- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-03
- Bylos Nr.
- ee2A-396-267/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-00582-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- I. M.
- Atsakovas
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-789-496/2014 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atnaujinti terminą ieškiniui dėl jos atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu paduoti ir jos atleidimą pagal atsakovės (duomenys neskelbtini) 2014-01-17 įsakymą Nr. P-001 pripažinti neteisėtu bei priteisti ieškovei iš atsakovės 140 str. 1 d. numatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, prašė laikyti jos darbo sutartį nutrauktą teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti iš atsakovės 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad darbdavys psichologinio spaudimo būdu ją atleido iš darbo pagal DK 127 str. be jos prašymo, o vėliau privertė atbuline data pateikti pareiškimą. Taip pat nurodė, kad 2013 m. gruodžio 20 d. ji parašė prašymą atleisti iš darbo nuo gruodžio 20 dienos, jį padavė administratorei užregistruoti, administratorė, užregistravusi jos prašymą, šį prašymą padavė ieškovei ir ji šį prašymą išsinešė, turėjo jį su savimi ir atnešė darbdaviui tik sausio 14 dieną, kai, kaip nurodė ieškovė, „šis dokumentas nebeturėjo galios“. Taip pat nurodė, kad nuo 2013-12-20 iki 2014-01-16 ji sirgo, turėjo nedarbingumo lapelį. Ieškovė taip pat paaiškino, kad 2013 metų pabaigoje ji dėl klaidos 6 kartus kas mėnesį pervedė sau avansą iš sąskaitos, iš kurios neturėjo teisės pravesti avansą. Ji šią klaidą ketino ištaisyti iki 2013 metų pabaigos, be to, ieškovė 2013 metų vasarą, rugpjūčio mėnesį atostogavo, jai skubiai buvo reikalingi pinigai, todėl ji pasiskolino iš darbdavio sąskaitos 3000 Lt, buhalteriniuose dokumentuose įrašė „paskola“. Apie pasiskolintus pinigus ji informavo darbdavį 2013 metų rugsėjo mėnesį, grįžusi į darbą po atostogų, o darbdavys dėl paskolos neprieštaravo. Nurodė, kad dėl atsakovės veiksmų pablogėjo ieškovės sveikata, ji turėjo gydytis, po procedūrų labai blogai jautėsi ir neturėjo jėgų nueiti pas teisininką dėl dokumentų teismui suruošimo ir tik bandė su darbdaviu aiškintis situaciją.
Atsiliepimas
Atsakovė (duomenys neskelbtini) prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2013 metų lapkričio mėnesį buvo pastebėta, jog yra padaryta daug pinigų pervedimų į buhalterės I. M. sąskaitą, nuo 2013 m. sausio 7 d. šešis kartus buhalterė pervedė sau avansą iš sąskaitos, iš kurios avansas negali būti mokamas, be to, buhalterė 2013 m. rugpjūčio mėnesį pasiskolino iš darbdavio sąskaitos 3000 Lt, apie tokią paskolą I. M. darbdavio neinformavo. Nurodė, kad dėl buhalterės I. M. veiksmų buvo sušauktas 2013-12-12 valdybos posėdis, kuriame I. M. nedalyvavo. Valdybos nariai buvo šokiruoti ir sušaukė naują posėdį gruodžio 17 dieną, kurio metu buvo paprašyta I. M. pasiaiškinti. Ši pasiaiškino, kad skolinosi pinigus ir kad taip daryti yra galima. Valdyba apsvarstė, kad I. M. padarė šiurkštų pažeidimą, tačiau nenorėjo kenkti ieškovei, todėl leido jai, grąžinus paimtus pinigus, spręsti dėl išėjimo iš darbo savo noru, apsispręsti suteikė trijų dienų terminą. Atsakovė taip pat nurodė, kad jei ieškovė būtų pareiškusi, kad ji nenori išeiti iš darbo jos pačios pareiškimu, tai būtų sprendžiama dėl atleidimo pagal DK 235 str.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškovės I. M. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad advokato paslaugomis dėl atleidimo iš darbo ieškovė naudojosi nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 metų kovo pabaigos, ji 2014 m. sausio–kovo mėnesiais lankėsi pas darbdavį ir ikiteisminio tyrimo įstaigose, todėl pripažino, kad ieškovė tuo metu galėjo vaikščioti ir spręsti iškilusias problemas ir ji neįrodė svarbių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo kreiptis į teismą, ginčydama jos atleidimą iš darbo per įstatyme numatytą vieno mėnesio terminą. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl pripažino, kad ieškinio senaties terminą ieškovė praleido be svarbios priežasties, atsakovės prašymą dėl ieškinio senaties taikymo tenkino ir I. M. ieškinį atmetė.
Pasisakydamas dėl ginčo esmės teismas nurodė, kad ieškovė, parašiusi prašymą atleisti ją iš darbo ir jį pateikusi darbdavio administratorei 2013-12-20, tą pačią dieną išsinešė pareiškimą ir jį grąžino darbdaviui tik pasibaigus 14 dienų terminui, ieškovė darbdaviui nepateikė jokio rašto, kuriuo atšauktų savo pateiktą pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, o grąžindama atsakovei pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, ieškovė patvirtino savo norą išeiti iš darbo jos pačios prašymu. Be to, teismas nurodė, kad vėlesnis jos pareiškimas – 2014-01-17 dienos prašymas sudaryti komisiją dokumentų perdavimui, tik įrodo jos siekį būti atleistai iš darbo. Nors ieškovė akcentavo, kad ji buvo priversta parašyti prašymą atleisti ją iš darbo, teismas nustatė, kad 2014-01-17 dienos rašte ieškovė nurodė, jog valdybos pirmininkė nelaukė, kol ji parašys pareiškimą atleisti iš darbo, be to, ji prašymą rašė dalyvaujant jos advokatui, todėl teismas sprendė, kad esant šioms aplinkybėms jokia prievarta ieškovės atžvilgiu nėra įrodyta ir ji prašymą parašė laisva valia. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės žinojimas, jog ji yra pažeidusi darbo pareigas, per ilgą laiką pervedusi sau be jokio pagrindo dideles pinigų sumas, ir dėl šios priežasties gali būti atleista iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, negali būti vertinamas kaip prievarta parašyti prašymą atleisti iš darbo. Priešingai, teismas sprendė, kad pateikdama prašymą atleisti iš darbo ji siekė išvengti neigiamų pasekmių jos atžvilgiu ir tai buvo pačios ieškovės pasirinkimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Ieškovė I. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014 m. gruodžio 11 d. Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Apeliantė nurodo, kad ji pateikė įrodymus ir savo ieškinyje nurodė, kad 2014-12-19 pareiškimas atleisti iš darbo buvo išprovokuotas darbdavio ir jį ieškovė parašė prieš savo valią, visai neturėdama jokio noro nutraukti darbo sutartį. Atsakovė nekreipė dėmesio į ieškovės aiškinimus, kad ji nepažeidė (duomenys neskelbtini) papildomų (specialiųjų) lėšų naudojimo tvarkos, šios tvarkos 9 p. nedraudė savo darbuotojams paskolinti lėšas. Ieškovė nurodo, kad jai nebeleido vykdyti buhalterės pareigų, sudarė komisiją dokumentų perėmimui. Taip pat nurodo, kad faktiškai darbo vietoje dėl darbdavio psichologinio spaudimo ieškovė nebeturėjo galimybės vykdyti buhalterio funkcijų, jai nebuvo leidžiama vykdyti buhalterines operacijas ir ji buvo skubinama rašyti pareiškimą, kad nori išeiti iš darbo. 2013-12-20 ieškovės sveikata visai pašlijo ir gydytoja nebeleido dirbti, išdavė nedarbingumo lapelį. Nepaisant ligos, ieškovė buvo pirmininkės atakuojama išeiti iš darbo, rašyti pareiškimą, todėl, kai ieškovė sirgdama ir turėdama nedarbingumo lapelį 2013-12-20 pranešė darbdaviui apie savo ligą, jai buvo liepta „savo noru“ pareiškimą parašyti atbuline data, tai yra 2013-12-19, bet 2014-12-20 ieškovės neatleido, todėl ji pareiškimą atsiėmė ir išsinešė namo.Taip pat nurodo, kad kadangi ieškovės „prašymas“ atleisti iš darbo nuo gruodžio 20 d. pagal įstatymą per 14 darbo dienų neteko prasmės, ieškovė iš darbo nebuvo atleista iki 2014-01-13, tai 2014-01-14 darbdaviui primygtinai reikalaujant grąžinti atsiimtą prašymą, ieškovė jį grąžino kaip archyvinį dokumentą. Ieškovė teigia, kad pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui grįžo į darbą 2014-01-17, tačiau darbdavys neleido jai vykdyti savo darbinių funkcijų. Dėl savo sveikatos būklės ieškovė teigia jau nebeturėjusi stiprybės atsilaikyti psichologiniam spaudimui, pradėjo bijoti, kad gali būti sunaikinti svarbūs buhalteriai dokumentai, todėl oficialiai paprašė sudaryti galimybę jai tvarkingai perduoti dokumentaciją, nes sužinojo, kad 2014-01-10 valdybos posėdyje 5 klausimu buvo nuspręsta ieškovę atleisti iš darbo pagal DK 235 str. 2 d. 7 p. nuo sekančios dienos, kai pasibaigs ieškovės nedarbingumo lapelis. Perdavus dokumentus dienos pabaigoje ieškovė gavo darbdavio įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Ieškovės teigimu, DK 127 str. 1 d. ir 2 d. yra gana imperatyvios, todėl jei savo noru darbuotojas nori išeiti iš darbo ir nurodo konkrečią datą, nuo kurios norėtų būti atleistas, darbdavys gali atleisti tik nuo tos datos, joks įstatymas nedraudžia darbuotojui išeiti iš darbo savo noru ir ligos laikotarpiu. Apeliantė nurodo, kad darbdavys nepaisė ir to, kad 14 darbo dienų po pareiškimo įregistravimo pasibaigė 2014 m. sausio 13 d., o atsakovė ieškovę atleido 2014-01-17, kaip pagal prašymą atleisti savo noru. Ieškovės teigimu, įstatymas nenumato jokių aplinkybių, kuriomis remdamasis darbdavys galėtų sulaikyti darbuotoją darbe.Apeliantė taip pat teigia, kad jos ligos pobūdis ir sunkumas yra svarbi priežastis senaties terminui kreiptis į teismą dėl neteisėto ieškovės atleidimo iš darbo atnaujinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė (duomenys neskelbtini) prašo apeliantės I. M. apeliacinį skundą atmesti ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės prašymu taikė ieškinio senatį ir apeliantės ieškinį atmetė Lietuvos Respublikos CK 1.131 str. 1 d. įtvirtintu pagrindu, kadangi apeliantė ne kartą buvo susitikusi ir bendravo su atsakovės valdymo organų nariais, sveikatos būklė jai nesutrukdė 2014 m. kovo mėnesį kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių dėl išankstinės senatvės pensijos paskyrimo, apeliantė naudojosi profesionalaus teisininko–advokato, paslaugomis tiek darbo sutarties nutraukimo procese, tiek ikiteisminiame tyrime, todėl apeliantei buvo žinoma kokiu pagrindu, kokiomis aplinkybėmis remiantis bei per kokį terminą ji turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu bei kokios gresia teisinės pasekmės nesilaikius įstatymo nustatytos tvarkos ginčyti atleidimo iš darbo teisėtumą. Be to, pagal advokato pateiktą atstovavimo sutartį jam buvo suteikti įgaliojimai dalyvauti sprendžiant dėl apeliantės atleidimo iš darbo kylančiuose ginčuose visų procesinių teisių apimtyje, įskaitant atstovaujamosios vardu pateikti teismui ieškinį. Atsakovė nurodo, kad apeliantės teiginiai, neva buvo suvaržyta jos valia nutraukti darbo teisinius santykius atsakovės neteisėtais veiksmais, yra visiškai nepagrįsti, kiekvieną kartą grindžiami tik jos pačios vis skirtingais paaiškinimais, kurie turi būti vertinami atsižvelgiant į jos pačios pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodytas aplinkybes apie sąmoningą darbo sutarties nutraukimui turinčių esmės aplinkybių nutylėjimą, t. y. tyčinį darbdavio klaidinimą. Priešingai apeliantės paaiškinimams, atsakovė rašyti prašymą atleisti iš darbo apeliantės nevertė, tokių nurodymų jai nedavė, 2013 m. gruodžio 20 d. prašymą atleisti iš darbo atsakovei ji pateikė pasikonsultavusi su advokatu, prieš tai paaiškėjus DK 235 str. 2 d. 7 p. numatyto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo požymius turinčioms jos veikoms, dėl kurių Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje 2014 m. sausio 15 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-22-14, kuris nėra nutrauktas. Be to, prašymą atleisti iš darbo ji pateikė dalyvaujant advokatui, kas neginčijamai paneigia apeliantės nurodomą darbdavio, t. y. atsakovės, neteisėtą poveikį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, DK 300 straipsnio 1 dalies ir CK 127 straipsnio nuostatų taikymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir ieškinyje pirmosios instancijos teismui, į kuriuos skundžiamame sprendime detaliai ir motyvuotai atsakyta, tačiau naujų faktinių bei teisinių argumentų, o taip pat ir įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikia, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė pati priėmė sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu), ir kad atsakovė teisėtai šiuo pagrindu atleido ieškovę iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškovės ieškinį atmesti, todėl visų jų nekartoja. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Kelmės rajono apylinkės teismas apeliacine tvarka skundžiamame teismo sprendime konstatavo, jog ieškovė nepateikė jokių ieškovės atžvilgiu panaudotą spaudimą patvirtinančių įrodymų. Apeliantė, ginčydama teismo sprendimo pagrįstumą, kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-78/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė ir tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė CPK 12 ir 178 str. įtvirtintų taisyklių, nustatančių, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Jokių įrodymų, kurie būtų pagrindas abejoti byloje nustatyta ir įrodyta aplinkybe dėl ieškovės valios nutraukiant darbo sutartį DK 127 str. pagrindu byloje nėra.
DK 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Darbo sutarties nutraukimą gali inicijuoti tiek darbdavys, tiek darbuotojas. Darbuotojas šią savo teisę gali įgyvendinti, kreipdamasis į darbdavį dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu (DK 125 straipsnis), nutraukdamas darbo sutartį savo pareiškimu (DK 127 straipsnis) arba dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių (DK 128 straipsnis). Darbuotojas, siekdamas nutraukti darbo sutartį, privalo apie tokį savo ketinimą įspėti kitą šalį – darbdavį. Nutraukiant darbo sutartį DK 127 ir 128 straipsniuose nurodytais pagrindais lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu yra absoliuti, jei ji įgyvendinama laikantis įstatymo nustatytų įspėjimo terminų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog lemiamą reikšmę DK 127 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. A. Š. v. VšĮ „Šou lyga“, bylos Nr. 3K-3-493/2005). Kokia buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. UAB „Selteka“ bylos 3K-3-174/2013). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. UAB „Autosabina“, bylos Nr. 3K-3-586/2004).
Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) 2013-12-17 valdybos posėdyje buvo nutarta pasiūlyti buhalterei I. M. iki gruodžio 20 d. parašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru, padengti likusį įsiskolinimą ir perduoti bylas. Iš minėto posėdžio protokolo matyti, kad toks sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad buvo nustatyta, jog iš atsakovės neprojektinės sąskaitos lėšos buvo pervedamos į asmeninę buhalterės I. M. sąskaitą, nuo 2013 m. sausio mėn. iki liepos mėn. šešis kartus buvo pervedama po 1000 Lt avansą, iš viso 6000 Lt, kuris vėliau nebuvo išskaičiuotas iš darbo užmokesčio, taip pat, 2013 m. rugpjūčio mėn., būdama atostogose, buhalterė į savo asmeninę sąskaitą du kartus – 2000 Lt ir 1000 Lt, pervedė lėšas, nurodydama, kad lėšos pasiskolinamos. Nustatyta, kad iš viso iš sąskaitos buvo pervesti 9000 Lt. Visą sumą I. M. žadėjo grąžinti iki 2013-12-25, iki svarstymo dienos buvo grąžinta 7900 Lt. Ieškovė darbdaviui paaiškino, kad už maitinimo paslaugas pagal pateiktas sąskaitas buvo apmokėta grynais pinigais. Atsakovė dėl pastebėtų pavedimų sprendė atlikti finansinį auditą. Ieškovė darbdaviui 2013-12-20 pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo, kuriuo prašė atleisti ją iš darbo nuo 2013 m. gruodžio 20 d., tačiau nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. sausio 16 d. ieškovė sirgo. 2014 m. sausio 17 d. I. M. darbdaviui pateikė pareiškimą dėl dokumentų perdavimo, kuriuo prašė suteikti galimybę tvarkingai perduoti buhalterinės apskaitos ir kitus dokumentus, ta pačią dieną buvo pasirašytas Dokumentų perdavimo priėmimo aktas ir I. M. buvo atleista iš darbo (duomenys neskelbtini). Visos šios tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nustatytos aplinkybės leidžia teismui spręsti, kad ieškovės siekis nutraukti darbo sutartį buvo jos tikrosios valios pasekmė, atsižvelgus į darbe susidariusią situaciją dėl piniginių lėšų pervedimo, kurios pati ieškovė neginčijo. Atkreiptinas dėmesys, kad tai, ar ieškovė teisėtai persivedinėjo sau darbdavio lėšas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl iš esmės nėra reikšmingi apeliantės argumentai dėl jos, pasak apeliantės, teisėtų veiksmų, šioje byloje siekiama nustatyti, ar darbdavys darė neleistiną poveikį darbuotojui. Pažymėtina, kad atsakovės pasiūlymas išeiti iš darbo savo noru negali būti laikomas neleistino poveikio darymu, iš bylos duomenų matyti, kad tokiu būdu buvo siekiama taikiai išspręsti darbo ginčą. Nagrinėjamu atveju svarbi ta aplinkybė, kad 2013-12-20 pateikdama prašymą dėl atleidimo iš darbo, ieškovė jau buvo sudariusi atstovavimo sutartį su advokatu, byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė kartu su advokatu pateikė prašymą išeiti iš darbo, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad išeidama iš darbo savo noru ieškovė aiškiai suvokė savo veiksmus, suprato jų pasekmes ir iš esmės siekė sau naudingesnio rezultato. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė, vietoj to, kad skųstų, pasak jos, neteisėtus darbdavio veiksmus, po atleidimo iš darbo siekė susitaikyti su darbdaviu dėl baudžiamosios bylos, ieškinį dėl atleidimo iš darbo pateikė praėjus beveik pusei metų po atleidimo, kas tik įrodo ieškovės valios buvimą nutraukiant darbo sutartį pagal DK 127 straipsnį.
Ieškovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose argumentavo, kad ieškovės prašymas atleisti iš darbo nuo gruodžio 20 d. buvo nebegaliojantis, nes ieškovė iš darbo nebuvo atleista iki 2014-01-13. Pagal DK 127 str. 1 d. darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti vieno mėnesio. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju. Ieškovė yra teisi teigdama, kad įstatymas nedraudžia darbdaviui atleisti darbuotojo jo nedarbingumo laikotarpiu, kai to prašo pats darbuotojas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008), tačiau kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, įstatyme numatytas 14 dienų terminas yra nustatytas darbdavio naudai, kad per šį laikotarpį darbdavys galėtų susirasti kitą darbuotoją ir tik pasibaigus šiam laikotarpiui jis privalo atliesti darbuotoją. Pažymėtina, kad 14 darbo dienų terminas nuo 2013-12-20 prašymo padavimo baigėsi 2014-01-15, o ieškovė buvo atleista 2014-01-17. Nesant byloje jokių leistinų įrodymų, kad ieškovė per tris dienas būtų atšaukusi savo prašymą dėl atleidimo iš darbo, priešingai, visi jos veiksmai (pvz. prašymo atleisti iš darbo grąžinimas, 2014-01-17 prašymas leisti perduoti dokumentus) rodė jos siekį išeiti iš darbo, be to, ieškovė 2014-01-17 įsakyme Nr. P-001 dėl atleidimo iš darbo pasirašė, kad su įsakymu susipažino ir su juo sutinka, konstatuotina, kad ieškovė buvo pagrįstai 2014‑01‑17 atleista iš darbo (duomenys neskelbtini).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.). DK 300 str. numato, kad jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, jis turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos. Ieškovė į teismą kreipėsi 2014-07-11, t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams nuo dienos, kai sužinojo, jog yra atleista, t. y. 2014-01-17. Ieškovė nagrinėjamoje byloje teigė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. sunkios ligos. Byloje esantys ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės teiginius apie sunkią ligą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ši aplinkybė nesutrukdė ieškovei atvykti pas buvusį darbdavį, kreiptis į kitas institucijas, pvz. į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo, juo labiau kad ieškovė buvo sudariusi ir atstovavimo sutartį su advokatu. Ištyrus ir įvertinus bylos medžiagą nenustatyta, kad įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas praleistas dėl svarbių, objektyvių priežasčių, jog per nurodytą terminą ieškovė dėl sveikatos būklės ar kitų objektyvių priežasčių neturėjo galimybės ginti savo teisių, pareikšdama ieškinį. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, dėl ko ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad Kelmės rajono apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog šioje byloje ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.126 str. 2 d., 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 1 d., DK 27 str. 5 d., 300 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Kelmės rajono apylinkės teismas, todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymais pagristai ieškovės ieškinį atmetė, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pateikusi atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 173,76 Eur advokato pagalbai apmokėti. CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal teismui pateiktus rašytinius įrodymus, atsakovė sumokėjo 173,76 Eur advokatui A. K. už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) (135–136 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, taip pat į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas, atsakovei iš ieškovės priteisia 173,76 Eur bylinėjimosi išlaidas (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei (duomenys neskelbtini) (į. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 173,76 Eur (šimto septyniasdešimt trijų eurų 76 ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.