Panevėžio apygardos teismo nutartis, 1A-637-72-2010

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-09-28
Bylos Nr.: 1A-637-72-2010
Teisminio proceso Nr.: 1-54-1-00378-2007-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ričardas Gilys, Nijolė Sušinskienė, Tomas Zdanavičius (pran.)
Nuteistasis: R. K.
Advokatai: Vytautas Kupcikevičius

Teisėjas Tomas Zdanavičius Baudž. byla Nr. 1A-637-72/2010

Teisėja Nida Solovjovienė Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00378-2007-8 Procesinio sprendimo kategorija

(S)

2.4.6.; 2.4.6.3.4.;

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-59

2010 m. rugsėjo 28 d.

Procesinio sprendimo kategorija

Panevėžys

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. R. K. pagal LR BK 294 str. 2 d. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis 2007-07-26 d. apie 22 val. Biržų r., (duomenys neskelbtini) kaime, V. P. kieme, kumščiu suduodamas ne mažiau kaip du smūgius V. P. į veidą ir taip padarydamas jam minkštųjų audinių sumušimus smakre, nosies srityje, nenustatytu šaunamuoju ginklu iššaudamas 4 kartus, iš kurių du kartus pataikydamas V. P. į galvą ir krūtinę, taip padarydamas jam šautines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje ir kairėje krūtinės ląstos pusėje, tyčia sužalojo nukentėjusįjį, nesunkiai sutrikdydamas jam sveikatą.

Šalies argumentai

Skundu nuteistasis R. K. prašo pakeisti Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. ir jį išteisinti, grąžinti jo žmonai kratos metu paimtą pneumatinį pistoletą Walther, kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Nurodo, kad Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje, kurioje jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, yra nepagrįsta ir neteisėta dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Teigia visiškai prisipažįstantis, kad padarė nukentėjusiajam V. P. nuosprendyje nurodytus sužalojimus ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, tačiau taip pasielgė gindamasis ir gindamas kitus asmenis nuo tiesiogiai grėsusio pavojingo kėsinimosi. Teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad ginties situacijos nebuvo, iš esmės nėra motyvuotai aptartos. Jo kaltė dėl tyčinio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo grindžiama teiginiais, kad neva nustatyta, jog būtent jis pirmas trenkė nukentėjusiajam į veidą, o pastarajam bėgant link namo, jį vijosi, stūmė prie namo sienos, bei šaudė į galvą ir krūtinę. Teigia tokie teiginiai nėra besąlygiškai patvirtinti bylos duomenimis, kai kurie bylos duomenys tokias išvadas netgi paneigia. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. P. ir jo žmona S. P. parodė, kad po jo šūvio į V. P., jis griuvo atbulas į gyvenamojo namo koridorių, prarado sąmonę. Tuo tarpu jis bei kiti tiesiogiai stebėję įvykį asmenys parodė, kad konflikto metu V. P. buvo pagriebęs į rankas kastuvą, juo buvo užsimojęs. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kastuvas buvo surastas prie namo vakarinės sienos. Kraujo dėmės, kurios nebuvo ištirtos ir identifikuotos, rastos prie kastuvo ir ant sienos, tačiau daug toliau nuo įėjimo į namą, t. y. 40 cm. nuo pietinės sienos. Tai įrodo, kad V. P. kastuvą buvo paėmęs ne tikslu apsiginti nuo jo, kuomet į jį šaudė, bet anksčiau, prieš šaudymą į jį. Tokia situacija suformuoja išvadą, kad būtent šūviais, vienu kurių ir buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, buvo ginamasis nuo gresiančių smurtinių veiksmų – smūgių sugriebtu kastuvu. Tai patvirtina buvus ginties situaciją, nes smūgiai aštriabriauniu kastuvu realiai kėlė pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Grėsmė buvo iškilusi ne tik jam, bet ir jo mažametei dukrai. Teigia, kad grėsmę jam kėlė ne tik kastuvu ginkluotas V. P., bet ir kartu su juo buvę neblaivūs asmenys. Nors minėti asmenys tiesiogiai ir nedalyvavo konflikte, tačiau jų elgesys anksčiau, o ypač J. J. grasinimai telefonu, kurie nustatyti ne tik jo parodymais, bet ir telefoninių pokalbių išklotine, liudytojo A. J. parodymais, jų būsena įvykio metu kėlė realų pagrindą bijoti, kad šie asmenys gali jo atžvilgiu vartoti smurtą. Tuo labiau, kad J. J., agresyviai nusiteikęs iškvietė jį atvykti pas V. P. pokalbiui ir į tą pokalbį pats atvyko su keletu neblaivių asmenų. Nurodo, kad pas V. P. nuvyko ne smurtauti, bet išsireikalauti savo turto – automobilio, kuriuo jis neteisėtai naudojosi ir galimai darė nusikalstamas veikas, už kurias jo turtas galėjo būti konfiskuotas. Nuvykęs išsiaiškinti buvo užpultas grasinant smurtu. Kad vyko ne nusikalstamais tikslais, patvirtina ta aplinkybė, kad kartu vežėsi mažametę dukrą. Teigia konfliktas su V. P. kilo iš visiškai asmeninių paskatų, šis konfliktas nepažeidė viešosios tvarkos. Dėl to jis valstybinio kaltinimo tvarka negalėtų būti pripažintas kaltu už nukentėjusiajam suduotus smūgius, kurie nesutrikdė jo sveikatą netgi tuo atveju, jei smūgius nukentėjusiajam būtų sudavęs pirmas, nors tokia aplinkybė bylos duomenimis nėra neabejotinai nustatyta. Prasidėjus buitiniam asmeniniam konfliktui jis peraugo į realų pavojingą kėsinimąsi, į kurį buvo būtina reaguoti siekiant apsisaugoti pačiam, apsaugoti kitus kartu buvusius asmenis. Teigia, jog įstatymas nereikalauja, kad gintis nuo pavojingo kėsinimosi galima tik tuomet, kai nėra galimybių pasišalinti ar kreiptis pagalbos į kitus asmenis, todėl nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad jo kaltę patvirtina ta aplinkybė, kad atvykęs pas nukentėjusįjį išsiaiškinti dėl automobilio ir pamatęs kartu su nukentėjusiuoju grupę asmenų, jis neišvažiavo. Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad iš anksto su savimi turėjo šaunamąjį ginklą. Teigia, kad jis turėjo leidimą nešiotis ginklą, o jo nenaudojo iki tol, kol jam ir kitiems asmenims negrėsė realus pavojus. Nurodo, kad bylos duomenys ne patvirtina, o paneigia V. ir S. P. parodymus apie konflikto eigą. Abu šie asmenys nedavė jokių parodymų apie kastuvo naudojimą šiame konflikte, nors šią labai svarbią aplinkybę patvirtina M. K., T. K. parodymai, įvykio vietos apžiūros duomenys. Kad kastuvas buvo paimtas ne tikslu apsiginti nuo jo turėto šaunamojo ginklo ir šaudymo juo, patvirtina ta aplinkybė, kad kastuvas iš nukentėjusiojo rankų iškrito ne jo ir S. P. nurodomoje šūvių vietoje – namo tarpduryje. Be to, toje vietoje, kur rastas kastuvas, ant namo sienos 40 cm. nuo pietinės namo pusės buvo rastos ir kraują primenančios dėmės. Kadangi nukentėjusiajam kraujavo tik iš šūviais padarytų žaizdų, tai akivaizdu, kad būtent toje vietoje į jį ir buvo šauta. Po šūvių, nukentėjusiajam išmetus iš rankų kastuvą, jis pasišalino, nes tuo metu apsigynė. Kadangi aptartais bylos duomenimis ginties situacija buvo, tai jo veiksmai negali būti vertinami nusikalstamais netgi tokiu atveju, jei ginties ribos ir buvo peržengtos, kadangi baudžiamąją atsakomybę viršijus būtinosios ginties ribas užtraukia tik sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas. Teigia, kad akivaizdžiai vilkinus ikiteisminį tyrimą, neišsamiai ištyrus aplinkybes, nustatyti byloje tiesą buvo sunku. Neištyrus dėmių, panašių į kraują, tenka tik spėlioti, kad tai būtent nukentėjusiojo kraujas. Neišreikalavus liudytojo J. J., nukentėjusiojo V. P., liudytojos S. P. telefoninių pokalbių išklotinių nėra galimybių nustatyti kas ir iš kurios vietos bei kada V. P. iškvietė medicininę pagalbą ir apie įvykį pranešė policijai. Nepadarius akistatų tarp jo ir nukentėjusiojo bei liudytojos S. P. liko nepašalinti esminiai prieštaravimai dėl įvykio aplinkybių. Nurodo, kad ir įrodymų tyrimas teisme buvo atliktas neišsamiai, nes nebuvo apklausti nei nukentėjusysis V. P., nei liudytojai S. P., A. J.. Teismas visai nepagrįstai įrodymų šaltiniu pripažino liudytojo D. K. parodymus, kuriais jis tik parodė kokius jam parodymus davė minėti asmenys. Teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir dėl kratos metu iš jo paimto pneumatinio pistoleto Walther perdavimo Ginklų fondui prie LR VRM. Teismo nuosprendžiu teisingai nustatyta, kad ne šiuo ginklu nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata. Šis pistoletas nėra daiktas, išimtas iš civilinės apyvartos, jam įsigyti ir laikyti nėra reikalingas specialus leidimas. Dėl to visai nesupranta teismo sprendimo šį pistoletą perduoti ginklų fondui, kai sutinkamai su įstatymu, pistoletas turėjo būti grąžintas savininkui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti, gynėjas advokatas - tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl R. K. kaltės ir veikos kvalifikavimo.

Apeliantas skunde tam tikrais argumentais, kurie grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir teismo konstatuotus faktus. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi apelianto nuomonė dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma. Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant nuteistojo R. K. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Nuteistojo kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, nuosprendį surašė vadovaudamasis LR BPK 305 str. nuostatomis, surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. K. neneigia padaręs nukentėjusiajam V. P. nuosprendyje nurodytus sužalojimus, nesunkiai sutrikdžiusius jo sveikatą. Tačiau teigia tai padaręs gindamasis nuo gresiančių smurtinių veiksmų – V. P. smūgių sugriebtu kastuvu. Todėl nesutikdamas su jo įvykdytų veiksmų teisine kvalifikacija ir teismo išvadomis dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo, prašo pripažinti jį veikus būtinosios ginties situacijai ir išteisinti.

Dėl pateiktų apeliacinio skundo argumentų aptartinos būtinąją gintį reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos ir įvertintina, ar šios nuostatos pagal pirmosios instancijos teismo konstatuotus faktus taikytos tinkamai.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kriminalinės justicijos patirtis vis dėlto rodo, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose tenka spręsti sudėtingus klausimus, o atsakymai į juos varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Juridinio tokių situacijų vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, dėl kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Be to, būtinosios ginties situacijos nėra ir tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės bylos Nr. 2K-558/2006, 2K-30/2007, 2K-277/2009, 2K-299/2009). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso akivaizdaus kėsinimosi traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyręs bylos aplinkybes, įvertinęs įvykio liudytojų R. Š., M. K., T. K., kitų liudytojų – E. S., D. K., paties nuteistojo R. K. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo. Byloje esančiais liudytojų, paties nuteistojo parodymais neginčijamai nustatyta, kad konfliktas nukentėjusiojo V. P. namo kieme tarp jo ir nuteistojo R. K. kilo būtent dėl R. K. perduoto V. P. suremontuoti mikroautobuso Fiat Ducato. Šį įvykį tyręs policijos pareigūnas D. K. teisme parodė, kad nukentėjusysis V. P. viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad su R. K. buvo susitaręs iš jo pirkti mikroautobusą, kurį jis jam buvo davęs suremontuoti. Nepraėjus nei savaitei laiko, per kurią turėjo sumokėti pinigus, R. K. jam paskambino, o atsiliepusiai jo žmonai pasakė, kad arba pinigus už automobilį grąžintu, arba nuomą mokėtu. R. K. atvažiavus pas jį į namus, su juo pasikalbėti išėjo į kiemą. R. K. jį iš karto užsipuolė, pirmas jį pastūmė, po ko, jis pastūmė R. K.. Tuomet R. K. jam du kartus trenkė į galvą bei ėmė šaudyti. Vienu šūviu pataikė į galvą, kitu – į krūtinę. Dėl padarytų sužalojimų prarado sąmonę. Tokias nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas įvykio aplinkybes pilnai patvirtina liudytojas R. Š., kuris matė, kaip V. P. iš pradžių ginčijosi su pas jį atvažiavusiu R. K., o po to abu stumdėsi. R. K. išsitraukus ginklą, išgirdo šūvius, po kurių V. P. parkrito, o R. K. išvažiavo. Taip pat liudytojas T. K., kuris matė, kaip R. K. su V. P. iš pradžių ginčijosi, o po to mušėsi. Išgirdęs šūvius, ginklą pamatė pas R. K.. Pastarojo teigimu, V. P. gindamasis, vienu metu buvo pasiėmęs ar tai grėblį, ar tai kažkokį kitokį daiktą. Kad pirmas sudavė V. P. smūgį kumščiu į veidą ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje nurodė ir pats apeliantas. Apelianto teigimu, V. P. smūgį kumščiu į veidą sudavė norėdamas apginti M. K., nes jam pasirodė, kad V. P. buvo užsimojęs jam suduoti smūgį. Tačiau pats M. K. tokių aplinkybių viso tyrimo metu nėra nurodęs. Netikėti liudytojų D. K., R. Š., T. K. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, nes juos pilnai patvirtina 2007-11-10 specialisto išvada Nr. G 1874/07 (05), kuria V. P. nustatyti du minkštųjų audinių sumušimai veide ir dvi šautinės žaizdos - galvos plaukuotoje dalyje ir kairėje krūtinės ląstos pusėje, padaryti dviejų šūvių ir ne mažiau dviejų smūgių pasekoje. Išvadoje konstatuota, kad dėl krūtinės ląstos šautinio sužalojimo V. P. sveikata sutrikdyta nesunkiai, ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui (T. 1, b. l. 99). Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėto įvykio metu R. K. būtų buvęs sužalotas. Kartu su nuteistuoju R. K. atvykęs liudytojas M. K. teisme parodė taip pat matęs, kaip tarp R. K. ir V. P. kilo konfliktas, kurio metu V. P. pirmas sudavė ranka smūgį R. K.. Po šio smūgio, jie pradėjo muštis, V. P. bėgo link namo šaukdamas „aš tave nušausiu“, R. K. bėgo jam iš paskos ir stumdamas į sieną bandė jį sustabdyti, kad neįbėgtu į namo vidų. Išgirdo šūvius. Matė, kaip kažkuriuo metu V. P. buvo pasiėmęs kastuvą. Pastaro teigimu, R. K. gynėsi nuo V. P. galimo smūgio sugriebtu kastuvu. Tačiau kolegija pažymi, kad M. K. parodymai dėl smūgių sudavimo bylos nagrinėjimo teisme metu skiriasi nuo jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kuomet M. K. teigė matęs, kaip V. P. ir R. K. sudavė vienas kitam smūgius, tačiau nurodė dėl buvusio tamsaus paros meto negalintis pasakyti, kuris tai padarė pirmas. Todėl liudytojo parodymais tikima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys. Iš aukščiau išdėstytų įrodymų matyti, jog konflikto iniciatorius buvo pats R. K.. Nors nuteistasis ir bando įtikinti teismą, kad ne jis inicijavo susitikimą su V. P., o pas jį pokalbiui atvyko J. J. kvietimu. Tačiau tiek paties nuteistojo, tiek ir liudytojų R. Š., D. K., R. K. telefono abonento skambučių išklotine nustatyta, kad pirmas nukentėjusiajam V. P. skambino būtent nuteistasis. Be to, iš R. K. parodymų matyti, kad jis skambučio iš J. J. susilaukė tuomet, kada jau važiavo pas V. P.. Kad R. K. buvo viso to įvykio iniciatorius matyti ir iš tų aplinkybių, kad jis pas nukentėjusįjį atvykęs vėlų vakarą ir kieme be nukentėjusiojo pamatęs daugiau žmonių, kurie pasak jį, visi buvo girti, apsisukęs neišvažiavo, o vis tiek ėjo aiškintis su V. P., taip pat ir tai, kad iš anksto su savimi turėjo pasiėmęs šaunamąjį ginklą. Tuo tarpu nei vienas iš liudytojų, taip pat ir nuteistasis, nėra nurodę, kad V. P. išėjęs pasikalbėti su pas jį atvažiavusiu R. K., būtų ką su savimi turėjęs (ginklą, įnagį ar pan.). Tai rodo, kad nukentėjusysis neturėjo jokių ketinimų konfliktuoti ir tam nesiruošė. Nuteistojo R. K. teigimu, į V. P. jis šovęs tuomet, kada jam iškilo reali grėsmė būti sužalotam jo sugriebtu kastuvu. Tačiau aukščiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad tarp V. P. ir R. K. kilusio žodinio konflikto metu, apeliantas pirmas sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Iš to darytina išvada, kad pats nuteistasis šiame konflikte buvo puolantysis. Nors liudytojų T. K., M. K., paties nuteistojo parodymais, taip pat fotolentele, esančia prie įvykio vietos apžiūros protokolo, nustatyta, kad V. P. iš tiesų įvykio metu buvo paėmęs kastuvą (jis pats tokių aplinkybių nėra nurodęs), tačiau aukščiau aptarti įrodymai neduoda pagrindo išvadai, kad V. P. kastuvą buvo paėmęs puolimo tikslais. Tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymais nustatyta, kad po to, kai V. P. nuteistasis sudavė smūgį į veidą, tarp jų įvyko muštynės, kurių metu nukentėjusysis bėgo link namo, o R. K. jį vijosi ir stūmė prie namo sienos, prie kurios keturis kartus iššovė, iš jų du kartus pataikydamas į V. P.. Tai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei prie jo esanti fotolentelė, iš kurių matyti, kad apžiūrint V. P. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) k., Biržų rajone, ant namo sienos buvo rastos kelios dėmės, panašios į kraują. Toje pat vietoje rastas ir numestas kastuvas. Taigi, nustatytos faktinės bylos aplinkybės suformuoja išvadą, kad nukentėjusysis V. P. kastuvą pasiėmė turėdamas tikslą apsiginti nuo neteisėtų nuteistojo veiksmų. Tą iš esmės patvirtino ir liudytojas T. K.. Todėl sutinkamai su apylinkės teismo išvada, byloje nėra duomenų, kad nuteistajam būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo pavojingų veiksmų. Visos aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad šiuo konkrečiu atveju pats nuteistasis buvo puolantysis, todėl kalbos apie jo teisę į būtinąją gintį negali ir būti. Apylinkės teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai R. K. parodymus, kad jis šio nusikaltimo nepadarė, o tik gynėsi nuo V. P. galimų smūgių sugriebtu kastuvu, įvertino kaip jo gynybos versiją.

Kolegija kaip nepagrįstą atmeta R. K. skundo teiginį, kad grėsmę jam kėlė ne tik kastuvu ginkluotas V. P., bet ir kartu su juo buvę, agresyviai nusiteikę neblaivūs asmenys. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad į tarp R. K. ir nuteistojo V. P. kilusį konfliktą visi kiti namo kieme buvę asmenys, nesikišo. Tą iš esmės patvirtino ir R. K.. Be to, nuteistasis, pamatęs namo kieme neblaivius nukentėjusįjį bei pastarojo draugus, apsisukęs neišvažiavo, nors jam niekas tai padaryti netrukdė, o kaip tik ėjo aiškintis su V. P.. Visos šios aplinkybės kaip tik rodo, kad R. K. V. P. kieme buvę asmenys jokios grėsmės nekėlė. Nepagrįstu laikomas ir apelianto skundo teiginys, kad įvykio metu grėsmė buvo iškilusi ne tik jam, bet ir kitiems kartu su juo atvykusiems asmenims, tame tarpe ir jo mažametei dukrai. Kolegija konstatuoja, kad kaip tik byloje esančiais duomenis, tame tarpe ir nuteistojo parodymais nustatyta, kad R. K. dukra buvo palikta automobilyje ir į konfliktą veliama nebuvo, o vėliau, jai pradėjus verkti, R. K. niekas netrukdė prieiti prie jos, sėsti į automobilį ir išvažiuoti, ką jis iš esmės niekieno netrukdomas padarė po šūvių į V. P.. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad į konfliktą nebuvo veliamas ir kartu su R. K. atvykęs liudytojas M. K.. Apeliantas bando įtikinti teismą, jog aplinkybė, kad jis pas V. P. buvo atvažiavęs su savo mažamete dukra, patvirtina jį neturėjus jokių nusikalstamų tikslų. Tačiau kolegija konstatuoja, kad iš aukščiau išdėstytų įrodymų kaip tik seka, kad net ir kartu buvusi mažametė dukra, R. K. nesutrukdė atlikti nusikalstamus veiksmus. R. K. kaltė tyčia nesunkiai sutrikdžius V. P. sveikatą, įrodyta nuosprendyje, taip pat ir šioje nutartyje išdėstytais ir aptartais įrodymais. Apelianto prašymas pripažinti jį veikus būtinosios ginties situacijai ir išteisinti, atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. K. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę. Skirdamas R. K. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog jis padarė tyčinį, baigtą nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, kad praeityje teistas keturis kartus, paskutinis teistumas už tyčinį nusikaltimą nėra išnykęs, todėl jis yra recidivystas (LR BK 27 str.). Kolegija pažymi, jog recidyvistui, už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (LR BK – 56 str.). R. K. 5 kartus baustas administracine tvarka, nedirba, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas R. K. bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad jis šeimoje augina du mažamečius vaikus, kad šią nusikalstamą veiką padarė prieš trejus metus ir per šį laikotarpį nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šių aplinkybių visumą, R. K. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, savo dydžiu atitinkančią šios bausmės rūšies vidurkį. Tokia nuteistajam R. K. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka bausmės paskirtį, todėl jos keisti nėra pagrindo.

Tačiau sutinkamai su apelianto skunde nurodytu teiginiu, pirmosios instancijos teismas visai be pagrindo, nenurodant jokių motyvų, R. K. namuose atliktos kratos metu paimtą pneumatinį pistoletą Walther mod. LR 53, saugomą Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK, perdavė Ginklų fondui prie LR VRM. Teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog būtent šiuo pneumatiniu pistoletu Walther LP mod. 53 R. K. sužalojo nukentėjusįjį V. P.. Iš to seka, kad minėtas ginklas nėra nusikalstamos veikos padarymo įrankis. Tačiau iš nuosprendžio turinio nėra aišku, kokios konkrečios aplinkybės nulėmė teismo sprendimą pneumatinį pistoletą Walther LP mod. 53 perduoti Ginklų fondui prie LR VRM. Iš 2007-10-31 specialisto išvados matyti, kad R. K. gyvenamosiose patalpose atliktos kratos metu paimtas ginklas yra pramoninės gamybos 4,5 mm kalibro pneumatinis pistoletas Walther mod. LP 53 Nr. 024894, skirtas šaudyti 4,5 mm pneumatiniams ginklams skirtomis kulkomis. Tyrimui pateiktas pistoletas yra tinkamas šaudyti. 2007-12-12 specialistė R. Š. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pramoninės gamybos 4,5 mm kalibro pneumatiniams pistoletui Walther mod 53, skirtam šaudyti 4,5 mm pneumatinėmis kulkomis, įsigyti leidimo nereikia. Pagal LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, šis ginklas yra priskiriamas D kategorijos ginklams. D kategorijos ginklų, jų šaudmenis be leidimo gali įsigyti ir turėti fiziniai asmenys nuo 18 metų. R. K. teigimu, jo namuose atliktos kratos metu paimtas ginklas priklauso jo žmonai R. K.. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad R. K. namuose atliktos kratos metu paimtas pneumatinis pistoletas Walther mod. 53, nėra nusikalstamos veikos padarymo įrankis ir jam įsigyti ar laikyti nėra reikalingas specialus leidimas, jis grąžintinas nuteistojo žmonai R. K.. Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl daiktinių įrodymų klausimų išsprendimo keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BPK 328 str. 4 p.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 str. 4 p.

nutaria:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nuosprendį dalyje dėl daiktinių įrodymų pakeisti:

Pneumatinį pistoletą Walther, mod. LR 53, saugomą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariate, grąžinti R. K..

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Tomas ZdanavičiusTeisėjai Nijolė SušinskienėRičardas Gilys