Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Virginijos Liudvinavičienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Rinkevičiaus bei nuteistojo A. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. kovo 26 d. iki 2019 m. kovo 27 d.

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams, BK 259 straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – 2019 m. rugsėjo 12 d.

V. M. ir A. L. dėl kaltinimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) ir 259 straipsnio 1 dalyje išteisinti, neįrodžius jų dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. M. ir A. L. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai siuntėsi psichotropinę medžiagą, neturėdami tikslo ją platinti, o būtent jie: veikdami kartu, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2019 m. kovo 26 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neteisėtai užsisakė psichotropinės medžiagos, įrašytos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, tai yra – MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, nurodydami šį kiekį psichotropinės medžiagos atsiųsti į Lietuvos Respubliką, svetimo asmens – J. B., vardu ir svetimu adresu – (duomenys neskelbtini) m., kuri (psichotropinė medžiaga) pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojų ir buvo išsiųsta užsakyme nurodytu adresu registruota pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu jie neteisėtai, neturėdami tikslo parduoti ar kitaip platinti, kartu siuntėsi šį kiekį psichotropinės medžiagos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą, esantį Rodūnios kelias 9, Vilniuje, ir 2019 m. kovo 26 d. Vilniaus 26-ąjame pašto, adresu Ukmergės g. 369, Vilnius, skyriuje ši siunta su psichotropine medžiaga buvo sulaikyta Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

2. Taip pat V. M. ir A. L. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) už tai, kad išvengdami muitinės kontrolės, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną psichotropinę medžiagą, o būtent jie, veikdami kartu, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2019 m. kovo 26 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neteisėtai užsisakė psichotropinės medžiagos, įrašytos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, tai yra – MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, nurodydami šį kiekį psichotropinės medžiagos atsiųsti į Lietuvos Respubliką, svetimo asmens – J. B., vardu ir svetimu adresu – (duomenys neskelbtini) m., kuri (psichotropinė medžiaga) pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojų ir buvo išsiųsta užsakyme nurodytu adresu registruota pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, neturėdami leidimo bei pažeisdami Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. Nr. VIII-602) 8 straipsnio 2 punktą, kuriame nurodyta, kad „Be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (leidimo) į I sąrašą įtrauktas medžiagas draudžiama įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, gaminti, perdirbti, importuoti, eksportuoti, naudoti moksliniams tyrimams”, 2019 m. kovo 23 d. kartu su A. L. neteisėtai gabeno (siuntėsi) šį kiekį psichotropinės medžiagos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną - Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą, esantį Rodūnios kelias 9, Vilniuje,

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir V. M. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 4 dalį

7. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi visus byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atlikusi rašytinių įrodymų tyrimą, apklaususi nuteistuosius, sprendžia, jog objektyvūs bylos faktiniai duomenys yra nepakankami pagrįsti, kad nuteistasis V. M. dalyvavo nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, padaryme.

Dėl V. M. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį

18. V. M. viso bylos proceso metu aiškino manęs, jog siuntoje, kurią A. L. prašė paimti ir parvežti į nurodytą vietą, galimai yra padirbti (suvenyriniai) pinigai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių nuteistojo argumentų nepatvirtina objektyvūs bylos faktiniai duomenys, o faktiniais duomenimis pagrįstos teismo nustatytos bylos aplinkybės juos paneigia.

20. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikaltimas laikomas baigtu nuo bet kurio iš BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veiksmų padarymo.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, Nr. 2K-P-1/2014). Teismui suteikiama teisė, išnagrinėjus bylą ir nustačius tikrąsias faktines aplinkybes, konstatuoti jas nuosprendyje.

29. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. M. pasikėsino gabenti be tikslo platinti psichotropinę medžiagą bendrininkaudamas su nuteistuoju A. L., kuris jam davė siuntos duomenis, tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio dalies nuostatomis, nesant prokuroro skundo, neturi teisinio pagrindo sunkinti nuteistojo A. L. teisinę padėtį, inkriminuojant pagal BK 259 straipsnio 1dalį dar vieną alternatyvios veikos požymį.

31. Teismas , skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgia į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui paskyrimą tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Bausmė turi atitikti padarytos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį bei kaltininko asmenybę.

34. V. M. nurodomos aplinkybės, susijusios su jo šeimynine padėtimi, mamos sveikata, nesudaro pagrindo manymui, kad jis iš esmės pakeitė savo elgesį, laikysis įstatymų ir daugiau nebenusikals. Aptarti duomenys patvirtina, kad nusikalstama veika, už kurią V. M. nuteistas šioje byloje, buvo ne atsitiktinė, bet dėsninga nuteistojo nusikalstamo elgesio pasekmė, todėl nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.

35. V. M. išteisinus pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, naikintina jo atžvilgiu priimto nuosprendžio dalis dėl už du nusikaltimus paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu.

36. Kaip jau minėta, V. M. nusikalto Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Todėl šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme bendrinama dalinio sudėjimo būdu (BK 64 straipsnio 1, 3 dalys).

Dėl BK 2 straipsnio 4 dalies pažeidimo ir A. L. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį

38. Pažymėtina, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo, numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką reglamentuojami BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis. Taip pat pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009; Nr. 2K-205/2012; Nr. 2K-532/2012; Nr. 2K-619/2012; Nr. 2K-232/2014). Atkreiptinas dėmesys, jog vien tai, kad apygardos teismo pateiktas įrodymų vertinimas paneigė apelianto dėstomas aplinkybes, savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

41. Pirmosios instancijos teismas grindė nuosprendį betarpiškai teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais, taip pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija, atlikdama rašytinių įrodymų tyrimą, šį pažeidimą ištaisė.

42. Kaip jau minėta, iš Muitinės kriminalinės tarnybos 2019 m. liepos 26 d. apžiūros protokolo matyti, kad V. M. naudojamame mobiliajame telefone aptikti 2 SMS pranešimai, rašyti iš numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi A. L., su siuntos numeriu „(duomenys neskelbtini)“ ir gavėjo vardu, pavarde bei adresu „J. B. (duomenys neskelbtini)“, išsiųsti 2019 m. kovo 23 d. (t. 4, b. l. 164-187). A. L. aplinkybės, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso jam, neginčijo, tačiau aiškino, kad jis trumpųjų SMS žinučių, kuriose buvo nurodyti siuntos gavėjo duomenys ir adresas, V. M. nerašė. Jas iš pastarojo telefono V. M. išsiuntė T. K., kuris paprašė pasinaudoti A. L. telefonu (t. 5, b. l. 154). Toks A. L. aiškinimas neįtikinantis. Teisiamojo posėdžio metu T. K. patvirtino, kad jis su V. M. susirašinėdavo per „Facebook messenger“ programėlę, tačiau jie niekada nekalbėjo apie siuntas iš užsienio, susijusias su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Jis A. L. telefonu niekada nesinaudojo ir iš jo V. M. nerašė (t. 5, b. l. 137-139). Nėra tokį jo aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2020 m. sausio 23 d. nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas T. K. atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį (t. 3, b. l. 123-131). Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2019 m. kovo 23 d. A. L. telefonu naudojosi ir minėto turinio žinutes V. M. siuntė ne apeliantas, o T. K. ar kitas asmuo. Akivaizdu, jog tokiais duomenimis kaip siuntos numeris, siuntos gavėjo duomenys (vardas ir pavardė) bei adresas, pirmiausiai disponuoja daiktą užsakęs ir jį atsiųsti nurodęs asmuo – A. L., kuris šiuos duomenis trumpąja SMS žinute išsiuntė V. M..

45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. L. žinojo, jog užsisako psichotropinę medžiagą, kurios apyvarta Lietuvos Respublikoje yra draudžiama, ir dėjo visas pastangas, kad ją atsisiųstų – užsisakė psichotropinę medžiagą, nurodė svetimą gavėjo vardą, pavardę bei adresą, tačiau siuntos pašto darbuotojams nepristačius, surado kitą asmenį, kad šis siuntą paimtų, žadėdamas už tai nemenką atlygį. Šios nustatytos aplinkybės rodo, jog A. L. suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir siekė taip veikti. Taigi jis veikė tiesiogine tyčia.

46. Uždraustų medžiagų neteisėtas gabenimas per valstybės sieną pasireiškė tuo, kad A. L. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, užsakęs psichotropinę medžiagą - MDMA, nurodė šią medžiagą atsiųsti į Lietuvos Respubliką. Jis puikiai suvokė, jog Lietuvoje draudžiama psichotropinė medžiaga jo pastangomis gabenama per Lietuvos valstybės sieną. Aptarti faktiniai duomenys patvirtina, kad A. L. atliko tokius veiksmus, be kurių draudžiamų medžiagų gabenimas per valstybės sieną nebūtų įvykęs: nurodė siuntos su draudžiama medžiaga pristatymo adresą Lietuvoje, jos gavėją ir taip, ją iš Vokietijos Federacinės Respublikos paštu atsisiųsdamas, neteisėtas psichotropinę medžiagą - MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, gabeno per Lietuvos valstybės sieną. Šie jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, požymius, todėl apygardos teismas juos kvalifikuodamas teisingai taikė šį baudžiamąjį įstatymą.

47. Teismų praktikoje narkotinių ar psichotropinių medžiagų siuntimu Lietuvos teritorijoje pripažįstamas tokių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas; dažniausiai tokios medžiagos siunčiamos paštu, bagažu ir pan., o siuntėjas šių medžiagų perkėlimo procese paprastai nedalyvauja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2007, 2K-84/2007 ir kt.). Byloje nustatyta, kad A. L. paštu iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, atsisiuntė siuntą su joje buvusia psichotropine medžiaga - MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, adresu (duomenys neskelbtini), ir pašto darbuotoja minėtu adresu siuntą buvo nuvežusi. Taigi A. L. šias psichotropines medžiagas ne tik pergabeno per Lietuvos valstybės sieną, tačiau neteisėtai, neturėdamas leidimo paštu psichotropinę medžiagą siuntėsi ir Lietuvos teritorijoje. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. L. veiksmus kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kaip baigtą nusikaltimą. Šio nusikaltimo sudėtis formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo jo pradėjimo vykdyti momento. Taigi, tos nustatytos aplinkybės, kad pašto darbuotojas siuntos nepadėjo į ant jos nurodyto buto Nr. (duomenys neskelbtini) pašto dėžutę, o nunešė tikriesiems šio buto gyventojams, o šiems jos atsisakius, siuntą buvo vėl grąžino į pašto skyrių, neturi reikšmės nustatant šio nusikaltimo baigtumo momentą.

48. Pažymėtina, kad neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimas ir siuntimas yra alternatyvios BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Šių nusikalstamų veikų sudėties požymių turinys skiriasi. Atskiriant narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimą nuo siuntimo atsižvelgiama į tai, kad medžiagas gabenantis asmuo pats dalyvauja gabenimo procese, laikydamas jas kišenėse, lagamine, transporto priemonėje, slėptuvėje ir pan., o siuntėjas šių medžiagų perkėlimo procese nedalyvauja – jas siunčia paštu, bagažu ir pan. Taigi siuntimas skiriasi nuo gabenimo tuo, kad, skirtingai, nei gabenimo atveju, siuntėjas medžiagų perkėlimo procese nedalyvauja. Siuntimo atveju atsakomybė yra numatyta tiek siuntėjui, tiek siuntos gavėjui, tiek siuntimo, tiek siuntimosi atvejais. Šioje byloje nustatyta, kad A. L. psichotropinę medžiagą neteisėtai siuntėsi, o V. M. šioje alternatyvioje BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytoje veikoje nedalyvavo, nes jo tyčia apėmė MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, neteisėtą gabenimą bendrininkaujant su A. L..

49. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija, bylą nagrinėdama paduotų apeliacinių skundų ribose, neturi teisinio pagrindo sunkinti nuteistojo A. L. teisinę padėtį, inkriminuojant pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dar vieną alternatyvios veikos požymį.

50. Taigi, V. M. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį išteisinus ir iš A. L. pareikštų kaltinimų pašalinus aplinkybę, kad jis nusikalto, veikdamas kartu su V. M., nustato įrodyta nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kad A. L. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2019 m. kovo 23 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neteisėtai užsisakė psichotropinės medžiagos, įrašytos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, tai yra – MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, nurodydamas šį kiekį psichotropinės medžiagos siųsti į Lietuvos Respubliką, svetimo asmens – J. B., vardu ir svetimu adresu – (duomenys neskelbtini), kuri (psichotropinė medžiaga) pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojų buvo nusiųsta užsakyme nurodytu adresu registruota pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, A. L., neturėdamas leidimo bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. Nr. VIII-602) 8 straipsnio 2 punktą, kuriame nurodyta, kad „Be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (leidimo) į I sąrašą įtrauktas medžiagas draudžiama įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, gaminti, perdirbti, importuoti, eksportuoti, naudoti moksliniams tyrimams” siųsdamasis MDMA, kurios bendra masė buvo 68,8421 g, grynasis medžiagos kiekis (skaičiuojant bazės pavidalu) – 29,9476 g, 2019 m. kovo 23 d. neteisėtai gabeno šią psichotropinę medžiagą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną - Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą, esantį Rodūnios kelias 9, Vilniuje, kuri 2019 m. kovo 26 d. Vilniaus 26-ąjame pašto skyriuje, adresu Ukmergės g. 369, Vilnius, buvo sulaikyta Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

51. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau aptarti faktiniai duomenys: Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. siuntos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 113-121), L. D. parodymai ir kt, patvirtina, kad psichotropinė medžiaga MDMA 2019 m. kovo 23 d. jau buvo Lietuvoje pristatyta į jos paskirties vietą. Taigi ji negalėjo būti užsakyta vėliau, negu buvo pristatyta adresu (duomenys neskelbtini). Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tikslina inkriminuotą laiko aplinkybę nustatydama, kad A. L. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2019 m. kovo 23 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, esančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, užsisakė nustatytos psichotropinės medžiagos.

Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo

52. A. L. nurodo, kad apygardos teismas bylą nagrinėjo skubotai, suklydo nuosprendyje spręsdamas kardomųjų priemonių klausimą, pasisakydamas dėl jo teistumo. Šios aplinkybės, nuteistojo manymu, patvirtina, kad teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos.

53. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 2 dalyje, joje nustatyta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas EŽTT praktikoje. Šis teismas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti gynybos teises. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Kaip pažymėjo EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, o antruosius EŽTT daug kartų yra pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09, par. 120–122; 2018 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Bikas prieš Vokietiją, 76607/13, par. 44–45). Iš EŽTT sprendimuose pateiktų išvadų yra aišku, kad teismo baigiamuosiuose aktuose, kuriais nekonstatuojamas asmens kaltumas, negali būti jokių formuluočių, iš kurių susidarytų įspūdis, jog teismas asmenį laiko kaltu. Priešingu atveju turėtų būti konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-489/2021).

54. Iš tiesų, kaip nurodo M. L., jam paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas buvo panaikinta 2020 m. rugsėjo 4 d. teisiamojo posėdžio metu, priimant protokolinę nutartį (t. 5, b. l. 124). Teismas konstatavo, kad M. L. ir V. M. atžvilgiu taikoma kardomoji priemonė nėra tikslinga, nes jie nevengia dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl sprendė, jog kardomųjų priemonių tikslai bus pasiekti jų atžvilgiu likus galioti kitai kardomajai priemonei – rašytiniam pasižadėjimui neišvykti. Teismas, tenkindamas nuteistųjų prašymą dėl kardomosios priemonės panaikinimo, priėmė jiems palankų, motyvuotą sprendimą. Taigi, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paskirtos kardomosios priemones - dokumentų paėmimo – panaikinimas yra perteklinis, vertinamas kaip rašymo apsirikimo klaida, kuri taisytina.

55. Iš 2020 m. lapkričio 10 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų matyti, kad A. L. nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 4 dalyje, BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas neteistas (t. 5, b. l. 158-159). Šią aplinkybę teismas nurodė ir vertino, spręsdamas dėl A. L. skiriamų bausmių rūšies ir dydžio. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad A. L. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas 33 parų areštu ir 10 MGL bauda. Apygardos teismas, įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodydamas, kad A. L. atžvilgiu yra priimtas baudžiamasis įsakymas, pagrįstai pažymėjo, kad sprendimas nuosprendžio priėmimo metu yra neįsiteisėjęs.

56. Pirmosios instancijos teismas A. L. pripažino kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, padarymo remdamasis jo kaltę patvirtinančiais įrodymais, nuosprendyje atskleidė jų turinį ir vertino įrodymus kiekvieną atskirai ir jų visumą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Tiek A. L., tiek jo gynybai buvo suteikta galimybė ginčyti pateiktus įrodymus ir apklausti procese dalyvavusius asmenis. A. L. nurodyti skundo argumentai ir nesutikimas dėl jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, nesudaro pagrindo konstatuoti Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą.

Dėl A. L. paskirtos per griežtos bausmės

57. A. L. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jį charakterizuojančias aplinkybes, todėl paskyrė per griežtą bausmę ir nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio 3 dalies arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

58. Už nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

59. Pirmosios instancijos teismas A. L. paskirdamas bausmes atsižvelgė padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pavojingumo laipsnį ir pobūdį, t. y. kad viena veika priskiriama sunkiems, o kita - nesunkiems, nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys), kaltės formą: nusikalto veikdamas tiesioginė tyčia, nusikaltimo motyvus ir tikslą, nuteistojo asmenybę. A. L. nevedęs, mokosi Vilniaus suaugusių mokymo centre, dirba, nors teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 8 d. baudžiamuoju įsakymu (kuris yra neįsiteisėjęs), tačiau veika, už kurią traukiamas šioje baudžiamojoje byloje atsakomybėn, buvo padaryta prieš priimant šį teismo baudžiamąjį įsakymą, todėl laikytinas neteistu (t. 5, b. l. 158-159, LITEKO duomenys), administracine tvarka baustas (t. 3, b. l. 147 - 155), į tai, kad nėra atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Apygardos teismas už sunkaus nusikaltimo padarymą A. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmę artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui, už abu nusikaltimus paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad šiam nuteistajam pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, nors taikė teisingą bausmių bendrinimo būdą, tačiau, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. A. L. padarytas nusikalstamas veikas apėmė vieninga tyčia - disponuoti psichotropine medžiaga, todėl jos sudaro nusikaltimų, numatytų BK 199 straipsnio 4 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje, idealią sutaptį ir bendrintinos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

60. Apygardos teismas, parinkdamas A. L. bausmių rūšis bei dydžius, motyvuotai pasisakė dėl galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Įvertino jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tai, kad jis po šių nusikaltimų padarymo ir vėl nusikalto. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. L. baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) A. L. nusikalstamiems veiksmams, jo asmenybei, kitoms bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-172/2008, Nr. 2K-452/2012, Nr. 2K-276-1073/2020). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skiriant bausmę už nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskirta, vadovaujantis bendromis bausmių skyrimo taisyklėmis, atitinka baudžiamąjį įstatymą bei kasacinio teismo praktiką. Pažymėtina, jog į reikšmingas, teigiamai A. L. apibūdinančias aplinkybes apygardos teismas atsižvelgė skirdamas laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliam, sankcijoje numatytam bausmės dydžiui.

61. Sutiktina su skundo argumentu, jog apygardos teismas, skirdamas A. L. bausmes, nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

62. BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, nustatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

63. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, Nr. 2K-91/2011, Nr. 2K-484/2011, Nr. 2K-137/2012, Nr. 2K-340/2012, Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-164-895/2018) nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis jas padarė esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Taigi kelių nusikalstamų veikų, šiuo atveju nesunkaus ir sunkaus nusikaltimų, padarymas esant idealiajai sutapčiai neužkerta kelio A. L. taikyti BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas ir iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

64. Teismų praktikoje išaiškinta, jog bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio nuostatų) taikymas galimas tik tuomet, kai, be BK 75 straipsnio 3 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Baudžiamajame įstatyme nenurodytos aplinkybės, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus tik jos dalį. Teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe: apsvarstyti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus būdus savo tikslams pasiekti) galima be realaus laisvės atėmimo arba atlikus tik dalį bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-53-697/2021).

65. Pažymėtina, jog viena iš pagrindinių sąlygų atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra pakankamas pagrindas teismui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik dalį paskirtos bausmės. Šis įstatymo reikalavimas yra ateities prognozė, tikėtinumas, kad asmuo daugiau nenusikals ir nepadarys žalos įstatymų besilaikantiems kitiems visuomenės nariams. Tokia ateities prognozė daroma remiantis nuteistojo praeityje buvusiais ir dabartiniais įvykiais, jo elgesiu, gyvenimo būdu ir kitomis aplinkybėmis. Visų pirma tai buvę asmens teistumai ir administraciniai nusižengimai. Kaip jau minėta, A. L. nusikalto, būdamas neteistas. Nors jis ne kartą yra baustas administracine tvarka, tačiau visi padaryti nusižengimai yra susiję su keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais taisyklių pažeidimu (t. 3, b. l. 149-155). Įvertinus šias aplinkybes, A. L. jauną amžių, tai, kad jis yra tvirtais socialiniais ryšiais saistomas su gyvenamąja aplinka, nusikalto būdamas neteistas, laisvės atėmimo bausmė skiriama pirmą kartą, teisėjų kolegija sprendžia, jog dalinis bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju būtų efektyvus. Tuo tarpu, A. L. izoliavimas nuo visuomenės visam paskirtos bausmės laikotarpiui – 3 metams 2 mėnesiams – turėtų didesnį neigiamą, nei teigiamą poveikį jo asmenybei bei vėlesnei integracijai į visuomenę.

66. Teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju A. L. tikslinga nustatyti artimą įstatyme numatytam nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui terminą. Nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės turi sukurti kaltininkui pasekmes, kad jis realiai įvertintų padarytą nusikalstamą veiką bei ateityje darytų tinkamas išvadas. Taikant dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, teisėjų kolegijos vertinimu, šie tikslai bus pasiekti, išlaikant proporciją tarp nubaudimo ir prevencijos, atgrasant ateityje daryti naujas nusikalstamas veikas bei nesuardant nuteistojo socialinių ryšių. Pažymėtina, jog dalinis bausmės vykdymo atidėjimas nereiškia, kad nuteistasis išvengs bausmės, o dalies bausmės įvykdymas ir likusios neatliktos bausmės atidėjimas, paskiriant intensyvią priežiūrą bei papildomas pareigas, bus veiksmingi ir padės įgyvendinti bausmės paskirtį.

67. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai A. L. atžvilgiu bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas nuteistajam paskirtos 3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant iš dalies ir nustatant, jog po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos bausmės dalis yra 1 metai laisvės atėmimo, o atlikus bausmės dalį, likusios neatliktos bausmės vykdymą atidedant 2 metams ir paskiriant intensyvią priežiūrą bei kelias BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytas pareigas (neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų). Taigi nustatytas atliktinos bausmės dydis, taikoma intensyvi priežiūra bei jam skiriamų pareigų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad A. L. bus pakankamai nubaustas ir sudaro pagrindą tikėti, kad jis, atlikęs bausmę, laikysis įstatymų ir daugiau nebenusikals. Tai pat taip bus užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

68. A. L. nurodo, kad apygardos teismas neteisingai išsprendė daiktinių įrodymų likimą, nusprendęs sunaikinti sportui skirtas tabletes ir jų miltelius bei smulkintuvą bei rūkymo įtaisą.

69. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas nusprendė: sunaikinti baltos spalvos voką, voką su po tyrimo likusia psichotropine medžiaga (MDMA) 90,9492 g.), siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) pakuotę, juodos spalvos pakuotę ir skaidraus plastiko paketėlį, siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) pakuotę, A4 formato popieriaus lapą bei po tyrimo likusią psichotropinę medžiagą (MDMA) (masė 68,3116, grynas kiekis 29,7155 g), kanapių smulkintuvą ir pakuotę, smulkintuvą ir rūkymo įtaisą, tabletes ir jų miltelius, informaciją, nukopijuotą nuo T. K. stacionaraus kompiuterio sisteminio bloko ir įrašytą į tarnybinį kompiuterį.

70. BPK 94 straipsnio, reglamentuojančiame priemones, kurių imamasi dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, priimant nuosprendį, 1 dalyje nurodyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas taip: 1) BK 72 ir 72³ straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas; 2) daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami; 3) dokumentai, turintys BPK 91 straipsnyje numatytų požymių, saugomi kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga arba perduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims jų prašymu; laikmenos su informacija, gauta BPK 160 straipsnyje nustatyta tvarka atliekant slaptą sekimą, grąžinamos jų lydimuosius dokumentus surašiusioms ikiteisminio tyrimo įstaigoms be jų prašymo; 4) daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo; 5) kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis).

71. Iš Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. kratos protokolo matyti, kad atlikus kratą A. L. gyvenamosios vietos adresu, be kitų daiktų, buvo rasta ir paimta: maišelis su smulkintuvu ir plastikiniu buteliuku su pypke, 32 vnt. rožinės spalvos tablečių (t. 2, b. l. 100-107). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. spalio 7 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1740 (19) nustatyta, kad smulkintuvo ir rūkymo įtaiso nuoplovų chromotogramose užregistruotas kanapių veikliųjų medžiagų delta-9-tetrahidrokanabinolio (THC), kanabinolio (CNB), kanabidiolio (CBD) bei kitų kanabinoidų smailės, todėl galima teigti, kad smulkintuve ir rūkymo įtaise yra kanapių pėdsakų (t. 2, b. l. 127-128). Kanapės Lietuvos Respublikoje yra draudžiama narkotinė medžiaga, todėl jos pėdsakai ant smulkintuvo ir buteliuko su pypke rodo, kad šie prietaisai kaip priemonės buvo naudojami šių narkotinių medžiagų galimo disponavimo procese. Nors šioje byloje nuteistajam A. L. kaltinimai dėl disponavimo kanapėmis nebuvo pareikšti, tačiau jam grąžinti šiuos daiktus teismas neturėjo pagrindo, nes jie buvo naudoti neteisėtiems veiksmams daryti. Nors iš Specialisto išvados matyti, kad tirti pateiktose tabletėse narkotinių ar psichotropinių medžiagų nėra, tačiau nuteistasis nepateikė teismui jokių tokių tablečių apyvartos leistinumą ir jų teisėtą įsigijimą galinčių patvirtinti duomenų, tokių kaip receptas ar duomenų, patvirtinančių, jog tai yra nereceptinis vaistinis preparatas ar maisto papildas, tinkamas vartoti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas teisingai išsprendė minėtų daiktų likimą, nusprendęs juos, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sunaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistųjų V. M. ir A. L. bei jo gynėjo advokato Remigijaus Rinkevičiaus apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. M. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir jo veiksmus iš BK 259 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį bei jam paskirti 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti V. M. bausmių bendrinimą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį paskirtą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, subendrinti su Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę skirti - laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. kovo 26 d. iki 2019 m. kovo 27 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. L. paskirtos bausmės subendrintos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, ir nustatyti, kad A. L. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu bendrinamos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 7, 5, 10 punktais, A. L. iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatant, kad jis po šio nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant privalo atlikti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo, paskirtos 3 (trejų) metų 2 (dvejų) mėnesių bausmės dalį, o likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės 2 (dvejų) metų 2 (dvejų) mėnesių dalies vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirti intensyvią priežiūrą ir įpareigoti A. L. neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Išaiškinti A. L., kad jis privalo dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, laikytis nustatytos dienotvarkės. Draudžiama nusiimti, gadinti ar sunaikinti elektroninį stebėjimo įtaisą.

Į bausmės laiką įskaityti laikiną sulaikymą 2019 m. rugsėjo 12 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. M. ir A. L. kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas palikta galioti iki nuosprendis bus pradėtas vykdyti. V. M. ir A. L. paskirtas kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti, pradėjus bausmės vykdymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.