybę. Todėl ieškovė ir kreipėsi į kitą servisą. Atsakovė inicijavo nepagrįstą ikiteisminį tyrimą, kuris užvilkino draudžiamųjų įvykių tyrimą net pusantrų metų, todėl ieškovė buvo priversta kreiptis teisinės pagalbos siekiant vesti derybas su atsakove. Todėl iš atsakovės priteistini ir ieškovės patirti nuostoliai dėl advokatės teisinės pagalbos bei žalos dydžio nustatymo.

Šalies argumentai

3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog per trumpą laikotarpį trijose draudimo bendrovėse dėl to paties asmens buvo užregistruota 15 draudžiamųjų įvykių. Todėl atsakovė nusprendė kreiptis į policiją dėl sukčiavimo. Lietuvos banko priežiūros tarnyba atmetė ieškovės skundą, kuriuo buvo skundžiami atsakovės veiksmai. Ikiteisminį tyrimą nutraukus dėl to, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, atsakovė sumokėjo draudimo išmokas. Atsakovės pareiga atlyginti žalą kyla iš draudimo sutarties, todėl ji atlyginama vadovaujantis ne bendraisiais žalos atlyginimo principais, o draudimo santykius reglamentuojančiomis normomis bei draudimo sutartimi. Ieškovė pasirinko individualiai nurodytą draudimo variantą: „rinkos verte, draudiko pasirinkimu“. Tai reiškia, kad ieškovė įsipareigojo, įvykus draudžiamajam įvykiui, automobilį tvarkyti atsakovės nurodytose remonto dirbtuvėse.

4. Pagal draudimo taisyklių 74 punktą būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be pridėtinės vertės mokesčio pagal draudiko nurodytus darbų ir keičiamų detalių įkainius Lietuvoje, atitinkančius sugadinto automobilio technologijos lygį ir vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Todėl atsakovė draudimo išmokas apskaičiavo, remdamasi savo partnerio nurodytomis sąmatomis. Atsakovė informavo ieškovę apie jos galimybę suderinus remonto sąmatą automobilį remontuoti ir kitose dirbtuvėse, tačiau ieškovė be atsakovės žinios ir pažeisdama sutarties sąlygas automobilį remontavo kitose dirbtuvėse, nesuderinusi sąmatos. Atsakovė gavo iš remonto dirbtuvių patvirtinimus, jog automobilis galėjo būti sutvarkytas už apskaičiuotas draudimo išmokas. Ieškovės nurodomas turto vertintojas nesivadovavo draudimo sutarties sąlygomis ir žalos dydį apskaičiavo ne ekonomiškiausiu galimu variantu. Teismo ekspertas neatsižvelgė į atsakovei taikomas servisų nuolaidas, žalos dydį apskaičiavo pagal naujų detalių kainas. Ieškovės pateikiamos sąmatos sudarytos 2016 metais, kai kainos kilo ir neatitiko 2014 m. kainų. Atsakovė nurodė ieškovei, kad negali būti tikra dėl ne atsakovės partnerio atliekamų dažymo darbų kokybės, todėl ieškovė klaidingai teigia apie atsakovės negalėjimą užtikrinti dažymo kokybės savo partnerių servise.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovės D. M. T. 4,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

6. Teismas nustatė, jog šalių ginčas susijęs vien tik su automobilio remonto kaina, t. y. su atsakovės ir ieškovės nurodomais skirtingais draudimo išmokų dydžiais. Atsakovė pateikė argumentus, susijusius tik su ieškovės pateiktose sąmatose nurodytu tam tikrų dalių remonto mastu – kad vienu iš atvejų turėjo būti dažomas ne visas automobilio stogas, o tik stogo dalis, ir kad nebuvo reikalingas priekinio stiklo išėmimas, t. y. kad šie darbai nepagrįstai įtraukti į ieškovės iniciatyva sudarytas sąmatas. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad draudimo liudijime nurodyta draudimo suma lygi automobilio rinkos vertei būtent draudžiamojo įvykio dieną. Pateiktų draudimo taisyklių (kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis) 17.1 punkte aiškiai nurodyta, kad tais atvejais, kai automobilis draudžiamas rinkos verte, nuostoliai atlyginami „išskaičiavus transporto priemonės keičiamų dalių, detalių ir agregatų nusidėvėjimą, išskyrus atvejus, kai: 17.1.1. keičiama analogiškomis naudotomis dalimis; 17.1.2. transporto priemonės remontas atliekamas draudiko nurodytoje remonto įmonėje ir transporto priemonė yra ne senesnė kaip 5 metų“. Taisyklių 66 punkte nurodyta, kad nuostoliai dėl automobilio sugadinimo – tai būtinos išlaidos automobiliui suremontuoti „iki būklės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo) dažymo medžiagų vertė“.

7. Teismas padarė išvadą, kad tokiomis sąlygomis apdrausto automobilio, kuris nagrinėjamu laikotarpiu buvo senesnis negu 5 metų, remontui naudojamų dalių, detalių, agregatų vertė turėjo būti nustatoma išskaičiuojant nusidėvėjimą. Todėl teismas pripažino nepagrįstais teismo ekspertizės akte nurodytus motyvus ir išvadas, kurios padarytos neatsižvelgiant į naudotų dalių kainas ir (arba) keičiamų dalių likutinę vertę. Teismas atsižvelgė į atsakovės argumentus ir pateiktus įrodymus, kad atsakovės nurodytose remonto įmonėse remontuojant atsakovės apdraustus automobilius taikomos nuolaidos (tiek remonto darbams, tiek keičiamoms dalims) ir kad Lietuvoje egzistuoja naudotų dalių rinka. Taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovė neginčijo atsakovės argumentų, jog ieškovės automobilis faktiškai suremontuotas naudojant būtent naudotas, o ne naujas dalis, detales, tačiau tikrosios šių darbų ir dalių, detalių vertės (t. y. realiai patirtų išlaidų) ieškovė neatskleidė.

8. Teismas ieškovės elgesį įvertino kaip prieštaringą ir netgi tam tikru mastu nesąžiningą, kadangi ieškovė reikalauja visiško nuostolių atlyginimo principo, tačiau kartu nepateikia įrodymų apie jos realiai patirtų konkrečių nuostolių dydį, o vietoj to reikalauja hipotetinio pobūdžio (teismo eksperto apskaičiuotų) nuostolių dydžio. Teismas atsižvelgė į atsakovės argumentus ir pateiktus įrodymus, jog nagrinėjami konkretūs remonto darbai atsakovės nurodomose įmonėse iš tikrųjų galėjo būti atlikti būtent už atsakovės apskaičiuotas kainas. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kuriais teigiama, kad atsakovės apskaičiuotos remonto darbų ir dalių, detalių kainos buvo per mažos ir kad už tokias kainas buvo neįmanoma suremontuoti automobilio, taip pat atmetė ieškovės argumentus, kuriais ji reikalauja draudimo išmoką, apskaičiuojamos pagal naujų dalių, detalių, kainas neatsižvelgiant į nusidėvėjimą.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal draudimo sutarties sąlygas remonto darbai turėjo būti prioritetiškai atliekami atsakovės nurodytose įmonėse. Į bylą nepateikta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad būtent ieškovei būtų užkraunama pareiga savarankiškai surasti ir remontą atliekantiems asmenims pateikti reikalingas pakeisti naudotas dalis, detales. Priešingai, tokios draudimo sutarties sąlygos lemia išvadą, jog būtent remontą atliekantiems asmenims (arba pačiai atsakovei) tenka pareiga užtikrinti naudotų dalių, detalių suradimą naudotų dalių rinkoje ir jų pakeitimą atliekant konkrečius remonto darbus. Todėl teismas pripažino, kad draudimo sutarties sąlygomis nebuvo suvaržyti ieškovės teisėti interesai, susiję su keičiamų dalių, detalių kokybe ir (arba) atliekamų remonto darbų operatyvumu.

10. Atsakovė pateikė įrodymus, kad jos apskaičiuotos remonto darbų kainos buvo priimtinos atsakovės partnerių įmonėse, t. y. kad atsakovės nurodomose įmonėse (kuriose pagal draudimo sutarties sąlygas ir turėjo būti atliekami remonto darbai) šie darbai galėjo būti atliekami būtent pagal atsakovės nurodomas kainas. Ieškovė neneigė, jog jai buvo žinoma, kad automobilį remontuojant ieškovės pasirinkimu kitame negu atsakovės nurodytame servise, buvo būtinas sąmatų suderinimas su atsakove. Ieškovė, pažeisdama šią savo sutartinę pareigą, remonto darbų sąmatų nederino su atsakove. Atsakovė 2015 m. liepos 20 d. el. laiške ieškovei nurodė, jog ji negalės atsakyti būtent už ieškovės pasirinkto serviso atliktų dažymo darbų kokybę. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovė negalėjo užtikrinti jos nurodomų servisų darbų kokybės. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ekspertizės akto 2.8.2 punkte padaryta akivaizdi klaida, nurodant, jog atsakovė taikė įprastą darbo vienetų (DV) ir laiko (val.) santykį 10 DV = 1 val., vietoje BMW automobiliams taikytino santykio 12 DV = 1 val. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad jos pateiktose sąmatose taikytas santykis 12 DV = 1 val. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovės argumentai ir pateikti įrodymai nepaneigia atsakovės argumentų ir įrodymų, kurie patvirtina, jog atsakovė tinkamai apskaičiavo tiek keičiamų dalių, detalių, tiek ir remonto darbų kainas, įkainius.

11. Taisyklių 92.3 punkte įtvirtinta draudiko teisė atidėti išmokos mokėjimą, jeigu yra pradėtas teismo procesas (ikiteisminis tyrimas), susijęs su draudžiamuoju įvykiu. Todėl teismas pripažino, jog nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtų ar nesąžiningų atsakovės veiksmų, nusprendžiant atidėti draudimo išmokų ieškovei išmokėjimą iki pradėto ikiteisminio tyrimo pabaigos. Per palyginti trumpą laiką su ieškovės automobiliu susijusių draudžiamųjų įvykių gausa patvirtina atsakovės teiginius, kad šiuo konkrečiu atveju ikiteisminis tyrimas atsakovės inicijuotas nepiktnaudžiaujant teise. Vien tai, kad išmokų išmokėjimo terminas objektyviai pailgėjo dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, neteikia pagrindo atsakovės veiksmų vertinti kaip nesąžiningų. Nekonstatavus atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio, kaltės) dėl ieškovės patirtų nuostolių, susijusių su patirtomis išlaidomis advokatės pagalbai apmokėti, kiek tai susiję su išlaidomis šalių ikiteisminiuose santykiuose ir ieškovei kreipiantis į Lietuvos banką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovė D. M. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas neteisingai nurodė faktines aplinkybes, kuriomis vadovavosi. Teismas nurodė, jog ieškovė, 2016 m. gruodžio 15 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d. posėdžių metu padidinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės: 11 491,88 Eur draudimo išmokų, 480 Eur išlaidų, patirtų dėl automobilio vertinimo darbų, atlyginimo, 248,06 Eur palūkanų, 1 750 Eur nuostolių, patirtų dėl advokato paslaugų apmokėjimo, atlyginimo ir penkių procentų procesines palūkanas. Tačiau iš tikrųjų ieškovė patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovės iš viso priteisti tik 11 491,88 Eur bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bet ne 13 969,94 Eur.

12.2. Teismas nebuvo išsamiai įsigilinęs į nagrinėjamą situaciją ir nepagrįstai nesivadovavo teismo ekspertizės akte pateiktomis išvadomis. Teismas pripažino, jog pagal Transporto priemonių draudimo taisykles apdrausto automobilio remontui naudojamų dalių, detalių, agregatų vertė turėjo būti nustatoma išskaičiuojant nusidėvėjimą. Todėl teismas ekspertizės akte nurodytus motyvus ir išvadas, padarytas neatsižvelgiant į naudotų dalių kainas ir (arba) keičiamų dalių likutinę vertę, įvertino kaip nepagrįstas. Teismo ekspertas yra nepriklausomas savo srities profesionalas, turintis specialių žinių pavestai teismo ar kito asmens užduočiai atlikti, kurios negalėtų atlikti kitas, tokių žinių neturintis asmuo, todėl abejoti tikro savo srities profesionalo ir ypatingus įgalinimus turinčio bei valstybės institucijų oficialiai pripažinto specialisto – teismo eksperto pateiktomis išvadomis, nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo.

12.3. Teismo teiginiai, kad ekspertas padarė klaidas, kad eksperto išvados padarytos neatsižvelgiant į transporto priemonės nusidėvėjimą, neturi visiškai jokio teisėto pagrindo ir tėra akivaizdūs teismo šališkumo požymiai, akivaizdūs procesinių bylos įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai. Po teismo sprendimo priėmimo, ieškovė papildomai kreipėsi į tą patį teismo ekspertą dėl išvadų patikslinimo. Teismo ekspertas atsakė, kad skaičiuojant kiekvieno apgadinimo žalos dydį yra išskaičiuotas keičiamų dalių nusidėvėjimas. Nusidėvėjimo dydžio nustatymas aprašytas ekspertizės akto 2.8.3 skyriuje; kiekvienos padangos nusidėvėjimo dydžio skaičiavimas yra ekspertizės akto 2.8.4 skyriuje 2 dalyje; kiekvienos žalos atveju skaičiavimuose naudoti nusidėvėjimo dydžiai yra surašyti ekspertizės akto 2.8.4 skyriuje 2.8-1 lentelėje ir kiekvienoje remonto sąmatoje. Toks teismo eksperto patikslinimas dar kartą įrodo, kad teismas nebuvo objektyviai įvertinęs teismo ekspertizės akto, todėl nepagrįstai nesivadovavo teismo eksperto išvadomis.

Žemesnės instancijos teismas

12.4. Teismas konstatavo, jog ekspertizės akto 2.8.2 punkte padaryta akivaizdi klaida, nurodant, jog atsakovė taikė įprastą darbo vienetų (DV) ir laiko (val.) santykį 10 DV=1 val., vietoje BMW automobiliams taikytino santykio 12 DV=1 val. Teismo ekspertas po teismo sprendimo priėmimo paaiškino, jog ekspertizės akto 2.8.2 skyriuje klaidų nėra. Šiame skyriuje aprašytas remonto ir dažymo darbų įkainio nustatymas remiantis draudiko pateiktomis ginčo žalų bylų reguliavimo metu galiojusiomis bendradarbiavimo sutartimis su autoservisais. Frazė „Draudiko pateiktuose dokumentuose“ reiškia bendradarbiavimo sutartis, bet ne konkrečias remonto sąmatas. Teismas neteisingai vertino eksperto išvadą ir padarė visiškai nepagrįstas ir neteisingas bei byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančias išvadas. Todėl ieškovė prašo apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus: prašymą teismo ekspertui dėl informacijos suteikimo ir 2017 m. spalio 4 d. teismo eksperto atsakymą į šį paklausimą.

12.5. Ieškovė teismui buvo pateikusi dviejų skirtingų automobilių servisų bei nepriklausomo turto vertintojo išvadas, kuriose apskaičiuoti žalų dydžiai buvo labai panašūs į tuos, kuriuos galiausiai nustatė ir byloje skirtas teismo ekspertas. tuo tarpu atsakovės pateiktose į bylą sąmatose ginčo žalų apskaičiavimai kardinaliai skiriasi. Taigi Ieškovės reikalavimai buvo pagrįsti iš esmės keturiais skirtingais įrodymų šaltiniais (2 autoservisų: UAB „Žibinto servisas“ ir UAB „Autoservista“ sąmatos; nepriklausomo turto vertintojo E. L. sudarytos sąmatos ir teismo ekspertizės aktas), o atsakovė savo poziciją grindė tik savo asmeniniu skaičiavimu. Todėl teismas nepagrįstai išvadas darė remdamasis tik vieninteliu atsakovės pateiktu įrodymu.

12.6. Atsakovės apskaičiuotas žalos dydis atitinkamose žalų bylose yra neobjektyvus ir netikslus: sąmatose pateiktos sumos, kuriomis draudikas savo partnerių servise galėjo suremontuoti sugadintą transporto priemonę, netgi taikant nusidėvėjimą, neatitiko tuometinės rinkos kainos. Atsakovės argumentai, kad ji yra gavusi iš remonto dirbtuvių patvirtinimus, jog už apskaičiuotą draudimo išmoką automobilis galėjo būti sutvarkytas, yra netikslūs. Sąmatose žalų bylose Nr. IF/TP/0028081, Nr. IF/TP/0024129, Nr. IF/TP/002161 matosi autoserviso rankraštinis įrašas: „Tuo metu galėjome suremontuoti šį automobilį už sąmatoje esančią sumą, o naudotų detalių kainos atitinka rinkos kainas“. Tačiau kitose atsakovės pateiktose sąmatose jokių patvirtinimų, apie kuriuos nurodo atsakovė, nėra. Todėl nėra pagrindo vadovautis atsakovės pateiktais subjektyviais skaičiavimais, ypač kai jie prieštarauja visumai kitų įrodymų, tame tarpe ir teismo eksperto išvadoms.

12.7. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė tikrosios darbų ir dalių, detalių vertės neatskleidė. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 001 54.2 ir 89, 95 punktus tik draudikui pareikalavus, draudėjas privalo pateikti remonto atlikimo faktą įrodančius dokumentus. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovė nereikalavo pateikti jokių sąskaitų-faktūrų ar kitų dokumentų, įrodančių atliktą remontą. Nuo draudžiamųjų įvykių bei remonto darbų yra praėję jau daugiau nei treji metai, todėl ieškovė tikrai neturi išsaugojusi tokių senų sąskaitų, kurias galėtų pateikti. Todėl teismas nepagrįstai jos elgesį įvertino kaip nesąžiningą.

12.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal draudimo sutarties sąlygas remonto darbai turėjo būti prioritetiškai atliekami atsakovės nurodytose įmonėse, į bylą nepateikta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad būtent ieškovei būtų užkraunama pareiga savarankiškai surasti ir remontą atliekantiems asmenims pateikti reikalingas pakeisti naudotas dalis, detales. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 001 71 dalį draudiko pasirinkimu žala dėl transporto priemonės sunaikinimo, praradimo (vagystės) gali būti atlyginama išmokant draudimo išmoką pinigais arba perduodant draudėjo nuosavybėn to paties modelio ir markės analogiškos komplektacijos transporto priemonę, kurios rinkos vertė draudimo išmokos mokėjimo dieną negali būti mažesnė, negu buvo sunaikintos ar prarastos (pavogtos) transporto priemonės vertė draudžiamojo įvykio dieną. Taigi, įvykus draudžiamajam įvykiui, transporto priemonė gali būti remontuojama remonto dirbtuvėse, žala gali būti atlyginama pinigais arba draudikas draudėjui gali perduoti analogišką transporto priemonę.

12.9. Ieškovė, kaip vartotoja, kuri siekė, jog padaryta žala būtų kokybiškai pašalinta ir ateityje transporto priemonėje neatsirastų defektų, nepastebėtų ir neištaisytų, atliekant remontą, taip pat siekdama, jog būtų teisingai įvykdyta kompensacinė draudimo sutarties paskirtis, nebūdama tikra dėl atsakovės siūlomuose servisuose atliekamų darbų kokybės, pasirinko galimybę jai priklausančią transporto priemonę remontuoti jai žinomose remonto dirbtuvėse, kuriose žinojo, kad darbai atliekami tiksliai ir kokybiškai, bei gauti kompensaciją pinigais. Tokia galimybė nėra uždrausta įstatymų, todėl yra teisėta. Atsakovė sutiko su remonto atlikimu kitose dirbtuvėse, su ja darbų sąmatos buvo derinamos. Ieškovė turi teisę pasirinkti, kur nori atlikti remonto darbus ar kokiu būdu gauti kompensaciją už padarytą žalą. Taisyklių nuostata „remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu“ nurodo tik transporto priemonės remonto darbų organizavimo tvarką, o ne žalos transporto priemonei apskaičiavimo ir draudimo išmokos dydžio nustatymo ar mažinimo tvarką.

12.10. Jei atsakovė naudojasi jai suteikta teise kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tai tyrimo metu ji turėtų sąžiningai naudotis jai suteiktomis teisėmis bei pareigomis - domėtis ikiteisminio tyrimo eiga, bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, jog greičiau ir efektyviau būtų atliktas tyrimas. Tuomet ir draudimo išmokos mokėjimo sustabdymas galėtų būti laikomas pagrįstu bei draudėjos teisių nepažeidžiančiu. Tačiau šioje byloje atsakovė visiškai nebesidomėjo ikiteisminio tyrimo eiga, neatliko jokių jos valioje esančių veiksmų, siekdama, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per kuo trumpesnius terminus. Todėl būtent toks atsakovės neveikimas laikytinas nesąžiningu ir dėl šio neveikimo atsirado kitos būtinosios ieškovės išlaidos (teisinės pagalbos samdymas, nepriklausomo turto vertintojo paslaugos), kurių nebūtų buvę, jei atsakovė elgtųsi profesionaliai bei sąžiningai. Ieškovei nebūtų reikėję samdyti nepriklausomo eksperto, jei atsakovė būtų buvusi sąžininga. Dėl atsakovės veiksmų nustatant draudimo išmokos dydį, ieškovė buvo priversta kreiptis į nešališką vertintoją. Todėl išlaidos, susijusios su turto vertintojo išvadų pateikimu, privalo būti atlygintos.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į ieškovės D. M. T. apeliacinį skundą atsakovė „If P&C Insurance AS“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką eksperto išvada teismui nėra privaloma ir teismas ją turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Aplinkybė, jog teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo ekspertizės aktu, nedaro sprendimo savaime nepagrįstu ir neteisėtu. Teismas tinkamai įvykdė pareigą motyvuoti nesutikimą su ekspertizės aktu.

13.2. Visos sąmatos, kuriomis atsakovė vadovavosi, priimdama sprendimus konkrečiose žalos bylose, yra parengtos atsakovės žalų ekspertų, turinčių ilgametę (10 metų ir daugiau) patirtį šioje srityje. Šie asmenys, kaip ir teismo ekspertas bei turto vertintojas, turi kilnojamojo turto vertintojo kvalifikaciją. Be to, draudiko vyr. žalų ekspertai puikiai išmano tiek draudimo išmokų skaičiavimo specifiką, tiek ir draudimo taisykles bei kitus draudimo teisinius santykius reglamentuojančius (teisės) aktus. Sąmatos buvo patvirtintos draudiko partnerio – remonto įmonės UAB „Autovisatos servisas“. Todėl ieškovės teiginiai, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės subjektyviais skaičiavimais, atmestini kaip nepagrįsti.

13.3. Ieškovė interpretuoja teismo sprendimą taip, kaip jai paranku, iškraipydama jame nurodytą informaciją. Teismo sprendime nėra nurodoma, jog teismo ekspertas neišskaičiavo nusidėvėjimo. Sprendime paminėdamas tai, jog pagal draudimo taisyklių nuostatas senesniems nei 5 metų automobiliams turi būti išskaičiuojamas nusidėvėjimas, teismas nurodė, jog kaip nepagrįstas jis vertina ekspertizės akto išvadas, kurios padarytos neatsižvelgiant į naudotų dalių kainas. Teismo ekspertas ieškovės automobiliui padarytą žalą skaičiavo, vertindamas naujų dalių, detalių kainas. Tuo tarpu atsakovė akcentavo, jog pagal draudimo taisyklių nuostatas ginčo atveju žalos dydis turi būti skaičiuojamas, vertinant naudotų dalių, detalių kainas. Tai nurodė ir teismas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog naudotų dalių rinka Lietuvoje neabejotinai egzistuoja. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad automobilis buvo suremontuotas naudotomis dalimis.

13.4. Teismas padarė visiškai teisingą byloje esančiais įrodymais pagrįstą išvadą apie ekspertizės akte esančias klaidas. Ieškovės naujai pateikti įrodymai pripažintini nesavalaikiais, pertekliniais bei klaidinančiais teismą. Pasisakyti dėl ekspertizės akto ieškovė turėjo galimybę paskutinio pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu. Ieškovė taip pat turėjo galimybę pateikti ekspertui klausimus, tačiau šia savo procesine teise taip pat nepasinaudojo. Teismo eksperto 2017 m. spalio 4 d. rašte yra akivaizdžių klaidų. Teismui pateiktose bendradarbiavimo sutartyse nėra nurodomas darbo vienetų ir laiko santykis. Minėtose sutartyse tėra nurodyta, jog normos-valandos apskaičiuojamos pagal Audatex programą. Ekspertas nurodo, jog vertindamas darbo vienetų ir laiko santykį, jis konkrečių remonto sąmatų, kurios laikytinos esminiais atsakovės poziciją pagrindžiančiais įrodymais, neanalizavo. Todėl ieškovės prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo neturi būti tenkinamas.

13.5. Ieškovės patirtos žalos dydis visais atvejais turi būti vertinamas draudimo sutarties ir Taisyklių kontekste. Žalos dydis ginčo žalos bylose buvo skaičiuojamas naudotomis dalimis. Jei atitinkamos dalies, detalės naudotų dalių rinkoje nebuvo galimybės surasti, tokiu atveju buvo skaičiuojama nauja atitinkamos dalies, detalės kaina, išskaičiuojant nusidėvėjimą. Pagal Draudimo taisyklių 74 punktą, jei transporto priemonė neremontuojama, būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal draudiko nurodytus darbų ir keičiamų dalių, detalių įkainius. Vadovaujantis minėtu draudimo taisyklių punktu ir buvo apskaičiuotas nuostolis visose žalos bylose. Iš esmės visas draudiko parengtas sąmatas patvirtino draudiko partneris UAB „Autovisatos servisas“. Tuo tarpu teismo ekspertas žalos dydį skaičiavo naujomis dalimis, išskaičiavus nusidėvėjimą, visiškai nepagrįstai teigdamas, jog naudotų dalių kainos yra neapibrėžtos ir niekur neskelbiamos, taip pažeisdamas draudimo sutarties nuostatas. Naudotų dalių rinka neabejotinai egzistuoja. Juo labiau, jog ir pati ieškovė savo automobilį remontavo naudotomis dalimis. Teismas sprendime akcentavo, jog remontuojant draudiko apdraustus automobilius partnerių įmonėse yra taikomos nuolaidos, kurios ekspertizės akte taip pat neatsispindėjo. Teismas pagrįstai vadovavosi draudiko nustatytu žalos dydžiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

14. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmesti draudėjos reikalavimai priteisti didesnę draudimo išmokos dalį, nuostolius, susijusius su automobilio vertinimu, advokato paslaugom, ir palūkanas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir naujų įrodymų priėmimo

15. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

16. Ieškovė, apeliaciniu skundu prašydama bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šį savo prašymą grindžia tuo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė teismo eksperto išvada, todėl byloje būtų itin reikšmingi teismo eksperto žodiniai paaiškinimai. Tačiau pagal CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas. Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės buvo detaliai aptartos pirmos instancijos teismo sprendime, savo nesutikimą su teismo atliktu šių aplinkybių, taip pat ir eksperto išvados, vertinimu ieškovė išsamiai išdėstė apeliaciniame skunde.

17. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: jos atstovo prašymą ekspertui suteikti informaciją bei teismo eksperto 2017 m. spalio 4 d. atsakymus į klausimus dėl ekspertizės akto. Pažymėtina, jog įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis ((duomenys neskelbtini) straipsnis). (duomenys neskelbtini) straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Minėta norma nustato, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

18. Kasacinio teismo praktika, aiškinant šią proceso teisės normą, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti (duomenys neskelbtini) straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014 ir joje nurodytą praktiką).

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pagrindinį ieškovės reikalavimą, nesivadovaudamas eksperto išvada, eksperto išvada buvo vertinama ir tiriame tik paskutinio teismo posėdžio metu, eksperto išvada buvo iš esmės palanki ieškovei, priima ieškovės pateiktus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas netenkina ieškovės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kadangi dėl jos nurodytų pagrindinių nesutikimo su teismo sprendimu nesivadovauti eksperto išvada argumentų teismo ekspertas pasisakė raštu, o kitų ekspertui teismo posėdžio metu užduotinų klausimų ieškovė nepateikė.

Dėl ieškovės pareikštų reikalavimų

20. Ginčijamo pirmos instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, jog ieškovė, patikslinusi ieškinį prašo priteisti iš atsakovės 11 491,88 Eur draudimo išmoką, 480 Eur išlaidų, patirtų dėl automobilio vertinimo darbų, atlyginimo, 248,06 Eur palūkanų, 1 750 Eur nuostolių, patirtų dėl advokato paslaugų apmokėjimo, atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų. Pažymėtina, jog ieškovė pradiniame ieškinyje nurodė, jog patirtą žalą sudaro 19 308,49 Eur, kadangi buvo sumokėta 10 909,40 Eur draudimo išmoka, todėl prašė priteisti likusią 8 399,09 Eur draudimo išmokos sumą, taip pat 280 Eur transporto priemonės vertinimo išlaidų, 248,06 Eur palūkanų, 1 500 Eur nuostolių, susijusių su apmokėjimu už advokato paslaugas, ir 5 proc. procesinių palūkanų (el.b., 1 t., l. 3-5).

21. Ieškovė 2016 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui ieškinio reikalavimo patikslinimą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 1 750 Eur nuostolių už advokato paslaugas (el.b., 4 t., l. 12-13). Teismo posėdžio, vykusio 2017 m. rugsėjo 7 d., metu ieškovė taip pat prašė padidinti ieškinio sumą iki 11 491,88 Eur (el.b., 5 t., l. 88; 96), tai yra ieškovė padidino bendrą ieškinio sumą, o ne tiktai reikalavimą padidinti priteistiną draudimo išmokos sumą. Todėl sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė, jog reikalaujama priteisti 11 491,88 Eur dydžio draudimo išmokos sumą. Patikslintu ieškiniu ieškovė reikalavo priteisti padidintą 9 213,82 Eur draudimo išmokos dalį, 280 Eur turto vertinimo išlaidų, 1 750 Eur teisinių paslaugų išlaidų, 248,06 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų.

Dėl eksperto išvados vertinimo

22. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

23. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).

24. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).

25. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).

26. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas nesivadovavo pateikta teismo eksperto išvada, nurodydamas tokio sprendimo motyvus. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu teismo sprendimu, todėl papildomai pateikė teismo eksperto paaiškinimus dėl tam tikrų skundžiamame sprendime padarytų teismo išvadų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į eksperto išvadas bei eksperto 2017 m. spalio 4 d. pateiktus paaiškinimus, iš dalies sutinka su ieškovės argumentais, jog ekspertas, apskaičiuodamas žalos dydį, taikė keičiamų dalių vertės nusidėvėjimą. Eksperto išvados 2.8.1 dalyje yra aptarta transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštų apskaičiavimo formulė, į kurį yra įtrauktas ir dalių vertės mažėjimas, 2.8.4 punkte pateiktoje 2.8-1 lentelėje taip pat yra nurodyti į skaičiavimą įtraukti dalių nusidėvėjimo procentai. Sutiktina ir su argumentais, jog eksperto išvadoje buvo tinkamai pritaikytas ir pagrįstas darbo vienetų bei darbo laiko santykis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog argumentai dėl dalių nusidėvėjimo išskaičiavimo taikymo ar darbo vienetų ir darbo laiko santykio nebuvo pagrindiniai motyvai, dėl kurių pirmos instancijos teismas nesivadovavo eksperto išvada.

27. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, jog pagal šalių 2014 m. kovo 26 d. sudarytą transporto priemonių draudimo sutartį buvo pasirinktas draudimo variantas: „rinkos verte, remontas draudiko pasirinkimu“; draudimo suma lygi automobilio rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 001 (toliau – Taisyklės) 81 punktą, atsitikus draudžiamajam įvykiui, transporto priemonė remontuojama draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse, esančiose Lietuvoje. Įvykus penkiems draudžiamiesiems įvykiams, ieškovė transporto priemonės remontą organizavo pati, atlikdama jį savo lėšomis, taip pat ne atsakovės servise. Todėl atsakovė draudimo išmoką apskaičiavo pagal draudiko partnerio bei eksperto apskaičiuotas sąmatas, remdamasi Taisyklių 74 punktu, pagal kurį, jeigu transporto priemonė neremontuojama, būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be pridėtinės vertės mokesčio pagal draudiko nurodytus darbų ir keičiamų detalių ir ar dalių įkainius Lietuvoje, atitinkančius sugadintos transporto priemonės technologijos lygį ir vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Atsakovė byloje taip pat teigė, jog ieškovės automobilis faktiškai suremontuotas naudojant būtent naudotas, o ne naujas dalis, detales.

28. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus tarp šalių kilusio ginčo dėl draudimo išmokos dydžio aspektus, 2017 m. kovo 28 d. nutartimi paskyrė teismo ekspertizę, siekdamas išsiaiškinti atlygintinų nuostolių dydį, atsižvelgiant į Transporto priemonių draudimo (Kasko) sutarties ir Transporto priemonių draudimo taisyklių nuostatas, į tai, kad pagal taisyklių 81 punktą automobilio remontas turi būti atliekamas draudiko pasirinkimu, ir į tai, kad draudimo išmokos apskaičiuotos 2014 m. kainomis ir pagal tuo metu rinkoje vyravusias naudotų dalių kainas, taip pat įvertinus apgadintų detalių likutinę vertę. Taigi, pagal teismo suformuluotus klausimus, ekspertas turėjo vertinti galimas naudotų automobilio dalių kainas, taip pat atsižvelgti į tas Taisyklių nuostatas, kurios nustato draudėjo pareigas, susijusias su žalos dydžio nustatymu, kai pagal sutartį buvo pasirinktas „remontas draudiko pasirinkimu“.

29. Pažymėtina, jog Ekspertizės akte ekspertas nurodė, jog nustačius, kad po apgadinimo detalė turi būti keičiama, ji netinka eksploatacijai, ir jos likutinė vertė laikoma lygi nuliui. Jeigu nustatyta, kad po apgadinimo detalė yra remontuotina, skaičiuojami jos remonto kaštai, bet ne vertė. Be to Lietuvoje nėra įteisintos ar kitokiu būdu aprašytos apgadintų detalių likutinės vertės skaičiavimo metodikos. Todėl neįmanoma nustatyti, kokią įtaką žalos dydžiui gali turėti apgadintų detalių likutinė vertė. Ekspertizės akto 2.8.1 punkte nurodyta, jog Taisyklių 81 punktas neturi įtakos, nes jis reglamentuoja transporto priemonės remonto organizavimą, bet ne žalos dydžio apskaičiavimą. Skaičiavimuose nenaudojamos nepagrįstos naudotų dalių kainos, nes nei metodika nei tvarka ir instrukcija, nei taisyklės nenumato remonto kaštų ir žalos dydžio skaičiavimo naudojant neapibrėžtas ir niekur neskelbiamas naudotų dalių kainas. Lietuvoje nėra įteisintos informacinės medžiagos apie naudotų dalių kainas, juo labiau nėra tokios archyvinės medžiagos.

30. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog ekspertas vis tik nevertino tų pagrindinių aspektų, kurie pagal teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį dėl ekspertizės skyrimo turėjo būti įvertinti. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo teismo eksperto išvadomis, kadangi jos buvo padarytos, neatsižvelgiant į naudotų dalių kainas ir (arba) keičiamų dalių likutinę vertę. Kitų duomenų, galinčių paneigti atsakovės pateiktus draudimo išmokos skaičiavimus, ieškovė nepateikė, tai yra nepateikė jokių duomenų, kokios buvo realiai ieškovės patirtos išlaidos dėl sugadinto automobilio remonto bei pavogtų dalių keitimo.

31. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo sprendimo išvadai, jog ieškovė, nepateikdama įrodymų apie realiai patirtų konkrečių nuostolių dydį, yra iš dalies nesąžininga. Pažymėtina, jog ieškovė savo rizika nesilaikė sudarytos draudimo sutarties sąlygos, jog remontą organizuoja pats draudikas, ir pati organizavo remontą, tai yra nesilaikė sudarytos sutarties sąlygų. Todėl, siekdama realiai turėtų remonto išlaidų atlyginimo, privalėjo išsaugoti ir pateikti dokumentus, patvirtinančius šias išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės skundo argumentu, jog treji metai yra toks ilgas laiko tarpas, kad nebūtų įmanoma išsaugoti remonto sąskaitų. Tarp bylos šalių iš karto po draudiminių įvykių kilo ginčas dėl draudėjos galimo nesąžiningumo. Vien ši aplinkybė turėjo būti pakankamas pagrindas ieškovei rinkti ir saugoti visus duomenis, susijusius su padarytos žalos dydžiu ir jos pašalinimu.

32. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėAsta RadzevičienėAlma Urbanavičienė