- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-27
- Bylos Nr.
- e2-376-881/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00224-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DOVYRA“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atmestas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DOVYRA“ nemokumo administratorės skundas dėl 2024 m. gruodžio 9 d. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „DOVYRA“ kreditorių susirinkimo nutarimo 7-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „DOVYRA“ iškelta nemokumo (restruktūrizavimo) byla. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi nutraukė restruktūrizavimo bylą ir iškėlė UAB „DOVYRA“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Insolvensa“. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. liepos 25 d.
Šalies argumentai
2. Bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „DOVYRA“ nemokumo administratorė UAB „Insolvensa“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti BUAB „DOVYRA“ 2024 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą ir klausimą perduoti iš naujo svarstyti kreditorių susirinkimui.
3. Skunde nurodoma, kad 2024 m. gruodžio 9 d. įvyko bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimas, kuriame 7-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo“ buvo siūloma tęsti bendrovės ūkinę komercinę veiklą iki atskiro kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo. Tokio nutarimo kreditorių susirinkimas nepriėmė. Nemokumo administratorė nurodė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, nemokumo administratorė ėmėsi veiksmų bendrovės ūkinės komercinės veiklos padėčiai stabilizuoti. Atsižvelgusi į veiklos tęstinumo naudą juridiniam asmeniui ir kreditoriams, nemokumo administratorė nusprendė vykdyti ūkinę komercinę veiklą iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Įvertinusi sudarytas lizingo sutartis su akcine bendrove (toliau – AB) Šiaulių bankas, nemokumo administratorė nutarė tęsti jų vykdymą, išskyrus vieną sutartį, kuri nebuvo naudinga bendrovei, ji buvo nutraukta ir automobilis buvo grąžintas AB Šiaulių bankui. Nemokumo administratorė pranešė apie sutarčių vykdymą elektros energijos pirkėjams. Paaiškino, kad BUAB „DOVYRA“ iki bankroto bylos iškėlimo vykdė šią ūkinę komercinę veiklą: didmeninę prekybą metalais ir metalo gaminiais (plieno vamzdžiai, rūšinis plienas, plieno lakštai), pramoniniu būdų izoliuotais vamzdžiais, komplektuojančiomis dalimis, statybinėmis medžiagomis; elektros energijos pardavimą; lauko inžinerinių tinklų montavimą. Nemokumo administratorė nusprendė, kad bendrovės ūkinė komercinė veikla bus tęsiama, išskyrus lauko inžinerinių tinklų montavimo veiklą. Nemokumo administratorė 2024 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkimui pateikė informaciją apie bendrovės vykdytos ūkinės komercinės veiklos rodiklius nuo 2024 m. liepos 25 d. iki 2024 m. lapkričio 19 d. Pajamos iš elektros energijos pardavimo veiklos buvo 20 110,36 Eur, o sąnaudos – 15 732,67 Eur, taigi, pasak nemokumo administratorės, ši veikla yra pelninga. Be to, bendrovė nuomoja turimas patalpas, transporto priemones ir įrengimus. Iš šios veiklos per nurodytą laikotarpį pajamos buvo 24 171 Eur, bendrosios ūkinės komercinės veiklos išlaidos – 19 698,66 Eur. Iš viso bendrovės pajamos buvo 58 380,92 Eur, o išlaidos – 35 431,33 Eur, taigi, bendrovės veikla buvo pelninga. Nemokumo administratorė kreditorių susirinkimui nurodė, kad tęsti ūkinę komercinę veiklą naudinga iki turto pardavimo proceso užbaigimo. Kreditorių susirinkime nemokumo administratorė teikė pasiūlymus dėl turto vertinimo ir pardavimo, tai akivaizdžiai parodo, kad administratorė nesiekia veiklos vykdyti neapibrėžtą laikotarpį. Bendrovė negali skubiai nutraukti elektros energijos teikimo veiklą, nes ji šiuo metu yra vienintelė galima elektros tiekėja klientams, kadangi turi reikiamą įrangą ir priemones elektros energijos teikimui Naujojoje Vilnioje, kur kitų tiekėjų nėra. Bendrovė šiuo metu turi 17 klientų, iš kurių 10 yra juridiniai asmenys ir 7 fiziniai asmenys. Staiga nutraukus elektros energijos tiekimą, galėtų kilti žala, kurią atlyginti tektų bendrovei. Bendrovės elektros energijos tiekimo veikla yra specifinė ir tuo aspektu, kad tai nėra elektros skirstymas ir (ar) perpardavimas. Bendrovė gauna aukštos įtampos elektrą (10 000 kilovoltų) ir ją transformuoja į 0,4 kilovatų įtampą bei perduoda abonentiniais tinklais. Bendrovės specifinio turto – transformatorinės, esančios (duomenys neskelbtini) pardavimas bus daug pelningesnis tuo atveju, jei turtas bus parduodamas kartu su galiojančiomis sutartimis su elektros energijos pirkėjais. Kreditorės Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) balsavo „už“ tolimesnį veiklos vykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Šiaulių apygardos teismas 2025 m. vasario 19 d. nutartimi atmetė BUAB „DOVYRA“ nemokumo administratorės skundą. Teismas priteisė suinteresuotam asmeniui AB Šiaulių bankui 410 Eur bylinėjimosi išlaidas iš BUAB „DOVYRA“ administravimui skirtų lėšų.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. gruodžio 9 d. įvyko BUAB „DOVYRA“ kreditorių susirinkimas. Iš susirinkimo protokolo teismas nustatė, kad patvirtinta kreditorių ir jų finansinių reikalavimų suma susirinkimo dieną sudarė 3 055 704,90 Eur. Kreditorių susirinkime dalyvavo 85,47 proc. balsų turintys kreditoriai, kurių patvirtintų finansinių reikalavimų suma –2 611 711,78 Eur. 7-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo“, kuriuo buvo siūloma tęsti bendrovės ūkinę komercinę veiklą iki atskiro kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo, „už“ balsavo 22,20 proc., o „prieš“ – 77,80 proc. kreditorių. Nemokumo administratorė ginčijo šį kreditorių susirinkimo nutarimą materialiuoju (turinio) aspektu.
6. Teismas pažymėjo, kad nors nutartis dėl bendrovės likvidavimo bankroto byloje dar nepriimta ir tokio prašymo nemokumo administratorė teismui nepateikė, tačiau pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 83 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį likviduoti juridinį asmenį dėl bankroto praėjus trims mėnesiams nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos. Kadangi kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 16 d., BUAB „DOVYRA“ netrukus įgys likviduojamo juridinio asmens statusą.
7. Įvertinęs nemokumo administratorės skundo argumentus dėl ūkinės komercinės veiklos naudingumo, teismas juos pripažino nepagrįstais. Iš nemokumo administratorės pateiktos ataskaitos kreditorių susirinkimui teismas nustatė, kad per tris mėnesius bendrovė iš vykdomos veiklos gavo šias pajamas: 859,56 Eur iš prekybos; 15 411,36 Eur už elektros energijos pardavimą; 24 171 Eur už patalpų ir technikos nuomą; iš viso 40 441,92 Eur. Prie gautų pajamų buvo nurodytas ir debitorinių skolų susigrąžinimas už elektros energiją – 4 699 Eur, taip pat 13 240 Eur debitorinių skolų susigrąžinimas. Anot teismo, nurodytos sumos negali būti vertinamos kaip pajamos, gautos iš ūkinės komercinės veiklos vykdymo. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad per tris mėnesius bendrovė patyrė šias sąnaudas: 15 732,67 Eur elektros energijos pirkimas ir 19 698,66 Eur kitos bendrosios išlaidos, iš viso 35 431,33 Eur. Įvertinęs pajamų ir sąnaudų santykį, teismas nurodė, kad per tris mėnesius bendrovė gavo 5 010,59 Eur pelną, t. y. apie 1 670,96 Eur per mėnesį. Nemokumo administratorė siūlė tęsti bendrovės veiklą, susijusią tik su didmenine prekyba ir metalo gaminiais bei elektros energijos pardavimu, todėl pagal nemokumo administratorės pateiktą atskaitą, per tris mėnesius bendrovė sugeneravo 859,56 Eur pajamas iš prekybos ir 15 411,36 Eur iš elektros energijos pardavimo, iš viso 16 270,92 Eur. Išlaidos, susijusios su energijos pirkimu – 15 732,67 Eur. Taigi, bendrovė iš vykdomos veiklos sugeneravo 538,25 Eur pajamas per tris mėnesius, t. y. apie 180 Eur pajamų per mėnesį.
8. Iš nemokumo administratorės kreditorių susirinkimui pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad nemokumo administratorė siūlė nustatyti jai mėnesinį atlyginimą už ūkinės komercinės veiklos organizavimą ir vykdymą, kuris sudarytų 3 500 Eur/mėn. nuo 2024 m. liepos 25 d. iki veiklos nutraukimo dienos. Teismas nurodė, kad ši suma viršytų bendrovės gaunamas pajamas iš vykdomos veiklos. Pažymėjo, kad veiklos vykdymui gali reikėti darbuotojų, kurių šiuo metu bendrovėje nėra nei vieno, nes, atsižvelgiant į veiklos specifiką (pavyzdžiui, elektros energijos pardavimas), nemokumo administratorės įgalioto asmens kompetencijos gali neužtekti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal nemokumo administratorės pateiktą ataskaitą, teismo patvirtintą 16 500 Eur pradinę administravimo lėšų sąmatą iki pirmojo kreditorių susirinkimo, nemokumo administratorė jau panaudojo: pašto išlaidoms – 346,37 Eur, pirmojo kreditorių susirinkimo organizavimo išlaidoms – 50 Eur, ūkinei komercinei veiklai – 16 103,63 Eur.
9. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog bendrovės vykdomos veiklos rezultatas mažintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą labiau nei ūkinei komercinei veiklai naudojamo turto pardavimas ar perdavimas šio įstatymo nustatyta tvarka. Nors nemokumo administratorė nurodė, kad elektros energijos pardavimas yra reikšmingas elektros energijos pirkėjams, nes bendrovė yra vienintelis elektros pardavėjas šiems klientams, teismas pažymėjo, kad elektros energijos vartotojų problemos negali būti sprendžiamos bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių sąskaita.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. BUAB „DOVYRA“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Insolvensa“, atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – BUAB „DOVYRA“ skundą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Nemokumo administratorė 2024 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkimui nurodė, kad tęsti bendrovės ūkinę komercinę veiklą naudinga iki turto pardavimo proceso užbaigimo. Pagal 2024 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus, nemokumo administratorė su turto vertintoja UAB „Verslavita“ pasirašė šias sutartis: 2025 m. sausio 7 d. vertinimo sutartį Nr. N-25-002, kuria siekiama įvertinti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini); 2025 m. sausio 7 d. vertinimo sutartį Nr. VN-25-003, kuria siekiama įvertinti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Nemokumo administratorė nurodo, kad atlikus turto vertinimą, bus šaukiamas kreditorių susirinkimas dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad nemokumo administratorė siekia ūkinę komercinę veiklą vykdyti neapibrėžtą laiko tarpą.
10.2. Nemokumo administratorė nesutinka, kad debitorinių skolų susigrąžinimas nėra laikomas ūkinės komercinės veiklos pajamomis. Šių lėšų gavimas sietinas su tolimesniu veiklos tęstinumu po bankroto bylos iškėlimo, kadangi lėšos, atgautos iš debitorių, susidarė bendrovei vykdant veiklą. Šios lėšos buvo panaudotos veiklos vykdymui. Apskųsta nutartimi pripažinta, kad bendrovės vykdoma ūkinė komercinė veikla yra pelninga, tačiau teismas neįtraukė susigrąžintų debitorinių skolų į gautas pajamas.
10.3. Ūkinės komercinės veiklos vykdymas bendrovei yra naudingas, nes iš jos gautomis pajamomis galima padengti ne tik veiklos sąnaudas, bet ir administravimo išlaidas, todėl turto realizavimo atveju didžioji dalis gautų piniginių lėšų bus nukreiptos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Bendrovei nebetęsiant veiklos, ji nebegeneruos pajamų, bendrovės turto priežiūros ir saugojimo kaštai galės būti padengti tik iš lėšų, gautų realizavus bendrovės turtą, administravimo išlaidos bus dengiamos tik realizavus turtą, todėl visos būtinos paslaugos turės būti teikiamos avansu, kas iš esmės apsunkins paslaugų tiekėjų suradimą.
10.4. Teismo motyvas, kad nemokumo administratorės atlyginimas viršys bendrovės pajamas, gautas iš ūkinės komercinės veiklos vykdymo, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog bendrovės ūkinė komercinė veikla yra nenaudinga. Nemokumo administratorės pasiūlytas atlygis už veiklos organizavimą (3 500 Eur/mėn.) nebuvo patvirtintas kreditorių susirinkime, be to, kreditoriai turi teisę siūlyti kitokį nemokumo administratorės atlyginimo dydį.
Atsiliepimas
10.5. Nemokumo administratorė nesutinka, kad suinteresuotam asmeniui AB Šiaulių bankui būtų priteistos 410 Eur bylinėjimosi išlaidos iš bendrovės administravimui skirtų lėšų. Suinteresuotas asmuo turėjo teisę, bet ne pareigą teikti atsiliepimą į nemokumo administratorės skundą. Tokių išlaidų atlyginimo nereglamentuoja JANĮ. Nemokumo administratorė kelia klausimą, kas turėtų kompensuoti bendrovės bylinėjimosi išlaidas skundo tenkinimo atveju. Anot administratorės, susidaro lygiateisiškumo principą pažeidžianti situacija, kai kreditorė gali iš bankrutuojančios bendrovės administravimui skirtų lėšų prašyti kompensuoti bylinėjimosi išlaidas, tačiau bankrutuojanti bendrovė to daryti negali, nes nėra aišku, kas turėtų tokias teisines išlaidas kompensuoti.
11. Suinteresuotas asmuo (kreditorė) AB Šiaulių bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. JANĮ 63 straipsnio 1 dalis numato, kad juridinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik tuo atveju, jeigu tos veiklos rezultatas mažintų kreditorių reikalavimų sumą labiau nei tai ūkinei komercinei veiklai naudojamo turto pardavimas. Sprendimą dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo priima kreditorių susirinkimas. Šiuo atveju kreditorių susirinkimas nutarė bendrovės veiklos nevykdyti, todėl nemokumo administratorė turėtų ne vilkinti bankroto procesą, o vykdyti kreditorių susirinkimo nutarimą.
11.2. Bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymas kreditoriams nebuvo naudingas ir pelningas, nes gautos pajamos buvo 16 270,92 Eur, išlaidos – 16 103,63 Eur, tokiu būdu bendrovė nesugeneravo pajamų kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui. Kreditorių susirinkimui patvirtinus 3 500 Eur/mėn. nemokumo administratorės atlyginimą už veiklos vykdymą, tolimesnis veiklos vykdymas neatsipirktų ir būtų nuostolingas, o nuostoliai turėtų būti dengiami kreditorių sąskaita.
11.3. Suinteresuotas asmuo BUAB „DOVYRA“ veiklą finansuoja nuo 2020 metų, bankui nuolatos teikiami bendrovės finansinės apskaitos dokumentai, todėl suinteresuotas asmuo turi galimybę įvertinti bendrovės finansinę padėtį. Tuo atveju, jeigu bankas galėtų prognozuoti nors menkiausią galimybę, kad bendrovė bus pajėgi sugeneruoti pajamas, kurių užtektų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui, bankas neprieštarautų bendrovės veiklos tęsimui. Tačiau šiuo atveju nėra perspektyvų bendrovei uždirbti pajamas, o veiklos tęsimas būtų tik bankroto proceso vilkinimas, kuris būtų naudingas nemokumo administratorei, bet ne kreditoriams.
11.4. Nemokumo administratorės nurodyti būsimi nekilnojamojo turto vertinimai nėra didelės apimties, nes vertinami tik trys nekilnojamojo turto objektai, todėl vertinimo išvados turi būti pateiktos artimiausiu laiku. Dėl to spręsti klausimus dėl veiklos vykdymo ir papildomų darbuotojų įdarbinimo iki tol, kol bus atlikti nurodyti turto vertinimai, nėra tikslinga, nes gavus turto vertinimo išvadas per trumpiausius terminus turės būti vykdomas turto pardavimas.
11.5. Kritiškai vertinamas skundo argumentas, kad transformatorinės pardavimas bendrovei bus daug pelningesnis ir naudingesnis, jei šis turtas bus parduodamas kartu su galiojančiomis sutartimis su elektros energijos tiekimo sutartimis. Nei kreditoriams, nei teismui nemokumo administratorė nėra pateikusi elektros energijos pardavimo sutarčių, todėl negalima įvertinti nei tokių sutarčių egzistavimo, nei iš jų gaunamų pajamų.
11.6. Nemokumo administratorės argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįsti. Suinteresuotam asmeniui, kaip didžiausiam BUAB „DOVYRA“ kreditoriui, bylos baigtis yra reikšminga, todėl jis turėjo teisę pareikšti poziciją dėl nemokumo administratorės skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas BUAB „DOVYRA“ skundas dėl BUAB „DOVYRA“ 2024 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimt nutarimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2023 m. sausio 23 d. nutartimi iškėlė BUAB „DOVYRA“ restruktūrizavimo bylą. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi nutraukė restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Insolvensa“. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. liepos 25 d.
15. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2024 m. gruodžio 9 d. įvyko BUAB „DOVYRA“ kreditorių susirinkimas, kuriame buvo svarstomi ir priimti 9 nutarimai: 1) kreditorių susirinkimo darbo reglamento nustatymas; 2) kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimai; 3) dėl kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarkos patvirtinimo; 4) dėl balsavimo elektroninėmis priemonėmis kreditorių susirinkime tvarkos nustatymo; 5) dėl informacijos apie nemokumo procesą ir juridinio asmens finansinę būklę, taip pat nemokumo proceso administravimo išlaidų pagrindimo, dokumentų teikimo kreditoriams tvarkos nustatymo; 6) dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo ir atlyginimo administratoriui nustatymo; 7) dėl ūkinės komercinės veiklos tęsimo; 8) dėl turto vertinimo; 9) dėl turto pardavimo.
16. Iš 2024 m. gruodžio 9 d. BUAB „DOVYRA“ kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 nustatyta, kad kreditorių susirinkime dalyvavo kreditoriai, kurių bendra teismo patvirtintų finansinių reikalavimų suma – 2 611 711,78 Eur, t. y. 85,47 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. 7-uoju darbotvarkės klausimu BUAB „DOVYRA“ nemokumo administratorė pateikė projektą, kuriuo siūlė tęsti bendrovės ūkinę komercinę veiklą iki atskiro kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo. „Už“ balsavo 22,20 proc. kreditorių, „prieš“ – 77,80 proc. kreditorių, taigi, nemokumo administratorės pasiūlymas buvo nepriimtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorė AB Šiaulių bankas, kurios teismo patvirtintas finansinis reikalavimas – 1 903 931,06 Eur (62,307 proc. balsų) balsavimo biuletenyje pateikė pastabas, jog pagal nemokumo administratorės pateiktą ūkinės komercinės veiklos vykdymo ataskaitą, bendrovės veikla yra nuostolinga, be to, ūkinės komercinės veiklos tęsimas, nevykdant likvidavimo procedūrų, nepagrįstai užtęs bankroto procesą ir nebus naudingas kreditoriams.
17. BUAB „DOVYRA“ nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti 2024 m. gruodžio 9 d. įvykusio bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 7-uoju darbotvarkės klausimu.
18. Pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi nemokumo administratorės skundą atmetė. Nemokumo administratorė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – nemokumo administratorės skundą tenkinti.
19. Pagal JANĮ 55 straipsnio 4 dalį, teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant JANĮ nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Taigi, kreditorių susirinkimo sprendimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. 1) dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio sprendimo turinį, arba 2) dėl materialinių aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančio juridinio asmens interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-577/2023).
Žemesnės instancijos teismas
20. Pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, priimant ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą 7-uoju darbotvarkės klausimu, t. y. kad būtų buvusi pažeista kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarka. Atskirajame skunde taip pat nėra nurodyta argumentų, kurie būtų siejami su kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad procedūrinių pažeidimų, susijusių su skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priėmimu, nepadaryta, todėl šio klausimo neanalizuoja ir plačiau nepasisako, o skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą įvertina materialiuoju (turinio) aspektu.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo bankrutuojančios bendrovės ūkinės komercinės veiklos tęstinumo klausimu
21. BUAB „DOVYRA“ nemokumo administratorė, nesutikdama su apskųstos nutarties išvadomis, atskirajame skunde nurodė šiuos esminius argumentus: 1) kreditorių susirinkimui bankrutuojančios bendrovės ūkinę komercinę veiklą buvo siūloma vykdyti iki turto pardavimo proceso užbaigimo, kuris įvyks netrukus, nes bendrovė jau sudarė sutartis su turto vertintoju; 2) debitorinių skolų susigrąžinimas sietinas su tolimesniu veiklos tęstinumu po bankroto bylos iškėlimo, kadangi lėšos, susigrąžintos iš debitorių, susidarė bendrovei vykdant veiklą; 3) bendrovei nebetęsiant veiklos, ji nebegeneruos pajamų, bendrovės turto priežiūros ir saugojimo kaštai, administravimo išlaidos bei kreditorių finansiniai reikalavimai bus padengti tik iš turto realizavimo metu gautų lėšų. Apeliacinės instancijos teismas su atskirojo skundo argumentais nesutinka dėl toliau nurodytų motyvų.
22. JANĮ 44 straipsnyje nustatytos bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo teisės. Šioje JANĮ normoje kreditorių susirinkimui pavedama spręsti esminius su bankrutavusios bendrovės veikla susijusius klausimus: administratoriaus veiklos kontrolę, bankrutavusios bendrovės ūkinę komercinę veiklą, bendrovės likvidavimą, parduodamo turto vertinimo tvarkos ir pardavimo kainos tvirtinimą ir kita. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutavusios bendrovės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad BUAB „DOVYRA“ nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kuris yra nuomojamas, taip pat transformatorinė, su kuria bendrovė vykdo elektros energijos tiekimą septyniolikai klientų. Nemokumo administratorė pateikė kreditorių susirinkimui duomenis, kad BUAB „DOVYRA“ vykdant ūkinę komercinę veiklą nuo 2024 m. liepos 25 d. iki 2024 m. lapkričio 19 d. buvo gautos 58 380,92 Eur pajamos, kurias sudarė prekyba (859,56 Eur), elektros energijos pardavimas (15 411,36 Eur), debitorinių skolų susigrąžinimas už elektrą (4 699 Eur), debitorinių skolų susigrąžinimas (13 240 Eur), technikos ir patalpų nuoma (24 171 Eur). Nemokumo administratorės pateiktais duomenimis, per nurodytą laikotarpį bankrutuojanti bendrovė patyrė 35 431,33 Eur sąnaudas, kurias sudarė elektros pirkimas (15 732,67 Eur), kitos bendrosios išlaidos (19 698,66 Eur).
24. Pagal JANĮ 2 straipsnio 21 punktą, ūkinė komercinė veikla – tai gamybinė, prekybinė, finansinė, profesinė veikla, kurią vykdant siekiama gauti pajamų bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti ir atsiskaityti su kreditoriais. Remiantis JANĮ 63 straipsnio 1 dalimi, juridinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik tuo atveju, jeigu tos veiklos rezultatas mažintų kreditorių reikalavimų sumą labiau nei ūkinei komercinei veiklai naudojamo turto pardavimas ar perdavimas šio įstatymo nustatyta tvarka. Sprendimą dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo priima kreditorių susirinkimas (JANĮ 63 straipsnio 2 dalis).
25. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad lingvistinis bei loginis JANĮ 63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimas sudaro pagrindą išvadai, jog sprendimas tęsti bankrutuojančio juridinio asmens ūkinę komercinę veiklą turi būti pagrįstas tuo, kad nurodytos veiklos vykdymas šio asmens kreditoriams bus naudingesnis nei įprastinė kreditorių finansinių reikalavimų bankroto procese tenkinimo praktika – bendrovei priklausančio turto pardavimas ar perdavimas, o tokį pagrindimą turėtų pateikti nemokumo administratorius. Tai, kad JANĮ 63 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimą dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo priima kreditorių susirinkimas, nesudaro pagrindo manyti, kad kreditorių susirinkimui priimant nurodytą sprendimą siūlymas tęsti bankrutuojančio juridinio asmens ūkinę komercinę veiklą neturėtų būti pagrįstas pirmiau nurodytu įvertinimu dėl veiklos vykdymo didesnės naudos kreditoriams nei atsiskaitymas su jais kitais įstatyme nustatytais būdais. Kadangi nemokumo administratorius disponuoja bankrutuojančios bendrovės turtu ir informacija apie jos veiklą, finansiniais duomenimis, be to, bankroto procese atstovauja ne tik bankrutuojančios bendrovės, bet ir jos kreditorių interesus (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas), būtent jis gali ir turi objektyviai įvertinti, ar bendrovės ūkinės komercinės veiklos tęsimas bendrovės kreditoriams būtų labiau naudingas nei bendrovės turto pardavimas ar perdavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1712-553/2020).
26. JANĮ nėra išvardyta konkrečių duomenų, kuriuos nemokumo administratorius turėtų pateikti kreditorių susirinkimui, sprendžiančiam dėl bankrutuojančio juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo. Tačiau įstatyme aiškiai nurodyta, kad juridinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik tuo atveju, jeigu tos veiklos rezultatas mažintų kreditorių reikalavimų sumą labiau nei ūkinei komercinei veiklai naudojamo turto pardavimas ar perdavimas šio įstatymo nustatyta tvarka. Tokį pagrindimą turi pateikti nemokumo administratorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1308-881/2022).
27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju bankrutuojančios bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymas nėra naudingesnis bendrovei ir kreditoriams. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, debitorinių skolų susigrąžinimas (4 699 Eur ir 13 240 Eur sumos) negali būti vertinamos kaip pajamos, gautos iš ūkinės komercinės veiklos.
28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad debitoriniai įsiskolinimai apibrėžiami kaip rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023). Debitoriniai įsiskolinimai nelaikomi realiu bendrovės turtu, kadangi nėra žinomos skolų susigrąžinimo galimybės, skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje nėra dažnas; laikomasi pozicijos, kad šis turtas (debitorinės skolos) turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020; 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-921-781/2021; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024).
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skolų iš debitorių atgavimas negali būti laikomas ūkine komercine veikla. Tai yra tik laikinas mokumo problemų sprendimo būdas ir galimybė stabilizuoti finansinę padėtį. Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas, vertindamas BUAB „DOVYRA“ nemokumo administratorės pateiktus duomenis apie ūkinės komercinės veiklos rezultatus, visiškai pagrįstai eliminavo sumas, gautas iš debitorinių skolų susigrąžinimo. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju galimos bankrutuojančios bendrovės pajamos per tris mėnesius buvo 859,56 Eur iš prekybos ir 15 411,36 Eur iš elektros energijos pardavimo, iš viso – 16 270,92 Eur. Išlaidos, susijusios su energijos pirkimu – 15 732,67 Eur. Tokiu būdu bendrovė uždirbo 538,25 Eur pajamas per tris mėnesius, t. y. apie 180 Eur per vieną mėnesį.
30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad BUAB „DOVYRA“ vykdoma ūkinė komercinė veikla nėra rezultatyvi, reikalauja pakankamai didelių sąnaudų ir nėra laikytina pelninga. Nors nemokumo administratorė nurodė, kad ūkinę komercinę veiklą buvo siūloma vykdyti iki turto pardavimo proceso užbaigimo, kuris įvyks netrukus, tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nepriklausomai nuo trukmės, nerezultatyvi ūkinė komercinė veikla nei trumpuoju, nei ilguoju periodu nebus naudinga nei bankrutuojančiai bendrovei, nei kreditoriams. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo pritarti atskirojo skundo argumentams, kad bendrovei nebetęsiant veiklos, bendrovės turto priežiūros ir saugojimo kaštai, administravimo išlaidos bei kreditorių finansiniai reikalavimai bus padengti tik iš turto realizavimo metu gautų lėšų. Kaip minėta, atsižvelgiant į vykdytos ūkinės komercinės veiklos rezultatą, abejotina, kad BUAB „DOVYRA“ vykdoma ūkinė komercinė veikla esmingai prisidės prie bendrovės turto priežiūros ir saugojimo kaštų, administravimo išlaidų bei kreditorių finansinių reikalavimų padengimo.
31. Nemokumo administratorė išsakė argumentus, kad vienos iš ūkinės komercinės veiklos rūšių – elektros energijos tiekimo – nutraukimas neigiamai atsilieps bankrutuojančiai bendrovei, kadangi nutraukus tiekimą, klientai patirs žalą, kurią vėliau gali mėginti išsireikalauti teismine tvarka. Be to, anot administratorės, bankrutuojančiai bendrovei priklausančios elektros transformatorinės realizavimas bus pelningesnis, jei transformatorinė bus parduodama kartu su galiojančiomis sutartimis. Šių atskirojo skundo argumentų kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su AB Šiaulių banko atsiliepimo argumentu, kad teismui nemokumo administratorė nepateikė elektros energijos pardavimo sutarčių, todėl negalima įvertinti nei tokių sutarčių egzistavimo, nei iš jų gaunamų pajamų, nei jų sąlygų. Kaip jau buvo minėta, JANĮ aiškiai nurodyta, kad juridinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik tuo atveju, jeigu tos veiklos rezultatas mažintų kreditorių reikalavimų sumą labiau nei ūkinei komercinei veiklai naudojamo turto pardavimas ar perdavimas šio įstatymo nustatyta tvarka. Tokį pagrindimą turi pateikti nemokumo administratorius (CPK 178 straipsnis), o nagrinėjamu atveju jis nepateiktas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui.
32. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, įprastinė kreditorių finansinių reikalavimų bankroto procese tenkinimo praktika – bendrovei priklausančio turto pardavimas ar perdavimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pripažinus, kad BUAB „DOVYRA“ vykdoma ūkinė komercinė veikla nėra rezultatyvi, operatyvus bankrutuojančiai bendrovei priklausančio turto, įskaitant ir elektros transformatorinę, realizavimas, galėtų padėti išvengti nemokumo administratorės skunde nurodytų neigiamų padarinių bendrovei. Viena vertus, nemokumo administratorė procesiniuose dokumentuose pripažino, kad Naujojoje Vilnioje kitų elektros energijos tiekėjų nėra, dėl šios priežasties BUAB „DOVYRA“ klientai turėtų būti suinteresuoti tęsti elektros energijos tiekimo sutartis, nepriklausomai nuo to, kas nuosavybės teise valdys transformatorinę. Kita vertus, teismo vertinimu, operatyvus turto (transformatorinės) realizavimas ne tik užtikrins paslaugų tęstinumą, bet ir apsaugos bendrovę nuo nemokumo administratorės nurodytų teisminių ginčų dėl galimo žalos atlyginimo.
33. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios bendrovės turto, tuo pačiu metu bendrovei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios bendrovės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, tam tikram laikui stabdomi atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai bendrovei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat bendrovės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi, vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Be to, vienas iš esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios bendrovės turto kuo operatyviau ir kiek įmanoma daugiau patenkinti patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2015).
34. Apibendrinęs tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju matyti, jog nemokumo administratorė iš esmės siekia tęsti bendrovės veiklą, ignoruodama faktą, jog bendrovė yra bankrutuojanti. Viena vertus, bankrutuojančios bendrovės kreditoriai balsų dauguma apsisprendė nebetęsti bendrovės ūkinės komercinės veiklos (JANĮ 63 straipsnio 2 dalis), kita vertus, nemokumo administratorė nepagrindė, kad tolimesnis ūkinės komercinės veiklos vykdymas bus naudingesnis tiek kreditoriams, tiek pačiai bendrovei. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nemokumo administratorės skundą dėl 2024 m. gruodžio 9 d. BUAB „DOVYRA“ kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Atskirajame skunde BUAB „DOVYRA“ nemokumo administratorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų priteisimu suinteresuotam asmeniui AB Šiaulių bankui, kuris, anot administratorės, turėjo teisę, bet ne pareigą teikti atsiliepimą į nemokumo administratorės skundą. Administratorės teigimu, tokių išlaidų atlyginimo nereglamentuoja JANĮ, o toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą.
37. Pagal bendrąją taisyklę ir CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
38. CPK 93 straipsnio 1–2 dalyse yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Taigi, bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).
39. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisinės prigimties, yra išaiškinęs, kad reikalavimas dėl bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinio institutui ar kitam procesiniam dokumentui (pareiškimui arba skundui), kuriuo inicijuojamas civilinės bylos iškėlimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-231/2014). Toks procesinis dokumentas (skundas) su jame suformuluotais materialiaisiais teisiniais reikalavimais yra nagrinėjamas teisme prie bankroto bylos, išskiriant jį į savarankišką civilinę bylą. Atitinkamai ir atsiliepimas į skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo teisme įvertinimo laikytinas atsiliepimu į ieškinį ar kitą analogiško turinio dokumentą, pagal kurį buvo pradėta civilinė byla (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 142 straipsnis). Tokios praktikos ir toliau nuosekliai laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimamose bylose dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų už skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo ir atsiliepimo į tokį skundą parengimą atlyginimo klausimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1019-1120/2021; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-450/2021; 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-553/2021; 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1157-450/2021; 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-934/2023; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1120-467/2023).
40. Nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorė pateikė skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė nemokumo administratorės skundą. Savo ruožtu kreditorė AB Šiaulių bankas pirmosios instancijos teisme pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo siekė priešingo, nei nemokumo administratorė, materialinio teisinio rezultato, t. y. kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas nebūtų panaikintas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kreditorei AB Šiaulių bankui palankų teismo procesinį sprendimą, pastaroji laikytina bylą laimėjusia šalimi ir įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).
41. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą procesinį sprendimą. Priešingai, kreditorei AB Šiaulių bankui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis atitinka būtinumo, protingumo, teisingumo, sąžiningumo reikalavimus ir nėra pagrindo jį laikyti neproporcingu ar pažeidžiančiu bankrutuojančios bendrovės interesus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.