Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-02-18 · Civilinė byla Nr. e2A-252-1120/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-18
Bylos Nr.
e2A-252-1120/2020
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00431-2018-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis, Agnė Tikniūtė
Atsakovas
JSC „SRR“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-252-1120/2020Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00431-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo JSC „SRR“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-619-524/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jurtinga Shipping“ ieškinį atsakovui JSC „SRR“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Oil Company“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jurtinga Shipping“ (toliau – ir ieškovė), atstovaujama bankroto administratorės I. B. (toliau – ir bankroto administratorė), 2018 m. liepos 25 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ieškovės, atsakovo JSC „SRR“ (toliau – ir atsakovas) ir trečiojo asmens bankrutavusios UAB „Baltic Oil Company“ (toliau – ir trečiasis asmuo) 2015 m. spalio 1 d. sudarytą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. JSH/SRR-01/10/15-2 (toliau – ir Sutartis); 2) taikyti restituciją – ieškovei iš atsakovo priteisti 132 421,48 Eur sumą, atsakovui grąžinant šio dydžio reikalavimo teisę į ieškovę; 3) priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 6 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

2. Ieškovės bankroto administratorė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-836-524/2016 konstatavo ieškovės nemokumą vėliausiai nuo 2015 metų. Bankroto administratorė, įvertinusi perimtus ieškovės dokumentus, sužinojo, kad trečiasis asmuo yra ieškovės debitorius 148 351,78 JAV dolerių (132 421,48 Eur) sumai ir išsiuntė raginimą dėl skolos apmokėjimo. Bankroto administratorė 2017 m. rugsėjo 18 d. gavo trečiojo asmens atsakymą, kad įsiskolinimas Sutartimi buvo perleistas atsakovui ir įvykdytas 2015 m. gruodžio 22 d. bankiniais pavedimais. Būtent 2017 m. rugsėjo 18 d. ieškovės bankroto administratorė gavo ginčijamą Sutartį.

3. Ieškovės bankroto administratorės nuomone, atsakovui Sutartimi, kurios nebuvo privaloma sudaryti, užskaičius ieškovės skolą 132 421,48 Eur sumai, buvo suteiktas prioritetas tik vienam ieškovės kreditoriui (atsakovui), todėl buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių teisėti interesai gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis. Atsižvelgdama į tai, ieškovės bankroto administratorė prašė pripažinti Sutartį negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Bankroto administratorė pažymėjo, kad nuo 2014 m. balandžio 18 d. ieškovės kreditoriaus reorganizuojamos akcinės bendrovės (toliau – RAB) „Eastkomtrans“ naudai buvo areštuotas ieškovės nekilnojamasis turtas, o jo nesant kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ar turtinės teisės 168 956,39 Eur sumai. Be to, nuo 2015 m. liepos mėnesio pradėjo formuotis ieškovės skolos darbuotojams (pirmos eilės kreditoriams).

4. Ieškovės valdymo organai, sudarydami Sutartį, neabejotinai žinojo apie ieškovės pradelstas skolas kreditoriams ir prastą finansinę ieškovės būklę, t. y. faktinį nemokumą. Bankroto administratorė pažymėjo, kad Sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai vadovo pareigas ėjo R. Ž., kuris pasirašė ieškovės 2015 m. balansą, atspindintį ieškovės nemokumo būseną. Pasak ieškovės bankroto administratorės, atsakovas Sutarties sudarymo metu taip pat neabejotinai žinojo apie ieškovės faktinį nemokumą, nes turėjo pareigą pasidomėti viešai prieinama informacija apie ieškovės finansinę padėtį.

Atsiliepimas

5. Atsakovas JSC „SRR“ atsiliepime prašė ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Atsakovas nurodė, kad ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, jog atsakovas, sudarydamas ginčijamą Sutartį, buvo nesąžiningas. Šalys sudarė atlygintinį sandorį ir šis sandoris neturėjo įtakos ieškovės finansinei padėčiai, t. y. Sutartis ieškovės mokumo jokiu būdu neįtakojo (dėl ginčijamos Sutarties sudarymo ieškovės įsipareigojimai kreditoriams nepadidėjo). Ginčijamos Sutarties sudarymo metu jokiu būdu nebuvo konstatuotas ieškovės nemokumas, todėl atsakovui pagrįstai nekilo ir negalėjo kilti jokių abejonių, kad ginčijama Sutartis ir atsiskaitymas pagal ją galėtų būti draudžiami, pažeistų teisės aktus ar kitų ieškovės kreditorių teises. Atsakovas taip pat nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas ieškovės nemokumą konstatavo tik 2016 m. sausio 19 d., o remiantis vien ieškovės balanso už 2014 metus duomenimis negalima daryti išvados apie ieškovės nemokumą, nes šiame dokumente nėra pateikta informacija apie juridinio asmens pradelstus įsipareigojimus. Atsakovo nuomone, nėra pakankamo ir pagrįsto pagrindo teigti bei konstatuoti, kad ieškovė ginčijamos Sutarties sudarymo metu buvo nemoki.

7. Atsakovas paaiškino, kad jam nebuvo žinoma apie ieškovės turtui taikytą areštą ginčijamos Sutarties sudarymo metu. Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovės turtas 168 956,39 Eur sumai buvo areštuotas teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu, tačiau šių priemonių pritaikymas savaime nereiškia, kad teismas ieškinį patenkins ir atitinkama suma bus priteista. Be to, lyginant ieškovės turėto turto kiekį ir laikinųjų apsaugos priemonių mastą, ši suma nebuvo ir negalėjo būti laikoma didele ar turinčia svarios įtakos ieškovės finansinei padėčiai (mokumui). Atsakovas taip pat paaiškino, kad nežinojo apie įsiskolinimus darbuotojams (tokia informacija viešai nėra prieinama). Ieškovė neįrodė, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą Sutartį, buvo nesąžiningas, todėl ieškinys turėtų būti atmestas.

8. Dublike ieškovės bankroto administratorė papildomai pažymėjo, kad atsakovas prieinamomis priemonėmis nepasidomėjo dėl ieškovės mokumo būsenos (įsipareigojimų kreditoriams) sudarydamas ginčijamą Sutartį, todėl tokio kvalifikuoto versle veikiančio subjekto neapdairumo pakanka, kad atsakovo neveikimas būtų pripažįstamas kaip jo nesąžiningumas.

9. Triplike atsakovas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 19 d. nutartyje nekonstatavo, kad ieškovė dar 2014 ar 2015 metais buvo nemoki. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas yra Latvijos įmonė, o remiantis Latvijoje galiojančiu teisiniu reguliavimu, tarpusavio skolų įskaitymas yra galimas net ir įmonei iškėlus bankroto bylą, todėl atsakovui nekilo abejonių, kad ginčijama Sutartimi galima pažeisti kitų ieškovės kreditorių teises.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, 2015 m. spalio 1 d. sudarytą Sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento, taikė restituciją ir ieškovei iš atsakovo priteisė 132 421,48 Eur, grąžino atsakovui 132 421,48 Eur reikalavimo teisę į ieškovę pareiškiant kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, priteisė ieškovei iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovei 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 2 211,32 Eur žyminio mokesčio valstybei.

11. Teismas nustatė, kad ginčijama Sutartimi ieškovė (pirminis kreditorius) perdavė atsakovui (naujasis kreditorius), o atsakovas įsiskolinimui padengti priėmė iš ieškovės visas reikalavimo teises į trečiąjį asmenį. Sutartimi ieškovė iki bankroto bylos jai iškėlimo perleido atsakovui 148 351,78 JAV dolerio (132 421,48 Eur) reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį ir atsakovas įskaitė ieškovės 148 351,78 JAV dolerių sumos skolą. Teismas vertino, kad tuo ieškovė pažeidė kitų kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis.

12. Teismas nurodė, kad viešai paskelbtas ieškovės 2015 m. balansas įrodo, jog ieškovės įsipareigojimai 2015 m. viršijo visą į balansą įrašyto ieškovės turto vertę. Teismas konstatavo, kad 2015 m. balansas įrodo, jog 2014 m. ieškovės turto vertė buvo 7 487 191 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 7 887 377 Eur, todėl teismas sprendė, kad ieškovė jau 2014 m. buvo faktiškai nemoki. Teismas nustatė, kad ieškovės nemokumo faktas buvo konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas taip pat nurodė, kad byloje įrodyta, jog nuo 2014 m. balandžio 18 d. buvo areštuotas ieškovės nekilnojamasis turtas, o jo nesant – kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ar turtinės teisės, neviršijant 168 956,39 Eur sumos. Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas (pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo).

13. Teismas darė išvadą, kad byloje įrodyta, jog ginčo Sutartis atitinka actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sandorio negaliojimo pagrindus, nes šiuo sandoriu buvo įskaityta 148 351,78 JAV dolerio skola, kai jau nuo 2014 m. balandžio 18 d. buvo areštuotas ieškovės turtas, neviršijant 168 956,39 Eur sumos. Teismas nurodė, kad tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Teismas nustatė, kad duomenys apie ieškovės turto arešto įregistravimą paskelbti viešai minėtame registre 2014 m. balandžio 18 d., todėl teismas preziumavo, kad atsakovui jie turėjo būti žinomi. Teismas įvertino ir tai, kad ieškovė iki 2015 m. spalio 1 d. nebuvo atsiskaičiusi su atsakovu pagal 2013 m. balandžio 1 d. sutartį, todėl atsakovui, kaip verslininkui, turėjo kilti abejonių ieškovės mokumu. Be to, teismas vertino, kad verslininkas privalo turėti gebėjimų ir įgūdžių suprasti finansinės atskaitomybės dokumentus, įvertinti tiek savo, tiek kito juridinio asmens verslo riziką. Teismas nurodė, kad atsakovas, vykdydamas verslą su Lietuvoje registruota įmone, privalėjo pasidomėti teisiniu reglamentavimu Lietuvoje. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog prieš sudarydamas ginčijamą Sutartį, atsakovas kreipėsi į ieškovę dėl duomenų apie įmonės finansinę padėtį pateikimo, kad tikrino duomenis apie ieškovės kreditorius. Teismas darė išvadą, kad atsakovas nelaikytinas Sutartyje nurodytos sumos sąžiningu įgijėju.

14. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo 2015 m. gruodžio 22 d. pavedimu atsakovui pervedė 132 421,48 Eur ir sprendė, kad panaikinus ginčo Sutartį, atsiskaitymas su atsakovu yra negalimas, todėl šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovo. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo grąžinti ieškovei reikalavimo teises į trečiąjį asmenį. Teismas sprendė, kad atsakovui grąžintina teisė reikalauti iš ieškovės 132 421,48 Eur skolos grąžinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Atsakovas JSC „SRR“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti, ieškovės ieškinį atmesti visiškai bei atsakovo naudai iš ieškovės priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Ieškovės bankroto bylą nagrinėjęs teismas nekonstatavo, kad ieškovė buvo nemoki dar 2014 ar 2015 metais. Remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalimi, įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių duomenų apie ieškovės pradelstus įsipareigojimus. Balanse nurodytas mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis parodo, kokios sumos bus mokėtinos kreditoriams, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad mokėtinos sumos yra pradelsti įsipareigojimai.

15.2. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovė atsiskaitė išimtinai tik su vienu savo kreditoriumi (atsakovu). Ieškovei taikytas turto arešto mastas palyginus su ieškovės turto kiekiu buvo nedidelis ir negalėjo daryti reikšmingos įtakos ieškovės mokumui. Be to, RAB „Eastkomtrans“ naudai areštas buvo taikytas 168 956,39 Eur sumai, nors bankroto byloje patvirtintas tik 34 727,22 Eur dydžio minėtos bendrovės kreditorinis reikalavimas. Tai leidžia spręsti, kad ieškovė vykdė atsiskaitymus ne tik su atsakovu, bet ir su kitais savo kreditoriais, o tai tik dar kartą patvirtina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė atsiskaitė išimtinai tik su atsakovu. Tai, kad kitai šaliai yra pritaikytas areštas, kurio dydis yra itin nedidelis palyginus su įmonės turimu turtu, be to, areštas taikomas laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu (nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo), leidžia daryti išvadą, kad ginčo Sutartis laikytina leistina ir atitinkančia įprastą verslo praktiką. Tuo labiau tai nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo.

15.3. Atsakovui nebuvo žinoma, kad ginčijama Sutartimi bus ar galėtų būti pažeisti trečiųjų asmenų interesai, atsakovui taip pat nebuvo žinoma, kad ieškovė Sutarties sudarymo metu buvo nemoki (ieškovei bankroto byla iškelta nebuvo ir nebuvo konstatuotas ieškovės nemokumas). Atsakovas, sudarydamas ginčijamą Sutartį, buvo sąžiningas. Be to, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ne visam ieškovės turtui, o tik nedidelei ieškovės turimo turto daliai, t. y. 168 956,39 Eur sumai, todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad Sutartimi buvo pažeistas draudimas ieškovei disponuoti turtu. Iš byloje pateikto ieškovės 2015 m. balanso matyti, kad 2014 m. ieškovės turtas sudarė 7 487 191 Eur.

Atsiliepimas

16. Ieškovė bankrutavusi UAB „Jurtinga Shipping“, atstovaujama bankroto administratorės, atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-514-265/2019 ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Šioje nutartyje konstatuota, kad finansiniai duomenys patvirtina, jog ieškovė buvo nemoki jau 2014 metais.

16.2. Jeigu trečiasis asmuo būtų tiesiogiai atsiskaitęs su ieškove, ieškovės bendra turto masė būtų padidėjusi 132 421,48 Eur suma ir ieškovė būtų galėjusi atsiskaityti vienodomis sąlygomis su visais kreditoriais, nepažeisdama mokėjimų eiliškumo tvarkos.

16.3. Atsakovas prieinamomis priemonėmis nepasidomėjo dėl ieškovės mokumo būsenos (įsipareigojimų kreditoriams) sudarant ginčijamą Sutartį, todėl tokio versle veikiančio subjekto neapdairumo pakanka, kad atsakovo neveikimas būtų pripažįstamas kaip jo nesąžiningumas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18. Byloje ieškovės bankrutavusios UAB „Jurtinga Shipping“ bankroto administratorė siekė 2015 m. spalio 1 d. UAB „Jurtinga Shipping“ (bankrutavusi), atsakovo JSC „SRR“ ir trečiojo asmens UAB „Baltic Oil Company“ sudarytos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio (Pauliano ieškinio) pagrindu ir restitucijos taikymo. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Sutartį pripažino negaliojančia bei taikė dvišalę restituciją (ieškovei iš atsakovo priteisė 132 421,48 Eur, o atsakovui grąžino 132 421,48 Eur reikalavimo teisę į ieškovę). Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad sudarydamas Sutartį jis buvo sąžiningas, be to, nebuvo konstatuotas ieškovės nemokumas 2014, 2015 metais ir byloje nėra įrodymų, kad ieškovė atsiskaitė išimtinai tik su vienu savo kreditoriumi (atsakovu).

Dėl Pauliano ieškinio sąlygų

19. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Pripažinti sandorį negaliojančiu Pauliano ieškinio pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2019 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019).

20. Byloje ginčijama Sutartimi ieškovė iki bankroto bylos jai iškėlimo perleido atsakovui 148 351,78 JAV dolerio (132 421,48 Eur) reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį ir atsakovas įskaitė ieškovės 148 351,78 JAV dolerių sumos skolą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino, kad tuo ieškovė pažeidė kitų kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis.

Dėl ieškovės faktinio nemokumo momento

21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad viešai paskelbtas ieškovės 2015 m. balansas įrodo, jog ieškovės įsipareigojimai 2015 m. viršijo visą į balansą įrašyto ieškovės turto vertę. Teismas konstatavo, kad šis balansas įrodo, jog 2014 m. ieškovės turto vertė buvo 7 487 191 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 7 887 377 Eur, todėl teismas sprendė, kad ieškovė jau 2014 m. buvo faktiškai nemoki. Teismas nustatė, kad ieškovės nemokumo faktas buvo konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. sausio 19 d.

23. Taigi, pirmiausia tikslinga nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vertino, kad ieškovė ginčijamos Sutarties sudarymo metu (2015 m. spalio 1 d.) buvo nemoki. Pareiga įrodyti su skolininko turtine padėtimi susijusias aplinkybes, kaip ir visas Pauliano ieškinio instituto taikymo aplinkybes, tenka ieškovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015; 2017 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Šiuo atveju pareiga įrodyti ieškovės nemokumą, buvusį 2015 m. spalio 1 d., kilo bankroto administratorei, atstovaujančiai ieškovės kreditorių interesus.

24. CK 6.66 straipsnyje nėra nurodyta nemokumo kriterijų. Ginčijamos Sutarties sudarymo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje buvo apibrėžta, kad įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad faktinis įmonės nemokumas Pauliano ieškinio prasme gali būti nustatomas ir anksčiau, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014).

25. Ieškovės balanse už 2015 m. nurodyta, kad ieškovės turtą 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 6 850 760 Eur, per vienerius metus ieškovės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 7 521 285 Eur, 2014 metais ieškovės turtas buvo 7 487 191 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 7 883 428 Eur (1 t., b. l. 41–42). Nors vertinant įmonės nemokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta prasme reikšmingas ne bet kokių, o pradelstų įsipareigojimų dydis, nagrinėjamu atveju minėtame balanse atsispindėję ieškovės finansiniai duomenys (tiek 2014, tiek 2015 metais per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo ieškovės turėto turto vertę) CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme jau sudarė pagrindą konstatuoti ieškovės faktinį nemokumą ginčijamos Sutarties sudarymo metu (2015 m. spalio 1 d.). Klaipėdos apygardos teismas, po trijų mėnesių nuo ginčo sandorio sudarymo 2016 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-836-524/2016 iškeldamas ieškovei bankroto bylą taip pat rėmėsi iš esmės tik ieškovės 2015 m. balanso duomenimis. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-514-265/2019 ieškovės bankrotą pripažindamas tyčiniu taip pat konstatavo, kad ieškovė buvo nemoki jau 2014 metais.

Dėl sandorio sudarymo (ne)privalomumo

26. Skolininko neprivalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš būtinųjų sąlygų kreditoriui ginčyti skolininko sudarytą sandorį. Kai skolininkas sandorį sudarė dėl to, kad jį sudaryti privalėjo, nes turėjo tokią teisinę pareigą, tuomet kreditorius netenka galimybės ginti savo teises reikšdamas Pauliano ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016). Privaloma aplinkybė sudaryti sandorį gali būti konstatuota tuomet, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų ar kitų objektyvių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių dėl prievolės sudaryti reikalavimo teisių perleidimo sutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčijamos Sutarties ieškovė sudaryti neprivalėjo.

Dėl pirmenybės, pažeidžiančios kitų kreditorių teises, suteikimo ir ieškovės (ne)sąžiningumo

27. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-511/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pastarosiose nutartyse pateiktas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog skolininko veiksmai atitiko protingus verslo subjekto elgesio standartus bei buvo sąžiningi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013).

28. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijama Sutartimi ieškovė pažeidė kitų kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokia teismo išvada nesutinka, pažymėdamas, kad ieškovė galimai vykdė atsiskaitymus ne tik su atsakovu, bet ir su kitais savo kreditoriais (pavyzdžiui, RAB „Eastkomtrans“). Pasak atsakovo, ginčo Sutartis laikytina leistina ir atitinkančia įprastą verslo praktiką.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ginčo sandoriu buvo įskaityta 148 351,78 JAV dolerio skola, kai jau nuo 2014 m. balandžio 18 d. buvo areštuotas ieškovės turtas, neviršijant 168 956,39 Eur sumos. Be to, teismas konstatavo, kad buvo pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas apeliaciniame skunde pastebėjo, kad pritaikyto arešto dydis yra itin nedidelis palyginus su ieškovės turtu.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-6589-794/2014 buvo areštuotas ieškovės nekilnojamasis turtas, o jo nesant – ir kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ar turtinės teisės 583 372,64 Lt (168 956,39 Eur) sumai (1 t., b. l. 45). Ieškovės turto atžvilgiu taikyti areštai buvo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-836-524/2016 (1 t., b. l. 49).

31. Turto areštas mastas (168 956,39 Eur) sprendžiant dėl ieškovės sąžiningumo nėra teisiškai reikšmingas, kadangi ginčijamos Sutarties sudarymo metu (2015 m. spalio 1 d.) ieškovei neabejotinai buvo (turėjo būti) žinoma jos finansinė padėtis, t. y., kad ieškovės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai reikalavimo perleidimo metu viršijo jos turimą turtą. Šią išvadą patvirtina ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje Nr. B2-514-265/2019, kuria ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, konstatuota faktinė aplinkybė, kad ieškovė nemoki buvo jau 2014 metais. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad skolos ieškovės darbuotojams pradėjo formuotis nuo 2015 m. liepos mėnesio, taip pat buvo konstatuota, kad ieškovė 2013 m. rugpjūčio 7 d. patvirtino 2 193 398,97 Eur skolą kitam kreditoriui (AS Spacecom Trans), tačiau šio įsiskolinimo nepadengė. Taigi, esant daug senesniam (įsiskolinimas AS Spacecom Trans susiformavo pagal 2011 m. lapkričio 7 d. sutartį) ir didesniam įsiskolinimui kitam kreditoriui bei įsiskolinimams darbuotojams, ieškovė sudarė ginčijamą sandorį, kuriuo perleido atsakovui reikalavimo teisę į savo skolininką. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti ieškovės, kaip verslo subjekto, turėtą sąžiningą siekį naudos įmonei ir atsiskaitymo su kreditoriais vienodomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė iš esmės jau būdama nemoki (ir apie tai neabejotinai žinodama) ginčijama Sutartimi suteikė pirmenybę vienam kreditoriui (atsakovui), pažeisdama kitų kreditorių teises. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas konstatuoti ieškovės nesąžiningumą Pauliano ieškinio prasme.

Dėl trečiojo asmens (atsakovo) (ne)sąžiningumo

32. CK 6.66 straipsnio 5 dalis nustato, kad sandoris Pauliano ieškinio pagrindu gali būti nuginčytas tik jei trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį, buvo nesąžiningas. Trečiojo asmens nesąžiningumas pasireiškia tuo, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015; 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018).

33. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus, skolininko ir kitos ginčijamo sandorio šalies interesų pusiausvyros principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir kitos sandorio šalies atžvilgiu. Sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).

34. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, jog sudarydamas ginčo Sutartį buvo sąžiningas, nes jam nebuvo žinoma, kad ginčijama Sutartimi bus ar galėtų būti pažeisti trečiųjų asmenų interesai, ar kad ieškovė Sutarties sudarymo metu buvo nemoki. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad su atsakovu buvo atsiskaityta ne įvykdant piniginę prievolę ar priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, o perleidžiant reikalavimą į mokų ieškovės skolininką. Prievolės įvykdymas perleidžiant reikalavimą į skolininką yra susijęs su papildomais administravimo kaštais, todėl nepatogus kreditoriui. Aplinkybė, kad atsakovas sutiko priimti prievolės įvykdymą šiuo būdu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas suprato ar turėjo suprasti, kad ieškovė yra nemoki ir tokiu atsiskaitymo būdu galimai bus pažeistos kitų kreditorių teisės. Įvertinusi minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad trečiasis asmuo (atsakovas) negalėjo nežinoti apie kontrahento (ieškovės) nemokumą ir jam suteikiamą pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas konstatuoti atsakovo nesąžiningumą Pauliano ieškinio prasme.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinėje instancijoje

35. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamą sandorį, tinkamai ištyrė visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, pagrįstai nustatė Pauliano ieškiniui tenkinti būtinų sąlygų visetą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė iš ieškovės priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2 t., b. l. 71, 73). CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia jos turėtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas dėl išlaidų priteisimo netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras PečiulisAgnė Tikniūtė