- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-1367-467/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06820-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- K. Č.
- Ieškovas
- J. Č.
- Trečiasis asmuo
- M. Č.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo K. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui K. Č. dėl papildomų išlaidų, skirtų vaiko išlaikymui, kompensavimo ir pagal atsakovo K. Č. priešieškinį ieškovei J. Č. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – M. Č..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė J. Č. 2015 m. vasario 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui K. Č., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 3 185,82 EUR papildomų išlaidų vaiko išlaikymui. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu iš atsakovo K. Č. jo sūnaus M. Č., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui priteista po 202,73 EUR periodinių išmokų kas mėnesį. Ieškovė 2013 m. lapkričio 4 d. sudarė sutartį su asociacija „Tarptautiniai moksleivių mainai“ dėl M. Č. dalyvavimo tarptautinių moksleivių mainų programoje Švedijoje nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. liepos mėn. Už dalyvavimą mainų programoje ieškovė sumokėjo 6 371,64 EUR. Atsakovas buvo informuotas apie nurodytas aplinkybes bei su tuo susijusias išlaidas ir sūnaus siekiams pritarė. Ieškovė kreipėsi į atsakovą, prašydama kompensuoti pusę išlaidų, kurių neapima kasdienis išlaikymas periodinėmis išmokomis, tačiau atsakovas geranoriškai šių išlaidų atlyginti nesutiko.
Atsiliepimas
Atsakovas K. Č. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nebuvo informuotas apie minėtos sutarties dėl mainų programos sudarymą, tuo tarpu periodinį išlaikymą vaikams teikia tinkamai. Be to jis taip pat patyrė papildomų vienkartinių išlaidų, kurios neįeina į kasdienį vaiko išlaikymą: pervedė 1 158,48 EUR ir 150 EUR į sūnaus sąskaitą, su sūnumi atostogavo Graikijoje, nupirko sūnui du planšetinius kompiuterius, tris išmaniuosius telefonus, nardymo kaukę su vamzdeliu, vežiojo sūnų į Eurolygos rungtynes, pirko krepšinio metinius abonementus. Jo išlaidos sudaro 4 578,23 EUR. Be to ieškovė yra skolinga atsakovui 7 142,82 EUR, nes nevykdo solidarios prievolės bankui.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš ieškovės 5 910,77 EUR skolą, o, sutikęs su ieškiniu, įskaityti 3 185,82 EUR ieškinio reikalavimą, priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė tinkamai nevykdė prievolių kreditoriui – banko Danske Bank A/S Lietuvos filialui pagal 2004 m. birželio 4 d. kredito sutartį. Pagal ją šalys atsako solidariai. Dėl to ieškovas patyrė 3 621,65 EUR nuostolį. Nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. ieškovas bankui sumokėjo 14 371,42 EUR, o atsakovė – 7 310,55 EUR. Taip pat atsakovas vienas bankui sumokėjo 91,21 EUR, o ieškovė – 20,22 EUR draudimo už įkeistą namą, nors, nutraukiant santuoką, namas buvo priteistas ieškovei, dėl ko ji turėtų sumokėti visas su juo susijusias išlaidas. Ieškovas taip pat prašė priteisti 2 289,12 EUR, t.y. pusę papildomų vienkartinių išlaidų, kurias patyrė dėl sūnaus M. Č. išlaikymo nuo 2013 m. iki 2015 m.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimuose į pradinį ir patikslintą priešieškinius nurodė, kad su jais nesutinka. Šalių prievolė kreditoriui Danske Bank A/S Lietuvos filialui yra solidari. Tarpusavio susitarimo dėl prievolės vykdymo lygiomis dalimis šalys nėra sudariusios. Todėl teisę reikalauti neįvykdytos prievolės dalies atsakovas įgis tik tuomet, kai bus įvykdyta šalių solidari prievolė bankui. Iš ieškovės nebuvo nuskaitomos kreditui grąžinti skirtos lėšos. Ieškovė iš viso kredito grąžinimui pervedė 3 228,28 EUR. Nuo jos sąskaitos bankas yra nuskaitęs 4 150,17 EUR. Ieškovė atlieka kredito grąžinimui reikalingus mokėjimus, todėl negali būti laikoma netinkamai vykdančia prievolę. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių papildomas išlaidas, kurias neva patyrė vaiko išlaikymui. Ieškovei, su kuria gyvena šalių sūnus, nėra žinoma apie atsakovo nurodytus sūnui pirktus daiktus. Šios išlaidos nebuvo būtinos. Išlaidos, susijusios su kelionėmis, patirtos ieškovui tenkinant savo asmeninius poreikius, būtų patirtos ir sūnui kartu nevykstant. Atsakovo pavedimų sūnui tikslai nėra aiškūs, pats vaikas mano, kad tai lėšos, skirtos jo išlaikymui sulaukus pilnametystės.
Trečiasis asmuo M. Č. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad jam neprieštarauja. Jis informavo atsakovą apie planus dalyvauti moksleivių mainų programoje, atsakovas apsisprendimą palaikė, nepaisant reikalingų nemažų išlaidų. Atsiliepimo į priešieškinį trečiasis asmuo M. Č. nepateikė. Priešieškinys jam įteiktas tinkamai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo K. Č. 1 816,97 EUR papildomų išlaidų, skirtų vaiko išlaikymui, ir 1 371,25 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovės J. Č. naudai; priėmė atsakovo priešieškinio dalies dėl 2 196,55 EUR kredito įmokų priteisimo atsisakymą ir šioje dalyje bylą nutraukė Teismas nustatė, jog ieškovas ir atsakovė yra trečiojo asmens M. Č., gim. (duomenys nesklebtini) tėvai. Šalys taip pat turi dukrą D. Č., gim. (duomenys nesklebtini). Šalių santuoka nutraukta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu. Šiuo sprendimu nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, iš atsakovo priteistas išlaikymas vaikams po 700 Lt (202,73 EUR) per mėnesį kiekvienam vaikui. 2013 m. lapkričio 4 d. ieškovė sudarė sutartį su asociacija „Tarptautiniai moksleivių mainai“ dėl sūnaus M. dalyvavimo tarptautinėje moksleivių mainų programoje Švedijoje nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. liepos mėn. Už dalyvavimą mainų programoje ieškovė sumokėjo 22 000 Lt (6 371,64 EUR). Trečiasis asmuo M. Č. mokslus pagal mainų programą jau baigė. Sūnaus buvimo Švedijoje pagal mainų programą metu ieškovė turėjo ir kitų išlaidų: kas mėnesį pervedinėjo jam pinigų, prieš kelionę pirko rūbus ir kitus reikalingus daiktus. Teismo posėdžio metu atsakovas ieškinį pripažino, todėl teismas jį tenkintino. Teismas taip pat nustatė, jog trečiajam asmeniui M. Č., gyvenant ir mokantis Švedijoje, atsakovas atliko du pavedimus į vaiko sąskaitą, 2014 m. gruodžio 2 d. pervesdamas sūnui 1 158,48 EUR, 2015 m. vasario 17 d. pervesdamas 150 EUR. Tačiau įrodymų, pagrindžiančių nurodytų pavedimų paskirtį, atsakovas nepateikė. Trečiasis asmuo M. Č. šias lėšas užskaitė kaip skirtas jo išlaikymui, sulaukus pilnametystės. Teismas sprendė, jog šis įrodymas paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes, kad persiųstos lėšos sūnui buvo reikalingos slidinėjimo batams ir vaistams. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. vasario 17 d. pavedimas atliktas jau vaikui esant pilnamečiam. Teismas, pasisakydamas dėl kitų atsakovo nurodytų 2013-2015 metais patirtų papildomų išlaikymo vaikui išlaidų (du planšetiniai kompiuteriai, trys išmanieji telefonai, Žalgirio krepšinio klubo metinis abonementas, nardymo akiniai ir vamzdelis, daugiafunkcinė skaičiavimo mašinėlė), konstatavo, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad pirko nurodytus daiktus sūnui ir kokias sumas už juos mokėjo. Be to, teismo vertinimu, atsakovui galėtų būti kompensuotos tik išlaidos, pripažintinos būtinomis, tuo tarpu išmanieji telefonai, krepšinio klubo abonementas, nardymo akiniai ir vamzdelis laikytini prekėmis, skirtomis pramogoms. Analogiškai teismas vertino ir atsakovo išlaidas kelionėms su vaiku. Atostogų ir kelionių išlaidos nėra priskirtinos būtinoms, todėl atsakovo pasirinkimas kartu pasiimti sūnų ir dėl to patirtų išlaidų dalis negali būti perkelta ieškovei. Atsakovo argumentas, kad ieškovė, atostogaudama su sūnumi, naudoja jo teikiamą sūnui išlaikymą, negali būti pripažįstama aplinkybe, dėl kurios ieškovė taip pat turėtų apmokėti dalį atsakovo sūnaus atostogoms skirtų išlaidų. Išlaikymas iš tėvų periodinėmis išmokomis priteisiamas, atsižvelgiant į vaikų poreikius, nes tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas, tenka pareiga nuolat (ir atostogų metu) jį prižiūrėti, kas neturėtų riboti teisės ir galimybių atostogauti, keliauti, atsižvelgiant į šalių galimybes. Tuo tarpu tas iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena, turi galimybę spręsti, ar pageidauja leisti atostogas ir važiuoti į keliones su vaiku, prisiimdamas ir su tuo susijusias išlaidas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu bankui iš viso sumokėjo 14 371,42 EUR kredito ir palūkanų. Nors dalis ieškovės lėšų buvo užskaitytos vėliau, ji, sprendžiant iš į bylą pateiktų įrodymų, iš viso nuo 2012 m. gruodžio mėn. sumokėjo 9 212,73 EUR kredito ir palūkanų. Bendra ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. imtinai banko nuskaityta už kreditą suma yra 21 071,93 EUR. Kadangi po to užskaityta dar 2 196,55 EUR ieškovės pervestų lėšų, šalys 2015 m. rugsėjo mėn. buvo grąžinusios 2 196,55 EUR daugiau kredito nei paskaičiavo ir nuskaičiavo bankas. Teismo posėdžio metu atsakovas, pervedus 2 196,55 EUR, priešieškinio šioje dalyje atsisakė, tokiu būdu sumažindamas jo reikalavimą dalyje, susijusioje su kredito mokėjimu, iki 1 333,89 EUR. Teismui nustačius, kad atsakovo nurodytu ginčo laikotarpiu šalys bankui turėjo sumokėti 21 071,93 EUR kredito įmokų, kompensacija už mažesnę įmokėtą dalį skaičiuotina nuo ginčo laikotarpiu mokėtinos bendros įmokų sumos, nepridedant ieškovės papildomai sumokėtų sumų. Tokiu būdu kiekvienai iš šalių tektų po 10 535,97 EUR sumokėtos sumos, o, ieškovei sumokėjus 9 212,73 EUR, atsakovui iš ieškovės priteistina likusi 1 323,24 EUR suma. Teismas sprendė, jog nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. imtinai atsakovo sumokėta visa 91,21 EUR draudimo suma už kreditą iš ieškovės nepriteistina, nes abi ginčo šalys buvo su banku sudarytos sutarties pagrindu gauto kredito gavėjais, todėl įsipareigojo bankui solidariai ne tik mokėti įmokas, bet ir vykdyti kitus įsipareigojimus. Tačiau teismas nustatė, jog atsakovas draudimo įmokų yra įmokėjęs daugiau, todėl priteisė iš ieškovės ir 45,61 EUR draudimo įmokų.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas K. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas priteisė iš atsakovo K. Č. 1 816,97 EUR papildomų išlaidų vaiko išlaikymui, ir priimti naują sprendimą - priteisti iš ieškovės 1 049,71 EUR papildomų vienkartinių būtinų išlaidų vaiko išlaikymui ir šias išlaidas išskaičiuoti iš priteistos sumos. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė netinkamą sprendimą šioje dalyje. Tėvai vaiko išlaikyme privalo dalyvauti lygiomis dalimis ir, jeigu tėvų mokamas periodinis išlaikymas vaikui nepadengia papildomų išlaidų, kurias vienas iš tėvų patiria, siekdamas, kad išlaikomas vaikas gautų visapusišką ir pilnavertį lavinimą bei poilsį, papildomas išlaidas patyręs vienas iš tėvų turi teisę reikalauti, kad kitas tėvas jam kompensuotų ½ patirtų papildomų išlaidų sumos. Per laikotarpį nuo 2012 m. iki 2014 m. atsakovas dėl sūnaus M. Č. tinkamo poilsio ir visapusiško bei visaverčio lavinimo yra papildomai patyręs 2 099,42 EUR vienkartinių išlaidų, kurios neįeina į kasdieninį išlaikymą periodinėmis išmokomis. Sūnui jau mokantis ir gyvenant Švedijoje pagal moksleivių mainų programą, į sūnaus asmeninę sąskaitą 2014 m. gruodžio 2 d. atsakovas pervedė 1 158,48 EUR. Šie pinigai buvo pervesti, neatsižvelgiant į tai, kad kas mėnesį sūnaus išlaikymui atsakovas mokėjo po 202,73 EUR į ieškovės sąskaitą. Šis piniginis pervedimas buvo skirtas sūnaus M. Č. visapusiškam lavinimui ir poilsiui, t.y. slidinėjimo įrangos įsigijimo, kelionės su klase į kalnus, taip pat išleistuvių išlaidoms apmokėti. Šis piniginis pervedimas buvo atliktas sūnaus prašymu, ką patvirtina M. Č. atsakovui atsiųsta telefoninė žinutė. Apie tai žinojo ir ieškovė, kuri sūnų ir paskatino prašyti šios konkrečios pinigų sumos iš atsakovo. Tuo tarpu teismas nepagrįstai vienam atsakovui nustatė pareigą įrodinėti piniginio pavedimo trečiajam asmeniui paskirtį. Šią pareigą turėjo ir trečiasis asmuo, tačiau teismas, neišklausęs trečiojo asmens teismo posėdyje, neteisėtai tinkamu įrodymu laikė ieškovės pateiktą įrodymą. Taip pat atsakovas pateikė įrodymus, kad 2013 m. liepos 6-20 d. ir 2014 m. liepos 5-21 d. M. Č. kartu su atsakovu atostogavo Graikijoje. Atostogų metu atsakovas dėl M. Č. gerovės (tinkamo poilsio ir tinkamo asmenybės lavinimo) patyrė papildomų vienkartinių išlaidų. Atsakovas teismui pateikė tik dalį įrodymų, kurie bendroje sumoje siekia 940,94 EUR (už lėktuvų bilietus ir pragyvenimą viešbučiuose Graikijoje), nes kiti įrodymai nėra išlikę. Šios išlaidos taip pat nėra susijusios su M. Č. išlaikymu periodinėmis išmokomis. Be to apie šias poilsines keliones ieškovė žinojo ir joms pritarė, tačiau pinigų sūnui į kelionę nedavė. Teismas nepagrįstai teigia, kad nėra pateikti sąskaitų-faktūrų apmokėjimą įrodantys dokumentai, t.y., kad šias išlaidas patyrė būtent atsakovas, nes ant sąskaitų faktūrų yra aiškiai nurodyta, kad sąskaitas apmokėjo K. Č.. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad išlaidos tinkamam vaiko poilsiui nėra priskiriamos prie būtinų išlaidų, nes tinkamas vaiko poilsis yra tiesiogiai susijęs su vaiko visapusišku ugdymu ir sveikatos stiprinimu. Todėl tokias papildomas išlaidas patyręs vienas iš tėvų turi teisę reikalauti, kad kitas tėvas kompensuotų ½ patirtų papildomų išlaidų sumos.
Atsiliepimas
Ieškovė J. Č. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad tėvo, su kuriuo vaikas negyvena, vienasmeniu sprendimu, atsižvelgus į jo finansines galimybes, vaiko pasiėmimas i kelionę, siekiant kartu praleisti papildomas atostogas, nėra tos išlaidos, kurių dalį turėtų kompensuoti kitas iš tėvų, kadangi apelianto savanoriškas pasirinkimas negali sukurti ieškovei pareigos apmokėti pusę dėl vaiko kelionėje patirtų išlaidų. Apelianto reikalavimas minėtas išlaidas pripažinti būtinomis išlaidomis, skirtomis vaiko visapusiškam lavinimui ir poilsiui, laikytinas teisiškai nepagrįstu. kadangi minėtų išlaidų skyrimas/neskyrimas priklausė išimtinai nuo paties apelianto valios ir galimybių. Apeliantas prašomų priteisti papildomų išlaidų nėra niekada ir jokiais būdais derinęs su ieškove, kalbėjęsis apie jų skyrimo būtinybę, todėl ir dėl to pastarųjų priteisimas būtų nesąžiningas ir neteisingas ieškovės atžvilgiu, kadangi pagal CK 3.165 straipsnio 3 dalį visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, o, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė taip pat patyrė papildomų ir daug didesnių nei apeliantas išlaidų vaiko atostogoms (kelionėms), laisvalaikiui, kitoms papildomoms reikmėms, skyrė pinigų pragyvenimui, vaikui sulaukus pilnametystės, kurias finansavo iš savo asmeninių lėšų, ir kurių priteisti iš atsakovo neprašė. Apeliantas byloje nepaneigė faktinių aplinkybių, kad trečiasis asmuo apeliantui pateikė prašymą mokėti kasmėnesinę materialinę paramą, kuriame nurodė, jog pervestas lėšas užskaito kaip skirtas jo išlaikymui sulaukus pilnametystės. Tai rodo, jog apelianto pavedimo tikslas trečiojo asmens nebuvo suprastas kaip tikslinis, skirtas būtent slidinėjimo batų įsigijimui. Su apeliaciniu skundu pateikiama trečiojo asmens telefoninė žinutė, kurioje nurodyta sūnaus poreikiai, nepatvirtina, kad apeliantas aukščiau nurodytą pavedimą padarė, reaguodamas į šią žinutę, nes nėra susirašinėjimo datos. Be to nepagrįstas ir neteisingas yra apelianto teiginys, jog ieškove žinojo ir skatino sūnų prašyti konkrečios pinigų sumos iš apelianto, nes ieškovė niekada ir jokiais būdais nėra skatinusi šalių vaikų (sūnaus ir dukros) prašyti papildomų pinigų iš apelianto, kadangi ieškovė ir apeliantas tarpusavio susitarimu įskaitė abipuses šalių prievoles pasirašydami susitarimą. Tik apeliantas turi pareigą pagrįsti įrodymais, kokiu tikslu buvo padarytas jo 2014 m. gruodžio 2 d. pinigų pervedimas trečiajam asmeniui. Teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei konstatavo, kad apeliantas nepateikė sąskaitų faktūrų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, nors būtent apeliantui kilo pareiga pateikti įrodymus, kad išlaidos yra patirtos (apmokėtos).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – telefoninių žinučių kopijas (b.l. 137, 139).
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo K. Č. apeliacinio skundo ribose, t.y. atsakovui skundžiant teismo sprendimą dalyje dėl papildomų išlaidų vaiko išlaikymui priteisimo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad neapskųstoje dalyje teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apskųstoje dalyje. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra.
Pareikštu priešieškiniu atsakovas prašė priteisti iš ieškovės, be kitų reikalavimų, ½ atsakovo patirtų papildomų išlaidų, skirtų nepilnamečio sūnaus M. Č. išlaikymui. Šias išlaidas, atsakovo teigimu, sudaro 2014 m. gruodžio 2 d. vaikui pervesta 1 158,48 EUR suma, skirta slidinėjimo batams įsigyti, bei 940,94 EUR suma, skirta vaiko atostogoms su tėvu užsienyje kompensuoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo nurodytos išlaidos nepriskirtinos prie būtinųjų vaiko išlaikymo išlaidų (tai yra vaikui skirtos papildomos, atsižvelgiant į tėvo galimybes ir norą tokį finansavimą teikti, išlaidos, kurios priklauso išskirtinai nuo paties atsakovo valios), be to atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, jog minėtas piniginis pavedimas sūnui buvo tikslinis (toks, kaip nurodo atsakovas), taip pat neįrodė, jog už gyvenimą viešbutyje gautos sąskaitos-faktūros buvo realai apmokėtos. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka, vienu iš skundo argumentų, nurodydamas netinkamą pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą.
CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų, tai nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 str. 3 d.). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010). Pažymėtina, jog, siekiant nustatyti, ar vienas iš tėvų vykdė pareigą teikti išlaikymą vaikui už kitą tėvą, nepakanka konstatuoti, kad jis teikė vaikui išlaikymą, viršijantį teismo priteistą dydį, tačiau reikia konstatuoti ir tai, jog toks išlaikymas tenkino vaiko pagrindinius poreikius bei buvo jam būtinas.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2012-02-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstojo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliantas nepagrįstai kelia klausimą dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo ir atitikties pirmiau nurodytoms įrodymų vertinimo taisyklėms.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2014 m. gruodžio 2 d. mokėjimo pavedimas įrodo, jog apeliantas pervedė į šalių sūnaus M. Č. banko sąskaitą 1 158,48 EUR. Šio fakto ieškovė neginčija, tačiau šalys nesutaria, kokia yra šios pinigų sumos mokėjimo paskirtis. Apelianto teigimu, šie pinigai buvo skirti sūnui slidinėjimo batams bei kitai įrangai įsigyti. Tai patvirtinti atsakovas į bylą kartu su apeliaciniu skundu pateikė susirašinėjimo su sūnumi SMS žinutėmis kopijas. Tuo tarpu ieškovė teigia, kad apie tokius vaiko pirkinius nieko nežinanti ir pateikė teismui trečiojo asmens M. Č. pranešimą apie tai, jog šią sumą jis skaito kaip išlaikymo teikimą jam – sūnui, jau sulaukusiam pilnametystės, bet vis dar besimokančiam vidurinėje mokykloje. Ir, nors toks trečiojo asmens pranešimas negali būti pripažintas neginčijamai įrodančiu pervestų pinigų paskirtį (atsakovas neneigia tokį pranešimą gavęs), atsakovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai - iš bendro konteksto ištrauktos susirašinėjimo su sūnumi detalės, šio fakto taip pat neįrodo, kadangi iš jų negalima identifikuoti nei susirašinėjimo datos, nei fakto, jog atsakovas minėtus pinigus pervedė būtent sūnaus nurodytoms išlaidoms. Tuo tarpu jau minėta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kas reiškia, jog, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, ne šalių sūnus ar ieškovė turėjo įrodyti šių pinigų panaudojimo faktą, o būtent atsakovas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo nurodytos pinigų sumos nelaikė tiksline papildoma išmoka vaikui, kurios ½ dalis galėtų būti priteisiama iš ieškovės.
Į bylą atsakovas taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2013 m. birželio mėn. pirko lėktuvo bilietus už 3 352,14 Lt (970,85 EUR) keturiems asmenims, tarp jų ir trečiajam asmeniui M. Č. 2014 m. liepos mėn. atsakovas pirko sūnui M. Č. ir dar vienam asmeniui aviabilietus į Koso salą Graikijoje ir atgal už 1 219 Lt (303,05 EUR). Taip pat atsakovas pateikė į bylą sąskaitas-faktūras už viešbučius, kuriuose, jo teigimu, gyventa kelionių metu, tačiau, kaip iš esmės teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nebuvo pateikti šių sąskaitų-faktūrų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, o pati sąskaita-faktūra kaip tokia, nėra apmokėjimą patvirtinantis dokumentas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog viešbučiams patirtų išlaidų atsakovas neįrodė. Tačiau, net jeigu ir laikyti, kad nurodyti dokumentai patvirtina atsakovo išlaidas už lėktuvo bilietų apmokėjimą ar gyvenimą viešbutyje, nėra pagrindo pripažinti, kad šios atsakovo išlaidos buvo būtinos ir tenkino pagrindinius sūnaus poreikius, todėl jų dalis turi būti priteista iš ieškovės.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad vaiko pasiėmimas į kelionę, siekiant kartu praleisti atostogas, nėra tos išlaidos, kurių dalį turėtų kompensuoti kitas iš tėvų. Atostogų ir kelionių išlaidos nėra priskirtinos būtinoms (yra galimybė rinktis pigesnes keliones, atostogauti kitokiais būdais ir pan.), todėl atsakovo pasirinkimas atostogoms į užsienį kartu pasiimti sūnų ir dėl to patirtų išlaidų dalis negali būti perkelta ieškovei, nes toks atsakovo elgesys, nors ir vertintinas teigiamai, negali būti priskirtas prie būtino. Išlaikymas iš tėvų periodinėmis išmokomis priteisiamas, atsižvelgiant į vaikų poreikius (tarp jų – ir poreikius laisvalaikiui), nes tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas, tenka pareiga nuolat (ir atostogų metu) jį prižiūrėti, kas neturėtų riboti teisės ir galimybių atostogauti, keliauti, atsižvelgiant į šalių galimybes. Tuo tarpu tas iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena, turi galimybę spręsti, ar pageidauja leisti atostogas ir važiuoti į keliones su vaiku, prisiimdamas ir tam tenkančias išlaidas. Toks atsakovo savanoriškas pasirinkimas, kaip jau minėta yra teigiamas, tačiau negali sukurti ieškovei pareigos apmokėti pusę vaiko kelionėje patirtų išlaidų, kadangi byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovė tokį sprendimą palaikė ir jį skatino, tokiu būdu prisiimdama ir tam tikrus įsipareigojimus. Teisėjų kolegija negali nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad vaiko atostogos taip pat prisideda prie jo lavinimo, auklėjimo ir pan., tačiau, akivaizdu, jog atostogų pobūdis ir trukmė išimtinai priklauso tik nuo jo tėvų norų (valios) ir galimybių. Pažymėtina ir tai, jog byloje yra visa eilė įrodymų, pagrindžiančių įvairias ieškovės papildomas išlaidas sūnaus poreikiams (pvz., kelionėms į užsienį), tačiau jų dalį atlyginti iš atsakovo neprašo ir nelaiko jų būtinomis. Beje tokias išlaidas ir pats atsakovas savo atsiliepime traktavo kaip pačios ieškovės prisiimtus įsipareigojimus, todėl teisėjų kolegija vertina, kad analogiškas ar panašias atsakovo išlaidas pripažinti būtinomis būtų neteisinga ir nesąžininga ieškovės atžvilgiu, pažeistų šalių lygiateisiškumo principą.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui ar pakeitimui, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovės naudai priteistina 600 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 96, 99 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei J. Č. iš atsakovo K. Č. 600 (šešis šimtus) EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti.