Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl šio sprendimo teisėtumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra suformuluota kitaip, tačiau jos turinys iš esmės nepakeistas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858?602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taigi, pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo procesinio pobūdžio prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl šio sprendimo teisėtumo. Pareiškėjas šį prašymą iš esmės grindė įsitikinimu, kad (1) išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas negalėtų pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, tokiu būdu pažeidžiant jo teisę būti išklausytam ir kitas susijusias teises; (2) kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas, pavojus gyvybei ir sveikatai.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, jog policijos pareigūnai siekė neteisėtais būdais atimti jo pinigus ir žemę (pvz., nepagrįstai kaltino, kad pareiškėjo kukurūzų laukuose vietomis auga ne laukinės kanapės, o paties pareiškėjo pasodintos kanapės; kažkas tyčia paleido pareiškėjo bulius, todėl jie padarė žalos gretimam medvilnės ūkiui; pareigūnai reikalavo mokėti pinigus už bylų nutraukimą), taip pat pareiškėjas patyrė priešiškumą iš aplinkinių dėl priklausymo kitai tautybei ((duomenys neskelbtini)); pareiškėjas bijo, kad, grįžus į kilmės valstybę, jį pasodins į kalėjimą ir atims iš jo visą turtą. Departamentas 2024 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 24S104842 priėmė šį pareiškėjo prašymą ir nusprendė nagrinėti jį iš esmės skubos tvarka, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar asmeniui gali būti suteiktas prieglobstis. Departamentas 2024 m. rugsėjo 18 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį, išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija, vertindama sąlygas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendžia, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimo panaikinti Sprendimą pagrįstumą: nenustatyta, kad egzistuoja kokios nors procesinės kliūtys tenkinti materialiuosius skundo reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą su tokiais reikalavimais; pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo (pvz., Departamentas išvis nesurinko kilmės valstybės informacijos ir jos nevertino, nebendradarbiavo su pareiškėju, neatsižvelgė į tai, kad prašymas suteikti prieglobstį yra grindžiamas konvencinėmis priežastimis – tautybe ir priklausymu socialinei grupei) ir nėra pagrindo pripažinti, jog šie skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pareiškėjo pateikti prima facie argumentai dėl ginčijamo administracinio sprendimo neteisėtumo šioje proceso stadijoje išsamiau nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl antrosios sąlygos egzistavimo, pažymi, kad pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (jis yra prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 20 d. prasme). Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju, pareiškėjui kiltų grėsmė būti persekiojamam ir pavojus jo sveikatai bei gyvybei, ir tik abstrakčiai nurodė, jog byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūras, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ėmėsi aktyvių veiksmų, vykdydama pareiškėjo išsiuntimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, negalima be abejonių teigti, jog pareiškėjo teiginiai, kad, jei Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis galbūt patirtų persekiojimą ir / ar kitokį netinkamą elgesį, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, jog tuo atveju, jei pareiškėjas būtų išsiųstas iš Lietuvos, būtų pažeistos ir kitos jo teisės (teisė duoti paaiškinimus, teisė būti išklausytam ir pan.). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas galėtų dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu ir kad pareiškėjui šioje byloje atstovauja advokatė, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjui yra teikiama būtent valstybės garantuojama teisinė pagalba.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija), 179 punktu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjas teikia teisines paslaugas, gavęs Migracijos departamento pavedimą: <...> 179.5. parengti ir pateikti teismui procesinius dokumentus, kai Migracijos departamentas gauna prieglobsčio prašytojo arba jo atstovo pagal įstatymą prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, susijusią su kreipimusi į teismą įgyvendinant įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 117 straipsnio 1 dalyje, 118 straipsnio 1 dalyje, 136 straipsnyje, 140 straipsnio 4 dalyje, 140⁸ straipsnio 9 dalyje ir 140²⁵ straipsnyje nustatytas teises; 179.6. atstovauti prieglobsčio prašytojo interesams Migracijos departamente ar teisme, kai Migracijos departamentas paskiria posėdį ar gauna teismo pranešimą apie planuojamą teismo posėdį. Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 180 punktą, teisinės paslaugos, nurodytos Aprašo 179.5 ir 179.6 punktuose, teikiamos tik prieglobsčio prašytojui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas. Teisinės paslaugos, nurodytos Aprašo 179.6 punkte, teikiamos tik prieglobsčio prašytojui asmeniškai dalyvaujant arba raštu teismui, o skundą nagrinėjant įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ IX1 skyriuje nustatyta tvarka – Migracijos departamentui pateikus jo arba jo atstovo pagal įstatymą prašymą, kad teismo posėdžiai vyktų prieglobsčio prašytojui nedalyvaujant. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga, jam siekiant įgyvendinti teisę vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 str. 1 d. 4 p.).

Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008). Remiantis ABTĮ 52 straipsnio 2 dalimi, proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimų.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., 2001 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 39594/98)). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą Š. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 37259/04)).

Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų; neatsižvelgiant į patirtį (spręsti, daryti išvadą)) negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia (be kita ko) žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimą Nideröst-Huber prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 18990/91)). Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamą ginčą, nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo pateiktus argumentus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, atsižvelgdama į tai, kad, pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, jis faktiškai negalės efektyviai įgyvendinti vienos iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas jo teisinės padėties (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ prasme) klausimas, kad pareiškėjas išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, jog jo interesus atstovautų profesionalus teisininkas, į tai, kad, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjui ši teisė bus užtikrinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-622-624/2018, 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4921-442/2020), be to, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjui, tikėtina, būtų išvengta sunkiai atitaisomos arba neatitaisomos didelės žalos padarymo, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, pareiškėjas skunde kitaip suformulavo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytus trūkumus, taip pat į tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti pritaikytos ir teismo iniciatyva (ABTĮ 70 str. 1 d.), bei į teismo pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.), pakoreguoja reikalavimo užtikrinimo priemonės formuluotę ir ją išdėsto taip – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nes jis išsamiai, visapusiškai neišnagrinėjo ir tinkamai nemotyvavo savo sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama, klausimas išsprendžiamas iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo S. A. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 24S211437 galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.