Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2025-02-06 · Civilinė byla Nr. e2S-107-524/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-02-06
Bylos Nr.
e2S-107-524/2025
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18453-2024-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Erika Misiūnienė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Uolanta“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-107-524/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18453-2024-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 6 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Uolanta“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei UAB „Uolanta“, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės 89 708,50 Eur nesumokėtą nuomos mokestį, 3 460,15 Eur delspinigius, 0,04 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti, neviršijant 93 168,65 Eur sumos, atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.

3. Teismas 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atmetė ieškovės ieškinyje pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei.

4. Teisme 2024 m. spalio 24 d. gautas pakartotinis ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei. Ieškovė pakartotinai prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti, neviršijant 93 168,65 Eur sumos, atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.

Šalies argumentai

5. Ieškovė pakartotiniame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas. Teismas 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė egzistuojant antrąją būtinąją sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau po teismo nutarties priėmimo atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama paslėpti turtą ir išvengti šioje byloje galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Vienos iš atsakovei nuomojamų patalpų subnuomininkės buhalterė 2024 m. spalio 21 d. persiuntė ieškovei įrodymus apie tai, jog atsakovė prašo subnuomininkės vykdyti atsiskaitymus su atsakove per naująją banko sąskaitą, esančią užsienio banke (duomenys neskelbtini). Be to, iš UAB „Litproduktai“ sąskaitos banke išrašo, kurio laikotarpis nuo 2024 m. sausio 31 d. iki 2024 m. spalio 10 d., matyti, kad aptariamu laikotarpiu subnuomininkė atsakovei už ieškovės patalpų, esančių adresu Liepkalnio g. 70, Vilnius, subnuomą į atsakovės Lietuvoje esančias bankų sąskaitas iš viso sumokėjo 93 774,19 Eur, t. y. po 9 000 Eur per mėnesį. Nepaisant to, atsakovė neatsiskaito su ieškove. Tokie atsakovės veiksmai yra nesąžiningi. Be to, jos finansinė būklė yra bloga.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

7. Teismas nurodė, kad nustatyta tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga, kaip viena iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Tačiau ieškovės kartu su ieškiniu pateikti duomenys nėra pakankami atsakovės turtinei būklei įvertinti ir vienareikšmiškai nepatvirtina, kad atsakovės turtinė būklė iš tikrųjų yra sunki bei ieškinio suma jai yra didelė. Ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės visą turimą turtą, taip pat kitų duomenų apie atsakovės turtinę padėtį. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nenustatyta, kad dėl atsakovės būtų priimti teismo sprendimai, kuriais iš atsakovės būtų priteistos lėšos, nėra jokių duomenų apie atsakovei taikytus areštus. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, atsakovės atžvilgiu nėra vykdomi absoliučiai jokie priverstiniai vykdymo veiksmai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių faktą, kad atsakovė iš tikrųjų būtų nepajėgi įvykdyti jai galbūt nepalankų teismo sprendimą šioje byloje. Kita vertus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones galima, tik jeigu grėsmė teismo sprendimo įvykdymui iškiltų dėl šių priemonių netaikymo, bet ne dėl to, kad atsakovė neturi pakankamai turto ir lėšų, kurių užtektų reikalavimams patenkinti.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrindė vienos iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – tikėtinų nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriais būtų būtent siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovės nurodytos aplinkybės, pateiktas išrašas iš sąskaitos apie tai, kad atsakovė gauna subnuomos mokestį, tačiau neatsiskaito su ieškove, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka. Atsakovės neatsiskaitymas su ieškove, vengimas vykdyti prievolę yra šios bylos dalykas. Dėl šių aplinkybių ir atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškove teismas pasisakys galutiniu procesiniu sprendimus šioje byloje, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Tačiau tokios aplinkybės ir tai, kad atsakovė gaudama subnuomos mokestį, neatsiskaito su ieškove, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tiek su ieškiniu, tiek su naujuoju prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti duomenys niekaip nepatvirtina atsakovės nesąžiningo elgesio šios konkrečios bylos būtent laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste.

9. Teismas nurodė, kad tai, jog atsakovė atidarė naują sąskaitą kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, t. y. (duomenys neskelbtini), esančiame banke ir paprašė subnuomininkės vykdyti atsiskaitymus su atsakove per šią naują banko sąskaitą, niekaip nepatvirtina jos nesąžiningų veiksmų būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste ir ketinimo išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą. Šios naujos aplinkybės niekaip nepatvirtina atsakovės ketinimo, pavyzdžiui, sumažinti savo turto masę, perleisti turtą. Taigi, priešingai, negu teigia ieškovė, byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, jos ketinimą sumažinti turto masę, paslėpti, perleisti turtą ar kitaip išvengti pareigos vykdyti būtent būsimą teismo sprendimą. Teismui nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.

10. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nėra reikšminga. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti prašymą pareiškusio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia būtinumą taikyti tokias priemones, ir spręsti, atitinka šis prašymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus ar ne, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Šalys civiliniame procese yra lygios. Tik ieškinio pateikimas, nepaisant to, kad ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė ir atsakovė neatsiskaito su ieškove, nepateikus įrodymų, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai, gali vengti vykdyti teismo sprendimą, atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais sieks sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, teismo įsitikinimu, nėra pagrindas varžyti jos teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės, tikėtina, ribotų atsakovės ūkinės veiklos vykdymą. Tai gali sukelti itin neigiamų finansinių padarinių bendrovei. Pripažinus, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti užtenka bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeistas proporcingumo principas.

III. Atskirojo skundo argumentai

11. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – nepranešus atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir neviršijant ieškinio 93 168,65 Eur sumos areštuoti atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.

12. Atskirajame skunde nurodoma, kad teismo išvados neatitinka ne tik civilinėje byloje surinktų rašytinių įrodymų, bet ir paties teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų. Ieškovės iš atsakovės reikalaujama priteisti 93 168,65 Eur suma yra neabejotinai pakankamai didelė. Ši aplinkybė yra pagrįsta ieškovės į civilinę bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl teismo nutartyje daromos išvados dėl įrodymų apie atsakovės turtinę padėtį trūkumo yra neteisingos ir nepagrįstos. Ieškovės įsitikinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai daugiau nei įtikinimai patvirtina atsakovės nesąžiningumą, aktyvias pastangas paslėpti turtą ir išvengti šioje civilinėje byloje galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, t. y. jo vykdymą apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą. Akivaizdūs įrodymai apie tai, kad subnuomos pajamas jau apie metus reguliariai gaunanti, tačiau piktybiškai kur kas mažesnio už subnuomos mokestį nuomos mokesčio ieškovei nemokanti atsakovė, sužinojusi apie civilinės bylos iškėlimą, savo pajamas dar ir aktyviai bando paslėpti Lietuvos Respublikoje veikiančiam antstoliui nepasiekiamoje užsienio banko sąskaitoje, visiškai ir neabejotinai patvirtina tai, ką nutartyje akcentavo pats teismas, t. y. kad tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, gali patvirtinti tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, atsakovo ketinimus paslėpti, perleisti ar įkeisti turtą, turint tikslą išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Iki civilinės bylos iškėlimo atsakovė naudojosi Lietuvos Respublikos banko sąskaitomis. Tik po civilinės bylos iškėlimo ir ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė paprašė subnuomininkės mokėjimus atlikti į užsienio banko sąskaitą, kas net subnuomininkei sukėlė nuostabą ir pagrįstų įtarimų. Todėl šiuo atveju nėra jokio kito logiškai paaiškinamo atsakovės tikslo kaip tik turto slėpimas. Be to, iš į civilinę bylą pateiktų įrodymų yra matyti, kad atsakovės finansinė padėtis yra bloga ir atsakovė apskritai yra tikėtinai nemoki. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra įrodžiusi visas tam būtinas įrodyti sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

15. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nutartis, kuria civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei UAB „Uolanta“, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės 89 708,50 Eur nesumokėtą nuomos mokestį, 3 460,15 Eur delspinigius, 0,04 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti neviršijant 93 168,65 Eur sumos atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.

16. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, teismo išvados neatitinka civilinėje byloje surinktų rašytinių įrodymų ir paties teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

17. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.

18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei UAB „Uolanta“, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės 89 708,50 Eur nesumokėtą nuomos mokestį, 3 460,15 Eur delspinigius, 0,04 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

19. Teisme 2024 m. spalio 24 d. gautas pakartotinis ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei. Ieškovė pakartotinai prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti neviršijant 93 168,65 Eur sumos atsakovės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.

20. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.

21. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

22. Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

23. Taigi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

24. Nagrinėjamu atveju teismas atlikęs prima facie ieškovo pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovas pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovo argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi, egzistuoja pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.

25. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Pažymėtina, kad teismas priimti kitų asmenų interesus itin varžantį procesinį sprendimą gali tik gavęs atitinkamus įrodymus, kurie pagrįstų asmenų nesąžiningumą arba ketinimą išvengti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo, o ne vadovaudamasis vien ieškovo niekuo nepagrįstomis prielaidomis apie atsakovų galimą elgesį ar tikėtiną jų turtinę padėtį. Didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais gali būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-748-553/2018, 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018, 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-290-516/2019). Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Taigi, atsakovų nesąžiningumas, kaip antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra preziumuojamas, todėl sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir įrodyta atsakovės sunki turtinė padėtis nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, kaip minėta, finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais gali būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kita vertus, toks apribojimas gali apsunkinti atsakovės veiklą ir tokiu būdu dar labiau apsunkinti jos turtinę padėtį, o kartu ir galbūt ieškovei palankaus sprendimo vykdymą.

27. Pažymėtina, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė yra skolinga atsakovei už statybos, remonto, inžinerinius darbus ir kad atsakovė 2024 m. gruodžio 11 d. vienašaliu įskaitymu informavo ieškovę, kad įskaito savo piniginį reikalavimą ieškovei į ieškovės piniginį reikalavimą atsakovei, todėl šiuo metu ne atsakovė, o būtent ieškovė yra skolinga atsakovei. Vertinant tai, sutiktina, su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad atsakovės neatsiskaitymas su ieškove, vengimas vykdyti prievolę yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir dėl to teismas pasisakys galutiniu procesiniu sprendimus šioje byloje, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Tik ištyrus ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, bus nustatyta, ar ieškinyje dėstomos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės neveikimu, o kartu ir nesąžiningumu, yra pagrįstos. Bylos nagrinėjimą iš esmės sudarantys faktai negali lemti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024).

28. Taip pat sutiktina, kad aplinkybė, jog atsakovė paprašė subnuomininkės vykdyti atsiskaitymus su atsakove per kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, t. y. (duomenys neskelbtini), esančiame banke esančią banko sąskaitą, niekaip nepatvirtina jos nesąžiningų veiksmų būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste ir ketinimo išvengti pareigos vykdyti būsimą galbūt ieškovei palankų teismo sprendimą. Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. gegužės 15 d. Reglamentu (ES) Nr. 655/2014, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinį skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose, nuo 2017 m. sausio 18 d. įtvirtinta europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, kai vienos Europos Sąjungos šalies teismui sudaroma galimybė areštuoti lėšas skolininko banko sąskaitoje kitoje Europos Sąjungos šalyje. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai, kad atsakovė aktyviai bando paslėpti pinigus Lietuvos Respublikoje veikiančiam antstoliui nepasiekiamoje užsienio banko sąskaitoje, laikytini nepagrįstais.

29. Pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. gegužės 15 d. Reglamento (ES) Nr. 655/2014, kuriuo nustatyta europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinių skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose, preambulės 5 punkte nurodyta, kad visose valstybėse narėse yra nustatytos nacionalinės procedūros dėl apsaugos priemonių, pavyzdžiui, sąskaitų blokavimo, tačiau labai skiriasi tokių priemonių skyrimo sąlygos ir jų įgyvendinimo procedūros. Todėl būtina ir tikslinga patvirtinti privalomą ir tiesiogiai taikomą Europos Sąjungos aktą, kuriuo būtų sukurta nauja Europos Sąjungos procedūra, sudaranti galimybę tarpvalstybiniais atvejais veiksmingai ir greitai blokuoti banko sąskaitose laikomas lėšas. Tačiau Reglamento (ES) Nr. 655/2014 preambulės 14 punkte taip pat įtvirtinta, kad sąlygomis, kuriomis remiantis išduodamas blokavimo įsakymas, turėtų būti nustatyta tinkama kreditoriaus interesų siekti, kad būtų išduotas įsakymas, ir skolininko interesų užkirsti kelią piktnaudžiavimui įsakymu pusiausvyra. Todėl kreditorius turėtų įrodyti, kad esama realios rizikos, jog gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, nes skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, perleidęs neįprastą jo kiekį arba tai padaręs neįprastu būdu.

30. Taigi, ir tarptautiniuose teisės aktuose taip pat yra akcentuojama, jog tai, kad skolininkas nemoka ar užginčija reikalavimą, neturėtų būti laikoma savaime pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Savaime pakankamu pagrindu tokiam įsakymui išduoti neturėtų būti ir toks faktas, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja. Į šiuos veiksnius teismas gali atsižvelgti bendrai vertindamas, ar esama rizikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024).

31. Atsižvelgiant į tai, kad kitų aplinkybių, kurios patvirtintų atsakovės nesąžiningumą, ieškovė nenurodė ir teismas nenustatė, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

32. Pažymėtina ir tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai). Taigi, esant pagrindui ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su motyvuotu ir atitinkamais įrodymais pagrįstu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Erika Misiūnienė