- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-20
- Bylos Nr.
- e2-1589-592/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28101-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Igoris Kasimovas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“
- Atsakovas
- I. M.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ ieškinį atsakovei I. M. dėl skolos priteisimo, priimdamas sprendimą už akių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 7 879,61 Eur vartojimo kredito, 1 738,39 Eur sandorio sudarymo mokesčio, 1 831,29 Eur palūkanų, 3 892,50 Eur tvarkymo mokesčio, 35,99 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodo, kad 2018 m. kovo 18 d. ieškovas UAB „General Financing“ ir atsakovė I. M. sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. 90009203405 finansavimo sandorį Nr. 1, pagal kurį ieškovas suteikė atsakovei 10 597,01 Eur vartojimo kreditą terminui iki 2025 m. gegužės 18 d., o atsakovė įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti įmokas. Ieškovas nurodo, kad atsakovė savo įsipareigojimų nesilaikė ir liko skolinga 7 879,61 Eur vartojimo kredito, 1 738,39 Eur sandorio sudarymo mokesčio, 1 831,29 Eur palūkanų, 3 892,50 Eur tvarkymo mokesčio, 35,99 Eur delspinigių iš viso 15 377,78 Eur.
Atsakovei ieškinio, jo priedų kopija ir teismo pranešimas įteikti 2019 m. gruodžio 3 d. viešo paskelbimo būdu. Atsakovė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. kovo 18 d. ieškovas UAB „General Financing“ ir atsakovė I. M. sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. 90009203405 finansavimo sandorį Nr. 1, pagal kurį ieškovas suteikė atsakovei 10 597,01 Eur vartojimo kreditą terminui iki 2025 m. gegužės 18 d., o atsakovė įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti kas mėnesį periodines įmokas. Ieškovo teigimu atsakovės įsiskolinimas sudaro 7 879,61 Eur vartojimo kreditas, 1 738,39 Eur sandorio sudarymo mokestis, 1 831,29 Eur palūkanos, 3 892,50 Eur tvarkymo mokestis, 35,99 Eur delspinigiai. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė sumokėjo ieškovui susidariusį įsiskolinimą, nėra (CPK 178 straipsnis.).
Pagal CK 6.881 straipsnį kredito gavėjas privalo grąžinti kreditoriui gautą sumą ir mokėti palūkanas. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškovu atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovė savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), vadovaujantis CK 6.881 straipsnio 1 dalimi, 6.38 straipsnio 1 dalimi, ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 7 879,61 Eur negrąžinto vartojimo kredito ir 1 738,39 Eur sandorio sudarymo mokesčio.
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 1 831,29 Eur palūkanų. Teismų praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovės visas likusias iki sutarties termino pabaigos (2025 m. gegužės 18 d.) priskaičiuotas palūkanas konkrečia pinigų suma (1 831,29 Eur). Tačiau toks palūkanų priteisimas neatitiktų mokėjimo (pelno) palūkanų paskirties, t. y. kad jos mokamos už realų naudojimąsi svetimais pinigais. Pažymėtina, kad reikalavimas priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas negali būti suprantamas kaip taikymas skolininkui (atsakovei) civilinės atsakomybės už prievolės (sutarties) nevykdymą, nes civilinės atsakomybės taikymo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos. Nagrinėjamu atveju, negalima nustatyti, kada atsakovė grąžins kreditą (jo dalį). Priteisus gautą kreditą, tampa nežinomas konkretaus kredito (jo dalių) grąžinimo terminas vykdymo procese. Tokios praktikos laikosi ir apygardos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-309-430/2019, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-231-555/2017). Atsakovei atsiskaičius anksčiau, susidarytų situacija, kad skolininkė sumoka už laikotarpį, kai pinigais jau nebesinaudoja. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 1 831,29 Eur palūkanų tenkintinas iš dalies. Pagal pateiktą mokėjimo grafiką iš atsakovės ieškovui priteistina 305,28 Eur palūkanų, paskaičiuotų laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos – 2019 m. rugsėjo 20 d. (45,07 Eur +44,57 Eur + 44,10 Eur + 43,59 Eur + 43,12 Eur + 42,60 Eur + 42,13 Eur iki 2019 m. rugsėjo 18 d.); 24,2 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (8 036,76 Eur) nuo kreipimosi į teismą (2019 m. rugsėjo 20 d.) iki visiško kredito grąžinimo (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-231-555/2017, Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje e2A-217-601/2019).
Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.
CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).
Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2017 m. gegužės 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-916/2018)
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ir, vartotojas (atsakovė), būdama silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turėjo ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas (ieškovas) sutarties sąlygų pagrindu, akivaizdu, kad įgijo nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją (atsakovę). Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 3 892,50 Eur tvarkymo mokesčio. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, kad sutarties tvarkymo mokestis 0,6 proc. (mėnesinis tvarkymo mokestis yra 51,90 Eur) iš viso per visą laikotarpį 4 359,60 Eur (pagal mokėjimo grafiką – 84 mėn. x 51,90 Eur). Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.7 punkte numatyta, kad mėnesinis tvarkymo mokestis – Kliento Bendrovei mokamas mokestis už Sandorio priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą. Mėnesinis tvarkymo mokestis įskaičiuojamas į įmoką. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju specialiosiose Sutarties sąlygose nėra nurodyta, pagal ką toks mokestis turėtų būti apskaičiuojamas, todėl nėra aišku kaip šiuo atveju mėnesinis tvarkymo mokestis buvo paskaičiuotas ir ar tinkamai. Be to, iš minėto Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.7 punkte esančio mėnesinio tvarkymo mokesčio apibrėžimo (sąvokos) nėra aiški tokio mokesčio paskirtis, t.y. nėra aišku, kodėl šis mokestis nekinta sutarties tinkamo ar netinkamo vykdymo atveju.
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytu, taip pat įvertinus ir tai, jog atsakovei prašomo priteisti tvarkymo mokesčio paskirtis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas Vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl mėnesinio tvarkymo mokesčio atsakovei taikymo pripažįsta nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokio mokesčio priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose atsakovė įsipareigojo pažeidusi prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 35,99 Eur delspinigių tenkintinas iš dalies, t. y. ieškovui priteisiama 3,87 Eur delspinigių suma, paskaičiuota nuo 2019 m. kovo 18 d. iki sutarties nutraukimo – 2019 m. rugsėjo 18 d. – nuo negrąžinto kredito dalies ir nesumokėtų palūkanų dalies – (153,63 Eur x 0,05 Eur) / 365 d. x 184 d. = 3,87 Eur. Kita reikalavimo dalis dėl delspinigių priteisimo atmetama kaip nepagrįsta, nes pati sutarties sąlyga dėl tvarkymo mokesčio pripažinta negaliojanti.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 9 927,15 Eur sumą nuo 2019 m. spalio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 61 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovui iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 211,06 Eur žyminio mokesčio (346 Eur x 61 proc.) (CPK 88, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285-288, 307 straipsniais,
nusprendžia:
Patenkinti ieškinį iš dalies.
Priteisti ieškovui UAB „General Financing“, j. a. k. 300515252, iš atsakovės I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 7 879,61 Eur (septynis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 61 ct) negrąžinto vartojimo kredito, 1 738,39 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt aštuonis eurai 39 ct) sandorio sudarymo mokesčio, 305,28 Eur (tris šimtus penkis eurus 28 ct) palūkanų, 24,2 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (8 036,76 Eur) nuo kreipimosi į teismą (2019 m. rugsėjo 20 d.) iki visiško kredito grąžinimo, 3,87 Eur (tris eurus 87 ct) delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 9 927,15 Eur sumą nuo 2019 m. spalio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 211,06 Eur (du šimtus vienuolika eurų 6 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Atmesti kitą ieškinio dalį.
Išaiškinti atsakovei, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jis turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo.
Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.
Ieškovas turi teisę per 20 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.