- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-23
- Bylos Nr.
- e2-26039-1012/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20061-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Ieškovas
- ADB „Gjensidige“
- Atsakovas
- B. T.
- Trečiasis asmuo
- G. G.
- Advokatai
- Romualdas Samaitis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei B. T. dėl išmokėtų sumų grąžinimo, trečiasis asmuo byloje – G. G..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovas ADB „Gjensidige“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės B. T. 6 417,16 Eur sumą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. 2017 m. vasario 8 d. tarp ADB „Gjensidige“ ir G. G. (toliau – ir draudėjas, trečiasis asmuo) buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. AYAS 01 10307504 (toliau – ir sutartis) kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą.
1.2. 2017 m. lapkričio 30 d. eismo įvykio metu buvo sužalota atsakovės B. T. sveikata. Vykstant ikiteisminiam tyrimui ieškovas išmokėjo nukentėjusiajai 6 417,16 Eur bendrą draudimo išmoką. 2018 m. lapkričio 6 d. buvo priimta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-642-468/2018, kuria remiantis draudėjas, t. y. transporto priemonės VW PASSAT vairuotojas buvo išteisintas. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažinta atsakovė.
1.3. 2018 m. lapkričio 20 d. ieškovas nedelsiant kreipėsi į nepagrįstai sumas gavusią atsakovę su prašymu dėl permokos grąžinimo. Negavus atsakymo bei permokos grąžinimo, 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovas kreipėsi pakartotinai su pretenzija dėl permokos grąžinimo. Permoka nėra grąžinta iki šiol.
Atsiliepimas
2. Atsakovė B. T. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad:
2.1. 2017 m. lapkričio 30 d., apie 16:06 Vilniuje, Pylimo - K. Kalinausko gatvių sankryžoje G. G., vairuodamas automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę, nepraleido per gatvę ėjusią B. T. ir ją sužalojo. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje B. T. buvo nustatytas dešinio šlaunikaulio kaklo lūžis. Specialistas kvalifikavo sveikatos sutrikdymą kaip nesunkų.
2.2. Dėl šio įvykio Vilniaus apskr. VPK KPV NVESTS buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-66377-17, kur G. G. pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį. Dar vykstant ikiteisminiam tyrimui, ieškovui, kaip automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, nustatyta tvarka buvo pareikšta pretenzija dėl B. T. patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
2.3. Ieškovas, susipažinęs su visa, įstatymo tvarka pateikta medžiaga, išmokėjo draudimo išmoką. G. G. nepripažino savo kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, todėl byla buvo perduota nagrinėti teisme. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 24 d. priimtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1940-1034/2018 nusprendė „G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).“ Šį nuosprendį atsakovė B. T. apskundė apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-642-468/2018 apeliacinį skundą atmetė, t. y. paliko galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį.
2.4. Atsakovė yra įsitikinusi, jog ieškovas pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką, kadangi G. G. kilo civilinė atsakomybė dėl padarytos žalos atsakovei B. T.. Teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta, jog asmeniui nėra pagrindo baudžiamosios atsakomybės kilimui, savaime nereiškia, jog išteisintajam asmeniui nekyla civilinė atsakomybė.
2.5. Įvykį tyrė policija, atitinkamai ieškovas teikė paklausimus ir gavo atsakymus. Atsakovė B. T. laiku pateikė pretenziją, o ieškovas, patikrinęs visą, jam prieinamą informaciją, priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką, bei išmokėjo.
3. Trečiasis asmuo G. G. pateikė atsiliepimą, prašė teismo klausimą dėl ieškinio reikalavimo atsakovei spręsti teismo nuožiūra, tuo tarpu jei šios bylos nagrinėjimo metu atsirastų bet koks reikalavimas trečiajam asmeniui iš ieškovo ar atsakovės dėl galimo žalos atlyginimo, tokį reikalavimą atmesti.
3.1. Trečiasis asmuo nesutiko su atsakovės teiginiu, kad trečiajam asmeniui atsirado civilinė atsakomybė dėl padarytos žalos atsakovei. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-642-468/2018 yra įsigaliojusi, joje nustatytos faktinės aplinkybės teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytos. Ir nors baudžiamojo proceso metu buvo nagrinėjami trečiojo asmens veiksmai baudžiamosios atsakomybės kontekste, tačiau trečiojo asmens veiksmams, kaip nusikalstamiems, konstatuoti buvo būtina nustatyti teisės aktų pažeidimus. Tokių pažeidimų trečiojo asmens veiksmuose nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė. Nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad būtent atsakovė, o ne trečiasis asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles, kad būtent atsakovės pažeidimas lėmė eismo įvykį ir dėl jo kilusią žalą, be to, aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, kad atsakovės, kaip nukentėjusiosios, kaltė yra įrodyta.
3.2. Trečiasis asmuo, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, trečiojo asmens ir atsakovės veiksmų, susijusių su eismo įvykio kilimu, įvertinimu ir teisiniu kvalifikavimu, pagrįstai tvirtina, kad dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota atsakovė ir dėl ko ji gavo draudimo išmoką iš ieškovo, kaltas ne trečiasis asmuo, o būtent pati atsakovė, todėl trečiasis asmuo neturi jokios teisinės pareigos nei atsakovei, nei ieškovui atlyginti bet kokią žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio ar su juo susijusią.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas.
4. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais nustatytos šios faktinės aplinkybės:
4.1. 2017 m. vasario 8 d. tarp ADB „Gjensidige“ ir trečiojo asmens G. G. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. AYAS 01 10307504 (toliau – ginčo sutartis) kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą (1 t., e. b. l. 8-9);
4.2. 2017 m. lapkričio 30 d., apie 16:06 Vilniuje, Pylimo - K. Kalinausko gatvių sankryžoje G. G., vairuodamas automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę, nepraleido per gatvę ėjusios atsakovės B. T. ir ją sužalojo (1 t., e. b. l. 24, 2 t., e. b. l. 69). Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje B. T. buvo nustatytas dešinio šlaunikaulio kaklo lūžis. (2 t., e. b. l. 5-6);
4.3. Dėl 2017 m. lapkričio 30 d. įvykio Vilniaus apskrities VPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-66377-17, kur trečiajam G. G. pareikštas įtarimas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį (1 t., e. b. l. 24).
4.4. Dar vykstant ikiteisminiam tyrimui, 2018 m. sausio 16 d. atsakovė ieškovui, kaip automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, pareiškė pretenziją dėl atsakovės patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (2 t., e. b. l. 2). Vykstant ikiteisminiam tyrimui ieškovas išmokėjo nukentėjusiajai 6 417,16 Eur bendrą draudimo išmoką (1 t., e. b. l. 4-6, 25, 94, 107).
Žemesnės instancijos teismas
4.5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 24 d. priimtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1940-1034/2018 nusprendė G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (2 t., e. b. l. 78-83). Šį nuosprendį atsakovė B. T. apskundė apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-642-468/2018 apeliacinį skundą atmetė, t. y. paliko galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį (1 t., e. b. l. 15-24).
4.6. 2018 m. lapkričio 20 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl draudimo išmokos grąžinimo (e. b. l. 7). Negavus atsakymo bei permokos grąžinimo, 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovas kreipėsi pakartotinai su pretenzija dėl permokos grąžinimo.
5. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovei išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo: ieškovas teigia, kad atsakovė privalo grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, nes baudžiamojoje byloje draudėjas trečiasis asmuo G. G. buvo išteisintas ir atsakovė B. T. pripažinta kalta dėl eismo įvykio; tuo tarpu atsakovė nesutinka su ieškiniu nurodydama, kad (i) vairuotojo G. G. veiksmai civilinės atsakomybės prasme yra pagrindas kilti civilinei atsakomybei kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui; (ii) atsakovė ieškovui nepateikė melagingos informacijos, todėl sprendimą išmokėti draudimo išmoką ieškovas priėmė savo rizika.
Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės (ne)atsiradimo
6. Ieškovas teigia, kad už eismo įvykį atsakinga atsakovė B. T., kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, todėl draudikas neprivalo jai atlyginti žalos, kurią ji patyrė dėl savo pačios kaltės. Atsakovė teigia, kad vairuotojo trečiojo asmens G. G. veiksmai turi būti vertinami civilinės atsakomybės taikymo aspektu, o kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės, tai atsakovei pagrįstai išmokėta draudimo išmoka.
7. Remiantis CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje, priešingai nei baudžiamojoje teisėje, veiksmų neteisėtumas yra suprantamas labai plačiai. Ne visi civilinės teisės aspektu neteisėti veiksmai reiškia nusikalstamos veikos padarymą, tačiau bet kuri nusikalstama veika kartu yra ir neteisėtas veiksmas civilinės teisės prasme. Neteisėtais veiksmais civilinėje teisėje laikomas įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis). Civilinės atsakomybės kontekste asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
8. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008). Baudžiamosiose bylose nustatyti faktai civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje civilinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra šioje byloje. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo nustatyti ne tik tai, ar sutapo baudžiamojoje ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės, bet ir įvertinti priežastis, kodėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis: nenustačius nusikalstamos veikos, suėjus senaties terminams, nesant baudžiamajame procese leistinų įrodymų ir pan.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2013).
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 24 d. priimtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1940-1034/2018 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-66377-2017-2) nusprendė G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (2 t., e. b. l. 78-83). Šį nuosprendį atsakovė B. T. apskundė apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-642-468/2018 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-66377-2017-2) apeliacinį skundą atmetė, t. y. paliko galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį (1 t., e. b. l. 15-24). Nurodytoje baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-01-1-66377-2017-2) G. G. (šioje byloje trečiasis asmuo) buvo kaltinamas tuo, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis 2017-11-30 apie 16.06 val., Vilniuje, vairavo automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiavo K. Kalinausko gatve link sankryžos su Pylimo gatve, kur degant žaliam šviesoforo signalui sukdamas į kairę sankryžoje, nesustojo ir nepraleido iš dešinės pusės į kairę per Pylimo gatvę ėjusios pėsčiosios B. T., gim. (duomenys neskelbtini), kurios judėjimo kryptį kirto, automobiliu ja partrenkė ir sužalojo, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. T. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nustatė, kad:
9.1. G. G. vairuojamas automobilis VW Passat, priartėjęs prie Pylimo-Kalinausko gatvių sankryžoje įrengtos pėsčiųjų perėjos, prieš ją pristabdė praleisti per pėsčiųjų perėją einantį žmogų ir judėjo toliau, kai jo važiuojamosios kelio juostos dalyje ir perėja einančių pėsčiųjų nebuvo;
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Kai G. G., vairuodamas automobilį, praleido pėsčiąjį, ėjusį per pėsčiųjų perėją, važiavo toliau link Pylimo gatvės, nei jo važiavimo krypties eismo juostoje, nei priešingos pusės važiavimo juostoje į pėsčiųjų perėją įžengusių žmonių nebuvo;
9.3. kontaktas tarp G. G. vairuoto automobilio ir nukentėjusiosios B. T. įvyko jau pravažiavus Kalinausko-Pylimo gatvių sankryžą, nukentėjusioji nuo pėsčiųjų perėjos buvo nutolusi iki 8,5 m atstumu, todėl susidūrimo su automobiliu metu nukentėjusioji negalėjo būti laikoma buvusi sankryžoje;
9.4. nukentėjusioji B. T. į važiuojamąją dalį išėjo staiga, neįsitikinusi, jog tai daryti yra saugu, t. y. nepasižiūrėjusi, ar nėra artėjančių transporto priemonių, ir akivaizdžiai nesilaikydama saugaus atstumo nuo jų. Ji ėjo ne pėsčiųjų perėjos ribose, tuo metu, kai G. G. vairuota transporto priemonė jau buvo pajudėjusi. Per važiuojamąją dalį B. T. ėjo įstrižai, judėdama priešais jau važiuojantį automobilį VW Passat, tokiu būdu sudarydama jam nepastebimą kliūtį kelyje. Eismo įvykio metu buvo apsiniaukę ir matomumas nebuvo geras, tačiau pėsčioji jokio ryškaus atšvaito neturėjo, be to, buvo apsirengusi tamsiais drabužiais;
9.5. iškart po eismo įvykio, G. G. nedelsdamas išlipo iš automobilio, pamatęs nukentėjusiąją pasiteiravo, kaip ji jaučiasi, kas atsitiko, rūpinosi jos būkle, neleido keltis kol neatvyks medicinos pagalba, lankė ligoninėje, kai buvo paskirtas gydymas. Tokie veiksmai parodo, jog G. G. nepaisant to, jog nebuvo tikras, ar yra kaltas dėl eismo įvykio, nebuvo abejingas kilusiems padariniams, ėmėsi aktyvių veiksmų.
10. Baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-01-1-66377-2017-2) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad eismo įvykiui kilti pagrindinis veiksnys buvo B. T. KET normų pažeidimai, prastos oro sąlygos. Jei B. T. būtų laikiusis KET ir nebūtų kirtusi kelio neleistinoje vietoje, eismo įvykis nebūtų kilęs. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos arba sankryžos nėra leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.
11. Nagrinėjamoje byloje taip pat tiriamas ginčo eismo įvykis, tačiau jis vertinimas civilinės atsakomybės kontekste. Dėl to teismas, pripažindamas, kad ginčo eismo įvykio aplinkybės iš esmės jau yra nustatytos baudžiamojoje byloje, remdamasis CPK 182 straipsnio 3 punktu, nagrinėdamas šią civilinę bylą, iš naujo nenustatinėja teismo nuosprendžiu konstatuotų ginčo eismo įvykio aplinkybių, tačiau šias aplinkybes vertina CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme.
12. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR 3:101 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi. Kasacinis teismas formuojamoje teismų praktikoje situacijoje, kai ieškovas, kaip pėsčiasis ir eismo dalyvis, įbėgo į pėsčiųjų perėją, nukentėjusiojo asmens veiksmus įvertino kaip sudariusius galimybes kilti grėsmei savo saugumui, ir pripažino, kad jis nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve važiuojančia transporto priemone išvengti, todėl, įbėgdamas į pėsčiųjų perėją, bet ne eidamas ja, sumažino ir (ar) visiškai prarado galimybę laiku pastebėti prie perėjos artėjantį ir (ar) į ją įvažiuojantį, nemažinantį greičio ir (ar) nestabdomą automobilį, ir tokį pėsčiojo elgesį įvertino kaip didelį neatsargumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011.)
13. Nagrinėjamu atveju įvertinus teismo posėdyje peržiūrėtą eismo įvykio vaizdo įrašą, atsakovės atstovo paaiškinimus, kad atsakovė per šią vietą dažnai eina į maldos namus, o eismo įvykio dieną į važiuojamąją dalį išėjo staiga, iš tikrųjų per gatvę ėjo ne per perėją, kampu kirto važiuojamąją dalį, nes „visi ten taip vaikšto“, pažymi, jog toks atsakovės elgesys atitinka didelio neatsargumo sąvoką CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojui – trečiajam asmeniui G. G., civilinė atsakomybė už ginčo eismo įvykio metu atsakovės patirtą turtinę ir neturtinę žalą nekyla.
Dėl pareigos grąžinti draudikui nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką
14. Ieškovas savo ieškinio reikalavimą grindžia nepagrįsto praturtėjimo teisiniu institutu (CK 6.237 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinyje nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, o jeigu šis pagrindas ir būna nurodytas, tai nesaisto teismo, priimant sprendimą, nes ieškinio teisinio pagrindo nustatymas yra teisės taikymo ir aiškinimo sritis, o šią funkciją ex officio atlieka teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-43/2010).
15. Privalomo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Trečiuoju asmeniu tampa bet kuris nuo privalomu transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu apdraustos transporto priemonės valdytojo nukentėjęs asmuo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 15 dalis). Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Nukentėjęs trečiasis asmuo įgyja teisę reikalauti atlyginti jam padarytą žalą, jei yra nustatytos visos būtinos sąlygos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei kilti (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis).
16. Kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rodena“ v. AB „Lietuvos draudimas“ ir kt., bylos Nr. e3K-3-444-611/2015).
17. Draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato ne tik draudimo išmokų išmokėjimą, bet ir draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą tais atvejais, jei paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teisiniai santykiai, susiklostę tarp neteisėtai draudimo išmoką gavusio nukentėjusiojo trečiojo asmens ir ją išmokėjusio draudiko, yra draudimo teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais, tačiau šioje byloje ieškovo reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką atsirado iš draudimo teisinių santykių, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas šiuo atveju netaikytinas.
18. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais draudikui teisė reikalauti iš nukentėjusio trečiojo asmens grąžinti jo neteisėtai gautą draudimo išmoką kyla tada, kai paaiškėja priežastys, dėl kurių nukentėjęs trečiasis asmuo neteisėtai gavo šią išmoką. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalyje įvardyta sąlyga tokiai teisei kilti – trečiojo asmens pateikta klaidinga informacija, dėl ko buvo neteisingai apskaičiuota draudimo išmoka, – nėra apibrėžta įstatyme ar jo įgyvendinamajame teisės akte. Kasacinis teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, laikosi nuoseklios pozicijos, kad klaidinga informacija gali būti pateikta nebūtinai dėl nukentėjusio trečiojo asmens kaltės, nes šiuo atveju svarbus pats faktas, kad tokia informacija buvo pateikta ir ji lėmė neteisėtą draudimo išmokos išmokėjimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. D. P. ir kt., bylos Nr. e3K-3-113-686/2016).
19. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė, 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtinusi ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas detalizavusias Taisykles. 21. Taisyklių 65.3 punkte nurodyta, kad draudikui turi būti grąžinta nukentėjusio trečiojo asmens neteisėtai gauta draudimo išmoka, jei draudimo išmoka išmokėta neturėjusiam ar neturinčiam teisės pagal įstatymą šios išmokos gauti asmeniui.
20. Kadangi įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas trečiojo asmens naudai, tai paaiškėjus, kad nėra sąlygų apdrausto transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei kilti, trečiasis asmuo praranda įstatyme nustatytą teisę gauti draudimo išmoką. Tai, kad draudimo išmoka buvo išmokėta pagal tuo metu turimus duomenis, patvirtinančius apdrausto transporto priemonės valdytojo atsakomybę (pavyzdžiui, VPK protokolas, nutarimas, nuosprendis), bet vėliau šie duomenys yra nuginčijami, nepanaikina draudiko teisės reikalauti grąžinti draudimo išmoką, nes Taisyklėse neįtvirtinta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi neturėti teisės gauti draudimo išmoką ir jos išmokėjimo, ir reikalavimo ją grąžinti pareiškimo metu. Šiuo atveju svarbus yra ne laiko, kada paaiškėjo trečiojo asmens pateiktos informacijos klaidingumas, bet fakto, kad nukentėjusiam trečiajam asmeniui pateikus klaidingą informaciją buvo neteisėtai išmokėta draudimo išmoka, nustatymas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. D. P. ir kt., bylos Nr. e3K-3-113-686/2016).
21. Nagrinėjamoje byloje ieškovas priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką (2 t., e. b. l. 20-22) remdamasis atsakovės pateiktais duomenimis, ieškovo surinktais duomenimis apie eismo įvykį bei ikiteisminio tyrimo metu priimtais sprendimais pripažinti atsakovę nukentėjusiąja (1 t., e. b. l. 23), o trečiąjį asmenį G. G. – įtariamuoju (1 t., e. b. l. 24). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 24 d. priimtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1940-1034/2018 nusprendė G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (2 t., e. b. l. 78-83). Šį nuosprendį atsakovė B. T. apskundė apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-642-468/2018 apeliacinį skundą atmetė, t. y. paliko galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį (1 t., e. b. l. 15-24). Dėl to šiuo atveju atmestini atsakovės atstovo argumentai, kad atsakovė neklaidino ieškovo ir neteikė melagingos informacijos, todėl nėra pagrindo grąžinti draudimo išmokos, kaip teisiškai nepagrįsti. Šiuo atveju draudimo išmokos grąžinimo pagrindas yra nustatytas faktas, jog draudėjas G. G. nėra kaltas dėl eismo įvykio.
22. Draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nedetalizuoja, kokia tvarka turi būti grąžinama nukentėjusiojo trečiojo asmens neteisėtai gauta draudimo išmoka, tačiau, vertinant pačios draudimo išmokos tikslus, išmokėjimo tvarką, spręstina, kad draudiko teisė susigrąžinti neteisėtai nukentėjusio trečiojo asmens gautą draudimo išmoką turėtų būti įgyvendinama tokia pat tvarka, kaip ir teisė gauti draudimo išmoką. Draudikas, sužinojęs, kad nukentėjęs trečiasis asmuo neturi teisės gauti draudimo išmoką, visų pirma turėtų teikti šiam asmeniui reikalavimą grąžinti neteisėtai gautą draudimo išmoką. Atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatuotina, kad nukentėjęs trečiasis asmuo į draudiko pareikštą pretenziją dėl neteisėtai gautos draudimo išmokos grąžinimo turėtų atsakyti per 30 dienų, pateikdamas motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos grąžinimo ar įrodymus, atleidžiančius jį nuo išmokos grąžinimo ar suteikiančius teisę sumažinti grąžintiną išmoką.
23. Nagrinėjamoje byloje ieškovas 2018 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl draudimo išmokos grąžinimo (e. b. l. 7). Negavus atsakymo bei permokos grąžinimo, 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovas kreipėsi pakartotinai su pretenzija dėl permokos grąžinimo (e. b. l. 27). Negavus atsakymo, ieškovas 2019 m. liepos 4 d. pateikė ieškinį. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovės grąžinti nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką, ieškovas laikėsi ikiteisminės pretenzijų pateikimo tvarkos, todėl ieškinys yra tenkinamas visiškai.
Dėl procesinių palūkanų
24. CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje normoje įtvirtintos procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kartu procesinių palūkanų priteisimas skatina skolininką kuo greičiau vykdyti prievolę. Reikalavimas priteisti šias palūkanas yra akcesorinis, ir tenkinamas, jei patenkintas pagrindinis reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, kad palūkanų dydis nustatytas įstatyme (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), pagrindas šių palūkanų priteisimui yra ieškovo prašymas jas priteisti, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (6417,16 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Ieškinį tenkinus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 144,00 Eur dydžio žyminis mokestis, priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnis).
26. Byloje iš viso patirta 7,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl iš atsakovės valstybės naudai priteistina ši suma (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 263, 270, 307 straipsniais teismas
nusprendžia:
Ieškovo ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui ADB „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, iš atsakovės B. T., gim. (duomenys neskelbtini), 6417,16 Eur (šešis tūkstančius keturis šimtus septyniolika eurų ir 16 ct.) nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 144,00 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės B. T., gim. (duomenys neskelbtini), 7,38 Eur (septynis eurus ir 38 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Nurodyta suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660. Sumokėjus nurodytą sumą, tai patvirtinantys įrodymai pateikti pirmosios instancijos teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.