- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-19
- Bylos Nr.
- eI3-2222-780/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02829-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Jolanta Medvedevienė, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Valstybės įmonei „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybės įmonei „Turto bankas“, K. G., V. G.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Valstybės įmonei „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybės įmonei „Turto bankas“, K. G. ir V. G. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. skundu prašo:
1) Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2023-06-19 Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimą prašymą atmesti Nr. SPR4-14309 (14.5 E);
2) Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2023-09-08 sprendimą dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo Nr. CSPR-386;
Šalies argumentai
3) Įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrių Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo R. G. bendrosios dalinės nuosavybės teises į:
- 135/11668 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 135/2917 dalies) 29,17 kv. m bendro ploto Negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini);
- 136/11760 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 136/2940 dalies) 29,40 kv. m bendro ploto Negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini);
- 241/20844 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 241/5211 dalies) 52,11 kv. m bendro ploto Negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde ir jo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad yra buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), bendraturtis, jam nuosavybės teise priklauso ¼ Buto dalis. Butas yra gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas).
Pastato visų butų ir kitų patalpų savininkai 2023-01-30 sudarė susitarimą dėl butų (patalpų) savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (toliau - Susitarimas), kuriuo visi Pastato butų ir kitų patalpų savininkai susitarė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre jų turimas bendrosios dalinės nuosavybės teises į Pastate esančias bendrojo naudojimo patalpas, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrių (toliau - Teritorinis registratorius) su 2023-06-13 prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jo bendrosios dalinės nuosavybės teises į dalį nekilnojamųjų daiktų (toliau visos kartu - Patalpos):
- 135/11668 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 135/2917 dalies) 29,17 kv. m bendro ploto Negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa1);
- 136/11760 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 136/2940 dalies) 29,40 kv. m bendro ploto Negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa2);
- 241/20844 dalį (t. y. ¼ dalį nuo 241/5211 dalies) 52,11 kv. m bendro ploto Negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa3).
Teritorinis registratorius 2023-06-19 sprendimu prašymą atmesti Nr. SPR4-14309 (14.5 E) (toliau – 2023-06-19 Sprendimas) Pareiškėjo prašymą atmetė. Spendime nurodomi du Pareiškėjo prašymo atmetimo pagrindai:
1) „Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėtos patalpos yra atskiri turtiniai objektai su paskirtimi, kurie gali funkcionuoti atskirai nuo butų ir kitų patalpų. Remiantis 1982-01-11 atliktais kadastrinių matavimų duomenimis negalima vienareikšmiškai nustatyti, jog tai yra bendrojo naudojimo patalpos (pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai ir pan.), kaip jas identifikuoja 2012-04-12 Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1967. [...] Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą, o šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi ar perleidžiamos daiktinės teisės, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui Nekilnojamojo turto registre būtini duomenys“;
2) Susitarime nėra išskirta, kokios dalys negyvenamų patalpų nuosavybės teise atitenka atskirai kiekvienam Buto (Nr. 9) bendraturčiams: K. G., R. G. ir V. G..
Pareiškėjas šį Teritorinio registratoriaus 2023-06-19 Sprendimą apskundė Registrų centro Centriniam registratoriui (toliau – Centrinis registratorius) ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2023-09-08 sprendimu dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo Nr. CSPR-386 (toliau – 2023-09-08 Sprendimas) Pareiškėjo skundo netenkino ir paliko galioti Teritorinio registratoriaus 2023-06-19 Sprendimą. Centrinio registratoriaus 2023-09-08 Sprendime nurodyti šie Pareiškėjo skundo atmetimo pagrindai:
1) Remiantis kadastrinių matavimų duomenimis, Patalpą1 sudaro koridorius, virtuvė, dirbtuvės ir sanitarinis mazgas, Patalpą2 sudaro dirbtuvės, sanitarinis mazgas ir koridorius, Patalpą3 sudaro du koridoriai, dvi dirbtuvės, du sanitariniai mazgai ir pagalbinė patalpa. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog ginčo patalpos yra suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie gali savarankiškai funkcionuoti ir būti nuosavybės teisės objektu. Pastebėtina, kad kitos gyvenamojo namo pusrūsyje esančios patalpos taip pat yra suformuotos kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai (kūrybinės dirbtuvės, butas), ir šios patalpos buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ar perduotos pagal valstybės turto priėmimo – perdavimo aktą Vilniaus miesto savivaldybei. Ta aplinkybė, jog į ginčo patalpas šiuo metu nėra įregistruotos nuosavybės teisės ipso facto nedaro šių patalpų bendro naudojimo patalpomis, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams;
2) <…> nei savivaldybės įmonės įstatai, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Vilniaus miesto savivaldybės vardu priimti sprendimus dėl atitinkamų patalpų teisinio statuso, t. y. nustatyti, ar patalpa yra bendro naudojimo, ar savarankiškas nekilnojamojo turto objektas.
Skundžiami Teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus Sprendimai grindžiami neteisingu aplinkybių teisiniu vertinimu, pagal kurį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojai sprendžia, kad neva negalima vienareikšmiškai nustatyti, jog ginčo Patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos (pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai ir pan.).
Visų pirma, Patalpos yra Pastato rūsys, jos yra suformuotos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka ir yra Pastato bendrojo naudojimo patalpos, į jas nėra įregistruotos konkretaus asmens nuosavybės teisės ir jas Pastato butų (patalpų) savininkai valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise kaip Pastato bendrojo naudojimo objektą.
Antra, vienų iš Pastate esančių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, kuri taip pat yra Susitarimo šalis ir kuriai pagal šį Susitarimą bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atitinkamai 148/2917 dalis Patalpos1; 150/2940 dalis Patalpos2 ir 265/5211 dalis Patalpos3. Taigi, pati Vilniaus miesto savivaldybė patvirtina, kad ir ji Patalpas laiko Pastato bendrosios dalinės nuosavybės objektu (bendrojo naudojimo patalpomis), į kurias Susitarimu, kaip kad nustatyta įstatymais ir žemiau minima teismų praktika, su kitais Pastato patalpų savininkais susitaria įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės teises.
Centrinio registratoriaus 2023-09-08 Sprendime nurodytas motyvas, kad kitos gyvenamojo namo pusrūsyje esančios patalpos taip pat yra suformuotos kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai (kūrybinės dirbtuvės, butas), ir šios patalpos buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ar perduotos pagal valstybės turto priėmimo – perdavimo aktą Vilniaus miesto savivaldybei jokios reikšmės vertinant ginčo Patalpų teisinį statusą neturi. Kitų Pastato patalpų privatizavimas ar perdavimas savivaldybei niekaip nepatvirtina, kad ir ginčo Patalpos jas suformavus savarankiškais nekilnojamojo turto objektais savaime tapo kitų, o ne visų Pastato bendrasavininkų, nuosavybe ar kad jos būtinai buvo perleistos kitiems asmenims. Ginčo Patalpų nuosavybės perleidimą galėtų patvirtinti konkretūs dokumentai – pirkimo – pardavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą sutartys, turto savivaldybei perdavimo – priėmimo aktai, kurių šiuo atveju nėra, nes jokie nuosavybės teisės įgijimą ar perleidimą patvirtinantys dokumentai Nekilnojamojo registre neregistruoti. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos tik pačios Patalpos 1982-01-11 atliktų kadastrinių matavimų pagrindu, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nėra dokumentas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme patvirtinantis daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-543-442/2017; 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-502/2015).
Vilniaus miesto savivaldybė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos buvo įtraukta į Pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūrą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau jokių prieštaravimų Pareiškėjo teiginiams, kad Patalpos yra bendro naudojimo objektai, nepateikė. Taip pat ir į skundo nagrinėjimą įtrauktas valstybės turto patikėtinis - valstybės įmonė Turto bankas jokių duomenų apie tai, kad Patalpos būtų perduotos valstybės ar kitų asmenų nuosavybėn, nepateikė.
Šiuo atveju jokių ginčų nėra, nes į ginčo Patalpas nėra įregistruotos niekieno nuosavybės teisės, nors pačios Patalpos yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre nuo 1982 m. Tuo tarpu Pareiškėjo nuosavybės teisė į Patalpas yra atsiradusi įstatymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 str. 1 d.) pagrindu ir niekas šios nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka (t. y. teismine tvarka) nėra paneigęs. Taip pat ir pats Susitarimo sudarymo faktas patvirtina, kad tarp daugiabučio gyvenamojo namo savininkų jokių ginčų dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo nėra.
Nors Centrinis registratorius nurodo, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nėra suteikta teisės Vilniaus miesto savivaldybės vardu priimti sprendimus dėl atitinkamų patalpų teisinio statuso, tačiau pati aplinkybė, kad savivaldybės atstovas pagal įgaliojimą pasirašė Susitarimą, tik patvirtina, kad ir ji laiko, jog Patalpos yra bendrojo naudojimo objektai. Šiuo atveju įgaliotinis veikė atstovaujamojo vardu ir, kaip minėta aukščiau, savivaldybė paties Centrinio registratoriaus buvo informuota apie Pareiškėjo skundą, tačiau Pareiškėjo prašymui Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jo nuosavybės teises į dalį Patalpų prieštaraujančios pozicijos nepateikė.
Trečia, Teritorinio registratoriaus 2023-06-19 Sprendimo motyvas, kad „Remiantis 1982-01-11 atliktais kadastrinių matavimų duomenimis negalima vienareikšmiškai nustatyti, jog tai yra bendrojo naudojimo patalpos (pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai ir pan.), kaip jas identifikuoja 2012-04-12 Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1967“, yra visiškai nepagrįstas. Šiuo atveju Teritorinis registratorius ne tik kad netinkamai taiko ir aiškina cituojamą Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo normą, bet dar ir remiasi jau negaliojančia įstatymo nuostata.
Teritorinis registratorius remiasi 2012-04-12 įstatymu Nr. XI-1967 priimta Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 15 d. 3 p. nuostata, tačiau ši teisės norma buvo pakeista dar bemaž prieš 10 metų ir dabartinės redakcijos 2 str. 15 d. 3 p. nustato, kad „Pastato bendrojo naudojimo objektai: pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams“ (2014-05-15 įstatymo Nr. XII-882 (nuo 2014 07 01) (TAR, 2014, Nr. 2014-05735) redakcija).
Taigi, ginčo atveju Teritorinio registratoriaus, vadovaujantis aukščiau nurodytu motyvavimu ir sprendime nurodyta faktine aplinkybe, kad „Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėtos patalpos yra atskiri turtiniai objektai su paskirtimi, kurie gali funkcionuoti atskirai nuo butų ir kitų patalpų“, 2023-06-19 Sprendime daroma išvada, kad neva negalima vienareikšmiškai spręsti, jog Patalpos yra Pastato bendrojo naudojimo patalpos, yra nepagrįsta, nes ir kitos Pastato dalys, jei jos nepriklauso nuosavybės teise atskiriems savininkams, yra laikomos pastato bendrojo naudojimo objektais, į kurias nuosavybės teisė atsiranda CK 4.82 str. 1 d. pagrindu, t. y. iš įstatymo. Kitaip tariant, ginčo atveju Patalpos atitinka net du kriterijus Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 15 d. 3 p. nustatytus kriterijus – (i) patalpos yra Pastato rūsys (rūsio dalis), kuris nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams, ir (ii) šios Patalpos gali būti priskiriamos prie kitų pastato dalių, kurios nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Kaip matyti iš Centrinio registratoriaus 2023-09-08 Sprendimo, jame cituojamos aktualios Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkto nuostatos, tačiau nepaisant to, Centrinis registratorius daro priešingas nustatytam teisiniam reglamentavimui išvadas, t. y. laiko, kad Patalpos negali būti vertinamos kaip Pastato bendrojo naudojimo objektai.
Ketvirta, CK 4.82 str. 1 d. nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.75 str. 1 d. bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.
Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje suformuotą taisyklę, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendro naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas atskiru turtiniu vienetu yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas reiškiantis disponavimą bendrąja daline nuosavybe (LAT 2014-10-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014), buvo sudarytas Susitarimas, kuris pasirašytas visų Pastate esančių butų ir kitų patalpų savininkų, jokių ginčų tarp Pastato butų ir kitų patalpų savininkų nei dėl Patalpų teisinio statuso (t. y., kad šios patalpos yra Pastato rūsio bendrojo naudojimo patalpos), nei dėl turimų nuosavybės teisių į jas bei tokių teisių turinio (dydžio), nėra, tokių ginčų nėra ir su jokiais kitais trečiaisiais asmenimis.
Kasacinis teismas komentuojamoje 2014-10-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad: „Sprendžiant, ar bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas objektas – bendrojo naudojimo patalpa – gali būti savarankiškai naudojamas daiktas, kartu įregistruojamas kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas Nekilnojamojo turto registre, visų pirma reikšmingos jo techninės savybės, t. y. ar jos atitinka atskiram daiktui teisės aktų keliamus reikalavimus. Tokioms techninėms savybėms priskirtinas patalpų aukštis, plotas, kiti reikalavimai, priklausomai nuo patalpos paskirties, išsidėstymo daugiabučiame name, jos ryšio su kitomis patalpomis ir kt. Ar konkretus nekilnojamasis daiktas atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali būti suformuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, nustatoma teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis atlikus jų kadastrinius matavimus ir suformavus kadastrinių matavimų bylą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 15 punktas; toliau – NTKĮ). Įstatyme įtvirtinta, kad jeigu bendrojo naudojimo patalpos negalima suformuoti kaip atskiro nekilnojamojo daikto, tai ji negali būti atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu (NTKĮ 5 straipsnio 2 dalis). Taigi darytina išvada, kad pagrindas spręsti, jog bendrosios dalinės nuosavybės objektu esančios bendrojo naudojimo patalpos gali būti naudojamos kaip savarankiškas daiktas, atsiranda nustačius, jog patalpos suformuotos ar gali būti suformuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
Konstatavus, kad bendrojo naudojimo patalpa suformuota ar gali būti suformuojama kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, atsižvelgiant į CK 4.82 straipsnio 2 dalies reikalavimus, būtina nustatyti, ar naudojimasis juo netrukdys kitiems savininkams naudotis šiems priklausančia nuosavybe. CK nepateikiama pavyzdžių, kada bendrojo naudojimo patalpos kaip atskiro daikto naudojimas trukdytų naudotis kitų patalpų savininkams jų nuosavybe. Šios aplinkybės buvimas (nebuvimas) turėtų būti nustatomas kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, pvz., atskiro įėjimo, be kita ko, per bendrąją laiptinę ar kitas bendrojo naudojimo patalpas į savarankiškai suformuotą daiktą nebuvimas gali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti, kad bus trukdoma kitiems savininkams naudotis jiems priklausančiais butais ir kitomis patalpomis.“
Šiuo atveju patys nekilnojamojo turto registratoriai nustatė, kad Patalpos, kaip savarankiški nekilnojamieji daiktai, yra suformuotos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka, jos atitinkamai jau yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, registro įrašų Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, pastaroji faktinė aplinkybė reiškia, kad nurodytos Patalpos, kaip Pastato bendrojo naudojimo patalpos, jau yra įregistruos Nekilnojamojo turto registre, jos nepriklauso atskiriems savininkams nuosavybės teise, ir į jas gali būti registruojamos savininkų nuosavybės teisės.
Komentuojamoje LAT nutartyje teisėjų kolegija išaiškino, kad: „Atsižvelgiant į šias nuostatas, taip pat į bendrąsias dalinės nuosavybės teisės normas, pagal kurias bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis), kiekvienas jų proporcingai savo daliai turi teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektu (CK 4.76 straipsnis) ir kt., darytina išvada, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti bendrąją dalinę nuosavybę, tame tarpe inicijuoti procesą dėl bendrojo naudojimo patalpų suformavimo atskiru daiktu, tačiau tiek, kiek tai leidžia teisės aktai, nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių į bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad disponavimas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, be kita ko reiškia, teisę nustatyti šio objekto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas atskirų turtiniu vienetu yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybę), todėl yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis). Aiškinant kitaip būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos atskiru daiktu, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo.[...]“
Šio ginčo teisinės aplinkybės yra identiškos komentuojamos LAT civilinės bylos aplinkybėms: ginčo Patalpos jau yra suformuotos, o visi Pastato butų ir kitų patalpų savininkai Susitarimu yra susitarę įregistruoti į jas jų turimas nuosavybės teises bendrosios dalinės nuosavybės teise Susitarime nurodytomis dalimis Nekilnojamojo turto registre, o būtent tokie juridiniai faktai patvirtina prašomų įregistruoti Pareiškėjo nuosavybės teisių atsiradimą. Todėl Teritorinio registratoriaus 2023-06-19 Sprendimo motyvai apie tai, kad jis neva nepateikė dokumentų, patvirtinančių prašomų įregistruoti nuosavybės teisių į Patalpas atsiradimą, yra nepagrįsti, nes šiuo atveju Pareiškėjo nuosavybės teisė yra atsiradusi iš įstatymo (CK 4.82 str. 1 d.), o pagrindinės sąlygos tokių teisių įregistravimui Nekilnojamojo turto registre yra Patalpų suformavimo galimybė (kas yra atlikta ir ką nustatė patys nekilnojamojo turto registratoriai) bei visų Pastato butų ir kitų patalpų savininkų susitarimas dėl nuosavybės teisių į Patalpas įregistravimo, kas taip pat yra įvykę ir ką patvirtina pateikiamas Susitarimas.
Dėl šių priežasčių Teritorinio registratoriaus nurodytas prašymo atmetimo pagrindas – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktas šiuo atveju netaikytinas, nes įstatymai numato galimybę įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės teises į nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą (CK 4.82 str. 1 d., Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 15 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis, 22 straipsnio 7 punktas).
Penkta, nepagrįstas yra ir Teritorinio registratoriaus 2023-06-19 Sprendimo motyvas, kad neva Susitarime nėra išskirta, kokios dalys negyvenamų patalpų nuosavybės teise atitenka atskirai kiekvienam Buto (Nr. 9) bendraturčiams: K. G., R. G. ir V. G., nes iš susitarimo tai aiškiai matyti.
Dėl šio Teritorinio registratoriaus motyvo Centrinis registratorius 2023-09-08 Sprendime nepasisakė, todėl laikytina, kad jis nelaiko to pagrindu neįregistruoti Pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į atitinkamas dalis Patalpų.
Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo atveju buvo visos sąlygos ir teisiniai pagrindai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į atitinkamas Patalpų dalis.
Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vadovaudamasis norminiais teisės aktais, teisinį registravimą atlieka pateiktų prašymų ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų pagrindu. Pareiškėjas kartu su prašymu Teritoriniam registratoriui pateikė visų Pastato butų ir kitų patalpų savininkų Susitarimą dėl nuosavybės teisių į Patalpas įregistravimo, kuris ginčo situacijoje pripažintinas tinkamu dokumentu, kuriuo remiantis gali būti registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 7 punktas). Nagrinėjamu atveju jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Patalpos nelaikytinos Pastato bendrojo naudojimo objektais ir galėtų priklausyti kitiems asmenims, o ne Pastato bendraturčiams, registro tvarkytojai nenurodė.
Kadangi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurias nustačius prašymo nagrinėjimo metu, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, ginčijamų Sprendimų priėmimo metu nebuvo, Sprendimai naikinti kaip nepagrįsti ir neteisėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Teismų praktikoje nuolat akcentuojama, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar atsiradimo pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą (2010-04-27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; 2011-10-13 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad teritoriniam registratoriui teisės aktai nustato reikalavimus įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą (2015-04-14 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A623-143/2015).
Su pareiškėjo prašymu teritoriniam registratoriui pateiktame 2023-01-30 susitarime dėl butų (patalpų) savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (toliau – Susitarimas) nurodoma, kad gyvenamajame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), esančių butų ir kitų patalpų savininkai susitaria aukščiau minimas negyvenamąsias patalpas įregistruoti kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus bei nustato, kad šios patalpos Susitarime nurodytomis dalimis priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktas numato, kad pastato bendrojo naudojimo objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.
Pareiškėjas prašo įregistruoti nuosavybės teises į dalį 29,18 kv. m. ploto patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa1), 29,40 kv. m. ploto patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpa2), ir 52,11 kv. m. ploto patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Patalpa3). Nekilnojamojo turto registre nurodoma šių patalpų pagrindinė naudojimo paskirtis – negyvenamoji, kadastro duomenų nustatymo data – 1982-01-11. Nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas“ 2022-09-02 yra parengtos naujos Patalpos1, Patalpos2 ir Patalpos3 kadastro duomenų bylos. Remiantis kadastrinių matavimų duomenimis, Patalpą1 sudaro koridorius, virtuvė, dirbtuvės ir sanitarinis mazgas, Patalpą2 sudaro dirbtuvės, sanitarinis mazgas ir koridorius, Patalpą3 sudaro du koridoriai, dvi dirbtuvės, du sanitariniai mazgai ir pagalbinė patalpa. Taip pat pastebėtina, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų byloje ginčo patalpos tiek 1982 metų kadastrinių matavimų duomenimis, tiek ankstesnių – 1967 metų matavimų duomenimis yra aprašytos kaip gyvenamosios patalpos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ginčo patalpos yra suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie gali savarankiškai funkcionuoti ir būti nuosavybės teisės objektu. Pastebėtina, kad kitos gyvenamojo namo pusrūsyje esančios patalpos taip pat yra suformuotos kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai (kūrybinės dirbtuvės, butas), su iš esmės identišku vidaus išplanavimu ir sudėtinėmis patalpomis, ir šios patalpos buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ar perduotos pagal valstybės turto priėmimo – perdavimo aktą Vilniaus miesto savivaldybei. Ta aplinkybė, jog į ginčo patalpas šiuo metu nėra įregistruotos nuosavybės teisės ipso facto nedaro šių patalpų bendro naudojimo patalpomis, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog viena iš Susitarimo šalių yra Vilniaus miesto savivaldybė, kuri dalyvaudama Susitarime patvirtina, kad ir ji ginčo negyvenamąsias patalpas laiko pastato bendrosios dalinės nuosavybės objektu. Pastebėtina, kad Susitarimą pasirašė ne Vilniaus miesto savivaldybė, bet savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“. Kaip nurodo pats pareiškėjas, patalpų suformavimas ir įregistravimas atskiru turtiniu vienetu yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas reiškiantis disponavimą nuosavybe, tuo tarpu Susitarimą pasirašiusios SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateiktame 2022-09-28 įgaliojime Nr. 30-3127/22 yra aiškiai nurodoma, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktorė R. Ž. yra įgaliojama Vilniaus miesto savivaldybės vardu pasirašyti siunčiamuosius dokumentus (atsakymus į gautus raštus, tarnybinius raštus ir kt.), tuo tarpu apie teisę disponuoti nuosavybe nieko nėra pasisakyta, todėl SĮ „Vilniaus miesto būstas“ neturėjo teisės Vilniaus miesto savivaldybės vardu priimti sprendimus dėl atitinkamų patalpų teisinio statuso.
Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Registrų centrą įregistruoti pareiškėjo bendros dalinės nuosavybės teises į Patalpas pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Tais atvejais, kai administracinis teismas pripažįsta viešojo administravimo subjekto sprendimą kaip neatitinkantį teisės aktų reikalavimų, atsakovai tokiais atvejais įpareigojami tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus, tačiau neįpareigojami atlikti konkretaus turinio veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-07-19 nutartis administracinėje byloje A-1150-502/2018). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, turėtų būti netenkintas ir pareiškėjo prašymas dėl Registrų centro įpareigojimo įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl VĮ Registrų centras Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus (toliau – Teritorinis registratorius) 2023-06-19 sprendimo Nr. SPR4-14309 (14.5 E) prašymą atmesti (toliau – Teritorinio registratoriaus sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta įregistruoti R. G. nuosavybės teises į dalį nekilnojamųjų daiktų – negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2023-09-08 sprendimo Nr. CSPR-386 (toliau – Komisijos sprendimas), kuriuo Komisija nusprendė palikti galioti Teritorinio registratoriaus 2023-06-19 sprendimą Nr. SPR4-14309 (14.5 E), teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas VĮ Registrų centrui pateikė 2023-06-13 prašymą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Prašymas) Nekilnojamojo turto registre įregistruoti R. G. nuosavybės teises į dalį nekilnojamųjų daiktų – negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos). Kartu su prašymu buvo pateikta: 2023-01-30 susitarimas dėl butų (patalpų) savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (toliau – Susitarimas); Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ įstatai; 2022-09-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl įgaliojimo pasirašyti dokumentus savivaldybės būsto klausimais Nr. 30-3127/22.
Skundžiamas Teritorinio registratoriaus sprendimas atsisakyti Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises grindžiamas tuo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 14 straipsnis numato, jog daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre registruojamos nekilnojamojo daikto registro įrašu, kuriame nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtoją, bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojama teisė, todėl įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą galima tik pagal pateiktą dokumentą, kuris vienareikšmiškai patvirtintų atitinkamos daiktinės teisės atsiradimą tam tikram asmeniui į tam tikrą nekilnojamąjį daiktą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.82 ir 4.75 straipsnių nuostatomis, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), o remiantis CK 4.75 straipsnio 1 punktu, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėtos patalpos yra atskiri turtiniai objektai su paskirtimi, kurie gali funkcionuoti atskirai nuo butų ir kitų patalpų. Remiantis 1982-01-11 atliktais kadastrinių matavimų duomenimis negalima vienareikšmiškai nustatyti, jog tai yra bendrojo naudojimo patalpos (pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai ir pan.), kaip jas identifikuoja 2012-04-12 Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1967. Papildomai šiame sprendime nurodyta, kad pateiktame Susitarime nėra išskirta kokios dalys negyvenamųjų patalpų nuosavybės teise atitenka atskirai kiekvienam Buto Nr. 9 bendraturčiams: K. G., R. G. ir V. G.).
Skundžiamas Komisijos sprendimas palikti galioti Teritorinio registratoriaus sprendimą grindžiamas tuo, kad Nekilnojamojo turto registre nurodoma patalpų pagrindinė naudojimo paskirtis – negyvenamoji, kadastro duomenų nustatymo data – 1982-01-11. Nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas“ 2022-09-02 yra parengtos naujos Patalpos1, Patalpos2 ir Patalpos3 kadastro duomenų bylos. Remiantis kadastrinių matavimų duomenimis, Patalpą1 sudaro koridorius, virtuvė, dirbtuvės ir sanitarinis mazgas, Patalpą2 sudaro dirbtuvės, sanitarinis mazgas ir koridorius, Patalpą3 sudaro du koridoriai, dvi dirbtuvės, du sanitariniai mazgai ir pagalbinė patalpa. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog ginčo patalpos yra suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie gali savarankiškai funkcionuoti ir būti nuosavybės teisės objektu. Pastebėtina, kad kitos gyvenamojo namo pusrūsyje esančios patalpos taip pat yra suformuotos kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai (kūrybinės dirbtuvės, butas), ir šios patalpos buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ar perduotos pagal valstybės turto priėmimo – perdavimo aktą Vilniaus miesto savivaldybei. Ta aplinkybė, jog į ginčo patalpas šiuo metu nėra įregistruotos nuosavybės teisės ipso facto nedaro šių patalpų bendro naudojimo patalpomis, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams. Komisija atkreipė pareiškėjo dėmesį, jog Susitarimą pasirašė savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“. Vadovaujantis SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-01-16 įsakymu Nr. 30-130, 1 punktu, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurios pagrindinė veikla yra administruoti ir prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias bei negyvenamąsias patalpas – įstatų 8.1. papunktis. Pažymėta, jog nei savivaldybės įmonės įstatai, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Vilniaus miesto savivaldybės vardu priimti sprendimus dėl atitinkamų patalpų teisinio statuso, t. y. nustatyti, ar patalpa yra bendro naudojimo, ar savarankiškas nekilnojamojo turto objektas. Komisija nusprendė, kad Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus darytina išvada, kad šiuo metu esami duomenys neleidžia prašomas įregistruoti negyvenamąsias patalpas vertinti kaip pastato bendrojo naudojimo objektus, todėl teritorinio registratoriaus sprendimas yra pagrįstas ir paliekamas galioti, o pareiškėjo skundas netenkinamas.
Dėl butų (patalpų) savininkų susitarimo trūkumų
Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 22 straipsnio 7 punkte numatyta, kad vienas iš daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinančių dokumentų, kuriais remiantis šios teisės registruojamos nekilnojamojo turto registre, yra rašytiniai sandoriai. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad jo pateiktas Susitarimas bei atitinkamos Civilinio kodekso ir Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatos turi būti pagrindu įregistruoti jo nuosavybės teises pagal pateiktą Prašymą. Tai reiškia, kad dokumentui, kuris gali būti pagrindu įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, - Susitarimui - keliami atitinkami įstatymo numatyti reikalavimai.
Pagal NTRĮ 23 straipsnio 3 dalį, dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.132 str. 1 dalis numato, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Pagal CK 2.133 straipsnio 1 dalį, vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Pagal šio straipsnio 6 dalį, jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Atitinkamai CK 2.136 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai.
CK 2.137 straipsnio1 dalis numato, kad įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.
Nagrinėjamu atveju Susitarimą, kurio pagrindu pareiškėjas prašo įregistruoti jo nuosavybės teises į dalį patalpų, pasirašė vienų iš Pastate esančių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkę Vilniaus miesto savivaldybę atstovaujanti Savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ direktorė R. Ž.. Kartu su Prašymu pareiškėjas Teritoriniam registratoriui pateikė 2022-09-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-3127/22 Dėl įgaliojimo pasirašyti dokumentus savivaldybės būsto klausimais (toliau – Įsakymas dėl įgaliojimo). Tačiau teismas konstatuoja, kad Komisija teisingai skundžiamame Komisijos sprendime nustatė, jog nei savivaldybės įmonės įstatai, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ priimti sprendimus Vilniaus miesto savivaldybės vardu dėl atitinkamų patalpų teisinio statuso. Teismas pažymi, kad Įsakymu dėl įgaliojimo aiškiai apibrėžtos įgaliotinei suteiktos teisės – nurodyta, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktorė R. Ž. yra įgaliota Vilniaus miesto savivaldybės vardu pasirašyti tik siunčiamuosius dokumentus (atsakymus į gautus raštus, tarnybinius raštus ir kt.) Savivaldybės būsto klausimais, išskyrus atvejus, kai skundžiami SĮ „Vilniaus miesto būstas“ veiksmai. Teismas konstatuoja, kad toks įgaliojimas nesuteikia teisės įgaliotinei priimti sprendimus dėl disponavimo Savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nes Susitarimas nėra siunčiamasis dokumentas Savivaldybės būsto priežiūros klausimais, o vadovaujantis SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-01-16 įsakymu Nr. 30-130, 1 punktu ir 8.1. papunkčiu, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurios pagrindinė veikla yra administruoti ir prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias bei negyvenamąsias patalpas, bet ne disponuoti jomis savo nuožiūra. Todėl SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktorė R. Ž., pasirašydama Susitarimą Vilniaus miesto savivaldybės vardu dėl disponavimo patalpomis, kurias bendraturčiai laiko bendro naudojimo patalpomis, viršijo Įsakymu dėl įgaliojimo jai suteiktas teises.
Pareiškėjas kartu su Prašymu nepateikė Teritoriniam registratoriui vėlesnio Vilniaus miesto savivaldybės pritarimo Susitarimui, kurį savivaldybės vardu pasirašė neįgaliota to daryti atstovė, o nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl Teritorinio registratoriaus sprendimo Komisijoje Vilniaus miesto savivaldybė taip pat nepatvirtino Susitarimo CK 2.133 straipsnio 6 dalyje ir CK 2.136 straipsnis 1 dalyje numatyta tvarka, nors buvo įtraukta į skundo nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybė Komisijoje jokių prieštaravimų pareiškėjo teiginiams, kad Patalpos yra bendro naudojimo objektai, nepateikė, nereiškia pritarimo Susitarimui minėtų CK normų prasme, nes tylėjimas nelaikomas sutikimu, kadangi įgaliotojo sutikimas pagal įstatymą turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai.
Taigi, teismas konstatuoja, kad Komisija skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė, kad esami duomenys neleidžia prašomas įregistruoti negyvenamąsias patalpas vertinti kaip pastato bendrojo naudojimo objektus, nes Susitarimas nėra tinkamai patvirtintas visų butų savininkų sutarimu. Tuo tarpu pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Lietuvos Aukščiausiais Teismas (toliau – LAT) yra išaiškinęs, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos atskiru daiktu, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo (LAT 2014-10-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014).
Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, kad Susitarimas nėra įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas vieno iš daugiabučio namo būtų savininko, toks Susitarimas laikomas neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, kaip to reikalauja NTRĮ 23 straipsnio 3 dalis, ir negali būti pagrindu įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į dalį patalpų Pastate pagal jo pateiktą Prašymą ir su juo pateiktą Susitarimą (NTRĮ 22 str. 7 p., 29 str. 2 p., 3 p., 7 p., CK 4.75 str. 1 d.). Todėl tenkinti skundą ir panaikinti skundžiamus Teritorinio registratoriaus ir Komisijos sprendimus bei įpareigoti Teritorinį registratorių Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į dalį patalpų pagal Susitarimą nėra teisinio pagrindo vien dėl šios aplinkybės.
Dėl butų (patalpų) savininkų nuosavybės teisę į Patalpas patvirtinančių duomenų pakankamumo
Pareiškėjas savo skundo reikalavimus ir butų (patalpų) savininkų nuosavybės teisę į Patalpas grindžia iš esmės tuo, kad: jokio asmens nuosavybės teisės į Patalpas nėra įregistruotos; Patalpos yra Pastato rūsys; jos yra suformuotos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka ir yra Pastato bendrojo naudojimo patalpos, į kurias nuosavybės teisė visiems Pastate esančių butų (patalpų) savininkams kyla iš įstatymo, t. y. CK 4.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl butų (patalpų) savininkai, pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, turi teisę disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu bendraturčių sutarimu ir įregistruoti savo nuosavybės teisės dalis į bendro naudojimo patalpas.
Taigi, pareiškėjas negyvenamąsias patalpas, esančias daugiabutyje, į kurias nėra įregistruotos nuosavybės teisės jokiam konkrečiam asmeniui, prilygina bendro naudojimo patalpoms ir teigia, kad vien tik CK 4.82 straipsnio 1 dalies pagrindu jos priklauso visiems butų (patalpų) savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad ginčo Patalpos yra suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie gali savarankiškai funkcionuoti ir būti nuosavybės teisės objektu ir pabrėžia, jog kitos gyvenamojo namo pusrūsyje esančios patalpos taip pat yra suformuotos kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai (kūrybinės dirbtuvės, butas), ir šios patalpos buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ar perduotos pagal valstybės turto priėmimo – perdavimo aktą Vilniaus miesto savivaldybei. Todėl vien aplinkybė, jog į ginčo patalpas šiuo metu nėra įregistruotos nuosavybės teisės savaime nedaro šių patalpų bendro naudojimo patalpomis, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams.
Vertinant šalių argumentus teismas pirmiausiai pabrėžia, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teisės į bendro naudojimo patalpas apskritai atsiranda tik kartu su nuosavybės teise į butą ir kitas patalpas, esančias pastate, nes bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 7 d.). Todėl nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė į Pastate esančias Patalpas turi būti nustatinėjama įvertinant pačių butų ir kitų patalpų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus ir aplinkybes.
Šiuo aspektu LAT teisėjų kolegija panašioje byloje 2011-01-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011 yra išaiškinusi: „Nuosavybės teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams, pvz., sukūrus naują daiktą, įsigijus turtą pagal sandorius, pasisavinus vaisius ir pajamas ir kt. 1964 m. CK, skirtingai nei 2000 m. CK 4.47 straipsnyje, nebuvo reglamentuoti nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privatine nuosavybe grindžiamo šalies ūkio formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleista privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Butų privatizavimo įstatymas sudarė teisinį pagrindą atsirasti daugiabučių namų savininkų nuosavybės teisėms į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, kambarius bendrabučiuose (Įstatymo 2 straipsnis). Kadangi tokiam pirkimo-pardavimo objektui suformuoti esminę reikšmę turėjo jo paskirtis – gyvenamoji patalpa, o pirkėjas turėjo būti parduodamo objekto nuomininkas, tai kitų – negyvenamųjų – patalpų likimas buvo spręstas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatytus teisės aktuose: Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ bei jį papildžiusiuose Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokoluose. Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4 punkte išaiškinta, kad negyvenamosios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į butų savininkų inventorines bylas kaip jų butų priklausiniai, miesto, rajono savivaldos organo sprendimu galėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, jeigu pastarieji pareiškė tokį prašymą ir notariškai susitarė dėl tokių patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų (4.2.2.2 papunktis). Negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, buvusios įtrauktos į miestų (rajonų) valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, įstaigų ir organizacijų balansą, buvo privatizuotos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu gyvenamojo namo statybos projektinėje dokumentacijoje (namo perdavimo eksploatuoti akte), rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose (kartu ir gyvenamojo namo techninės apskaitos byloje) jos nebuvo pažymėtos kaip skirtos butų naudotojams kaip butų priklausiniai, arba jei šios patalpos buvo įrengtos pagal atskiras statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto sąmatas, nenumatant, kad jos skirtos butų naudotojams kaip bendrojo naudojimo patalpos (4.2.3 papunktis). Apibendrindama šį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, gali būti savarankišku nuosavybės teisių objektų ir kitų įstatymų pagrindu perleistos kitiems asmenims“.
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateikto Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenų bazės išrašo apie jam priklausantį butą (duomenys neskelbtini), esantį Pastate, kuriame yra ir ginčo Patalpos, matyti, kad šis butas buvo įgytas būtent pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 pagrindu sudarytą 1992-08-10 Pirkimo - pardavimo sutartį (K. G. nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas). Tai reiškia, kad šiuo atveju ir Pastate esančių ginčo Patalpų, kurios pagal jų NTR duomenų bazės išrašus suformuotos kaip negyvenamosios paskirties patalpos, esančios savarankiškais nekilnojamojo turto objektais, kurie suformuoti dar pagal 1982 metų kadastro duomenis, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti buto įsigijimo metu galiojusių teisės aktų numatyti dokumentai, išvardinti minėtoje LAT 2011-01-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011. Tačiau pareiškėjas Teritoriniam registratoriui nepateikė įrodymų apie buto (duomenys neskelbtini) savininkų nuosavybės teisių į butą ir į Pastate esančias negyvenamąsias patalpas įgijimą, taip pat nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad butus įsigiję savininkai, tarp jų ir buto (duomenys neskelbtini) savininkas(ai), buvo išreiškę valią dėl ginčo Patalpų perdavimo neatlygintinai jų nuosavybėn ir įsipareigojo užtikrinti jų priežiūros, kaip tai nustatyta LAT nurodytos Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.2.2 papunktyje.
Pareiškėjas savo Prašymą, adresuotą Teritoriniam registratoriui, grindė tik Susitarimu ir įstatymu (CK 4.82 str. 1 d.), nepateikdamas jokių dokumentų, patvirtinančių kitų negyvenamųjų patalpų Pastate, kurios galbūt galėjo būti įsigytos buto privatizavimo metu, nuosavybės teises, perduotas kartu su butu. Tačiau teismas pažymi, kad Susitarimas yra tik bendraturčių disponavimą bendrąja daline nuosavybe patvirtinantis dokumentas, nustatantis kokiomis dalimis jie sutaria ir nori įregistruoti savo nuosavybės teisę į patalpas, kurias laiko bendro naudojimo patalpomis, tačiau nėra dokumentas, patvirtinantis pačios butų (patalpų) savininkų nuosavybės teisės atsiradimo į Patalpas pagrindą. Kaip minėta, nuosavybės teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams, pvz., sukūrus naują daiktą, įsigijus turtą pagal sandorius, kuriais perleidžiama nuosavybės teisė, tačiau šiuo atveju Susitarimu nuosavybės teisė nėra sukuriama, juo tik pasidalinamos butų (patalpų) savininkų dalys turto, kurį jie laiko jų nuosavybe pagal įstatymą. Visgi, šiuo atveju, esminę reikšmę turi tai, kad pareiškėjui priklausančio buto, o kaip nurodo atsakovas ir kitų butų bei patalpų Pastate, privatizavimo metu CK 4.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kuria remiasi pareiškėjas, dar negaliojo. CK įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d. Tai reiškia, kad 1992 metais privatizuojant pareiškėjui priklausantį butą, kurio bendraturtis K. G. kaip tik ir nupirko butą pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374, nuosavybės teisė į Pastate esančias kitas negyvenamąsias patalpas neperėjo ir negalėjo pereiti šio buvo savininkui(am) bendrosios dalinės nuosavybės teise vien tik įstatymo pagrindu, kaip teigia pareiškėjas, nes CK 4.82 straipsnio 1 dalis įsigaliojo daug vėliau.
Minėtoje LAT 2011-01-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011 teisėjų kolegija išaiškino: „<...> CK 4.82 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip CK 4.47 straipsnio 12 punkte nurodyta teisės norma, t. y. joje neįtvirtintas atskiras nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Minėta, kad nuosavybės teisė į ginčo patalpas galėjo atsirasti pagal sandorius ir administracinius aktus, priimtus Butų privatizavimo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo arba Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka, privatinės nuosavybės į gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas atsiradimas priklausė nuo gyvenamųjų patalpų nuomininkų valios įsigyti patalpas nuosavybėn. Įsigaliojus 2000 m. CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl namo bendrojo naudojimo patalpų priklausymo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise nepakeičia iki jo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka įgytų nuosavybės teisių“.
Taigi, įsigaliojus 2000 m. CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostatoms pareiškėjo nuosavybės teisė į patalpas, kurias jis laiko bendro naudojimo patalpomis, neatsirado šio įstatymo pagrindu, o turi būti nustatinėjama pagal teisės aktus, galiojusius buto privatizavimo metu (Butų privatizavimo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo arba Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymus), nes privatinės nuosavybės į gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas atsiradimas priklausė nuo gyvenamųjų nuomininkų valios įsigyti patalpas nuosavybėn.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir suformuotą LAT teisės aiškinimą, teismas pripažįsta, kad atsakovas savo skundžiamais sprendimais pagrįstai nepripažino pareiškėjo pateiktų Teritoriniam registratoriui duomenų, t. y. Prašymo ir Susitarimo, pakankamais dokumentais, leidžiančiais įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į dalį Patalpų, kaip į bendrojo naudojimo patalpas. Todėl tenkinti skundą ir panaikinti skundžiamus Teritorinio registratoriaus ir Komisijos sprendimus bei įpareigoti Teritorinį registratorių Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į dalį patalpų tik pagal Susitarimą nėra teisinio pagrindo, kadangi iš esmės Teritoriniam registratoriui su Prašymu nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis prašomos įregistruoti daiktinės teisės į dalį Patalpų, nustatymą (NTRĮ 23 str. 2 d.), o tokiu atveju laikoma, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, registruoti nekilnojamojo turto registre (NTRĮ 29 str. 7 p.).
Dėl Patalpų priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms
Kaip minėta, pareiškėjas Patalpų priskyrimą bendrojo naudojimo patalpoms iš esmės grindžia tuo, kad nuosavybės teisė į Patalpas nėra įregistruota jokio asmens vardu, šios Patalpos yra negyvenamosios paskirties, todėl, pareiškėjo teigimu, pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalies ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkto nuostatas Patalpos yra bendro naudojimo ir priklauso visiems butų (patalpų) savininkams. Tačiau teismas konstatuoja, kad toks pareiškėjo nurodomas įstatymų traktavimas nėra teisingas.
Minėtoje LAT 2011-01-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011 teisėjų kolegija išaiškino, kad CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektai, tačiau, neįtvirtinta visų gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų bendrojo naudojimo prezumpcija ir jų priklausymo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prezumpcija. Teisėjų kolegija išaiškino, kad tiek Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte, tiek Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 125 „Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos“ 1.1.3 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo patalpos – tai daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Taigi, gyvenamojo namo patalpos, nuosavybės teise priklausančios atskiriems asmenims, nepriskiriamos bendrojo naudojimo patalpoms, esančioms butų savininkų bendrąja daline nuosavybe.
Vadovaujantis nurodytais LAT išaiškinimais, norint gyvenamojo namo negyvenamąsias patalpas priskirti bendrojo naudojimo patalpoms šiuo atveju reikšminga ne tik negyvenamoji patalpų paskirtis, bet ir faktas, kad jos privatizavimo metu perėjo privačion nuosavybėn, o ne išliko viešoji nuosavybė. Todėl nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareiškėjui priklausančio buto privačios nuosavybės teisės atsiradimą privatizavimo būdu, pareiškėjas turi pateikti Teritoriniam registratoriui LAT išaiškinimuose nurodytus dokumentus, pagrindžiančius, kad buto (duomenys neskelbtini) savininkas(ai) privatizacijos metu įgijo ne tik nuosavybės teisę į butą, bet ir į Pastate esančias ginčo negyvenamąsias Patalpas arba, kad butus Pastate įsigiję savininkai, tarp jų ir buto (duomenys neskelbtini) savininkas(ai), buvo išreiškę valią dėl ginčo Patalpų perdavimo neatlygintinai jų nuosavybėn ir įsipareigojo užtikrinti jų priežiūrą, kaip tai nustatyta minėtoje LAT nutartyje nurodytos Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4.2.2.2 papunktyje. Nesant tokių duomenų, vien tik ginčo Patalpų negyvenamoji paskirtis ir faktas, kad į jas nėra įregistruota nuosavybės teisė, nėra pakankamas pagrindas įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į Patalpų dalį pagal Susitarimą, nes nėra aišku, ar Patalpos buvo privatizuotos, ar išliko viešoji nuosavybė.
Kita vertus, LAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir tarnauja visam pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo visas pusrūsio patalpas vertinti kaip bendrojo naudojimo. Pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pavyzdžiui, prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, pagal ankstesnius reikalavimus tiko buto įrengimui, tai jos sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus, bet ne bendrojo naudojimo pagal tą paskirtį patalpos. LAT pabrėžia, kad vien ta aplinkybė, jog savarankiškos patalpos nepradedamos naudoti pagal nustatytą paskirtį ar faktiškai nustoja būti naudojamos, nėra pagrindas savaime jas priskirti prie bendrojo naudojimo patalpų. Patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai – savarankiško nuosavybės teisės objekto – lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (žr. pvz., LAT 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008; 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-566/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-1/2011; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-458/2012).
LAT yra išaiškinęs, kad negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti bendrojo ar individualaus naudojimo. Priklausomai nuo šio (bet ne vien tik nuo jo) fakto gali būti nustatyta bendroji ar vieno asmens nuosavybės teisė į patalpas. Jeigu negyvenamosios patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir paskirtos naudoti individualiai, tai nėra pagrindo spręsti dėl jų kaip dėl bendrojo naudojimo patalpų, nes jos nesiekė tenkinti ir netenkino bendrų reikmių. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name vien dėl to, kad jos skirtos ne gyventi, o namo gyventojų kitiems poreikiams patenkinti, negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys. Jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir veikti atskirai nuo vieno ar visų butų. Pavyzdžiui, jose gali būti vykdoma ūkinė, komercinė ar dar kitokia (pavyzdžiui, visuomeninė, kultūrinė, politinė) veikla. Toks savarankiškas daiktas gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali būti ne daugiabučiame name esančio buto savininkas (žr. pvz., LAT 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-458/2012).
Nagrinėjamu atveju visų ginčo Patalpų NTR duomenų bazės išrašai patvirtina, kad Patalpos dar pagal 1982-01-11 kadastro duomenis yra suformuotos kaip savarankiškos ir naudotinos individualiai, todėl funkciniu ryšiu jos nesusijusios su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu. Pagal NTR duomenis visos trys Patalpos turi analogišką savarankišką šildymą (krosninis), atskirą vandentiekį (komunalinis vandentiekis), atskirą nuotekų šalinimą (komunalinis nuotekų šalinimas), jose yra įvestos gamtinės dujos ir įrengta dujinė viryklė. Taigi, Patalpos dar iki pareiškėjui priklausančio buto privatizavimo buvo suformuotos iš esmės kaip savarankiškos ir pagal savo technines savybes bei funkcinį ryšį su butais jos nėra skirtos visų būtų savininkų poreikiams tenkinti eksploatuojant jų butus. Pažymėtina, kad nurodytos Patalpų techninės savybės yra visiškai identiškos paties pareiškėjo buto techninėms savybėms, įregistruotoms NTR duomenų bazėje.
Taigi, vien tik pagal savo pobūdį ir negyvenamąją paskirtį Patalpos nėra priskirtinos prie bendrojo naudojimo patalpų, kurios būtinos butų savininkams, eksploatuojant butus. Todėl šiuo atveju, kaip minėta, esminę reikšmę Patalpų įregistravimui butų (patalpų) savininkų bendrąja dalinės nuosavybės teise, turi ne tik Patalpų negyvenamoji paskirtis ir faktas, kad jokio asmens nuosavybės teisės į jas nėra įregistruotos, bet visų pirma duomenys, kad Patalpos privatizavimo metu buvo privatizuotos kaip bendro naudojimo patalpos kartu su butais. Tik kartu su tokiais duomenimis Susitarimas, be kita ko ištaisius jo trūkumus dėl Vilniaus miesto savivaldybės valios išreiškimo, galėtų būti pagrindas įregistruoti pareiškėjo bendrosios dalinės nuosavybės teises į dalį Patalpų.
Dėl Susitarime neišskirtų Buto Nr. 9 bendraturčių dalių ir bylos baigties
Atsakovė, iš esmės tiek Komisijos sprendimu, tiek teismo posėdyje pripažino, kad skundžiamo Teritorinio registratoriaus spendime nurodytas Prašymo atmetimo pagrindas - susitarime nėra išskirta, kokios dalys negyvenamų patalpų nuosavybės teise atitenka atskirai kiekvienam Buto (Nr. 9) bendraturčiams: K. G., R. G. ir V. G. - nebūtų pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo Prašymą, nes Komisijos sprendime toks pagrindas nebuvo patvirtintas kaip pagrįstas, o teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad nuo 2024-01-01 NTRĮ tokio trūkumo nenumato kaip pagrindo atsisakyti registruoti nuosavybės teisės atitinkamą dalį. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo nepateiktų duomenų apie Patalpų nuosavybės teisės perėjimą privačion nuosavybėn privatizuojant Pastate esančius butus, tarp jų ir pareiškėjui priklausantį butą, ir įvertinus Patalpų technines savybes bei funkcinį ryšį su Pastate esančiais butais (patalpomis), teismas konstatuoja, kad pareiškėjo Prašymas skundžiamais Teritorinio registratoriaus ir Komisijos sprendimais buvo atmestas pagrįstai dėl nepakankamų duomenų Prašymui patenkinti. Todėl visi pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į dalį Patalpų atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Teismas pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodoma LAT 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014, kuria remiantis jis teigia turi būti sprendžiamas ginčas, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose ir žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, tačiau šiuo atveju pareiškėjo nurodomoje LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 buvo sprendžiamas kitokio pobūdžio ginčas. Šioje pareiškėjo nurodomoje nutartyje LAT teisėjų kolegija aiškiai apibrėžė, kad toje byloje kilo ginčas dėl daugiabučio namo negyvenamosios patalpos – pastogės (palėpės) – pripažinimo atskiru nekilnojamuoju daiktu ir jos registracijos Nekilnojamojo turto registre teisėtumo bei pagrįstumo. Tačiau ginčo dėl pačios bendraturčių nuosavybės teisė į patalpas toje byloje nebuvo. Tuo tarpu pagal pareiškėjo skundą šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad Patalpos, į kurias savo nuosavybės teisės dalį siekia įregistruoti pareiškėjas, gali būti atskiru nekilnojamuoju daiktu - daugiabučio namo negyvenamosiomis patalpomis, nes jos jau yra įregistruotos NTR kaip atskiras nekilnojamasis daiktas - negyvenamosios patalpos. Šioje byloje ginčas kyla dėl pareiškėjo nuosavybės teisę į Patalpas patvirtinančių duomenų pakankamumo ir dėl Patalpų priskyrimo, pagal jų technines savybes ir funkcinį ryšį su butais (patalpomis), bendrojo naudojimo patalpoms. Taigi, esant skirtingam pareiškėjo nurodytos LAT išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-413/2014 ir šios administracinės bylos dalykui nurodyta LAT nutartis negali būti privalomu precedentu nagrinėjant šią bylą.
Dėl likusių šalių argumentų teismas pažymi, kad LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likę šalių argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys įtakos ginčo esmei, t. y. pareiškėjo teisei įregistruoto nuosavybės teises į dalį Patalpų vien tik Susitarimo ir įstatymų, kurie negaliojo įgyjant buto nuosavybės teisę, pagrindu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo, nes pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl neturi teisinio pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo ir šis pareiškėjo prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.