- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- eA-543-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01878-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
- Trečiasis asmuo
- S. M., Valstybės įmonei Registrų centrui, Kauno miesto savivaldybei
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Valstybės įmonės registrų centro Kauno filialui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens S. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybės įmonės registrų centro Kauno filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Registrų centrui, Kauno miesto savivaldybei ir S. M. dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – Registrų centras) 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą (toliau – ir teritorinio registratoriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. cspr-170 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ (toliau – ir centrinio registratoriaus sprendimas).
Pareiškėjas paaiškino, kad teritorinis Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir registras) tvarkytojas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – Registro įstatymas) 33 straipsniu ir S. M. prašymu, priėmė 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą, įrašyti Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 20/99344 duomenis, nurodančius, kad 15/1000 sandėlio-ūkio pastato dalies 6F2m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir sandėlis, ūkio pastatas), nuosavybės teise priklauso S. M., nes 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3-1354 S. M. yra įgijęs nuosavybės teises į 15/1000 sandėlio dalį, kurio faktinė buvimo vieta, remiantis archyvinių nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų duomenimis, yra (duomenys neskelbtini), Kaune. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-10940-528/2008 (toliau – ir 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimas), kuriuo pripažinta, kad ta sandėlio dalis (904/1000), į kurią iki teismo sprendimo priėmimo nebuvo įregistruotos niekieno nuosavybės teisės, yra bešeimininkė ir perduota Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Jokie ankstesni dokumentai, kurie Nekilnojamojo turto registre nebuvo išviešinti iki teismo sprendimo priėmimo, nevertinant jų turinio teisingumo, negali būti trečiojo suinteresuoto asmens S. M. nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindu. Pareiškėjo nuomone, S. M., siekdamas įregistruoti savo nuosavybės teisę į 15/1000 sandėlio dalį, visų pirma turėtų nuginčyti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą dėl 904/1000 sandėlio dalies pripažinimo bešeimininkiu turtu ir nuosavybės teisės perdavimo Kauno miesto savivaldybei. Tai įmanoma padaryti tik atnaujinus procesą minimoje civilinėje byloje. Remdamasis nurodytais argumentais, pareiškėjas teigė, kad registro duomenų patikslinimas, padarytas teritorinio registratoriaus sprendimu, pažeidžia teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų teisėtus interesus ir įsiteisėjusio teismo sprendimo galią, todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas pateikė teismui skundą, kuriame prašė skundą atmesti.
Registrų centras paaiškino, kad nuosavybės teisė į 15/1000 sandėlio dalį S. M. vardu buvo įregistruota 2014 m. gegužės 16 d., gavus 2014 m. gegužės 14 d. S. M. prašymą paaiškinti, kokiu pagrindu buvo išregistruota jo nuosavybės teisė į ūkini pastatą. Nagrinėjant minėtą prašymą buvo nustatyta, kad 1993 m. kovos 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3-1354 S. M. įsigytos 15/1000 sandėlio dalies kadastro duomenys užfiksuoti kitoje valdoje adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, o ne adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip nurodyta 1993 m. kovos 19 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 3-1354. Dėl šios priežasties perrašant sandėlio adresą registro tvarkytojas registro įrašo Nr. 20/249675 11 punkte tik įrašė informaciją apie S. M. įgytą 15/1000 ūkinio pastato dalį. Patikslinus registro duomenis, t. y. įrašius S. M. nuosavybės teisę į 15/1000 sandėlio dalį, atsakovas 2014 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (3.1.6)KAS-1225 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę prašydamas registro tvarkytojui pateikti prašymą (sutikimą) dėl Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių sandėlio dalių sumažinimo, nes patikslinus įrašus Nekilnojamojo turto registre, visų sandėlio bendraturčių nuosavybės teisių į sandėlį dalių suma viršija vienetą, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto skyrius 2014 m. birželio 6 d. raštu Nr. 60-2-660 informavo, kad Kauno miesto savivaldybė neturi teisinio pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisės dalių į minėtą pastatą sumažinimo. Atsakovas pažymėjo, kad 2015 m. liepos 28 d. buvo gautas pareiškėjo atstovo prašymas panaikinti S. M. nuosavybės teisės įregistravimą į 15/1000 sandėlio dalį, todėl šis pareiškėjo atstovo prašymas nagrinėti pagal kompetenciją buvo persiųstas centriniam registratoriui, kuris 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. csprl-170 paliko galioti Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 20/99344 įrašytus duomenis, nurodančius, kad 15/1000 sandėlio dalies nuosavybės teise priklauso S. M.. Pabrėžė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 28 d. prašyme, vadovaudamasis Registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, prašė panaikinti S. M. nuosavybės teisės įregistravimą į 15/1000 sandėlio dalį, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad priimant ginčijamą 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą buvo padaryta techninė klaida ar kad registre įrašyti duomenys apie nuosavybės teisę neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą tenkinti.
Kauno miesto savivaldybė paaiškino, kad sandėlis priklauso pareiškėjui ir Kauno miesto savivaldybei. Nuosavybės teisės įgijimo į sandėlį pagrindai buvo dovanojimo sutartys ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimas. Šiuose dokumentuose nurodytos kiekvienam asmeniui priklausančios pastato dalys, kurių suma lygi 1 (vienetui), tai patvirtina, kad minėtiems bendraturčiams priklauso visas pastatas. Be to, iš Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo turinio matyti, kad sprendžiant 904/1000 sandėlio dalies pripažinimo bešeimininkiu turtu klausimą buvo nustatyta, jog šio pastato 96/1000 dalis tuo metu nuosavybės teise priklausė dviem fiziniams asmenims, o apie likusių 904/1000 dalies savininkus duomenys Nekilnojamojo turto registrui nepateikti. Todėl 904/1000 dalis pastato pripažintos bešeimininkiu turtu ir nuosavybės teise perduotos Kauno miesto savivaldybei. Atkreipė dėmesį, kad, nagrinėjant bylą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, Kauno miesto savivaldybė atliko visus būtinus veiksmus ir procedūras, kad išsiaiškintų visus galimus siekiamo pripažinti bešeimininkiu turto savininkus. Kreipėsi ir į atsakovą, kuris 2006 m. spalio 17 d. raštu Nr. 1686429 informavo, kad dokumentai dėl minėto pastato 904/1000 dalies įregistravimo Nekilnojamojo turto registre nepateikti. Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2006 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 09-1-00616-06 taip pat informavo Kauno miesto savivaldybę, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog 96/1000 sandėlio dalies priklauso privatiems asmenims, o 904/1000 sandėlio dalies yra bešeimininkis turtas. Įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimui, atsakovas įregistravo 904/1000 sandėlio dalį Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise. Registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymu nustatyta tvarka. Tačiau 2014 m. gegužės 20 d. raštu (3.1.6) KAS-1225 atsakovas informavo, kad Nekilnojamojo turto registre fiziniam asmeniui įregistravo 15/1000 sandėlio dalį. Tokie atsakovo veiksmai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu išaiškėjusiems faktams ir prejudiciniams teismo sprendimu nustatytiems faktams bei pažeidžia kitų turto bendraturčių teises. Pabrėžė, kad atsakovas, anksčiau įvykdęs teismo sprendimą, kuriame aiškiai konstatuotos pastato dalys, šiai dienai, priešingai teismo sprendimui, įregistruodamas dar vieną ginčo objekto bendraturtį, pažeidė teisės normas, nes, nesilaikydamas galiojančių teismo sprendimu nustatytų ginčo objekto dalių, įregistravo papildomą dalį trečiajam suinteresuotam asmeniui, taip padidindamas ginčo objektą iki 1.015 dalių, o tai prieštarauja elementariai logikai.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino –Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą ir Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. rugpjūčio 24 sprendimą Nr. cspr-170 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ panaikino.
Kadangi S. M. nuosavybės teisė į 15/1000 sandėlio dalį buvo įregistruota 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-1354 pagrindu, kurioje nėra duomenų apie 15/1000 sandėlio dalies unikalų numerį, skirtingi ūkinio pastato adresai, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, jog padarytas Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 20/99344 duomenų patikslinimas neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo patikslinti. Teismas pabrėžė, kad būtent 2014 m. gegužės 16 d. Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 20/99344 duomenų patikslinimas paneigė įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu nustatytus faktus, padidino nuosavybės teisės į ginčo objektą iki 1.015 dalių ir tuo pačiu padidino bendraturčių skaičių.
Pagrindo padaryti 2014 m. gegužės 16 d. Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 20/99344 duomenų patikslinimą nebuvo, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad teritorinis registratorius sprendimu nepagrįstai registre padarė įrašą, kuriuo nurodyta, kad 15/1000 sandėlio dalies nuosavybes teise priklauso S. M.. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad tiek teritorinio registratoriaus, tiek centrinio registratoriaus sprendimai yra neteisėti ir naikintini.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.
S. M. pažymi, kad 1993 m. kovo 19 d. Kauno miesto savivaldybė pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3-1254 pardavė jam nuosavybes teisę į 15/1000 sandėlio dalį. Minėtas turtas ir daiktinės teisės į jį buvo teisiškai įregistruoti VĮ Registrų centro Kauno filiale (tuo metu – Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure). Ginčo nei dėl sandorio sudarymo fakto, nei dėl jo teisėtumo, nei dėl jo teisinės registracijos (sudarius sandorį) šioje administracinėje byloje nėra keliama. Šioje administracinėje byloje ginčo, kad minėto sandėlio pastato adresas – (duomenys neskelbtini), Kaune, – buvo pakeistas į adresą – (duomenys neskelbtini), Kaune, – taip pat nėra ir abejonių, ar tai tas pats turtas, įgytas pagal buto privatizavimo sutartį, nei pareiškėjas, nei atsakovai, nei tretieji asmenys nepareiškė. Atkreipia dėmesį, kad, pasikeitus sandėlio adresui, nei turto turinys, nei daiktinių teisių apimtis nepakito. Nurodytas aplinkybes nustatė ir teismas, tačiau visgi priėjo išvadas, kurios priešingos nustatytoms aplinkybėms. S. M. paaiškina, kad jis pastebėjo, jog Nekilnojamojo turto registre yra klaida, t. y. neišviešintas nuosavybės teisių į 15/1000 sandėlio dalį faktas. Ši klaida akivaizdžiai techninio pobūdžio, nes jokie sandoriai, susiję su ginčo turtu, nebuvo vykdomi. Todėl jis kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl klaidos ištaisymo ir klaida buvo ištaisyta. Pareiškėjas apskundė klaidos ištaisymą, tačiau centrinis registratorius pagristai paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimą. S. M. pabrėžia, kad būtent sandėlio bendraturtė Kauno miesto savivaldybė pasielgė neatsakingai ir neteisėtai, nes dėl šios veiksmų susiklostė tokia teisinė situacija, jog šiuo metu visų bendraturčių nuosavybės teisių į sandėlį idealiųjų dalių suma yra 1,015 turtinio vieneto. Tačiau, S. M. nuomone, nagrinėjamu atveju negali būti paneigiama jo teisė išviešinti turimos nuosavybės teisės į 0.015 sandėlio dalies faktą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodo, kad tiek pareiškėjas, tiek Kauno miesto savivaldybė viso proceso metu aiškiai laikėsi pozicijos, jog 1993 m. kovo 19 d. sutartyje Nr.3-1354 yra nurodytas tikslus sandėlio adresas – (duomenys neskelbtini), Kaune, – kuris neatitinka sandėlio, į kurį S. M. įregistruotos 15/1000 sandėlio dalies nuosavybės teisė, adreso – (duomenys neskelbtini), Kaune. Pažymi, kad niekada Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota, jog S. M. priklauso 15/1000 sandėlio dalis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Nekilnojamojo turto registre 1993 m. buvo įregistruota S. M. nuosavybės teisė tik į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, kurį jis įgijo 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr.3-1354 pagrindu. Šio buto nuosavybės teisės įregistravimo pažymėjime buvo padarytas tik įrašas apie juridinį faktą, kad S. M. pirko 15/1000 sandėlio dalį, tačiau jokių tikslesnių duomenų apie ūkinį pastatą ar S. M. nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre niekada registruota nebuvo. S. M. pirmosios instancijos teisme teikdamas paaiškinimus pats nurodė, jog žemės sklype, kuriame yra gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kuriame jis privatizavo butą, anksčiau buvo kitas pastatas ir jis jame turėjo sandėliuką. Įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų poziciją bei rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad negalėjo būti tikslinami registro duomenys, nes Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą. Pareiškėjas pabrėžia, kad S. M., siekdamas įregistruoti savo nuosavybės teisę į 15/1000 ginčo pastato dalį, visų pirma turėtų nuginčyti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą dėl 904/1000 sandėlio dalies pripažinimo bešeimininkiu turtu ir nuosavybės teisės perdavimo Kauno miesto savivaldybei, tačiau minėtas teismo sprendimas jau yra įsiteisėjęs.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.
Pabrėžia, kad jokio turto adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, S. M. iki skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo nebuvo įregistravęs. Kauno miesto savivaldybės teigimu, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2014 m. gegužės 6 d. Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 20/99344 duomenų tikslinimas buvo atliktas dėl to, jog Nekilnojamojo turto registre registruoti duomenys neatitiko registravimui pateiktų dokumentų. Todėl teismas pagrįstai iškėlė klausimą, ar 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-1354, kuria S. M. nusipirko dviejų kambarių butą ir 15/1000 sandėlio dalį, galėjo būti pagrindas padaryti 2014 m. gegužės 16 d. Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 20/99344 duomenų patikslinimą, kuriuo nurodyta, kad 15/1000 sandėlio dalies nuosavybės teise priklauso S. M.. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktika, kurioje pasisakyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo padarytas Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 20/99344 duomenų patikslinimas neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo patikslinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas pažymi, kad šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie daiktines teises į sandėlį ir jų turėtojus atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Kaip ir kitų bendraturčių daiktinių teisių į sandėlį atsiradimą patvirtinantys dokumentai, taip ir 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-1354 vienareikšmiškai patvirtina, jog S. M. yra įgijęs nuosavybės teises į 15/1000 sandėlio dalį, kurio faktinė buvimo vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Nagrinėjant 2014 m. gegužės 14 d. S. M. prašymą buvo nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys neatitinka registravimui pateiktų dokumentų, todėl, vadovaujantis Registro įstatymo 33 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, registro įrašai buvo patikslinti. Registro duomenis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas patikslino išanalizavęs 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-1354, registro bylų duomenis ir dokumentus (situacijos planus, teisinio registravimo išvadą ir kt.). Atkreipia dėmesį, kad 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-1354 registravimo metu galiojusioje Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, reglamentavusioje pastatų, statinių ir butų teisinį registravimą, pareigos nuosavybės teisės dokumentuose nurodyti pastatų, statinių ar butų unikalų numerį nebuvo numatyta, nes tuo metu nekilnojamiesiems daiktams unikalūs numeriai nebuvo suteikinėjami. Pažymi, kad registro įrašas apie S. M. nuosavybės teisę į sandėlio dalį galioja nuo 1993 m. kovo 19 d. Atsakovo nuomone, 2014 m. gegužės 16 d. patikslinus registro duomenis, buvo įgyvendintas nuosavybės neliečiamumo principas, garantuojantis, kad asmens įregistruotos daiktinės teisės nebus kitų asmenų prašymu išregistruotos ar nebus pakeista jų apimtis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo buvo patikslintas nekilnojamojo turto registro įrašas Nr. 20/99344 ir buvo įregistruota trečiojo suinteresuoto asmens S. M. nuosavybės teisė į 15/1000 dalis sandėlio, pažymėto indeksu 6F2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, teisėtumo.
Iki šio ginčijamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo nekilnojamojo turto registre buvo registruota pareiškėjo R. M. nuosavybės teisė į 12/125 dalis pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė į 904/1000 dalis minėto pastato. R. M. nuosavybės teisė yra įregistruota 2011 m. rugpjūčio 24 d. dovanojimo sutarties Nr. 2849 ir 2013 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties Nr. 3240 pagrindu, o Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė yra įregistruota Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo pagrindu. Tai patvirtina 2013 m. lapkričio 14 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (I t., b. l. 42-45).
Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas, išnagrinėjęs trečio suinteresuoto asmens S. M. 2014 m. gegužės 14 d. prašymą, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsniu, 2014 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą įregistruoti nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 20/99344 S. M. nuosavybės teisę į 15/1000 dalių sandėlio, pažymėto indeksu 6F2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Nekilnojamojo turto registre dokumentu, kurio pagrindu buvo įregistruota S. M. nuosavybės teisė, nurodyta 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-1354. Tai patvirtina 2015 m. birželio 30 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (III t., b. l. 17-21).
Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2015 m. rugpjūčio 24 sprendimu Nr. cspr-170 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ paliko galioti Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo sprendimą, kuriuo nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 20/99344 įrašyti duomenys, nurodantys, jog 15/1000 dalių sandėlio 6F2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklauso S. M..
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis apibrėžia nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atsakomybės ir kompetencijos ribas. Joje numatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2303/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2303/2012).
Kaip jau buvo minėta, dokumentas, kurio pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruota trečiojo suinteresuoto asmens S. M. nuosavybės teisė į 15/1000 dalių sandėlio, pažymėto indeksu 6F2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, yra 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-1354. Šioje sutartyje nurodyta, kad S. M. nupirko dviejų kambarių butą Nr. 6, kurio bendras plotas 42,11 kv. m ir 0,015 dalių medinio ūkinio pastato 6F2m, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. Šioje sutartyje nėra jokių duomenų apie dalies ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune įsigijimą (I t., b. l. 84-85). Taigi teritorinis registratorius, ginčijamu sprendimu įregistruodamas S. M. nuosavybės teisę į ginčo pastatą, nekilnojamojo turto registre įrašė duomenis, nenurodytus dokumente, kurio pagrindu minėta daiktinė teisė buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, t. y įregistruodamas S. M. nuosavybės teisę į 15/1000 dalių sandėlio, pažymėto indeksu 6F2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, į nekilnojamojo turto registrą įrašė neteisingus duomenis.
Atsiliepime į skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui, atsakovas nurodė, kad nagrinėjant S. M. prašymą buvo nustatyta, jog 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3-1354 įsigyto 0,015 dalių ūkinio pastato 6F2m kadastro duomenys užfiksuoti kitoje valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, o ne adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip nurodyta minėtoje pirkimo pardavimo sutartyje. Todėl registro įraše Nr. 20/99344 buvo įregistruota S. M. nuosavybės teisė į 15/1000 dalių sandėlio pažymėto indeksu 6F2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Kaune (I t., b. l. 74-79).
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje yra įtvirtinti daiktinių teisių registravimo nekilnojamojo turto registre pagrindai. Šiame straipsnyje nustatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui - turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.
Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą rinkinys. (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).
Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nėra dokumentas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme patvirtinantis daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-502/2015).
Nagrinėjamu atveju, tik 1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-1354, o ne kadastriniai duomenys yra pagrindas nekilnojamojo turto registre įregistruoti S. M. nuosavybės teisę į dalį ginčo pastato. Todėl atsakovo sprendimas įregistruoti S. M. nuosavybės teisę į dalį ūkinio pastato kadastrinių duomenų pagrindu prieštarauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio nuostatoms.
Pažymėtina ir tai, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Jis nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1312/2014; 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2976/2012; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3130/2011). Neaiškumų sandorio šalių materialiniuose teisiniuose santykiuose vertinimas neįeina į teritorinio registratoriaus kompetenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-233/2012).
1993 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 3-1354 nesant eksplicitiškai išreikštos tiesioginės nuorodos apie S. M. nuosavybės teisės atsiradimą į sandėlį, pažymėtą indeksu 6F2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, atsakovas, remdamasis šia sutartimi, neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo registruoti S. M. nuosavybės teisę į dalį minėto sandėlio.
Kaip matyti iš ginčijamo teritorinio registratoriaus sprendimo turinio, jis buvo priimtas taikant netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo procedūrą. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad ginčijamu atsakovo sprendimu buvo ištaisyta akivaizdi techninė klaida.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal šias Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas, duomenys nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: kai nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kai, įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, yra padaromos techninės klaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1262/2012).
Be to, administracinių teismų praktikoje, aiškinant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostatas, yra pažymėta, kad būtina sąlyga techninio pobūdžio klaidų taisymo procedūrai atlikti yra fakto, kad toks ištaisymas nepažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų, konstatavimas. Jeigu yra pagrindas manyti, kad prašomas Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymas gali pažeisti teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus, taisymo procedūra negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-1020/2003). Nekilnojamojo turto registro klaidų taisymas turi būti išskirtinė procedūra, taikoma išimtinais atvejais, kai visiškai nekyla abejonių dėl grynai techninio pobūdžio klaidos buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-502-725/2009).
Byloje nėra pateikta jokių duomenų patvirtinančių tai, kad iki šioje byloje ginčijamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo, nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 20/99344 įrašyti duomenys apie R. M. ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises į sandėlį, plane pažymėtą indeksu 6F2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, neatitiko dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, kad į nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti ne tokie duomenys, kurie yra užfiksuoti minėtuose dokumentuose. Taigi konstatuoti techninio pobūdžio klaidos ar neteisingų duomenų buvimą nėra jokio faktinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ginčijamu teritorinio registratoriaus sprendimu įregistravus nekilnojamojo turto registre S. M. nuosavybės teisę į dalį ginčo sandėlio, visų bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje suma viršija vienetą (yra lygi 1.015).
Esant tokiai situacijai, atsakovas 2014 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (3.1.6)KAS-1225 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl sutikimo sumažinti jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje į ginčo sandėlį (I t., b. l. 88-89). Kauno miesto savivaldybė 2014 m. birželio 6 d. raštu Nr. 60-2-660 informavo atsakovą, kad nesutinka su pasiūlymu sumažinti jos dalį bendrojoje nuosavybėje (I t., b. l. 92-93).
Taigi akivaizdu, jog skundžiamas teritorinio registratoriaus sprendimas turi tiesioginę įtaką nekilnojamojo turto registre registruotų R. M. ir Kauno miesto savivaldybės bendrosios dalinės nuosavybės teisės apimčiai bei pažeidžia šių asmenų teises bei teisėtus interesus.
Įvertinusi tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių netikslumų ar klaidų nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 20/99344 buvimą, bei tai, kad ginčijamas teritorinio registratoriaus sprendimas dėl netikslių nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo pažeidžia pareiškėjo ir Kauno miesto savivaldybės teises bei teisėtus interesus, teisėjų kolegija prieina išvadą, jog ginčijamas atsakovo sprendimas prieštarauja ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostatoms.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr.VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Kadangi ginčijamas teritorinio registratoriaus sprendimas prieštarauja minėtoms Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatoms, todėl buvo pagrindas jį panaikinti. Pripažinus, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas, neteisėtu pripažintinas ir skundžiamas Centrinio registratoriaus sprendimas, kuriuo buvo paliktas galioti minėtas teritorinio registratoriaus sprendimas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamus teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus sprendimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Pareiškėjas R. M. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo priteisti iš apelianto S. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. M. skundu pirmosios instancijos teismui prašė panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą ir Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. cspr-170 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir ginčijamus sprendimus panaikino. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti.
Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmeta, todėl byla apeliacinės instancijos teisme yra išsprendžiama pareiškėjo R. M. naudai, dėl ko pareiškėjui gali būti priteistos apeliacinės instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos už teisines paslaugas. Pažymėtina, kad išlaidų atsiradimą apeliacinės instancijos teisme lėmė apeliacinį skundą padavęs trečiasis suinteresuotas asmuo S. M.. Todėl už pareiškėjo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patirtų išlaidų atsiradimą yra atsakingas apeliacinį skundą padavęs S. M. ir iš jo priteistinos pareiškėjo patirtos išlaidos.
Pareiškėjas prašo priteisti 650 Eur išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėją R. M. apeliacinės instancijos teisme pagal 2015 m. birželio 2 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį atstovavo advokatas V. M.. Prašomoms priteisti bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateiktos 2016 m. vasario 1 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. V-15(2015)-14 ir mokėjimo nurodymo Nr. 608 kopijos patvirtina, kad pareiškėjas R. M. už minėtas teisines paslaugas sumokėjo 650 Eur.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 19 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju už 2016 m. vasario 1 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikytinas 2015 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių), kuris Lietuvos statistikos departamento duomenimis sudarė 735,1 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nustatytas koeficientas 1,3. Taigi maksimalus priteistinas užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydis – 955,63Eur.
Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtis nėra didelė – atsiliepimą iš esmės sudaro du lapai motyvų, taip pat į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nėra nurodyta jokių naujų teisinių argumentų, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Todėl vadovaujantis minėtais Rekomendacijų 2, 7, 8.11 punktais, darytina išvada, kad pareiškėjui iš trečiojo suinteresuoto asmens priteistina 200 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens S. M. apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo R. M. prašymą dėl išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. M. iš trečiojo suinteresuoto asmens S. M. 200 Eur (du šimtus eurų) išlaidų.
Nutartis neskundžiama.