Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Nustatyta, kad ieškovas D. Š. 2014 m. lapkričio 7 d. su Vokietijos piliečiu M. S. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko naudotą 2009 m. automobilį BMW, identifikacinis Nr, (duomenys neskelbtini), už kurį sumokėjo 21400,00 Eur (1 t. b.l. 15-17). Kadangi ieškovas neturėjo galimybių pats parsivaryti automobilio į Lietuvą, paliko jį saugoti automobilio pardavėjui M. S. ir užsiregistravo krovinių pervežimų internatiniame puslapyje wvvw,autoloads.lt, paskelbdamas, kad ieško autovežio automobilio pargabenimui į Lietuvą. 2014 m lapkričio 7 d. ieškovui paskambino vyriškis, prisistatęs vardu Darius, ir pasiūlė suorganizuoti automobilio parvežimą į Lietuvą, nurodė kainą 300 Eur. Ieškovas patvirtino, kad kaina tinkama. Ieškovo aiškinimu, 2014 m. lapkričio 10 d. vyriškis, prisistatęs vardu Darius, vėl paskambino ieškovui ir nurodė, kad vežimą vykdys UAB „Eurofortūna", vairuotojas M. S. (toliau - ir Trečiasis asmuo), automobilis bus pristatytas 2014 m. lapkričio 15 d. į Vilniaus automobilių turgų. Ieškovas nurodė Dariui automobilio pakrovimo adresą - (duomenys neskelbtini). Ieškovas paklausė, kokiu būdu jam atsiskaityti už pervežimą, Darius nurodė, kad jis tik tarpininkas, ir reikės atsiskaityti su Trečiuoju asmeniu atsiimant automobilį. Ieškovas internete patikrino jam nurodytą įmonę - UAB „Eurofortūna", įsitikino, kad ji reali ir užsiima tarptautiniais pervežimais, jokių neigiamų komentarų apie šią įmonę viešoje erdvėje nebuvo.

Ieškovas nurodo, kad 2014 m. lapkričio 12 d. M. S. atvyko į automobilio pakrovimo vietą -(duomenys neskelbtini) ir paskambino ieškovo draugui V. G.. V. G. vairuotojui M. S. pasakė, kad negali šiuo metu atvykti, tačiau susisieks su automobilio pardavėju M. S., kuris perduos automobilį, o telefonu atsiųs krovinio gavėjo (ieškovo) vardą pavardę ir telefono numerį, kad vairuotojas galėtų užpildyti važtaraštį. V. G. nusiuntė M. S. ieškovo vardą, pavardę ir telefono numerį. V. G. paskambino automobilio pardavėjui M. S. ir paprašė atiduoti automobilį trečiajam asmeniui, prieš tai patikrinus jo tapatybę bei pastarajam pasirašytinai patvirtinant, kad automobilis perduodamas trečiajam asmeniui, taip pat perduoti trečiajam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, iš kurios būtų matyti, kad krovinio gavėjas yra ieškovas. M. S. patikrino trečiojo asmens tapatybę, pasidarė trečiojo asmens tapatybės kortelės kopiją, paėmė trečiojo asmens patvirtinimą, kad automobilis perėjo jo dispozicijon, taip pat davė trečiajam asmeniui automobilio pirkimo-pardavimo sutarties kopiją. Atlikęs šiuos veiksmus, M. S. perdavė automobilį trečiajam asmeniui.

Ieškovo teigimu, trečiasis asmuo nei su ieškovu, nei su V. G., 2014 m. lapkričio 14 d. atvežęs automobilį į Lietuvą, nesusiekė, o automobilį nepasirašytinai atidavė asmenims, kurių tapatybe jam nebuvo žinoma. 2014 m. lapkričio 15 d. ieškovas, nesulaukęs krovinio, paskambino trečiajam asmeniui, kuris informavo, kad automobilį 2014 m. lapkričio 14 d. „atidavė užsakovui".

Atsakovas teigia, kad su ieškovu nebuvo sudaręs jokios krovinio pervežimo sutarties, todėl neįgijo pareigos ieškoti ieškovo ar kito asmens, kuriems neva privalėjo perduoti parvežtą ginčo automobilį. Atsakovo nuomone, pats ieškovas buvo neapdairus ir neatsargus tardamasis su nepažįstamu asmeniu dėl labai brangaus turto gabenimo, dėl ko prarado turtą. Atsakovas nurodo, kad Marijampolės AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 64-1-01735-14 dėl turto pasisavinimo, yra nustatyti kalti asmenys ir ieškovas turėtų reikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, o ne civiline tvarka dar nesibaigus baudžiamajai bylai.

Trečiasis asmuo M. S. paaiškino, kad jis parvežė ginčo automobilį į Lietuvą Dariaus užsakymu. Lietuvoje atvyko pasiimti automobilio nepažįstami vyrai, jie paskambino Dariui ir perdavė telefoną M. S., kuris išgirdo Dariaus prašymą atiduoti automobilius atvykusiems asmenims. Šie asmenys sumokėjo už krovinio pargabenimą, todėl M. S. nekilo jokių abejonių dėl automobilio atsiėmimo. Apie ieškovą jis nieko nežinojo, su juo nieko nesitarė. Trečiojo asmens teigimu, įmonėje tokia pargabentų automobilių perdavimo tvarka buvo įprasta, jokių problemų iki šiol nekildavo.

Teismas sutinka su ieškovo nurodytais motyvais.

Civilinio kodekso 6.808 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant krovinio vežimo sutartį, nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

Pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR konvencija) vežimo sutartis taip pat suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas - sumokėti vežimo mokestį. Tokia vežimo sutarties apibrėžtis leidžia daryti išvadą, kad vežėjas, priėmęs pervežti siuntėjo krovinį, įsipareigoja ne tik pristatyti jį į paskirties vietą, bet ir perduoti krovinio valdymą siuntėjo nurodytam gavėjui.

Kasacinio teismo praktikoje vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti; nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pvz., tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2004; 2007 m, lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64'2008).

Nagrinėjamu atveju vežimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta pasitelkiant ekspeditorių, fiktyvų asmenį, pasivadinusį vardu Darius. Tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje (toliau - ir Važtaraštis), kurį pildė atsakovo darbuotojas - trečiasis asmuo, krovinio vežėju nurodytas būtent atsakovas, o tai yra pagrindinis kriterijus vežėjo atsakomybei pagal CMR konvenciją kilti. Būtent atsakovą, o ne fiktyvų asmenį - Darių vežėju laikė ieškovas, kadangi Darius teigė, kad gali tik surasti vežėją, save įvardijo tarpininku, nurodė, kad mokestis už vežimą turės būti sumokėtas atsakovo vairuotojui - trečiajam asmeniui. Krovinio perdavimo aplinkybes ieškovo įgaliotas asmuo V. G. derino ne su Dariumi, tačiau su atsakovo darbuotoju, jam buvo pateikti nurodymai, kad automobilio savininkas - krovinio gavėjas yra ieškovas. Faktinis automobilio perdavėjas - automobilio pardavėjas M. S. taip pat nurodė trečiajam asmeniui krovinį perduoti ieškovui, pateikdamas jam ir automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Aplinkybę, kad ieškovas atsakovą laikė vežimo sutarties šalimi - tiek susitariančiuoju, tiek ir faktiniu vežėju, patvirtina ir tai, kad ieškovas patikrino atsakovo įmonės realumą, užsitikrino, kad faktinis siuntėjas M. S. patikrintų trečiojo asmens, vykdysiančio vežimą, asmens tapatybę ir tik duomenims, pateiktiems ekspeditoriaus Dariaus, kad vežimą vykdys atsakovo vairuotojas M. S.. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad „spręsdami klausimą, ar asmuo, reiškiantis ieškinį vežėjui, turi reikalavimo teisę, teismai neturi apsiriboti tik tais asmenimis, kurie nurodyti važtaraštyje. Teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi siuntėjas, gavėjas, asmuo, sudaręs su vežėju vežimo sutartį, nors nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, bet atlygino nuostolius, taip pat asmuo, nors ir nesudaręs sutarties su vežėju, bet nuostoliai padaryti jam priklausančiai nuosavybei. Pastarojo teisė kildintina iš pervežimo sutarties, kaip specifinės sutarties trečiojo asmens naudai" (Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 31).

Atsakovas ginčija aplinkybę, kad buvo sudaryta automobilio pervežimo sutartis. Ieškovas su tuo nesutinka ir nurodo, kad pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui. Tokiu atveju vežimo sutarčiai vis tiek taikomos CMR konvencijos nuostatos. Kadangi CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ar formos, ši sutartis gali būti sudaryta ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, pranešimais, ar telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, taip pat kai duomenys važtaraštyje skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais, turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus.

Iš važtaraščio, kurį pateikė trečiasis asmuo, matyti, kad jis trečiojo asmens užpildytas akivaizdžiai netinkamai: siuntėjo grafoje nurodyta „Įvairūs", gavėjo grafoje nurodyta „Įvairūs", siuntėjo parašo nėra, todėl remtis tokio važtaraščio duomenimis, kaip nurodančiais tikrąjį vežimo sutarties turinį, negalima; pagal kasacinio teismo praktiką, atsakovas, kurio darbuotojas, priimdamas krovinį pagal akivaizdžiai netinkamai užpildytą važtaraštį, negali remtis CMR konvencijos 7 straipsnio 1 punkto nuostata, kad siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl siuntėjo klaidingai ar netiksliai nurodytų siuntėjo, gavėjo, krovinio iškrovimo vietos duomenų.

CMR konvencijos 4 straipsnio nuostatoms suteikiant didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, spręstina, kad, esant skirtingai nurodytai krovinio pristatymo vietai, vežėjas turi vadovautis sutartimi ir vežti krovinį į sutartyje nustatytą vietą. Nagrinėjamuoju atveju trečiajam asmeniui buvo žinoma, kad krovinio gavėjas yra ieškovas, ieškovo atstovas V. G. telefonu trečiajam asmeniui nurodė, kad automobilis turi būti pristatytas ieškovui, telefonu atsiuntė jam ieškovo vardą, pavardę ir telefono numerį, to neneigia ir trečiasis asmuo - V. G. atsiuntė trečiajam asmeniui ieškovo kaip krovinio gavėjo duomenis būtent tuo tikslu, kad trečiasis asmuo galėtų tinkamai užpildyti važtaraštį, tuo tarpu trečiasis asmuo, būdamas pervežimo verslo profesionalas, važtaraštį užpildė tyčia arba nepateisinamai aplaidžiai neteisingai, tiek siuntėjo, tiek gavėjo grafoje nurodydamas žodį „Įvairūs". Krovinį trečiajam asmeniui faktiškai perdavęs M. S. taip pat davė Trečiajam asmeniui pirkimo-pardavimo sutartį, kad pastarasis žinotų krovinio gavėją - ieškovą.