Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo: S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu S. S. pagal BK 159 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį nuteisti D. K. ir A. S. (A. S. ), tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka taip pat neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su D. K. 2011 metų kovo mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2011 m. kovo 10 d., V. Š. (V. Š. ) ir E. G. (E. G. ) priklausančiame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo neteisėtai įgijo A. S. paslėptą didelį kiekį svaidomojo poveikio sprogstamųjų medžiagų: 18,1 kg pramoninės gamybos dūminio parako, skirto šaudmenims užtaisyti, 7,1 kg pramoninės gamybos bedūmio parako, skirto šaudmenims užtaisyti, kurias kartu su D. K. iš šio garažo neturėdamas leidimo neteisėtai gabeno pernešdamas iš garažo apie 300 m į (duomenys neskelbtini) esantį mišką, ten užkasė žemėje ir šias sprogstamąsias medžiagas neturėdamas leidimo neteisėtai laikė iki 2011 m. balandžio 8 d. 20 val., kol jos buvo išimtos D. K. parodymų patikrinimo vietoje metu.

Nuteistojo S. S. nuomone, apygardos teismas, pagrįstai jo atžvilgiu pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tinkamai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, todėl paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistasis nurodo, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltu visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jo padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio, neapgalvoto poelgio pasekmė: pamatęs garaže į dėžes sudėtus cilindrus su paraku, suprato, kad negalima jų laikyti, todėl nutarė tuos daiktus iš garažo išnešti. Tai jis padarė spontaniškai, negalvodamas apie pasekmes. Supratęs, kad tai nereikalingi daiktai, be jokio tikslo užkasė juos ir nieko negalvodamas išvažiavo dirbti į Klaipėdą. Šis jo padarytas nusikaltimas yra gana formalus, be jokių motyvų ar tikslų. Jis yra labai jauno amžiaus ir neturi jokios savarankiškos gyvenimo patirties, praeityje neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, charakterizuojamas teigiamai, vienas augina sūnų R. B. , gimusį 2006 metais.

S. S. pažymi, jog apygardos teismas, nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, visiškai nepagrįstai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, nes jo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, o tokio pobūdžio ikiteisminis tyrimas yra atliekamas ne jo, bet jo brolio atžvilgiu.

Teismo posėdžio metu nuteistojo S. S. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam S. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ko apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis S. S. . Taip pat apygardos teismas nuteistajam S. S. už padarytą minėtą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą bausmę, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo S. S. apeliaciniame skunde.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir laikydamasis kitų šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Specialiai įstatymo numatytais atvejais (BK 62 straipsnis, 54 straipsnio 3 dalis) teismas gali paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytą. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. S. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

S. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo ketverių iki aštuonerių metų. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo padaryta nusikalstama veika truko neilgą laiko tarpą ir buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio – pastarasis neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė jo brolio A. S. rastą ir tėvams priklausančiame garaže paslėptą didelį kiekį sprogstamųjų medžiagų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog S. S. neteisėtai įgytos, gabentos ir laikytos sprogstamosios medžiagos buvo panaudotos nusikalstamiems ar kokiems nors kitokiems neteisėtiems tikslams įgyvendinti, reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų neatsirado. Nuteistasis S. S. praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b.l. 62-63, t. 1, b.l. 213-216), po nusikalstamos veikos padarymo įsidarbino – nuo 2012 m. balandžio 10 d. dirbo kėbulų paruošėju (duomenys neskelbtini) individualioje įmonėje (t. 2, b. l. 60), turi mažametį sūnų, kuriuo kartu su savo tėvais rūpinasi (t. 2, b.l. 121), prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl savo veiksmų gailisi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau aptartos S. S. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, o taip pat ir nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės sudarė pagrindą apygardos teismui svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta, bausmės S. S. paskyrimo ir tokią bausmę paskyrė ( BK 54 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, jog šiuo konkrečiu atveju paskyrus nuteistajam BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą net ir švelniausią laisvės atėmimo bausmę, ji neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtino reikalavimo užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Tuo pačiu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta. Kaip jau minėta, S. S. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu dideliu kiekiu sprogstamųjų medžiagų, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Byloje be nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apygardos teismas pagrįstai nustatė ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalis). Priešingai nei teigiama S. S. apeliaciniame skunde, jo asmenybė taip pat nėra išimtinai teigiama: nors šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų jis neturi, tačiau praeityje buvo padaręs eilę administracinių teisės pažeidimų, šiuo metu jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (t. 2, b.l. 62-63). S. S. apeliaciniame skunde teisingai pažymi, jog apkaltinamasis nuosprendis dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu nėra priimtas, tačiau ta aplinkybė, jog kitoje baudžiamojoje byloje šiuo metu nuteistajam pareikšti įtarimai, yra reikšminga vertinant jo asmenybę švelnesnės negu sankcijoje numatytos bausmės skyrimo aspektu. Taigi, visos pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus S. S. realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali šios bausmės riba. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė atitinka bausmės paskirtį, teisingumo bei protingumo principus.

Nuteistojo S. S. apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi, apygardos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia ir skirdamas bausmę ją įvertino. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios tinkamai įvertintos apygardos teismo nuosprendyje, dar švelninti bausmę, ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, neturi įstatyminio pagrindo. Nepalankiai susiklosčiusios šeimyninės aplinkybės taip pat negali būti vertinamos kaip pagrindas dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Juolab, kad kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir nuteistojo S. S. paaiškinimų, jo mažametį sūnų, gyvenantį (duomenys neskelbtini), faktiškai augino ir auklėjo ne pats nuteistasis, kuris buvo išvykęs dirbti į užsienį, vėliau gyveno Klaipėdos mieste, bet jo tėvai.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.