Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2023 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas be užstato laiduotojos L. V. atsakomybei vienerių metų terminui.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, 72 straipsnio 5 dalimi, R. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 1 d.; turto konfiskavimas, iš R. V. išieškant transporto priemonės ,,Škoda“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) piniginės vertės dalį atitinkančią sumą – 7 000 Eur (septynis tūkstančius eurų).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pripažinus jį padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pasireiškusią tuo, kad jis 2023 m. sausio 29 d., apie 19.46 val., Vilniaus rajone, Molėtų plente, ties Nemenčinėlės kaimu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Škoda Kodiaq“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,28 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.2. Be to, prokurorės manymu, teismas pagrįstai nusprendė išieškoti R. V. vairuotos transporto priemonės vertės dalį. Skunde dėstomos aplinkybės jau išsakytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir teismas jas vertino, be to, šios aplinkybės egzistavo ir iki nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju tokia apimtimi paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra būtina tam, kad asmuo suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pasekmes ir tai jį atgrasytų nusikalsti pakartotinai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. V. BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę bei nustatydamas jos dydį, taip pat taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir išieškodamas dalį konfiskuotinos transporto priemonės vertės, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo

6. Baudžiamojo poveikio priemonių rūšys išdėstytos BK 67 straipsnio 2 dalyje. Viena iš jų yra uždraudimas naudotis specialia teise (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šios baudžiamojo poveikio priemonės turinys ir sąlygos detalizuoti BK 68 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Pagal BPK 305 straipsnio 4 dalį, nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai arba duomenys apie suėjusį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Jeigu nutraukiant baudžiamąją bylą skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes (jei toks įvykis būtų), asmens kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus. Be to, baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), taisomai veikti asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-25-489/2017, 2K-7-144-628/2018).

7. Asmuo, kuriam byla nutraukta – R. V. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jam dvejų metų baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, terminą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

8. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 4 dalies reikalavimų, skirdamas R. V. BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, išdėstė jos skyrimo ir termino nustatymo motyvus. Teismas įvertino tai, kad R. V. padarė nusikalstamą veiką naudodamasis transporto priemone, atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau nei administracine, nei baudžiamąja tvarka nebuvo baustas už vairavimą neblaiviam, tačiau nagrinėjamo įvykio metu jam nustatytas girtumo laipsnis ženkliai viršijo 1,51 promilės ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė už vairavimą išgėrus, t. y. kad jam nustatytas 2,28 promilių girtumas. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir kaltinamojo padarytos veikos aplinkybes, t. y. kad jis vairavo automobilį itin judriu ir intensyviu eismu pasižyminčiu magistraliniu keliu Vilnius-Molėtai-Utena (A14), tamsiu paros metu, kai matomumas mažesnis, bei neblaivus nuvažiavo beveik 90 km atstumą. Šioje dalyje teismas pagrįstai rėmėsi ir paties kaltinamojo parodymais apie įvykio metu buvusias eismo sąlygas, kurios buvo sudėtingos dėl stipraus snygio, kuomet valdyti transporto priemonę tampa daug sudėtingiau ir rizika sukelti eismo įvykį žymiai išauga. Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis tokiomis aplinkybėmis, pagrįstai sprendė, kad R. V., vairuodamas automobilį, kėlė rimtą grėsmę tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių saugumui ir tik laimingo atsitiktinumo dėka bei policijos pareigūnams savalaikiai užkirtus kelią tolesnei kaltinamojo kelionei, skaudesnių pasekmių buvo išvengta. Pritardama tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui, teisėjų kolegija pažymi, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam R. V. nustatytas neblaivumo laipsnis siekia 2,28 promilės etilo alkoholio. Nepriklausomai nuo taikytinos atsakomybės rūšies, įstatymų leidėjas yra nustatęs minimalią 0,41 promilės etilo alkoholio asmens kraujyje ribą, kurią nustačius jau laikoma, kad asmuo vairavo neblaivus, todėl įvertinus neblaivumo laipsnį visumoje, R. V. nustatytas neblaivumas ypatingai viršija įstatymais nustatytą ribą, iki kurios asmenys dar gali vairuoti transporto priemones, o tai rodo tiek jo veikos, tiek asmenybės didesnį pavojingumą, kuris negali būti neįvertintas nustatant BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

9. Įvertinęs pirmiau paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad uždraudimo naudotis specialia teise tikslai bus tinkamai įgyvendinti uždraudžiant jam naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejų metų terminui, kuris yra trumpesnis, nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės trukmę, konkrečiai šiam klausimui aptarti skirtoje nuosprendžio dalyje nenurodė visų aplinkybių, kurios gali būti svarbios tokiam vertinimui. Antai, teismas šiam klausimui aktualioje nuosprendžio dalyje (21-22 punktuose) nenurodė, jog atsižvelgia į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat nenurodė, kad vertina teigiamai jo asmenybę apibūdinančius duomenis, darbdavio charakteristiką, šeimos aplinkybes, tai, kad nusikaltimu nepadaryta žala. Vis dėlto, pažymėtina, kad nuosprendis – tai vientisas teismo baigiamasis aktas, kurio visos dalys nuosekliai susijusios ir turi būti aiškinamos sistemiškai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies 18 punkte, kuriame spręstas klausimas dėl BK 40 straipsnio 2 dalies taikymo, nurodyta, kad teismas vertina tai, jog kaltinamasis padarė nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, visiškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos padarymo, nusikaltimu žala padaryta nebuvo, kaltinamasis nedirba, nuo 2023 m. kovo 24 d. registruotas Užimtumo tarnyboje, buvusioje darbovietėje charakterizuojamas ypatingai teigiamai, skiria lėšų labdarai, byloje nėra duomenų, neigiamai charakterizuojančių kaltinamąjį, duomenų, kad jis būtų linkęs daryti teisės pažeidimus byloje taip pat nėra. Taigi, šiomis aplinkybėmis, kuriomis apeliantas grindžia savo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo grindžiamas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad šių aplinkybių teismas nevertino ir nustatydamas BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą dvejiems metams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paminėtų aplinkybių visuma skundžiamame procesiniame sprendime įvertinta teisingai, jos nesudaro pagrindo nustatyti R. V. trumpesnį paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jų vertinti kitaip, nei tai visumoje padarė pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju asmeninės R. V. gyvenimo aplinkybės, susijusios su jo nutolusia nuo gyvenamosios vietos sodyba, šeiminės aplinkybės, būtinybė turėti vairuotojo pažymėjimą darbo funkcijoms ir kt., negali būti vertinamos kaip prioritetinės, nulemiančios jo intereso greičiau atgauti teisę vairuoti prioritetą prieš viešąjį interesą – užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų baudžiamojo įstatymo nustatytam laikotarpiui eliminuoti neblaivius vairavusius asmenis. Nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi gana griežtos pozicijos, jog asmeninio gyvenimo aplinkybės, ar tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia pagrindo baudžiamajai atsakomybei švelninti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, vertinant pirmosios instancijos teismo nustatyto uždraudimo naudotis specialia teise termino pagrįstumą, nėra išskirtinai reikšmingas faktas, kad R. V. nepadarė niekam žalos, nes BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis formali, t. y. padarinių nereikalauja, atitinkamai padarinius nustačius būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė per ilgą baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą. Pažymėtina, kad pagal BK 67 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tuo tarpu BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi bausmė, kurios paskirtį turi padėti įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonės, atlieka tiek prevencinę, tiek nubaudimo, tiek teisingumo įgyvendinimo, funkcijas. Nepaisant to, kad šiuo atveju R. V. bausmė neskiriama, o jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyto baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo tikslo – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, kuri taikant baudžiamąją atsakomybę įgyvendinama net ir tais atvejais, kai asmeniui pati bausmė neskiriama. Pažymėtina, kad atleidžiant R. V. nuo baudžiamosios atsakomybės ir skiriant baudžiamojo poveikio priemones, taip pat realizuojama baudžiamoji atsakomybė, todėl šiuo atveju skiriamomis baudžiamojo poveikio priemonėmis iš esmės siekiama tiek nubaudimo paskirties įgyvendinimo, tiek teisingumo įvykdymo, kadangi šia baudžiamojo poveikio priemone apribojamos nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens teisės.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam R. V. uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams, motyvuotas (BPK 305 straipsnio 4 dalis) bei priimtas nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo (BK 68 straipsnis) reikalavimų ir iš esmės teisingai įvertinus šiam klausimui spręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, R. V. asmenybę bei jo padarytos veikos pavojingumą, t. y. toks sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo

12. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam per griežtą ir neproporcingą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnio 5 dalyje, t. y. nepagrįstai nusprendė išieškoti iš jo dalį nusikalstamos veikos padarymo metu naudotos transporto priemonės vertės – 7 000 Eur. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

13. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Automobilis yra tyčinės automobilio vairavimo esant neblaiviam nusikalstamos veikos padarymo priemonė, todėl baudžiamasis įstatymas įpareigoja teismą spręsti dėl tokios priemonės konfiskavimo. Tuo tarpu BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismų praktikoje išaiškinta, jog taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019). Konfiskuotino turto vertės išieškojimu taip pat apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-77-648/2019).

14. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, išimtis iš taisyklės, įpareigojančios teismą konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonę ar numatytais atvejais – jos vertę, gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokių reikšmingų aplinkybių nenustatė, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nelaikytinos tokiomis, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi išieškoti dalį (7 000 Eur) R. V. naudotos nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Skoda Kodiaq“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertės, nepagrįstas ar neteisėtas.

15. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad R. V. padarė vieną šiurkščiausių bei pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus nuo alkoholio – policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė didesnį nei 1,51 promilės girtumą, t. y. 2,28 promilės neblaivumą (b. l. 26). Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, šios nusikalstamos veikos padarymas yra neįmanomas be transporto priemonės, todėl nagrinėjamu atveju, vertinant BK 72 straipsnio kontekste, juridiniam asmeniui UAB „A“, iš kurio lizingo pagrindais transporto priemonę įsigijo R. V. darbdavys „C“, nuosavybės teise priklausantis automobilis „Skoda kodiaq“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir į tai, kad R. V. vairuota transporto priemonė nuosavybės teise priklausė ne jam, o trečiajam asmeniui, pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti ne pačią transporto priemonę yra teisiškai pagrįstas.

16. Pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti (išieškoti) iš R. V. dalį automobilio „Skoda Kodiaq“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertės taip pat yra teisiškai motyvuotas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esanti VšĮ „Emprekis“ pažyma patvirtina, jog konfiskuotino automobilio vertė su PVM yra 30 730,00 Eur (b. l. 43). Teismas, laikydamasis baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo principo bei spręsdamas dėl konfiskuotino automobilio vertės išieškojimo, atsižvelgė į kaltinamojo turtinę padėtį, t. y. kad R. V. po įvykio prarado darbą, šiuo metu jo pajamas sudaro 1039,73 Eur nedarbo draudimo išmoka (LITEKO duomenys), sutuoktinė nedirba, studijuoja mokamoje studijų vietoje (vieno semestro kaina 2 048 Eur), kaltinamasis augina vieną nepilnametį vaiką, kuris mokosi privačioje gimnazijoje (vieno mėnesio mokymosi kaina 480 Eur), vaiko mokymosi dailės mokykloje vieno mėnesio kaina 25 Eur, taip pat įvertino, kad konfiskuotinos transporto priemonės vertė yra beveik 30 kartų didesnė nei šiuo metu kaltinamojo gaunamos pajamos (1 039,73 Eur). Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad šiuo atveju protinga, proporcinga bei pakankama užtikrinti baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį laikytina 7 000,00 Eur konfiskuotino turto vertės dalis. Taigi, pirmosios instancijos teismas analizavo R. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo klausimą, atsižvelgdamas į būtinumo užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pusiausvyrą, į bylos aplinkybes, susijusias tiek su konkrečia nagrinėjama nusikalstama veika, tiek su R. V. asmenybe bei jo šeiminėmis aplinkybėmis ir priėmė sprendimą išieškoti iš R. V. daugiau nei keturis kartus mažesnę sumą, nei verta transporto priemonė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti, nes ji padaryta laikantis baudžiamojo poveikio priemonių taikymą reglamentuojančių BK nuostatų, pagrįsta tuo, kad turto konfiskavimo klausimą būtina vertinti visų nustatytų aplinkybių kontekste, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose ir, priešingai nei teigia apeliantas, niekaip nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo principo. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmiau paminėtos aplinkybės, kurias įvertino pirmosios instancijos teismas, taip pat situacija, kai šeimoje auga nepilnametis vaikas, o abu tėvai neturi darbo, nėra būdinga daugeliui, todėl turėtų būti laikomos išskirtinėmis, nepagrįsti. Šiuo atveju tai iš esmės tipinės panašių situacijų aplinkybės, juo labiau, kad paties R. V. darbo netekimą, taip pat ir jo deklaruojamą psichikos būseną lėmė jo paties padaryta nusikalstama veika. Pažymėtina, kad R. V. yra vidutinio amžiaus, darbingas, jis gauna pajamas, taigi, jo ir jo šeimos situacija nėra beviltiška finansine prasme.

17. Įvertinus visumą nagrinėjamos bylos aplinkybių, apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia teiginių, kad baudžiamojo poveikio priemonė – dalies automobilio vertės konfiskavimas – būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.