Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Romualdos Janovičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kalchas“ ieškinį atsakovui Š. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Kalchas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Š. M. 67 313,09 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 27 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2018 m. liepos 10 d., iškėlė BUAB „Kalchas“ bankroto bylą, vėlesnėmis teismo nutartimis patvirtinti ieškovės kreditorių reikalavimai bendrai 67 313,09 Eur sumai. BUAB „Kalchas“ bankrotas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartimi pripažintas tyčiniu, nustatyta, kad bendrovės vadovas nevykdė jam tenkančių pareigų, pardavė turtą už mažesnę negu rinkos kainą, išieškojimo pirmenybę teikė tos pačios eilės kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau, buhalterinę apskaitą tvarkė netinkamai, atsiskaitymus vykdė pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį. Ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 7 dalis).

3. Ieškovė pažymėjo, kad administracijos vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui, todėl jis privalo veikti išimtinai įmonės interesais. Tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolių dėl jo dalyvių nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu, o minėto asmens atsakomybei kilti reikalinga nustatyti visas CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Atsakovo neteisėti veiksmai nustatyti prejudicinę galią turinčioje Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 25 d. nutartyje. Atsakovas buvo vienintelis ieškovės akcininkas ir vadovas, tačiau jis neįvykdė 2018 m. birželio 27 d. teismo nutartimi ir ĮBĮ nustatytos pareigos perduoti įmonės dokumentus, nesiėmė priemonių tinkamai vykdyti savo pareigų ir po to, kai BUAB „Kalchas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, su bankroto administratoriumi nebendradarbiauja. Dėl sąmoningo ir netinkamo įmonės valdymo BUAB „Kalchas“ negali vykdyti savo prievolių kreditoriams ir patenkinti jų reikalavimų.

4. Ieškovė teigė, kad pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojama, jog bankroto byloje nepatenkinti kreditorių reikalavimai yra žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai. Jeigu atsakovas, būdamas BUAB „Kalchas“ vadovu, nebūtų sąmoningai netinkamai šios įmonės valdęs ir atlikęs neteisėtus veiksmus, tikėtina, kad ieškovė būtų galėjusi įvykdyti savo prievoles kreditoriams. Be to, nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą, priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir įmonės kreditoriaus žalos yra preziumuojamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei BUAB „Kalchas“ iš atsakovo Š. M. 35 502,19 Eur nuostolių, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o likusią ieškinio dalį atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas priteisė valstybei iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų 194 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nurodė, kad atsakovas, būdamas vieninteliu ieškovės akcininku ir vadovu, 2018 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Ieškovei bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartimi, kuria nustatyta, kad tuo metu ieškovės skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) buvo 19 645,73 Eur.

7. Teismas nustatė, kad ieškovės įsipareigojimai jau 2014 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę turto, taigi atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Atsakovas 2015 m. ir 2016 m. sau ir kitai kreditorei iš viso grąžino 12 517 Eur paskolų. Be to, atsakovas 2018 m. išsigrynino ir sau išsimokėjo iš viso 28 430 Eur. Atsakovas po 2014 m. gruodžio 31 d. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsė ieškovės veiklą ir ieškovės lėšas naudojo siekdamas gauti naudos sau pačiam. Atsakovas turėjo nedelsti, po 2014 m. gruodžio 31 d. stabdyti ieškovės veiklą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad jeigu atsakovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų kreipęsi tuo metu, kai ieškovė tapo nemoki, ieškovė už parduodamą turtą būtų gavusi didesnes pinigų sumas, be to, tuo metu ieškovė neturėjo su darbo santykiais susijusių skolų ir įsiskolinimo VMI. Atsakovas savo teiginių dėl tinkamai vykdytų pareigų neįrodė.

8. Be to, teismas konstatavo, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, jog vilkikų ir puspriekabių kaina tuo metu, kai jie buvo parduoti, atitiko rinkos kainą. Ieškovės bankroto administratorius pateikė duomenis apie kainų skirtumą, t. y. kainą, už kurią ieškovė įsigijo transporto priemones, ir kainą, už kurią tos transporto priemonės buvo parduotos. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad ieškovė neginčijo sandorių, kuriais buvo parduotos ieškovės transporto priemonės, nes gautos iš pardavimo lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su darbuotojais, taigi jeigu nebūtų atsiskaityta su darbuotojais, jie būtų likę ieškovės kreditoriais ir jų reikalavimų apimtimi būtų padidėjusi bendra kreditorių reikalavimų suma ieškovės bankroto byloje.

9. Teismas padarė išvadą, kad bendra Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos (toliau – LNVAA) „Linava“ reikalavimo, priežastiniu ryšiu nesusijusio su atsakovo neteisėtais veiksmais, suma yra 31 810,90 Eur. Ieškovės 28 962 Eur skola LNVAA „Linava“ atsirado iki atsakovui tampant ieškovės vadovu, todėl ši skola nepriklausė nuo ieškovo veiksmų, atliktų po 2014 m. gruodžio 31 d. Su nurodyta skola taip pat susijusiomis teismas laikė priteistas 1 651 Eur ir 1 197,90 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusius kreditorių reikalavimus teismas įvertino kaip nuostolius, atsiradusius dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Apeliaciniame skunde atsakovas Š. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Teismas netinkamai nustatė ieškovės nemokumo momentą, nes didžioji dalis BUAB „Kalchas“ skolų susidarė tik nuo 2018 m. vasario 25 d., o visi nepatenkinti kreditorių reikalavimai būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto nustatymo faktui. Atsakovas sutinka, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo 290 530 Eur turto, tačiau nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, jog ieškovė turėjo 175 817 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Iš 2015 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad ieškovė turėjo 175 817 Eur mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, kurių tik 131 112 Eur buvo per vienerius metus mokėtinos sumos. Nėra jokių įrodymų, kad 131 112 Eur buvo pradelsti mokėjimai, todėl laikytina, kad 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl tuo metu ieškovė buvo moki.

10.2. Ieškovė 2014 m. turėjo 335 167 Eur vertės turto, 155 240 Eur mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, taigi 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovė taip pat buvo moki. Teismas aplinkybę, kad ieškovės įsipareigojimai 2014 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę jos balanso turto, padarė pakoregavęs ieškovės finansinių ataskaitų rinkinyje už 2014 m. nurodytus duomenis, t. y. įtraukęs 28 962 Eur skolą LNVAA „LINAVA“. Aplinkybę, kad tokios skolos nebuvo, patvirtino atsakovas ir BUAB „Kalchas“ buhalterė 2014 m. gegužės 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte, taip pat tokia aplinkybė matoma iš LNVAA „LINAVA“ 2015 m. vasario 3 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. pateiktų pirkėjų skolų suderinimo aktų. Be to, jeigu tokia skola būtų egzistavusi, BUAB „Kalchas“ bankroto administratorius būtų pateikęs dokumentus, patvirtinančius, kad UAB „Kalchas“ turėjo 28 962 Eur skolą. Kadangi B. M. skola įmonei 2017 m. gruodžio 31 d. buvo 84 488,63 Eur, o ši aplinkybė BUAB „Kalchas“ balanse buvo nurodyta, 2017 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo moki.

10.3. Atsakovas pareigą perduoti BUAB „Kalchas“ dokumentus bankroto administratoriui vykdė tinkamai – atsiliepime į ieškovės ieškinį atsakovas pateikė BUAB „Kalchas“ dokumentų perdavimo aktus, kuriuose yra užfiksuotas visų BUAB „Kalchas“ dokumentų perdavimas bankroto administratoriui. Tuo tarpu bankroto administratorius nepateikė teismui jokių įrodymų, kad prašė pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2016 ir 2017 m.

10.4. Teismas, nustatydamas žalos dydį, nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės pateiktais įrodymais, viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Emprekis” duomenimis, kurie yra tik orientacinio pobūdžio. Ieškovei priklausantys automobiliai buvo parduoti už realiai tuo metu buvusias transporto priemonių kainas, todėl VšĮ „Emprekis” duomenys yra nepagrįsti ir negalėjo būti laikomi tinkama įrodinėjimo priemone byloje.

10.5. Atsakovo teigimu, ieškovės bankroto administratorius tyčia pažeidė ĮBĮ nuostatas. Bankroto administratorius neginčijo nei vieno turto perleidimo sandorio, sudaryto per 5 metus, visus BUAB „Kalchas“ sandorius laikė teisėtais, pagrįstais ir teisingais. Finansinių ataskaitų rinkinį BUAB „Kalchas“ už 2018 metus bankroto administratorius pateikė tik tuomet, kai atsakovas, kaip BUAB „Kalchas“ kreditorius, kreipėsi į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą su skundu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad buvo išieškota iš LNVAA „LINAVA“ ieškovės garanto 1 638,59 Eur suma, nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į teismą dėl B. M. 84 488,63 Eur skolos išieškojimo iš paveldėtojų netiesioginio ieškinio būdu.

11. Atsiliepime į atsakovo Š. M. apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Kalchas“ prašo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

11.1. BUAB „Kalchas“ ekonominė būklė prastėjo nuo 2014 m., o finansiniai sunkumai buvo ilgalaikiai. Nuo 2014 m. ieškovės nuostoliai augo, turto masė mažėjo, o įsipareigojimų apimtis kito neproporcingai turto masės mažėjimui. Nors atsakovas teigia, kad BUAB „Kalchas“ dar 2017 m. gruodžio 31 d. buvo moki įmonė ĮBĮ prasme, tačiau šio savo teiginio jokiais argumentais ir įrodymais nepagrindžia. Nemokumo administratoriui ieškovės 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo perduoti, tačiau tarp perduotų dokumentų rastas bandomasis 2017 m. balansas, iš kurio matyti, kad 2017 metų pabaigoje BUAB „Kalchas“ turėjo 113 312,11 Eur realaus turto, o 2017 m. pabaigoje turimi įsipareigojimai sudarė 141 922,50 Eur sumą. Taigi, BUAB „Kalchas“ 2017 m. pabaigoje buvo ne tik faktiškai, bet ir teisiškai nemoki.

11.2. Nesutinka su atsakovo nurodomais teiginiais, kad 84 488,63 Eur B. M. skola turėjo būti įtraukta į bendrą turto masę. B. M. skola įmonei bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduojama nuo pat B. M. mirties (duomenys neskelbtini) ir net po to, kai atsakovas ją pripažino beviltiška ir nurašė (2018 m. balandžio 9 d.). Tuo tarpu po B. M. mirties BUAB „Kalchas“ išieškoti skolą 2017 metų pabaigoje jokių realių galimybių neturėjo.

11.3. Atkreipia dėmesį, kad BUAB „Kalchas“ pareikštas ieškinys yra ne dėl žalos, atsiradusios dėl nesavalaikio įmonės bankroto, kurio metu turi būti nustatomas tikslus įmonės nemokumo momentas ir įrodinėjama bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, o dėl žalos, atsiradusios dėl įmonės valdymo organų veiksmų (neveikimo), kuriais įmonė buvo privesta prie tyčinio bankroto. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos nustatyti tikslų bendrovės nemokumo momentą, o atsakovo argumentai, susiję su įmonės nemokumo vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi.

11.4. Atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra nustatyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartimi, o atsakovas šios civilinės atsakomybės sąlygos jokiais įrodymais nepaneigė. Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė priteisti visą bankroto byloje teismo patvirtintą ir bankroto proceso metu nepatenkintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą ir pateikė į bylą įmonės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą. Atsakovas apeliaciniame skunde iškėlė naują argumentą, kuris nebuvo nurodytas bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, t. y. neva egzistavo 1 638,59 Eur finansinis turtas – LNVAA „LINAVA“ garantas. Pažymi, kad šis garantas bankroto proceso metu nebuvo grąžintas BUAB „Kalchas“, o šios sumos nepakaktų net daliniam bankroto administravimo išlaidų sąmatos padengimui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas žalos dydžio nesiejo su VšĮ „Emprekis“ teikiamais duomenimis apie įmonei priklausiusio turto vertes.

11.5. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad visi nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai būtų atsiradę ir nesant tyčinio bankroto nustatymo fakto, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad BUAB „Kalchas“ nebūtų pajėgi atsiskaityti su kreditoriais net atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Todėl atsakovas priežastinio ryšio prezumpcijos nepaneigė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

13. Atsakovas prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus – Alumslide Ltd. atstovo advokato N. J. 2011 m. gegužės 23 d. ieškinį atsakovo UAB „Kalchas“ atžvilgiu ir 2011 m gegužės 16 d. Alumslide Ltd. su advokatu N. J. sudarytą atstovavimo sutartį. Nors apeliaciniame skunde atsakovas nesuformulavo prašymo apeliacinės instancijos teismui priimti šiuos naujus įrodymus, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog, atsakovo vertinimu, šie įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovės atstovas advokatas N. J. yra atstovavęs kitą asmenį ginče prieš UAB „Kalchas“.

14. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, nauji įrodymai, kaip ir bet kurie įrodymai, gali būti priimti teisme tik tada, kai jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Šiuo atveju atsakovas nepagrindė nei CPK 314 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių naujus įrodymus jis teikia apeliacinės instancijos teisme, nei aplinkybių, koks yra teikiamų įrodymų dėl ieškovės atstovo ankstesnio atstovavimo jo nurodomoje byloje ryšys su nagrinėjamoje byloje nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo naujai teikiamus įrodymus.

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl atsakovo, kaip buvusio ieškovės vienintelio akcininko ir vadovo, tyčia privedusio ieškovę prie bankroto, civilinės atsakomybės dėl ieškovei (jos kreditoriams) padarytos žalos (bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos).

16. Iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad atsakovas BUAB „Kalchas“ vieninteliu akcininku ir vadovu tapo po buvusio bendrovės akcininko ir vadovo B. M. mirties (duomenys neskelbtini). BUAB „Kalchas“ bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartimi, o BUAB „Kalchas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartimi. Šioje nutartyje teismas veiksmais, privedusiais bendrovę prie bankroto, įvardino tokius veiksmus: 1) įmonei esant nemokiai atsakovas nevykdė savo pareigų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; 2) bendrovė nepateikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 ir 2017 metus; 3) vadovas už 3 kartus mažesnę nei rinkos kaina pardavė transporto priemonę „VW Phaeton“ UAB „Kalcho ekspedicija“, kuriai vadovavo jo sutuoktinė, taip pat buvo nustatyta dar 11 transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių, kuomet BUAB „Kalchas“ priklausančios transporto priemonės buvo parduotos mažesnėmis nei rinkos kainomis UAB „Kalcho ekspedicija“; 4) BUAB „Kalchas“ pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo taisykles.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies patenkino ieškinio reikalavimus ir priteisė ieškovei iš atsakovo 35 502,19 Eur žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad atsakovas jau 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo pareigą nedelsti, stabdyti ieškovės veiklą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Teismo vertinimu, kadangi bankroto byloje nepatenkinti kreditorių reikalavimai, išskyrus 28 962 Eur skolą LNVAA „Linava“ bei su šia skola susijusias bylinėjimosi išlaidas, susiformavo nuo 2017 m. balandžio mėn., šie reikalavimai vertintini kaip nuostoliai, kurie atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendimą priteisti minėtas sumas iš atsakovo grindė tyčinio bankroto byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas už mažesnes nei rinkos kainas pardavė transporto priemones UAB „Kalcho ekspedicija“.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė neteisingą bendrovės nemokumo momentą. Atsakovo tvirtinimu, bendrovė tiek 2014 m. gruodžio 31 d., tiek 2017 m. gruodžio 31 d. buvo moki, o didžioji skolų dalis (mokėtinas PVM už parduotas transporto priemones) susidarė nuo 2018 m. vasario 25 d. Atsakovas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės pateiktais įrodymais, VšĮ „Emprekis” duomenimis. Atsakovo teigimu, ieškovei priklausantys automobiliai buvo parduoti už realiai tuo metu buvusias transporto priemonių kainas. Atsakovo tvirtinimu, visi nepatenkinti kreditorių reikalavimai būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto nustatymo faktui. Su tokiais atsakovo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas).

20. Pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto, tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktą).

21. Taigi, kaip nurodo kasacinis teismas, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 22 punktą).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste minėti kasacinio teismo išaiškinimai reiškia, kad atsakovo veiksmai, kuriais jis privedė ieškovę prie bankroto, laikomi galutinai nustatytais ir jie nebegali būti iš naujo įrodinėjami, taip pat laikoma nustatyta ir kita atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė, o įrodinėjimo našta šioje byloje paskirstoma taip, jog būtent atsakovas turi paneigti ieškovo nurodytą (ir pirmosios instancijos teismo konstatuotą) žalos faktą bei žalos dydį ir priežastinį jų ryšį su veiksmais, privedusiais bendrovę prie bankroto. Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, atspindinčius bendrovės veiklą iki jos bankroto, atsakovo pateiktus į bylą argumentus, daro išvadą, kad atsakovas minėtų civilinės atsakomybės sąlygų byloje nepaneigė.

23. Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, ieškovė iki bankroto teikė tarptautinio krovinių pervežimo paslaugas. Ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai, parengti už 2014 ir 2015 finansinius metus, pateikti Juridinių asmenų registrui, patvirtina, kad šiais metais bendrovės veikla tapo nuostolinga, bendrovės turtinė padėtis pablogėjo. Antai, iš 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitos ir balanso matyti, kad šiais metais žymiai sumažėjo bendrovės pardavimo pajamos, bendrovės patiriamos sąnaudos pajamas gerokai viršijo ir bendrovė patyrė 43 358,72 Eur nuostolių. 2014 m. pabaigoje bendrovė turėjo turto už 335 167,40 Eur, tačiau jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo reikšmingi, jie sudarė 155 239,81 Eur sumą, iš kurios 98 528,44 Eur sudarė trumpalaikiai įsipareigojimai. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimas patvirtina, kad į ieškovės buhalterinę apskaitą dar turėjo būti įtrauktas pradelstas 28 962 Eur įsiskolinimas LNVAA „Linava“, susidaręs dėl 2002 m. ieškovės nepagrįstai gautos 100 000 Lt paramos. Per 2015 m. laikotarpį bendrovės veiklos rezultatai dar pablogėjo. Iš 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitos ir balanso matyti, kad šiais metais, lyginant su 2014 m., bendrovės gaunamos pajamos dar labiau sumažėjo, bendrovė patyrė didesnes už gautas pajamas išlaidas (pardavimo savikainą ir veiklos sąnaudas), bendrovė patyrė net 108 559 Eur nuostolių. Nors bendrovės balanse 2015 m. pabaigoje buvo apskaitoma turto už 290 530 Eur (mažiau nei 2014 m. pabaigoje), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo iki 175 817 Eur, iš kurių 131 112 Eur buvo trumpalaikiai įsipareigojimai. Prie šių įsipareigojimų sumos pridėjus minėtą pradelstą 28 962 Eur įsiskolinimą LNVAA „Linava“, trumpalaikių įsipareigojimų suma (160 074 Eur) jau viršijo pusę į balansą įrašyto bendrovės turto vertės.

24. Nors bendrovė Juridinių asmenų registrui nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 finansinius metus, tačiau iš byloje surinktų duomenų matyti, kad šiais metais bendrovė toliau vykdė ūkinę komercinę veiklą, tačiau jos finansinė padėtis blogėjo. Šią aplinkybę patvirtina atsakovo pirmosios instancijos teismui kartu su 2020 m. rugsėjo 7 d. prašymu pateikti dokumentai – 2016 m. balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita (nepasirašyta ją sudariusių asmenų ir nepateikta Juridinių asmenų registrui), Creditinfo 2016 m. gruodžio 5 d. ataskaita, duomenys apie skolos VSDFV dinamiką. Antai, pagal paties atsakovo į bylą pateiktą 2016 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, per 2016 m. įmonė veikė nuostolingai, 2016 m. pabaigoje įmonės turto vertė sumažėjo iki 212 354 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo iki 185 329 Eur, iš kurių trumpalaikių įsipareigojimų suma sudarė 161 324 Eur, o prie šių įsipareigojimų sumos pridėjus minėtą pradelstą 28 962 Eur įsiskolinimą LNVAA „Linava“, trumpalaikių įsipareigojimų suma (190 286 Eur) tapo artima įmonės turimo turto vertei. Creditinfo 2016 m. gruodžio 5 d. ataskaita, duomenys apie skolos VSDFV dinamiką patvirtina ir tą aplinkybę, kad 2015 – 2016 m. ieškovė pradelsdavo vykdyti pavienius įsipareigojimus už gaunamas prekes ir paslaugas, bei įsipareigojimus VSDFV, kita vertus, byloje nėra duomenų, kad 2016 m. bendrovė apskritai jau neturėjo galimybės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų – šiuo laikotarpiu bendrovė įsipareigojimus, nors ir vėluodama, tačiau vykdė.

25. Kaip minėta, bendrovė Juridinių asmenų registrui nepateikė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2017 finansinius metus. Tačiau byloje surinkti įrodymai iš esmės leidžia konstatuoti tą aplinkybę, kad šiais metais bendrovė pasiekė nemokumo būseną, kaip ji buvo apibrėžta tuo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje ir 4 straipsnyje (įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės).

26. Visų pirma, šią išvadą patvirtina duomenys, atsakovo pateikti kartu su 2020 m. rugsėjo 7 d. prašymu, apie darbuotojų skaičių – 2017 m. bendrovės darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 11 iki 6. Šiuo laikotarpiu susiformavo dalis skolų, kurios nebuvo padengtos iki bankroto bylos iškėlimo momento ir kurios buvo patvirtintos ieškovės bankroto byloje. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 860,33 Eur UAB „Vilniaus restauratorius“ reikalavimas susiformavo 2017 m. balandžio–liepos mėn., kreditorės UAB „Skuba“ 2 564,24 Eur reikalavimas susiformavo nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-13728-934/2018), kreditorės UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ 610,96 Eur reikalavimas kilo iš 2017 m. spalio–gruodžio mėn. ir 2018 m. sausio mėn. laikotarpio. Atsakovas atsiliepime į ieškovės prašymą dėl tyčinio bankroto pripažino, kad 2018 m. sausio 1 d. skola VMI sudarė 3 190,34 Eur, UAB „Voil“ 104,28 Eur, darbo užmokesčio skola J. M. – 579,97 Eur.

27. Antra, kaip patvirtina atsakovo, kaip tuometinio ieškovės vadovo, kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas bandomasis balansas, 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo ilgalaikio turto, kurio vertė 53 410,88 Eur (iš jo transporto priemonės buvo apskaitytos 51 772,29 Eur verte). Bendrovės trumpalaikį turtą sudarė 144 389,86 Eur vertės apskaitytas turtas, tačiau iš jo bendrovės apskaitoje buvo apskaityta mirusio bendrovės vadovo B. M. 84 488,63 Eur skola, kuri tuo laikotarpiu jau negalėjo būti atgaunama iš jo įpėdinių, nes minėtas asmuo mirė dar (duomenys neskelbtini) metais, o bendrovė nesiėmė jokių veiksmų pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams (pažymėtina, kad dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovo, kaip bendrovės vadovo, 84 488,63 Eur žalos atlyginimą). Pastarojo turto nerealumą patvirtina paties atsakovo veiksmai, kai jis B. M. skolą 2018 metais nurašė kaip beviltišką. Taigi, ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad pagal bandomojo 2017 m. balanso duomenis 2017 metų pabaigoje BUAB „Kalchas“ galėjo turėti realaus turto ne daugiau kaip už 113 312,11 Eur.

28. Kita vertus, ir paminėta turto vertė kelia abejonių dėl realumo, nes ieškovės bankroto administratoriaus bankroto byloje pateiktuose ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2018 ir 2019 finansinius metus, taip pat lentelėje Nr. 1 (UAB „Kalchas“ nurašomas finansinis turtas, debitorinės skolos ir atsargos – sumokėti avansai“), kuriai pritarė kreditorių susirinkimas, esantys duomenys patvirtina, jog nei finansinis turtas (apeliaciniame skunde nurodomas ieškovės garantas LNVAA „Linava“), nei sumokėti avansai, kurie buvo apskaityti minėtame bandomajame balanse kaip trumpalaikis turtas, realiai negalėjo būti atgaunami, nes ieškovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytos už avansus gautos prekės ar paslaugos, be to, bendrovės, kurioms sumokėti avansai, buvo išregistruotos iš Juridinių asmenų registro.

29. Trečia, pažymėtina, kad 2017 metais susiformavo pakankamai reikšmingi įsiskolinimai bendrovės darbuotojams. Antai, 2018 m. sausio – birželio mėn. ieškovė, realizavusi transporto priemones, iš kasos išmokėjo bendrovės darbuotojams (ir pačiam atsakovui) iš viso 42 358,53 Eur su darbo santykiais susijusių piniginių lėšų. Kaip nurodė pats atsakovas atsiliepime į ieškovės bankroto administratoriaus prašymą dėl tyčinio bankroto, 33 805,50 Eur įsiskolinimai darbuotojams S. F., V. Z., R. V., M. M. ir V. J. atsirado vėliausiai 2016 m. spalio – 2017 m. spalio mėn. laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime į patiksliną ieškinį nurodė ir dar didesnes su darbo santykiais susijusias sumas, mokėtinas 2017 m. pabaigoje (mokėtiną darbo užmokesčio sumą – 10 572,55 Eur, dienpinigių sumą – 71 112,27 Eur). Be to, bandomajame balanse buvo apskaityti ir kiti bendrovės trumpalaikiai ir ilgalaikiai įsipareigojimai.

30. Taigi, iš šių duomenų visumos matyti, kad 2017 m. bendrovė buvo nemoki, kadangi jos realus turtas sudarė ne daugiau kaip 113 312,11 Eur (tikėtina, kad ir dar mažiau), o pradelsti įsipareigojimai akivaizdžiai viršijo pusę į bandomąjį balansą įrašyto realaus turto vertės (pvz., vien pradelsti įsipareigojimai darbuotojams sudarė 33 805,50 Eur, buvo nesumokėtos jau minėtos skolos UAB „Vilniaus restauratorius“, UAB „Skuba“, UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“, VMI, UAB „Voil“, J. M., neskaitant kitų trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, taip pat buvo būtina atsižvelgti į tą aplinkybę, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu pripažino pagrįstu LNVAA „Linava“ reikalavimą dėl 28 962 Eur skolos atsiradusios dar 2002 m.).

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartas faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad vėliausiai 2017 m. atsakovas, kaip ieškovės vadovas, privalėjo nutraukti ilgalaikę nuostolingą bendrovės veiklą, spręsti bendrovės mokumo problemas ir nedaryti žalos bendrovės kreditoriams. Šiuo aspektu atsakovo neteisėti veiksmai buvo nustatyti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartyje, kuria BUAB „Kalchas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, todėl jie negali būti iš naujo kvestionuojami nagrinėjamoje byloje. Atsakovo sprendimas tęsti iš esmės nemokios bendrovės veiklą lėmė tai, kad iš šios veiklos kilę ieškovės įsipareigojimai kreditoriams nebuvo padengti ir šie kreditoriai patyrė nuostolių.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės nemokumo momentą jau 2014 m. pabaigoje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės trumpalaikius įsipareigojimus, buvusius 2014 m. pabaigoje ir užfiksuotus bendrovės balanse, prilygino pradelstiems įsipareigojimams, nors tai netapačios sąvokos. Kita vertus, net ir pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingą ieškovės nemokumo momentą, tai iš esmės neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui. Šiuo atveju teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo teiginiais, kad visi nepatenkinti kreditorių reikalavimai būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto nustatymo fakto, nes, kaip teigia atsakovas, didžioji dalis BUAB „Kalchas“ skolų susidarė tik nuo 2018 m. vasario 25 d. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad vėliausiai 2017 m. atsakovas, kaip ieškovės vadovas, privalėjo nutraukti nuostolingą bendrovės veiklą ir spręsti bendrovės mokumo problemas, vėliau susiformavę įsiskolinimai kreditoriams laikytini susijusiais priežastiniu ryšiu su atsakovo neteisėtais veiksmais. Kaip matyti iš ieškovės bankroto byloje patvirtintų reikalavimų, išskyrus jau minėtą LNVAA „Linava“ reikalavimą ir su jo išieškojimu susijusias bylinėjimosi išlaidas, visi kiti reikalavimai yra atsiradę nuo 2017 m. iki bankroto bylos iškėlimo dienos būtent dėl to, kad atsakovas tęsė nemokios bendrovės veiklą.

33. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, kreditoriams nuostoliai buvo padaryti ir tyčinio bankroto byloje konstatuotais atsakovo neteisėtais veiksmais, kai jis už 3 kartus mažesnę nei rinkos kaina pardavė transporto priemonę „VW Phaeton“ UAB „Kalcho ekspedicija“, kuriai vadovavo jo sutuoktinė, taip pat pardavė dar 11 transporto priemonių mažesnėmis nei rinkos kainomis UAB „Kalcho ekspedicija“ (šie atsakovo neteisėti veiksmai laikytini prejudiciniais faktais ir negali būti ginčijami nagrinėjamoje byloje).

34. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė 2013 m. pagamintą transporto priemonę „VW Phaeton“ įsigijo 2013 metais už 47 294,95 Eur sumą, o pardavė susijusiai bendrovei UAB „Kalcho ekspedicija“ 2018 m. vasario 8 d. (iš esmės įmonei jau esant nemokiai) už 8 200 Eur sumą. Ieškovės bankroto administratorius pateikė duomenis, kad pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis tokios transporto priemonės vidutinė rinkos kaina jos pardavimo metu buvo 26 016 Eur. Atsakovas byloje teikė argumentus, kad transporto priemonė buvo su trūkumais, todėl jos vertė buvo mažesnė. Tačiau teisėjų kolegija tokius atsakovo argumentus laiko nepagrįstais. Visų pirma, bankroto byloje esančioje 2018 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje (1 t., b. l. 183) šios sutarties šalys neaptarė kokių nors transporto priemonės trūkumų ar defektų. Nors atsakovas į nagrinėjamą bylą kartu su 2020 m. rugsėjo 7 d. prašymu teikė duomenis, kad ieškovė buvo pareiškusi ieškinį šios transporto priemonės pardavėjui dėl defektų (korozijos židinių), tačiau patikrinus teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis matyti, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-390-285/2019 ieškovės (jos teisių perėmėjos UAB „Kalcho ekspedicija“) ieškinys dėl kainos sumažinimo ir permokėtos kainos priteisimo buvo atmestas, be kita ko, teismui konstatavus, jog automobilio korozijos nežymūs židiniai yra tipiniai eksploataciniai koroziniai pažeidimai, kurie nesunkiai gali būti pašalinti. Atsakovas jokių kitų duomenų, įrodančių, kad aptariama transporto priemonė buvo parduota už kainą, atitinkančią rinkos vertę, nepateikė, todėl darytina išvada, jog tokiais veiksmais atsakovas sukėlė žalą ieškovės kreditoriams, nes, transporto priemonę pardavus už didesnę kainą, gautomis lėšomis būtų padengta reikšminga dalis kreditorių reikalavimų.

35. Be to, ieškovės bankroto administratorius prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (ieškovės bankroto bylos 1 t., b. l. 122–130) pateikė lentelę, kurioje nurodė ir kitus sandorius, kuriais ieškovė 2018 m. sausio mėn. pardavė iš esmės vienintelį vertingą savo turtą – transporto priemones – susijusiam asmeniui UAB „Kalcho ekspedicija“. Ieškovės bankroto administratorė kartu su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė pirkimo – pardavimo sutartis bei duomenis iš VšĮ „Emprekis“, patvirtinančius, kad turto pardavimo metu vidutinė tokio turto vertė buvo žymiai didesnė, nei jų pardavimo kaina 2018 m. sausio mėn., taip pat gerokai didesnė buvo ir šio turto įsigijimo kaina 2014 – 2015 metais. Nors atsakovas teigė, kad parduotų transporto priemonių kainą lėmė tai, jog jos buvo su defektais, tačiau iš pateiktų pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, jog tik trijų iš jų (puspriekabių „KOGEL“) pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nurodyti defektai – pastebėti rėmo trūkumai, o kitų transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse nėra užfiksuota jokių defektų. Atsakovas atsiliepime į patiksliną ieškinį taip pat rėmėsi aplinkybe, kad savo savybėmis panašias transporto priemones 2016 – 2017 m. ieškovė pardavė panašiomis kainomis kitiems subjektams, užsiimantiems tarpininkavimu. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau įvykusių sandorių kainos, nesant duomenų apie tokių sandorių kitas sąlygas, galėjusias turėti įtakos jų pardavimo kainai (pvz., parduotų transporto priemonių būklę, defektus ir pan.), savaime negali patvirtinti aplinkybės, kad ieškovė transporto priemones UAB „Kalcho ekspedicija“ pardavė naudingomis sąlygomis. Kaip minėta, aplinkybę, kad parduotų transporto priemonių kaina neatitiko rinkos vertės, patvirtina ieškovės pateikti VšĮ „Emprekis“ duomenys, o atsakovas nei į tyčinio bankroto bylą, nei į nagrinėjamą bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytą jų vidutinę rinkos vertę (pvz., turto vertinimo dokumentų ar pan.). Be to, aplinkybė, kad transporto priemonės buvo parduotos mažesnėmis nei rinkos kainomis UAB „Kalcho ekspedicija“, apskritai negali būti ginčijama nagrinėjamoje byloje, nes tai prejudicinis faktas, nustatytas tyčinio bankroto byloje. Jeigu transporto priemonės būtų perleistos už realią jų vertę, kurią nurodė bankroto administratorius, gautų piniginių lėšų būtų pakakę atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai buvo patvirtinti bankroto byloje, taigi tarp minėtų atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys.

36. Nors atsakovas, atsikirsdamas į ieškovės argumentus dėl parduotų transporto priemonių vertės, nurodė, kad ieškovė neginčijo transporto priemonių pardavimo sandorių, pirmosios instancijos teismas tokius atsakovės argumentus pagrįstai atmetė. Bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriui ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas nustatė įgaliojimus patikrinti įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padarius prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Be to, kaip pripažįstama šioje nutartyje jau aptartoje kasacinio teismo praktikoje, bankroto procese bankroto administratorius, atstovaudamas tiek pačios įmonės, tiek jos kreditorių interesams, turi teisę pareikšti ieškinį dėl tyčinio bankroto kaltam buvusiam vadovui ar dalyviui dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teisės nepaneigia ta aplinkybė, kad atskiri sandoriai, kurie teismo buvo įvertinti kaip privedę bendrovę prie bankroto, nėra ginčijami. Bankroto administratoriaus pasirinkimą reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ar ginčyti sandorius, dėl kurių įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, gali nulemti įvairios teisiškai reikšmingos aplinkybės, pvz., tiek susijusios su buvusių bendrovės vadovų (dalyvių) civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimu, galimybe jas įrodyti, tiek su restitucijos negalimumu, pripažinus sandorius negaliojančiais ar pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovės bankroto administratorius neginčija transporto priemonių perleidimo sandorių, nepaneigia byloje nustatytų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo ir yra iš esmės teisiškai nereikšminga bylos baigčiai.

37. Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad ieškovės pasirinktas elgesio variantas, kai ji 2018 m. pradžioje pardavė iš esmės vienintelį vertingą turtą (transporto priemones) susijusiai bendrovei UAB „Kalcho ekspedicija“, lėmė ir dalies skolos VMI susiformavimą (mokėtiną PVM už parduotas transporto priemones), tai matyti iš ieškovės bankroto byloje esančio 2018 m. balandžio 24 d. VMI sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir šio sprendimo priedo – prievolių ataskaitos (bankroto bylos 1 t., b. l. 30). Ieškovei pardavus turtą, minėta mokesčio nepriemoka liko nepadengta.

38. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pagrįstai rėmėsi byloje dėl ieškovės tyčinio bankroto nustatytais prejudiciniais faktais ir prezumpcijomis bei padarė teisingą išvadą dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl pagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė 35 502,19 Eur žalos atlyginimą. Nustatytas proceso teisės pažeidimas (netinkamas įrodymų vertinimas dėl ieškovės nemokumo momento) iš esmės neturi įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismui nepateikė jas patvirtinančių įrodymų. Dėl to šis prašymas nenagrinėtinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius Bajoras Rasa Gudžiūnienė Romualda Janovičienė