- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-03
- Bylos Nr.
- e2A-412-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- S. M.
- Atsakovas
- S. P.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-412-544/2020
teisėja Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02230-2017-7
2020 m. liepos 3 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8-228/2020 pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovei S. P. dėl netesybų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. M. prašė priteisti iš atsakovės S. P. 4 000 Eur netesybų, 22,04 Eur išlaidų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp jo ir atsakovės 2014 m. sausio 9 d. buvo sudarytos keturios preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys (toliau – ir Sutartys), pagal kurias buvo susitarta, jog atsakovė parduos keturis žemės sklypus. Pagrindinė žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2017 m. rugsėjo 9 d. 2017 m. rugpjūčio 17 d. pareiškimu, persiųstu Plungės rajono 1-ojo notaro biuro notarės I. Š., jis kvietė atsakovę 2017 m. rugsėjo 08 d. atvykti sudaryti pagrindinę žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį į notarų biurą. Nurodė, kad, jeigu atsakovė neatvyks nurodytu laiku, bus laikoma, jog ji atsisako sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, todėl ieškovas kreipsis dėl civilinės atsakomybės taikymo už preliminariųjų sutarčių sąlygų neįvykdymą. Atsakovė į notaro biurą neatvyko. Ieškovo teigimu, Sutarčių 4.1. punktu buvo susitarta, kad, pardavėjui nesudarius sutarties, jis turi grąžinti sumokėtą avansą ir sumokėti 1 000 Eur netesybas už sutartinių prievolių nevykdymą. Kadangi atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus, todėl pagal kiekvieną Sutartį turi sumokėti po 1 000 Eur netesybų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 9 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytos keturios preliminarios miškų ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartys: dėl 3,6300 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); dėl 4,8800 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); dėl 6,4700 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); dėl 4,2700 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pagal Sutartis dviejų sklypų kaina numatyta po 10 000 Eur, o kitų dviejų – po 8 000 Eur, taip pat nurodyta, jog pagal kiekvieną Sutartį atsakovei sumokėta po 1 000 Eur avanso. Sutarčių 4.1. punkte numatytos 1 000 Eur netesybos už sutarties sąlygų nesilaikymą.
Šalies argumentai
5. Nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 17 d. į Plungės rajono 1-ojo notaro biuro notarę I. Š. pareiškimu kreipėsi ieškovas S. M., prašydamas notarę kviesti S. P. 2017 m. rugsėjo 8 d. 15 val. 00 min. atvykti į Plungės rajono 1-ąjį notaro biurą sudaryti minėtų keturių žemės sklypų pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį. 2017 m. rugsėjo 8 d. notarė I. Š. paliudijo, jog registruotas laiškas atsakovei S. P. įteiktas 2017 m. rugpjūčio 28 d., bet ji nurodytu laiku į biurą sudaryti sutarties neatvyko. Ieškovas 2017 m. spalio 23 d. registruotu laišku išsiuntė atsakovei pretenziją dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bei 4 000 Eur netesybų sumokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas taip pat nustatė, jog 2017 m. rugpjūčio 14 d. Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė R. B. patvirtino S. P. įgaliojimą, kuriuo ji dukrą R. P. įgaliojo parduoti už kainą ir sąlygas savo nuožiūra atsakovei priklausančius keturis žemės sklypus, dėl kurių buvo sudarytos minėtos preliminarios 2014 m. sausio 9 d. pirkimo pardavimo sutartys su ieškovu. 2017 m. rugpjūčio 16 d. atsakovė ieškovui grąžino 4 000 Eur avansą, gautą pagal keturias preliminariąsias sutartis. Be to, nustatė, jog ieškovas notarine tvarka patvirtintu įgaliojimu buvo įgaliojęs D. K. pirkti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą jo vardu. Byloje taip pat pateikta 2014 m. sausio 7 d. preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta su atsakove dėl 4,0300 ha ploto miškų ūkio žemės sklypo pirkimo pardavimo už 37 980,80 Lt, o 2015 m. liepos 27 d. šio žemės sklypo galutinė pirkimo pardavimo sutartis patvirtina, jog ieškovas iš atsakovės jau yra įsigijęs vieną žemės sklypą.
7. 2018 m. kovo 23 d. nutartimi teismas kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrių dėl klausimo sprendimo, ar nėra pagrindo inicijuoti S. P. pripažinimo neveiksnia ar ribotai veiksnia procedūros. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu atsakovė S. P. pripažinta neveiksnia visuose turtinių santykių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. 2019 m. gegužės 30 d. teismo nutartimi S. P. nustatyta globa kaip neveiksniu pripažintam asmeniui, jos globėja paskirta dukra R. V.. 2019 m. rugpjūčio 23 d. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teismo nutartimi paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė tikslu nustatyti, ar 2017 m. rugsėjo 9 d. atsakovė sirgo kokia nors psichikos liga ir ar dėl to galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. 2019 m. rugsėjo 24 d. – spalio 17 d. ekspertizės akte nurodyta, jog S. P. 2017 m. rugsėjo 9 d. nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas – multiinfarktinė demencija, dėl kurios ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. sausio 9 d. preliminariųjų pirkimo – pardavimo sutarčių 5.5. punktuose nustatyta, jog pardavėjas parduos, o pirkėjas nupirks šį turtą iki 2017 m. rugsėjo 9 dienos, o Sutarčių 6.3. punktuose nurodyta, kad Sutartys įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja du metus iki visiško sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, vertino, kad tokios Sutarčių nuostatos klaidino šalį. Todėl visos abejonės dėl preliminariųjų sutarčių sąlygų aiškino atsakovės naudai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalis).
9. Nurodė, kad atsakovės, atstovaujamos globėjos R. V., nurodytos aplinkybės dėl Sutarties sąlygų, ieškovui tvirtinant, jog atsakovė 2017 m. rugpjūčio mėnesį bei galutinės sutarties sudarymo datai suvokė savo veiksmus, ką, pagal ieškovą, patvirtina 2017 m. rugpjūčio 14 d. notarine tvarka patvirtintas įgaliojimas, taip pat 2017 m. rugpjūčio 16 d. atsakovės atliktas 4 000 Eur avanso grąžinimas ieškovui, leidžia teismui vertinti, kad atsakovės veiksmai, t. y. įgaliojimas, išduotas dukrai R. P., kuriame, be kitų pavedimų, įgaliotinei yra nurodyta parduoti visus keturis žemės sklypus, dėl kurių pardavimo buvo tariamasi minėtose keturiose preliminariosiose sutartyse, už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, tačiau nėra jokių konkrečių pavedimų įgaliotinei dėl šių sklypų pardavimo, atsižvelgiant į preliminarias sutartis, taip pat avanso grąžinimas ieškovui rodo, kad pagal Sutarčių 5.5. ir 6.3. punktų dviprasmiškas sąlygas atsakovė galėjo suprasti ir įvertinti situaciją, jog Sutartys nebebus sudaromos, kadangi ieškovas iki tol nesikreipė dėl galutinės sutarties sudarymo, o grąžindama avansą atsakovė pasielgė sąžiningai, nors Sutarčių 4.4. punkte numatyta, jog, jei pirkėjas nebeperka šio turto, tai avansas lieka pardavėjui.
10. Teismas pažymėjo, jog, nors teismas bylą išsprendė remdamasis preliminarių sutarčių sąlygų vertinimo aplinkybių pagrindu, tačiau psichiatrinės ekspertizės išvada nepaneigė aplinkybių dėl atsakovės sveikatos būklės tiek nuo 2016 m. gruodžio mėnesio, tiek ir 2017 m. rugsėjo 9 d., priešingai, tik patvirtino, kad atsakovės būklė buvo sunki ir tai iš dalies galėjo lemti jos apsisprendimą atlikti tam tikrus veiksmus tik 2017 metų rugpjūčio mėnesį. Todėl, spręsdamas klausimą dėl atsakovės atsakomybės, teismas taip pat atsižvelgė ir jos sveikatos būklę.
11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti esant atsakovės kaltę dėl nepagrįsto atsisakymo ar vengimo sudaryti galutinę žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), taip pat nėra ir priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir tokių veiksmų padarinių (CK 6.247, 6.248 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovas S. M. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
13. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 1, 2, 5 dalyse nustatytus reikalavimus, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nuostatas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. O būtent: teismas nepagrįstai neatsižvelgė į 2014 m. sausio 9 d. preliminariųjų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių šalių elgesį po preliminariųjų sutarčių sudarymo, preliminariųjų sutarčių vykdymo bei reikšmingas šalių tarpusavio praktikos aplinkybes, t. y. 2014 m. sausio 7 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, joje termino pagrindinei sutarčiai sudaryti nustatymą bei pagrindinę žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Apelianto manymu, teismas 2014 m. sausio 9 d. preliminariųjų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygų neišaiškino taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų aiškaus nesąžiningumo ieškovo atžvilgiu bei nepagrįstai privilegijuotos padėties atsakovei suteikimo. Padaryti Sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimai teismui leido nepagrįstai konstatuoti, jog atsakovė nepažeidė šių Sutarčių bei jai nekyla civilinė atsakomybė dėl prievolių pagal jas nepateisinamo neįvykdymo.
14. Teigia, jog teismas nepagrįstai ignoravo aiškią 2014 m. sausio 9 d. preliminariųjų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygą dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo termino, kur šalys susitarė, jog atsakovė parduos, o ieškovas nupirks žemės sklypus iki 2017 m. rugsėjo 9 d. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kurioje pasisakyta, kad teismas turi sistemiškai įvertinti šalių elgesį tiek sutartiniuose, tiek ikisutartiniuose santykiuose. Tuo pačiu teismas Sutarčių sąlygas išaiškino pažeisdamas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principus, nepagrįstai atidavė pirmenybę prievolių pagal susitarimus nevykdymui, netaikė universalaus sąžiningumo principo (CK 1.5 straipsnis) ir nepagrįstai nekonstatavo, kad atsakovės elgesyje yra visos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti.
15. Nurodo, kad teismas nepagrįstai detaliai neaptarė bei nevertino šalių veiksmų (neveikimo) laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2016 m. sausio 9 d. bei nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 9 d. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2014 m. sausio 9 d. šalims pasirašius preliminariąsias nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, jos iki 2016 m. sausio 9 d. neatliko jokių veiksmų. Tuo tarpu nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 9 d. matyti konkretūs abiejų šalių aktyvūs veiksmai, kadangi 2017 m. rugpjūčio mėnesį, likus tam tikram laiko tarpui iki 2017 m. rugsėjo 9 d., abi šalys atliko teisiškai reikšmingus veiksmus: 2017 m. rugpjūčio mėnesį ieškovas skambino atsakovei dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo; ieškovas 2017 m. rugpjūčio 17 d. pareiškimu kvietė atsakovę 2017 m. rugsėjo 8 d. sudaryti pagrindinę žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį; atsakovė, gavusi šį pranešimą registruotu laišku, nesikreipė į ieškovą (ar į notarę), motyvuojant tuo, kad pranešime būtų nurodytas neteisingas terminas pagrindinei nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti; teismas nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 14 d. Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė patvirtino S. P. įgaliojimą, kuriuo ji dukrą įgaliojo parduoti už kainą ir sąlygas savo nuožiūra atsakovei priklausančius žemės sklypus, kas netiesiogiai patvirtina ieškovo paaiškinimus, jog jis ne kartą 2017 m. rugpjūtį kalbėjo su atsakove dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo; pagal kiekvieną iš Sutarčių ieškovas atsakovei sumokėjo po 1 000 Eur avansą, o atsakovė ieškovo sumokėtą 4 000 Eur avansą jam grąžino tik 2017 m. rugpjūčio 16 d.; 2014 m. sausio 7 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos, nustačiusios pagrindinės sutarties sudarymo terminą, buvo nustatytos tokiu pat būdu, kaip ir 2014 m. sausio 9 d. Sutartyse.
16. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nurodė, kad sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą taip pat atsižvelgtina ir į jos sveikatos būklę. Atsakovė sveikatos būkle pradėjo gintis jau bylos eigoje, kas parodo tokios pozicijos dirbtinumą. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 14 d. išdavė labai plataus turinio teisių bei pareigų prasme įgaliojimą R. P., toks įgaliojimas buvo patvirtintas notarės, kuriai tada nekilo jokių abejonių dėl atsakovės sugebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Be to, tokių abejonių nebuvo ir atsakovės dukrai, nes neįtikėtina, kad, jei būtų buvusios tokios abejonės, ji būtų su mama vykusi pas notarę dėl įgaliojimo jai patvirtinimo.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė S. P. prašo apeliacinį skundą atmesti.
18. Nurodo, kad teismas objektyviai ir nešališkai įvertino visus byloje šalių pateiktus įrodymus ir tinkamai taikydamas bei aiškindamas materialinės teisės normas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi bei teismų formuojama praktika dėl civilinės atsakomybės, teismas pagrįstai vertino, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai vengė sudaryti pagrindinę sutartį, nes pats ieškovas į atsakovę kreipėsi dėl sutarties sudarymo tik 2017 m. rugpjūčio 17 d., kai ji jau sirgo psichine liga ir kuomet terminas sudaryti pagrindines sutartis jau buvo pasibaigęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinis skundas atmetamas.
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl netesybų priteisimo pagal preliminariąsias sutartis, kai sutarties šalys įsipareigojo sudaryti, bet nesudarė pagrindinės sutarties dėl nekilnojamojo turto objekto – žemės sklypų pirkimo – pardavimo.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 4 000 Eur netesybų CK 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu yra nepagrįstas. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi tuo, kad atsakovė nebuvo sąžininga ikisutartinių teisinių santykių, susiformavusių pagal 2014 m. sausio 9 d. preliminariąsias nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, dalyvė, todėl jos atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį grąžinus avansą yra nepagrįstas. Apelianto teigimu, 2014 m. sausio 9 d. preliminariosiose nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyse terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti šalys buvo sutarusios iki 2017 m. rugsėjo 9 d., tačiau atsakovė, 2017 m. rugpjūčio 17 d. grąžinusi ieškovui avansą, nepagrįstai atsisakė jas įvykdyti, todėl jai kilo civilinė atsakomybė.
23. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas S. M. skunde nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Pažymėtina, jog įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir kt.). Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).
24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog, priešingai apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovo reikalavimų bei atsakovės atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apeliantas nurodytais skundo argumentais išreiškia savo nesutikimą su jam nepalankiomis teismo išvadomis dėl bylos faktų, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.
25. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas skunde iš esmės dėsto tas pačias faktines aplinkybes bei su tuo susijusius teisinius argumentus, kuriuos pirmosios instancijos teismas svarstė, vertino ir dėl kurių ginčijamame sprendime jau pasisakė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Tuo pačiu pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria esminei daliai pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, todėl visų jų nekartoja.
26. Vertindama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
27. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Taigi, civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo.
28. Įrodinėjimo civiliniame procese pareiga bendriausia prasme tenka tai bylos šaliai, kuri teigia, kad egzistuoja viena ar kita faktinė aplinkybė (jų daugetas), sudaranti jos reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 12 ir 178 straipsniai). Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas – rungimosi principo, būdingo nacionaliniam civiliniam procesui, išraiškos forma. Teisėjų kolegija tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, nurodo, jog preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą įrodinėjimo aspektu, sprendžia, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad atsakovė nepagrįstai būtų vengusi sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi preliminariosios sutarties sąlygos dėl jos galiojimo ir pagrindinės sutarties sudarymo datos buvo dviprasmiškos, pats ieškovas į atsakovę kreipėsi dėl sutarties sudarymo tik 2017 m. rugpjūčio 17 d., t. y. jau po avanso grąžinimo, taip pat atsižvelgė į atsakovės sveikatos būklę bei į tai, kad ieškovas anksčiau – iki 2016 m. sausio 9 d. taip pat nesiėmė priemonių paskatinti atsakovę sudaryti galutinę pirkimo – pardavimo sutartį.
30. Apelianto manymu, teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nepagrįstai ignoravo aiškią 2014 m. sausio 9 d. preliminariųjų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygą dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo termino, pagal kurią ieškovas su atsakove susitarė, jog atsakovė parduos, o ieškovas nupirks žemės sklypus būtent iki 2017 m. rugsėjo 9 d. Tačiau akcentuotina, jog pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).
31. Iš 2014 m. sausio 9 d. preliminariųjų pirkimo – pardavimo sutarčių 5.5. punktų matyti, jog šalys susitarė, kad pardavėjas parduos, o pirkėjas nupirks šį turtą iki 2017 m. rugsėjo 9 d., tuo tarpu Sutarčių 6.3. punktuose nurodyta, kad Sutartys įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja du metus iki visiško sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi atsakovė avansą ieškovui grąžino 2017 m. rugpjūčio 16 d., t. y. iki termino sudaryti sutartį suėjimo 2017 m. rugsėjo 9 d. ir iki ieškovo pretenzijos atsakovei įteikimo 2017 m. rugpjūčio 28 d., yra pagrindas spręsti, kad iš tiesų tokios dviprasmiškos Sutarčių nuostatos galėjo suklaidinti atsakovę, ypatingai atsižvelgiant į jos amžių, nes Sutarčių sudarymo metu atsakovei buvo 69 metai, o 2017 m. rugsėjo 9 d. atsakovei jau buvo 72 metai, bei į galimą tokio amžiaus asmens aplinkybių suvokimą dėl sveikatos būklės, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nors apeliantas nesutinka, kad atsakovės sveikatos būklė jai sutrukdė tinkamai įvykdyti Sutartis ir mano, jog sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą apskritai neturėjo būti atsižvelgiama į jos sveikatos būklę, tačiau byloje esantys faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina sunkią atsakovės sveikatos būklę, labai tikėtina, turėjusią esminės įtakos tikrosios Sutarčių esmės suvokimui ir sąlygų įvertinimui. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė remdamasis preliminarių sutarčių sąlygų vertinimo aplinkybių pagrindu, tačiau psichiatrinės ekspertizės išvada nepaneigė aplinkybių dėl atsakovės sveikatos būklės tiek nuo 2016 m. gruodžio mėnesio, tiek ir 2017 m. rugsėjo 9 d., priešingai, tik patvirtino, jog atsakovės būklė buvo sunki, ir tai iš dalies galėjo lemti jos apsisprendimą atlikti tam tikrus veiksmus tik 2017 metų rugpjūčio mėnesį.
32. Akcentuotina, kad apeliantas pats ir per savo atstovus užsiima miškų ūkio paskirties žemės sklypų pirkimu, preliminariosios sutarties tekstas yra parengtas jo ir pateiktas pasirašyti atsakovei. Taigi, susiklosčius tokiai situacijai, kai atitinkamos Sutarčių nuostatos nesutampa ir šalys aiškina bei supranta skirtingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad visos abejonės dėl preliminariųjų sutarčių sąlygų turi būti aiškinamos atsakovės naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismas, aiškindamasis aplinkybes dėl preliminariųjų sutarčių sąlygų, negalėjo išsiaiškinti atsakovės tikrosios valios ir jos pozicijos dėl pagrindinės sutarties sudarymo būtent dėl atsakovės sveikatos būklės.
33. Aplinkybė, kad atsakovė, turėdama Sutarčių egzempliorius, kuriuose yra įrašas apie pagrindinių sutarčių sudarymą iki 2017 m. rugsėjo 9 d., dėl to nepareiškė pretenzijų ieškovui, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovė dėl savo kaltų veiksmų (neveikimo) pažeidė preliminariąsias sutartis, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, ir dėl to jai yra pagrindas jai taikyti civilinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju, įvertinus susiklosčiusią faktinę situaciją, nėra pagrindo pripažinti esant atsakovės kaltę dėl nepagrįsto atsisakymo ar vengimo sudaryti pagrindinę žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį. Iš šios nutarties 31 nurodytų faktinių aplinkybių sektų, jog yra aukšta tikimybė, kad atsakovė minėtos sąlygos neginčijo, nes vertino, kad pagal kitą Sutarčių sąlygą yra pasibaigęs dviejų metų terminas pagrindinėms sutartims sudaryti.
34. Apeliantas be pagrindo tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į jo su atsakove 2014 m. sausio 7 d. sudarytą preliminariąją nekilnojamojo turto – 4,0300 ha ploto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Priešingai, pirmosios instancijos teismas kaip tik įvertino, kad šios sutarties 5.5 punkte nustatyta, jog pardavėjas parduos, o pirkėjas nupirks šį turtą iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., o 6.3. punkte nustatyta, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja du metus iki visiško sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Taigi, skirtingai nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, susijusių su Sutarčių sudarymu, iš pateiktos sutarties matyti, kad jokių prieštaravimų, klaidinančių kitą šalį, šioje sutartyje nėra, o galutinė pirkimo pardavimo sutartis sudaryta dar 2015 m. liepos 27 d.
35. Apeliantas skunde pakankamai didelį dėmesį skiria atsakovės 2017 m. rugpjūčio 14 d. dukrai suteikto įgaliojimo, kurį patvirtino notaras, išdavimo aplinkybėms. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įgaliojimo sudarymo aplinkybės, jo sąlygos ir kitos su tuo susijusios aplinkybės niekaip neįrodo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų pagal ieškovo ieškinį, nes tai yra visiškai atskiras, iki Sutarčių sudarymo sudarytas sandoris, neįtakojęs nei Sutarčių sudarymo fakto, nei jų sąlygų turinio.
36. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
37. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas ginčui išnagrinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias ikisutartinius teisinius santykius, bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Atsakovė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.