Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla D. M. atžvilgiu nutraukta, neįrodžius administracinio teisės pažeidimo sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. 2015-01-buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas UAB „X PRO grupė“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Pramonės pr. 15, Kaune, direktoriumi, neužtikrino, kad mokamas darbo užmokestis būtų įtrauktas į buhalterinės apskaitos dokumentus, 2014 m. gruodžio 5 d. operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad parduotuvės vadovė I. B. išmokėjo 2083 Lt darbo užmokesčio, neįtraukto į buhalterinės apskaitos dokumentus: sau išmokėjo 900 Lt, V. D. – 1015 Lt, D. Š. – 168 Lt, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 12 str. reikalavimus, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 3 d.

Savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, jog bylos nagrinėjimo metu negauta duomenų, patvirtinančių, kad buvo išmokėta 2083 Lt darbo užmokesčio, neįtraukto į buhalterinės apskaitos dokumentus. Bylos nagrinėjimo metu, priešingai, pateikti dokumentai, patvirtinantys šių pinigų paskirtį, pagrindą, kuriuo jie buvo palikti parduotuvėje. Iš pateiktų dokumentų matyti, jog bendrovėje yra įsakymas dėl premijų paskyrimo, darbuotojų prašymai išmokėti premijas grynais pinigais, banko sąskaitos išrašo duomenys, patvirtinantys, kad mokesčiai nuo darbo užmokesčio ir premijų yra suskaičiuoti ir sumokėti. Apylinkės teismo vertinimu, administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytos aplinkybės bylos duomenimis nėra patvirtintos. Asmenys, apklausti teisme, įspėti dėl melagingų parodymų davimo, davė tarpusavyje sutampančius parodymus apie premijų išmokėjimo aplinkybes. Be to, apylinkės teismo vertinimu, pirminiai asmenų paaiškinimai, kuriuos jie davė nebūdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą byloje, iš esmės neprieštarauja šių asmenų parodymams teisme. Apylinkės teismas konstatavo, kad nors bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštis buvo atsiųstas po patikrinimo, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad iki šio dokumento gavimo pinigai ir nebuvo išmokėti, nors parduotuvėje V. D. ir I. B. buvo. Administracinio teisės pažeidimo protokole D. M. inkriminuotas ir 900 Lt dydžio premijos išmokėjimas I. B. – tokios sumos patikrinimo metu nebuvo rasta, neaišku, kuo remiantis protokole nurodyta aplinkybė, kad šie pinigai nebuvo įtraukti į buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismas vertina, kad administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas dėl konkretaus pažeidimo, dėl, kaip nurodoma, neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo. Duomenų, patvirtinančių šio pažeidimo padarymą, bylos nagrinėjimo metu nesurinkta. Teismas neturi pagrindo atmesti buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriais patvirtintas rastų dokumentų atvaizdavimas apskaitoje, pinigai patikrinimo metu nebuvo išmokėti, juos išmokėjo, priešingai, atsiuntus darbo užmokėjimo žiniaraštį, todėl daro išvadą, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta aplinkybė apie neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimą neįrodyta, todėl administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina, neįrodžius pažeidimo sudėties.

2015-05-04 Vilniaus apygardos teisme gautas Kauno apskrities mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutarimą ir priimti naują nutarimą – pripažinti D. M. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 3 d., ir skirti sankcijoje numatytą baudą. Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas šališkai ištyrė bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, nukrypo nuo teisminės praktikos, priimdamas nutarimą, vadovavosi tik tais įrodymais, kurie buvo palankūs administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apskrities mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 3 d. nustatyta, kad tyčinis darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimas – užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų.

Teismas privalo nustatyti visus būtinus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius (tame tarpe ir pažeidėjo kaltę) administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, nesant nors vieno iš jų administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad apylinkės teismas šališkai ištyrė bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, nukrypo nuo teisminės praktikos, priimdamas nutarimą, vadovavosi tik tais įrodymais, kurie buvo palankūs administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama administracinė nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N9-990/2006).

Remiantis teismų praktika, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Todėl šiuo konkrečiu atveju aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje teismas buvo pakankamai aktyvus ir ėmėsi būtinų veiksmų, kad byla būtų išspręsta teisingai – ištyrė ir įvertino visas bylai išspręsti teisingai būtinas aplinkybes ir pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą bei iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad D. M. būdamas UAB „X PRO grupė“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Pramonės pr. 15, Kaune, direktoriumi, neužtikrino, kad mokamas darbo užmokestis būtų įtrauktas į buhalterinės apskaitos dokumentus, byloje nėra.

Apylinkės teismas šią išvadą padarė remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Praktiškai dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutartį.

Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi atskiri proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį nutarimą panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.