Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Evaldo Pašilio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Č. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus, nuteistojo V. R. ir nuteistojo D. A. gynėjos advokatės Egidijos Belevičienės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo

D. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 4 dalį, 259 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

- pagal BK 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. A. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo 1 metams bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, buvo atidėtas 2 metams, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos 2022 m. birželio 19 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip iš nusikalstamos veikos gauti pinigai, konfiskuoti 5 130 Eur (penki tūkstančiai šimtas trisdešimt eurų), rasti kratų pas D. A. metu.

G. Č. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 4 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

- pagal BK 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos 2022 m. lapkričio 17 d.

Iš G. Č. priteista 3 471,08 Eur (trys tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt vienas euras ir 8 ct) ekstradicijos išlaidų.

V. R. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. R. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda bei 2023 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme ir V. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnius baudžiamuosius įsakymus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. A., G. Č. ir V. R. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad:

1.1. D. A., veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir gabeno didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino – bei, neturėdamas leidimo, nurodytą narkotinę medžiagą kontrabandos būdu gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tai yra iki 2022 m. birželio 15 d., tiksli data ir laikas tyrimo nenustatyti, Klaipėdos mieste, D. A. (buvusi pavardė – B.), paprašė V. R. nuvežti jį (D. A.) į Nyderlandų Karalystę, kur jis (D. A.) turėjo įsigyti – nusipirkti – narkotinių medžiagų – kokaino, ir parvežti jį (D. A.) atgal į Lietuvą, už tai pažadėjo padengti kelionės išlaidas ir sumokėti už nuvežimą 1 000 eurų. V. R., suprasdamas kelionės tikslą, sutiko su šiuo pasiūlymu, žinodamas, kad jis, D. A., turėdamas tikslą platinti, įsigytą kokainą kontrabandos būdu atgabens į Lietuvą.

Vykdydamas susitarimą su D. A., iki 2022 m. birželio 15 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, V. R. jam priklausančiu automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė D. A. į Nyderlandų Karalystę, kur 2022 m. birželio 14 d. vakare D. A. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip 72,971 g – narkotinės medžiagos – kokaino, kuris buvo 96,501 g miltelių, supakuotų į polietileninį maišelį, sudėtyje. Po to, V. R. padedant, D. A. įsigytą kokainą atgabeno – nuvežė minėtu V. R. priklausančiu automobiliu į Vokietijos Federacinę Respubliką, į (duomenys neskelbtini) miestą, (duomenys neskelbtini), kur D. A. nurodytą didelį kiekį kokaino, V. R. matant, perdavė G. Č..

Perdavęs G. Č. nurodytą didelį kiekį kokaino, kurį D. A. ketino išplatinti Lietuvoje, jis, D. A., vengdamas pats gabenti kokainą į Lietuvą, susitarė su G. Č., kad šis perduotą jam kokainą įdės į mikroautobusą, gabenantį siuntas iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką, ir taip kontrabandos būdu kokainas bus atgabentas į Lietuvą. Susitaręs su G. Č. dėl kokaino atgabenimo į Lietuvą būdo, D. A. kartu su V. R. pastarojo automobiliu išvyko į Lietuvą ir į jos teritoriją įvažiavo 2022 m. birželio 15 d., apie 22 val.

Vykdydamas susitarimą su juo, D. A., G. Č. 2022 m. birželio 18 d., apie 12 val. (apie 11 val. Vokietijos laiku), į mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siuntas gabenantį į Lietuvos Respubliką, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), įdėjo siuntą, kurioje buvo minėtas didelis kiekis kokaino, konspiracijos tikslais siuntos gavėju nurodydamas neegzistuojantį asmenį – T. P. (tikrovėje siunta buvo skirta D. A.). Nurodyto mikroautobuso vairuotojas, nežinodamas apie siuntos turinį, 2022 m. birželio 19 d. atgabeno ją į Lenkijos Respubliką, kur (duomenys neskelbtini) miestelyje apie 4–5 val. perdėjo siuntą į kitą siuntas gabenantį mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2022 m. birželio 19 d., apie 8 val., kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir apie 12.50 val. atvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, kur prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), apie 12.50 val., D. A. iš mikroautobuso vairuotojo, nežinojusio apie siuntos turinį, pasiėmė G. Č. perduotą jam – D. A. (adresuotą T. P.) – siuntą su joje buvusiu polietileniniu maišeliu, kuriame buvo 96,501 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 72,971 g – narkotinės medžiagos – kokaino.

Tokiais veiksmais D. A., veikdamas bendrininkų grupe su G. Č., padedant V. R., neteisėtai įsigijo didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurį iš Nyderlandų Karalystės atgabeno į Vokietiją ir perdavė G. Č., kuris perdavė nurodytą didelį kiekį kokaino siuntas gabenančiam vairuotojui, suprasdamas, kad ši medžiaga skirta platinimui Lietuvoje, ir taip, veikdamas bendrininkų grupe su G. Č., V. R. padedant, neturėdamas leidimo, kontrabandos būdu atgabeno į Lietuvos Respubliką nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos – 72,971 g kokaino.

1.2. Be to, D. A. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotines medžiagas, t. y. jis iki 2022 m. birželio 19 d. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), laikė 18,102 g narkotinės medžiagos – kanapių, kol 2022 m. birželio 19 d., apie 18.40 val., kratos metu policijos pareigūnai šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė.

1.3. Taip pat D. A. iki 2022 m. birželio 19 d. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs, deklaruotos gyvenamosios vietos pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), laikė 0,415 g narkotinės medžiagos – kokaino, kol 2022 m. birželio 19 d., apie 20.05 val., kratos metu policijos pareigūnai šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė.

1.4. G. Č., veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino – bei, neturėdamas leidimo, nurodytą narkotinę medžiagą kontrabandos būdu gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tai yra jis iki 2022 m. birželio 15 d., tiksli data ir laikas tyrimo nenustatyti, Klaipėdos mieste D. A. (buvusi pavardė – B.) paprašius V. R. nuvežti jį (D. A.) į Nyderlandų Karalystę, kur jis (D. A.) turėjo įsigyti – nusipirkti – narkotinių medžiagų – kokaino, ir parvežti D. A. atgal į Lietuvą, pažadėjus padengti kelionės išlaidas ir sumokėti už nuvežimą 1 000 eurų. V. R., suprasdamas D. A. kelionės tikslą, sutiko nuvežti D. A. į Nyderlandų Karalystę ir parvežti jį atgal į Lietuvą, žinodamas, kad D. A., turėdamas tikslą platinti, įsigytą kokainą kontrabandos būdu atgabens į Lietuvą.

Vykdydamas susitarimą su D. A., iki 2022 m. birželio 15 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, V. R. jam priklausančiu automobiliu „Audi A6“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nuvežė D. A. į Nyderlandų Karalystę, kur 2022 m. birželio 14 d., vakare, D. A. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip 72,971 g – narkotinės medžiagos – kokaino, kuris buvo 96,501 g miltelių, supakuotų į polietileninį maišelį, sudėtyje. Po to V. R. padėjo D. A. įsigytą kokainą atgabenti – nuvežti minėtu jam priklausančiu automobiliu į Vokietijos Federacinę Respubliką, į (duomenys neskelbtini) miestą, (duomenys neskelbtini), kur D. A. nurodytą didelį kiekį kokaino, V. R. matant, perdavė G. Č..

Jis, G. Č., žinodamas ir suprasdamas, kad D. A. jam perdavė didelį kiekį kokaino, kurį ketino išplatinti Lietuvoje, veikdamas pagal susitarimą su D. A., jam (G. Č.) perduotą kokainą įsipareigojo įdėti į mikroautobusą, gabenantį siuntas iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką, ir taip kontrabandos būdu atgabenti į Lietuvą.

Tęsdamas susitarimą su D. A., G. Č. 2022 m. birželio 18 d., apie 12 val. (apie 11 val. Vokietijos laiku), į mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siuntas gabenantį į Lietuvos Respubliką, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), įdėjo siuntą, kurioje buvo minėtas didelis kiekis kokaino, konspiracijos tikslais siuntos gavėju nurodydamas neegzistuojantį asmenį – T. P. (tikrovėje siunta buvo skirta D. A.). Nurodyto mikroautobuso vairuotojas, nežinodamas apie siuntos turinį, 2022 m. birželio 19 d. atgabeno ją į Lenkijos Respubliką, kur (duomenys neskelbtini) miestelyje apie 4–5 val. perdėjo siuntą į kitą siuntas gabenantį mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2022 m. birželio 19 d., apie 8 val., kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir apie 12.50 val. atvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, kur prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), apie 12.50 val. D. A. iš mikroautobuso vairuotojo, nežinojusio apie siuntos turinį, pasiėmė G. Č. perduotą jam – D. A. (adresuotą T. P.) – siuntą su joje buvusiu polietileniniu maišeliu, kuriame buvo 96,501 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 72,971 g – narkotinės medžiagos – kokaino.

Tokiais veiksmais G. Č., veikdamas bendrininkų grupe su D. A., padedant V. R., neteisėtai įsigijo – paėmė iš D. A. ir laikė iki perdavimo siuntas gabenančiam vairuotojui didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, suprasdamas, kad ši medžiaga skirta platinimui Lietuvoje, ir, veikdamas bendrininkų grupe su D. A., V. R. padedant, neturėdamas leidimo, kontrabandos būdu atgabeno į Lietuvos Respubliką nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos – 72,971 g – kokaino.

1.5. V. R. padėjo neteisėtai įsigyti ir gabenti didelį kiekį narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, ir padėjo neteisėtai, neturint leidimo, kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, tai yra jis iki 2022 m. birželio 15 d., tiksli data ir laikas tyrimo nenustatyti, Klaipėdos mieste D. A. (buvusi pavardė – B.) paprašius nuvežti jį (D. A.) į Nyderlandų Karalystę, kur jis turėjo įsigyti – nusipirkti – narkotinių medžiagų – kokaino, ir parvežti D. A. atgal į Lietuvą, pažadėjus padengti kelionės išlaidas ir sumokėti už nuvežimą 1 000 eurų, jis – V. R., suprasdamas D. A. kelionės tikslą, sutiko nuvežti D. A. į Nyderlandų Karalystę ir parvežti jį atgal į Lietuvą, žinodamas, kad D. A., turėdamas tikslą platinti, įsigytą kokainą kontrabandos būdu atgabens į Lietuvą.

Vykdydamas susitarimą, iki 2022 m. birželio 15 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, jis (V. R.) jam priklausančiu automobiliu „Audi A6“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nuvežė D. A. į Nyderlandų Karalystę, kur 2022 m. birželio 14 d. vakare D. A. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip 72,971 g – narkotinės medžiagos – kokaino, kuris buvo 96,501 g miltelių, supakuotų į polietileninį maišelį, sudėtyje. Nuveždamas į Nyderlandų Karalystę, V. R. padėjo D. A. šią narkotinę medžiagą įsigyti, o po to padėjo D. A. įsigytą kokainą atgabenti – nuvežti minėtu jam priklausančiu automobiliu į Vokietijos Federacinę Respubliką, į (duomenys neskelbtini) miestą, (duomenys neskelbtini), kur D. A. nurodytą didelį kiekį kokaino, V. R. matant, perdavė G. Č., kuris, veikdamas pagal susitarimą su D. A., jam perduotą kokainą įsipareigojo įdėti į mikroautobusą, gabenantį siuntas iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką, ir taip kontrabandos būdu atgabenti į Lietuvą.

Tęsdamas padėjimo D. A. ir G. Č. kontrabandos būdu atgabenti į Lietuvą didelį kiekį kokaino veiksmus, jis – V. R., žinodamas apie G. Č. įsipareigojimą perduoti nurodytą kiekį kokaino tolimesniam gabenimui kontrabandos būdu į Lietuvą ir tai, kad Lietuvoje tokiu kontrabandos būdu atgabentą kokainą paims D. A., kartu su juo, D. A., automobiliu „Audi A6“ išvyko į Lietuvos Respubliką ir į jos teritoriją įvažiavo 2022 m. birželio 15 d., apie 22 val.

Tęsdamas susitarimą su D. A., G. Č. 2022 m. birželio 18 d., apie 12 val. (apie 11 val. Vokietijos laiku), į mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) siuntas gabenantį į Lietuvos Respubliką Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), įdėjo siuntą, kurioje buvo minėtas didelis kiekis kokaino, konspiracijos tikslais siuntos gavėju nurodydamas neegzistuojantį asmenį – T. P. (tikrovėje siunta buvo skirta D. A.). Nurodyto mikroautobuso vairuotojas, nežinodamas apie siuntos turinį, 2022 m. birželio 19 d. atgabeno ją į Lenkijos Respubliką, kur (duomenys neskelbtini) miestelyje apie 4–5 val. perdėjo siuntą į kitą siuntas gabenantį mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2022 m. birželio 19 d., apie 8 val., kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir apie 12.50 val. atvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, kur prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), apie 12.50 val., D. A. iš mikroautobuso vairuotojo, nežinojusio apie siuntos turinį, pasiėmė G. Č. perduotą jam – D. A. (adresuotą T. P.) – siuntą su joje buvusiu polietileniniu maišeliu, kuriame buvo 96,501 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 72,971 g – narkotinės medžiagos – kokaino.

Tokiais veiksmais V. R. padėjo D. A. neteisėtai įsigyti ir gabenti didelį kiekį narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, ir padėjo D. A. ir G. Č., jiems neturint leidimo, kontrabandos būdu atgabenti į Lietuvos Respubliką nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo G. Č. gynėjas advokatas Edvardas Staponkus apeliaciniame skunde prašo G. Č. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies ir 199 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 4 dalį; pripažinti G. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti žymai švelnesnę bausmę, negu BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės minimumas; iš G. Č. nepriteisti 3 471,08 Eur ekstradicijos išlaidų; bausmės pradžią G. Č. skaičiuoti nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d.

2.1. Nurodoma, jog apie tai, kad D. A. kartu su V. R. vyko į užsienio valstybę įsigyti narkotinių medžiagų, G. Č. nebuvo žinoma. G. Č. nebuvo susitaręs su D. A. dėl narkotinių medžiagų įgijimo, jokiais pinigais prie didelio narkotinių medžiagų kiekio įgijimo neprisidėjo, jų realizavimo klausimo su D. A. neaptarinėjo, dėl padėjimo D. A. materialinės naudos neturėjo ir kokios nors bent dalinės nuosavybės į šias narkotines medžiagas neįgijo. Apie tai, kad D. A. užsienio valstybėje įgijo narkotines medžiagas, G. Č. sužinojo iš pastarojo telefonu tik po jų įgijimo fakto. Todėl byloje be pagrindo buvo konstatuotas G. Č. bendrininkavimas su D. A., padedant V. R., dėl narkotinių medžiagų įgijimo Nyderlandų Karalystėje, nes apie tokią D. A. veiklą G. Č. sužinojo jau po narkotinių medžiagų įgijimo.

2.2. Atkreipiamas dėmesys, kad G. Č. nusikalstamoje veikoje pradėjo dalyvauti ne pradinėje nusikalstamos veikos stadijoje, o tik nuo to momento, kada narkotinės medžiagos – kokainas buvo pristatytos į G. Č. gyvenamąją vietą ir kai buvo pasiektas tarpusavio susitarimas su D. A., kad G. Č. organizuos šių narkotinių medžiagų pervežimą į Lietuvos Respubliką. Tokiu būdu, būtent nuo šio momento galima konstatuoti bendrininkavimo subjektyviuosius požymius – tyčią ir susitarimą. D. A. yra narkotinės medžiagos įgijėjas Nyderlandų Karalystėje, kai G. Č. buvo tik tarpinė grandis, kad suorganizuotų narkotinių medžiagų pervežimą iš Vokietijos (kur G. Č. tik ir sužinojo apie narkotikus) į Lietuvos Respubliką.

2.3. Pasak gynėjo, tokia įvykių eiga ir G. Č., kaip tarpininko, padėtis dėl kokaino pervežimo rodo, kad G. Č. buvo ne D. A. organizuotos nusikalstamos veikos – narkotinių medžiagų įgijimo užsienio valstybėje – bendravykdytojas, o nusikalstamos veikos padėjėjas. Todėl G. Č. padarytos nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuojamos kaip padėjėjo, su nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį. Šios gynybos pozicijos buvo laikomasis ir pirmosios instancijos teisme, tačiau apie tai teismas detaliai ir motyvuotai skundžiamame nuosprendyje nepasisakė.

2.4. Taip pat gynėjo nuomone, teismas G. Č. parodymus teisme apie narkotinių medžiagų įgijimą, jų perdavimą pervežimui, t. y. nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. Č. neigė kaltę ir apie kitų kaltinamųjų vaidmenį davė parodymus tik teisme, neatitinka tikrovės. Ikiteisminio tyrimo metu G. Č. neneigė kaltės, tačiau atsisakė duoti parodymus, nurodydamas, kad juos duos teisme, ką jis ir padarė. Duoti ar neduoti parodymus, kuriuo metu juos duoti, yra įtariamojo ir kaltinamojo teisė ir šia teise G. Č. pasinaudojo. Jo parodymai teisme dėl nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybių padėjo tinkamai išnagrinėti bylą, nustatyti kiekvieno kaltininko vaidmenį, dėl ko teismas galėjo tinkamai individualizuoti bausmės skyrimą kaltinamiesiems. Tai, jog ikiteisminio tyrimo metu G. Č. nedavė parodymų, neklaidino tyrimo įstaigų, neturėjo trukdyti teismui pripažinti G. Č. pozicijos jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pasak gynėjo, iš G. Č. elgesio, duodamų parodymų teisme matyti, kad jis nuoširdžiai gailėjosi, kritiškai vertino savo elgesį, išgyveno dėl padarytų veiksmų.

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad, netinkamai įvertinęs G. Č. vaidmenį nusikalstamos veikos įvykdyme, teismas paskyrė jam netinkamą bausmę, taip pažeisdamas BK 41 straipsnio 2 dalies ir BK 54 straipsnio nuostatas. Skunde aptaręs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo kriterijus, gynėjas nurodo, kad byloje nustatytos G. Č. padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės ir jį charakterizuojantys duomenys duoda pagrindą šią nuostatą taikyti nuteistajam. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. Č. vaidmuo nusikalstamoje veikoje (ne organizatoriaus ir galimai ne vykdytojo, o tik padėjėjo), nesant išankstinio susitarimo su D. A. įgyti narkotikus Nyderlandų Karalystėje, vienkartinis nusikalstamos veikos pobūdis, jokios materialinės naudos iš narkotikų persiuntimo negavimas, tai, kad narkotikai buvo neišplatinti (jie į apyvartą nepateko ir neigiamų padarinių kitiems asmenims nesukėlė), visiškas prisipažinimas ir nuoširdus gailestis dėl nusikalstamos veikos įvykdymo, o taip pat nuteistąjį charakterizuojantys duomenys (amžius, turima pastovi gyvenamoji vieta ir darbas Vokietijoje, ten gautos pastovios pajamos), rodo, kad ir minimalios BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės G. Č. paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl teismas turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti ženkliai mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje numatytas minimumas.

2.6. Nesutinkama ir su teismo sprendimu išieškoti iš G. Č. į valstybės pajamas jo ekstradicijos išlaidas – 3 471,08 Eur. Byloje nėra nustatyta, kad G. Č. būtų žinojęs apie jo atžvilgiu priimtus procesinius sprendimus dėl jo patraukimo įtariamuoju, kardomosios priemonės suėmimo skyrimą, paieškos paskelbimą, 2022 m. rugpjūčio 9 d. Europos arešto orderio išdavimą. Jis byloje nebuvo apklaustas, negavo jokio šaukimo atvykti į apklausą. Toks pranešimas jam nebuvo atsiųstas ir į gyvenamąją vietą, kurią jis buvo oficialiai deklaravęs (duomenys neskelbtini) miesto merijoje, o jo atostogų 2022 m. liepos mėn. metu, jam būnant Airijoje, jo gyvenamoji vieta buvo prižiūrima, tačiau jokios pašto korespondencijos tuo klausimu nebuvo gauta. Nesant jokių duomenų, jog G. Č. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, ekstradicijos išlaidos iš jo nepriteistinos, nes nėra nustatyta, kad šias išlaidas sąlygojo jo paties tyčinis elgesys ir slapstymasis. Jis neįvykdė jokių sąmoningų neteisėtų veiksmų, nulėmusių ekstradicijos išlaidų atsiradimą ir jos atsirado dėl nuo G. Č. valios nepriklausančių priežasčių. Taip pat pažymima ir ti, kad policijos departamento turėtos išlaidos dėl G. Č. pargabenimo į Lietuvos Respubliką yra policijos darbinės išlaidos, kurioms yra numatyti atskiri policijos biudžeto asignavimai.

2.7. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo ir tai, kad G. Č. netinkamai skaičiuojama bausmės pradžia, o tuo pačiu į bausmę įskaitytinas kardomajame kalinime išbūtas laikas. Iš 2022 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių Valdybos rašto Klaipėdos AVPK, matyti, kad G. Č. pagal Europos arešto orderį (duomenys neskelbtini) oro uoste Nyderlanduose sulaikytas 2022 m. rugpjūčio 31 d. 2022 m. lapkričio 23 d. rašte esančios informacijos turiniu nustatyta, kad pagal Europos arešto orderį G. Č. 2022 m. lapkričio 17 d. buvo perimtas Amsterdame ir atvežtas į Lietuvos Respubliką. Buvimo kitos valstybės įkalinimo įstaigose laikas pagal Europos arešto orderį yra įskaitytinas į bausmės atlikimo laiką.

2. Nuteistasis V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2023 m. balandžio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl jo, V. R., nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį ir priimti naują nuosprendį – V. R. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį; pakeisti V. R. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę – taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti laisvės apribojimo bausmę.

3.1. Nurodoma, jog skundžiamo nuosprendžio dalis dėl V. R. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 4 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta. Viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantas nuosekliai teigė, kad neturi nieko bendro su narkotinių medžiagų kontrabanda. Jau kelionės pradžioje jis griežtai pasakė D. A., kad atsisako gabenti narkotines medžiagas į Lietuvą automobiliu, kurį vairavo. Šias aplinkybes patvirtino ir kiti nuteistieji. Anot apelianto, priešingų įrodymų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo nesivadovauti tokiais jo parodymais.

3.2. Apeliantas pažymi, kad niekada neneigė savo kaltės dėl to, ką padarė, tačiau dėl narkotinių priemonių kontrabandos jis neprisipažįsta, nes niekada nesutiko gabenti uždraustų medžiagų. Tai, kad jis matė, kaip D. A. perdavė G. Č. paketą su narkotine medžiaga, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes jis atsisakė gabenti narkotines medžiagas pasakydamas apie tai kitiems nuteistiesiems ir taip aiškiai išreiškė savo poziciją ir atsisakymą nuo nusikaltimo vykdymo.

3.3. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad sumanymas ir susitarimas narkotines medžiagas gabenti į Lietuvą buvo išskirtinai tik D. A. ir G. Č.. Kaltinimas dėl BK 199 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo, jam, V. R., paremtas iš esmės tik tuo, kad jis stebėjo paketo su narkotinėmis medžiagomis perdavimą G. Č.. Jokių duomenų, kad jis, apeliantas, būtų kokiais nors veiksmais, žodžiais, kūno judesiais ir pan. išreiškęs pritarimą D. A. ir G. Č. veiksmams, byloje nenustatyta. Apeliantas nėra susitarimo dalyvis, pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis tik atgabeno D. A. įsigyti narkotikų. Kad atsisakė vežti narkotines medžiagas į Lietuvą, apeliantas aiškino nuo pat pradžių, todėl jo parodymai yra patikimi ir jais teismas turėtų tikėti.

3.4. Apelianto tvirtinimu, skundžiamame nuosprendyje nėra įtikinamų argumentų, kurie patvirtintų aiškų susitarimą tarp nuteistųjų ir jo paties pritarimą D. A. ir G. Č. veiksmams gabenti kontrabandą į Lietuvos Respubliką. Jo buvimas greta kitų nuteistųjų nereiškia pritarimo jų veiksmams. Byloje nustatyta, kad kiti nuteistieji jo, apelianto, nieko neklausė, su juo nieko nederino, nesitarė, todėl negalima daryti išvados dėl jo, V. R. pritarimo kitų nuteistųjų veiksmams. Gabenti kontrabanda narkotikus buvo išimtinai kitų nuteistųjų vienašališko sprendimo pasekmė ir byloje nėra jokių duomenų, kad jis apie tai būtų žinojęs. Todėl, nenustačius tiesioginės tyčios jo, V. R. veiksmuose, jis neturi atsakyti už kitų asmenų veiksmus.

3.5. Dėl paskirtos bausmės, apeliantas nurodo, kad teismas nesigilino į teisingos bausmės paskyrimą, tiesiog nukopijavo prokuroro baigiamojoje kalboje išdėstytus motyvus. Teigia, kad teismas turėjo pateikti ne prokuroro vertinimą, o savo motyvus ir nešališkus argumentus.

3.6. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į apelianto teistumus. Tačiau vertindamas ankstesnių teistumų svarbą, padarytų ankstesnių nusikaltimų sunkumą, teismas privalėjo gauti nuosprendžių nuorašus lietuvių kalba ir tik tada juos vertinti kaip apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apelianto aiškinimu, užsienio valstybėje jis buvo teistas už teisės pažeidimus, dėl kurių net nedalyvavo teismo posėdžiuose, jokių dokumentų negavo ir bausmė jam nebuvo paskirta.

3.7. Taip pat apeliaciniame skunde apeliantas pažymi, kad baigiamųjų kalbų metu buvo prašoma jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad jam, V. R., straipsnių sankcijose numatyta bausmė būtų neteisinga, todėl taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto. Anot apelianto, šioje byloje jam yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 dalį, nes apeliantas atitinka visas šioje normoje numatytas sąlygas – yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, žala nepadaryta, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis. Be to, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys leidžia manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atlikimo – jis yra vedęs, dirbantis. Nors ir skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra mažesnė už straipsnių sankcijose numatytą bausmės minimumą, tačiau, apelianto nuomone, nėra teisinga ir protinga, nes bausmės tikslai, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, bus pasiekti paskyrus laisvės apribojimo bausmę.

3. Nuteistojo D. A. gynėja advokatė Egidija Belevičienė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendį – už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti D. A. švelnesnę bausmę nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės minimumas ir šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje; paskirtą galutinę bausmę už veikas, numatytas BK 260 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinti vienu trečdaliu; taip pat panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti kratų pas D. A. metu rastus 5 130 Eur, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus.

4.1. Nurodoma, jog nepaisant to, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinimo ir gynybos šalių nuomonė dėl galimybės byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą išsiskyrė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl, spręsdamas šį klausimą, nusprendė vadovautis akivaizdžiai šališka prokuroro pozicija dėl tariamo sutrumpinto įrodymų tyrimo negalimumo. Todėl teigia, kad šioje dalyje skundžiamas nuosprendis neatitinka tokio pobūdžio sprendimams keliamų motyvuotumo reikalavimų. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė atlikti pilną įrodymų tyrimą, nors byloje egzistavo visos sąlygos sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimui. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia proceso greitumo principą ir yra visiškai nesusijęs su teismo siekiu bylą išnagrinėti išsamiai. Be to, toks teismo sprendimas nepagrįstai suvaržė nuteistojo D. A. teisę pasinaudoti BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta privilegija bei užkirto galimybę skiriant bausmę pritaikyti minėto straipsnio nuostatas. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai išspręstas turto konfiskavimo klausimas – pas D. A. kratų metu rasti ir paimti 5 130 Eur nuosprendžiu buvo konfiskuoti nesant tam BK 72 straipsnyje numatytų pagrindų.

4.2. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai paskirtos bausmės, pripažinus D. A. kaltu, įvykdžius BK 199 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra aiškiai per griežtos ir neteisingos.

4.3. Dėl nepagrįstai neatlikto sutrumpinto įrodymų tyrimo apeliaciniame skunde gynėja nurodo, kad nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl šioje byloje buvo nuspręsta atlikti pilną (įprastinį) įrodymų tyrimą, o ne apsiriboti sutrumpintu įrodymų tyrimu, kai tam buvo visos sąlygos, ir tokiu būdu apsunkino nuteistųjų teisinę padėtį. Sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas turi labai svarbią reikšmę nuteistojo teisinei padėčiai, kadangi tai automatiškai suponuoja galimybę nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, taigi nuo to tiesiogiai priklauso kokia galutinė bausmė bus taikoma nuteistajam, kokio dydžio bausmę jis privalės atlikti, atitinkamai teismo nuosprendyje turi būti pateikti argumentai šiuo klausimu, proceso dalyviams turi būti aišku, dėl kokių priežasčių, kokiais motyvais vadovaudamasis teismas nusprendė arba atsisakė byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Vertina, kad nuosprendžio surašymo būdas, kai juo priimami sprendimai nėra motyvuojami, turi būti vertinamas kaip esminis BPK pažeidimas, sukliudęs išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti byloje teisingą sprendimą (BPK 329 straipsnio 4 punktas).

4.4. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja pažymi, kad iš 2023 m. kovo 13 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog šioje baudžiamojoje byloje visi kaltinamieji – D. A., V. R. ir G. Č. buvo kaltinami dviejų sunkių nusikaltimų, o D. A. dar ir vieno nesunkaus nusikaltimo padarymu. Visi kaltinamieji po kaltinamojo akto pagarsinimo visiškai pripažino visas kaltinime nurodytas jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes ir davė išsamius parodymus apie esmines padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes bei atsakė į visų proceso dalyvių užduotus klausimus, tačiau klausimas dėl galimybės atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, prokuroro siūlymu, buvo atidėtas kitam teismo posėdžiui. 2023 m. kovo 20 d. teisiamajame posėdyje, visi kaltinamieji ir jų gynėjai sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo jokių pastabų dėl to, jog kažkokios nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės kelia abejonių, papildomų klausimų kaltinamiesiems neturėjo, tačiau buvo nuspręsta neatlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo, kadangi tam prieštaravo prokuroras.

4.5. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, susiklosčiusi teisinė situacija iš esmės atitiko visas BPK 273 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas sąlygas, kurioms esant gali būti atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, t. y. kaltinamieji nebuvo kaltinami labai sunkaus nusikaltimo padarymu, visi kaltinamieji po kaltinamojo akto pagarsinimo visiškai pripažino visas kaltinime nurodytas jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, iš karto davė parodymus ir sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, tam neprieštaravo kaltinamųjų gynėjai ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, tačiau dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo nesutiko valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras. Taigi, byloje proceso pagreitinimo, išvengiant pilno (įprastinio) įrodymų tyrimo, pasiekti nepavyko išimtinai dėl prokuroro nemotyvuoto prieštaravimo sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimui. Priešingai nei prokurorui, likusiems proceso dalyviams ir bylą nagrinėjančiam teismui abejonių dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių nekilo. 2023 m. kovo 20 d. teisiamojo posėdžio metu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netgi sudarė prokurorui galimybę papildomai užduoti klausimus kaltinamiesiems, tačiau tai prokuroro pozicijos vis tiek nepakeitė. Pats teismas priimdamas sprendimą byloje atlikti pilną (įprastinį) įrodymų tyrimą, tai darė itin formalizuotai, iš esmė tik imituodamas teisingumo vykdymą ir tinkamai neatlikdamas savo pareigų, neatsižvelgė į likusių proceso dalyvių nuomonę dėl prokuroro šališkumo ir tinkamai neįvertino BPK 273 straipsnyje numatytų aplinkybių bei prokuroro prieštaravimo sutrumpintam įrodymu tyrimui turinio (prokuroro šiuo klausimu pateiktų argumentų pagrįstumo), taip nepagristai suvaržant D. A. teisę pasinaudoti BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta privilegija bei užkirto galimybę skiriant bausmę pritaikyti minėto straipsnio nuostatas. Šiuos pažeidimus laiko esminiais BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme, nes suvaržė nuteistajam D. A. įstatymo garantuojamą teisę į teisingą (sąžiningą) procesą, pažeidė proceso greitumą principą ir sukliudė bylą išnagrinėti nešališkai bei priimti teisingą teismo baigiamąjį aktą.

4.6. Prokuroro pozicija motyvuoti sutrumpinto įrodymų tyrimo negalimumą, akcentuojant kaltinamųjų prisipažinimo aspektą (geranoriškumas, gailėjimasis ir padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką, joje dalyvavusius asmenis), laikytinas ydinga ir prieštaraujančia imperatyvioms BPK nuostatoms bei šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai. Pasak nuteistojo gynėjos, pastarosios aplinkybės yra vertinamos teismui sprendžiant dėl kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimo ar nebuvo ir negali būti vertinamos sprendžiant klausimą dėl galimybės atlikti sutrumpintą įrodomų tyrimą. Todėl tai, kad D. A. ir kiti kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, nelaikytina kliūtimi konstatuoti, jog jie pripažino savo kaltę, kadangi pirmosios instancijos teisme visi kaltinamieji visiškai pripažino savo veiksmų neteisėtumą ir visas kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, davė išsamius parodymus, tokiu būdu įgyvendindami vieną iš BPK 273 straipsnyje ir BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymui.

4.7. Kaip motyvą, dėl ko negali būti taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas, prokuroras nurodė ir tai, kad kaltinamasis V. R. nutylėjo apie dar vieną teistumą, jog anksčiau kitoje byloje buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, G. Č. neprisipažino, jog slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo. Tačiau apie nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą bei ją padariusį asmenį yra sprendžiama teisiškai vertinant faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, rodančias arba paneigiančias nagrinėjamos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nuteistojo gynėja pažymi, kad visi nuteistieji šioje byloje kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas prisipažino visiškai, dėl visų kaltinime nurodytų faktinių bylos aplinkybių; kaltinamųjų parodymuose išdėstyta pozicija pilnai atitinka kitus bylos įrodymus, t. y. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia jokių abejonių, kaip ir reikalauja BPK 273 straipsnio nuostatos. Pasak gynėjos, prokuroro nurodytomis aplinkybėmis – ankstesniais teistumais, kitame baudžiamajame procese atliktu įrodymų tyrimo būdu, ar vieno iš kaltinamųjų elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo (slapstymąsi nuo teisėsaugos institucijų) – ginčijamos ne įvykio aplinkybės, o yra vertinamos kaip bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės. Todėl tokios prokuroro nurodytos aplinkybės nelaikytinos susijusiomis su pareikštais kaltinimais šioje byloje, jos neturi reikšmės tiek kvalifikuojant nuteistiesiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tiek sprendžiant, ar nuteistieji davė išsamius parodymus, be to jos niekaip negali įtakoti sprendimo dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymo. O tai, kad teismas, priėmė sprendimą neatlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo, rodo, kad teismas iš esmės palaikė prokuroro teiginius, prieštaraujančius teisinei logikai ir įstatymui.

4.8. Teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroras nurodė ir tai, kad D. A. nutylėjo tam tikras aplinkybes, dėl kurių 2023 m. kovo 20 d. teisiamojo posėdžio metu prokurorui buvo sudaryta galimybė užduoti papildomus klausimus kaltinamiesiems (tarp jų ir D. A.), į kuriuos kaltinamieji atsakė. Todėl prokuroras turėjo galimybę pašalinti visas jam tariamai kilusias abejones dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių papildomos kaltinamųjų apklausos metu, kuri savaime niekaip nesąlygojo tolimesnio sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo negalimumo. Be kita ko, iš 2023 m. kovo 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras net nesistengė pašalinti jam tariamai kilusių abejonių dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, sąmoningai uždavinėdamas kaltinamiesiems klausimus, kurie ne tik kad buvo niekaip nesusiję su pareikštų kaltinimų aplinkybėmis, tačiau ir peržengė šioje baudžiamojoje byloje suformuluoto kaltinimo ribas. Tokiu būdu, anot gynėjos, prokuroras, prieštaraudamas sutrumpintam įrodymų tyrimui, ne tik pažeidė imperatyvias baudžiamojo proceso įstatymo normas, bet ir piktnaudžiavo savo teise prieštarauti dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroras taip ir nenurodė, kokios konkrečios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės jam kelia abejonių ir kodėl šios abejonės užkerta kelią sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimui.

4.9. Nuteistojo gynėja pažymi ir tai, kad 2023 m. kovo 20 d. teisiamojo posėdžio metu kilus pagrįstų abejonių dėl prokuroro šališkumo, prokurorui buvo pareikštas nušalinimas. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas, nutartimi nusprendė prašymą dėl prokuroro nušalinimo atmesti. Nepaisant to, jog nutartyje neišdėstyta jokių motyvų, kurie bent jau iš dalies paneigtų gynėjų teisiamojo posėdžio metu išdėstytus argumentus dėl prokuroro šališkumo, šią nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas net nebandė analizuoti šio klausimo, t. y. vengė atlikti įstatymu jam pavestas funkcijas. Tokį skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo procesinį elgesį laiko niekaip nesuderinamu su nešališko arbitro statusu ir vertina ne kaip kitaip, o tik kaip teisingumo imitavimą, visiškai ignoruojant kaltinamųjų teisę į teisingą ir sąžiningą procesą.

4.10. Pasak nuteistojo gynėjos, prokuroro deklaratyvaus pobūdžio prieštaravimai dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo, neabejotinai pademonstravo šališkumą D. A. ir kitų kaltinamųjų atžvilgiu. Atlikus byloje pilną įrodymų tyrimą, kuris apsiribojo trijų liudytojų apklausomis, gynėjos vertinimu, minėto teisiamojo posėdžio metu kilusios abejonės dėl prokuroro šališkumo pasitvirtino. 2023 m. kovo 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinys rodo, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei gynybai nekilo absoliučiai jokių abejonių, dėl to, kad nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės yra aiškios (liudytojams nebuvo užduota jokių reikšmingų klausimų, neprašyta pagarsinti ar detaliai ištirti jokių kitų bylos duomenų). Nors prokuroras turi teisę prieštarauti sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimui, tačiau tokia jo pozicija turi būti pagrįsta bylos aplinkybėmis ir racionaliais teisiniais argumentais. Byloje atlikus įprastinį įrodymų tyrimą, apklausus liudytojus, nebuvo nustatytos jokios nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės, kurios nebūtų buvę aiškios apklausus kaltinamuosius. Byloje daugiau jokių įrodymų tyrimo veiksmų atlikta nebuvo, tirti jokių kitų bylos įrodymų prokuroras taip pat neprašė. Net baigiamojoje kalboje prokuroras pripažino, jog visų kaltinamųjų kaltę patvirtina jų parodymai, todėl dar iki liudytojų apklausų teisiamojo posėdžio metu buvo aišku, kad įprastas įrodymų tyrimas, t. y. liudytojų apklausos buvo netikslingos. Liudytojo K. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų analizė parodo, kad K. S. negalėjo pažinoti kaltinamųjų. Liudytojas S. S. dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog kaltinamųjų nepažįsta. Papildoma liudytojo E. G. apklausa teisiamojo posėdžio metu taip pat nepapildė bylos įrodomosios bazės jokiais naujais duomenimis ir nepadėjo nustatyti jokių faktinių bylos aplinkybių. Visi šie liudytojai tik patvirtino kaltinamųjų nurodytas faktines aplinkybes, jokių kitų aplinkybių nenurodė. Atitinkamai šių liudytojų apklausos rezultatai nebuvo aptarti ir prokuroro baigiamojoje kalboje.

4.11. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja taip pat nurodo, kad sprendimas byloje atlikti ne sutrumpintą, o pilną (įprastinį) įrodymų tyrimą nebuvo efektyvus ir racionalus. Tokiu būdu buvo nepagrįstai apsunkinta nuteistųjų teisinė padėtis. Šioje byloje neegzistavo jokios objektyvios priežastys, dėl kurių byloje negalėjo būti atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, jokių objektyvių priežasčių proceso metu nenurodė ir prokuroras. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatliko sutrumpinto įrodymų tyrimo, nors tam šioje byloje buvo visos įstatyme numatytos sąlygos. Todėl nuteistajam D. A. paskirta bausmė šioje byloje yra neproporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms, o teismas, nesumažindamas paskirtos bausmės vienu trečdaliu, padarė teisės taikymo klaidą ir esminius BPK pažeidimus.

4.12. Teismo sprendimą konfiskuoti iš D. A. kratų metu rastus pinigus, kaip gautus iš nusikalstamos veikos, laiko deklaratyviu ir nepagrįstu jokiais faktiniais bylos duomenimis. Pasak nuteistojo gynėjos, kratos metu rastos piniginės lėšos neatitinka BK 72 straipsnyje ir 72³ straipsnyje apibrėžtų konfiskuotino turto požymių. D. A. narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas nebuvo inkriminuojamas, tokių aplinkybių baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta. Todėl konfiskuodamas kratų gyvenamojoje vietoje ir automobilyje rastas ir paimtas pinigines lėšas, kurios nėra D. A., teismas pažeidė imperatyvias baudžiamojo proceso įstatymo normas. Kratos metu paimtos piniginės lėšos neturi jokių sąsajų su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis (piniginės lėšos nėra jokių nusikalstamų veikų įrankis, priemonė ar rezultatas, nes D. A. buvo sulaikytas iš karto po to, kai iš siuntų vežėjo pasiėmė dėžę su narkotinėmis medžiagomis, jis jų niekam neišplatino, jos į rinką nepateko, jokių pajamų iš jų jis negavo). Kratos metu paimtos piniginės lėšos neatitinka BK 72 ir 72³ straipsniuose numatytų pagrindų taikyti turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina.

4.13. Dėl paskirtos bausmės nuteistojo gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė neatitinka nei D. A. padarytų veikų pavojingumo, nei jo asmenybės pavojingumo. Ilgalaikis nuteistojo izoliavimas yra netikslingas, nes tokiu būdu būtų įgyvendintas tik vienas iš eilės baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų – asmens nubaudimas, nepagrįstai ignoruojant kitus, ne mažiau svarbius, bausmės tikslus. Sutinka, kad parinkdamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į daugumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių tiek veikų, tiek D. A. asmenybės pavojingumą, tačiau jų tinkamai neįvertino, ir galutinę bausmę skyrė pasiremdamas formaliu paskaičiavimu, o ne įvertindamas tai, kokio dydžio laisvės atėmimo bausmė iš tiesų būtų teisinga – užtikrintų bausmės tikslų įgyvendinimą, tačiau tuo pačiu ir būtų proporcinga, tinkamai individualizuota ir nesukeltų nuteistajam daugiau neigiamų pasekmių, nei tai reikalinga bausmės tikslams pasiekti. Taip pat nurodo, kad D. A. paskirtos bausmės neproporcingumą lėmė ir apeliaciniame skunde aptartos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos bei esminiai BPK pažeidimai, suvaržę D. A. teisę pasinaudoti BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta galimybę, kad jam paskirta bausmė būtų sumažinta vienu trečdaliu. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios D. A. asmenybės ir padarytų veikų pavojingumą, nesuponuoja būtinybės D. A. atžvilgiu taikyti tokią griežtą ir ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę.

4.14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog byloje tariamai yra duomenų apie D. A. pajamas iš nusikalstamos veikos, susijusios su prekyba narkotinėmis medžiagomis, tačiau jokių duomenų teismas taip ir neįvardijo. Byloje prokuroro suformuluotu kaltinimu D. A. nebuvo kaltinamas narkotinių medžiagų platinimu, todėl šie pirmosios instancijos teismo teiginiai yra nepagrįsti, nes byloje nebuvo nustatytas narkotinių medžiagų išplatinimo faktas. Nuteistojo D. A. įvykdytų veikų pavojingumas ir priešingumas BK 260 straipsnyje saugomoms vertybėms yra mažesnis nei tipinis šio straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų – narkotinės medžiagos buvo iš karto paimtos pareigūnų, t. y. nebuvo realizuotos, tokiu būdu nebuvo sukeltas realus pavojus gyventojų sveikatai, kaip BK 260 straipsnyje saugomai vertybei. Tai, pasak nuteistojo gynėjos, leidžia teigti, kad padaryta veika yra santykinai mažesnio pavojingumo.

4.15. Kitą svarbų aspektą gynėja apeliaciniame skunde įvardina tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu D. A. visiškai pripažino savo kaltę ir visas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, davė išsamius parodymus, jis yra kaltas, prisiima teisinę atsakomybę, supranta, kad už nusikalstamų veiksmų atlikimą jam kils neigiamos baudžiamosios pasekmės, ir su tuo sutinka. Atsižvelgus į jauną nuteistojo amžių, teigiama, kad D. A. nusikalstami veiksmai nebuvo sąlygoti piktavališkumo ar visuomenės negerbimo ir buvo nulemti gyvenimiškosios patirties stokos. Kaltę D. A. pripažino suvokęs savo veiksmų neteisėtumą, nuo prisipažinimo momento išreiškė nuoširdžią atgailą. Dėl buvusių savo gyvenimo klaidų D. A. nuoširdžiai gailisi bei praeityje padarytų teisės pažeidimų nemenkina, prisiima atsakomybę už juos. Nuoširdžią atgailą ir kritišką savo nusikalstamų veiksmų vertinimą patvirtina ir nuteistojo elgesys suėmimo metu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog suėmimo metu D. A. elgiasi pavyzdingai, kas neabejotinai parodo, kad savo neteisėtus veiksmus D. A. išties vertina kritiškai. Nors pirmosios instancijos teismo akcentuojami ankstesni teistumai, žiūrint formaliai, yra nepalankiai D. A. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, tačiau jų negalima suabsoliutinti ir vertinti izoliuotai nuo visų kitų D. A. apibūdinančių aplinkybių, ir vien tik ankstesni teistumai neleidžia spręsti apie didesnį jo asmenybės pavojingumą šiuo metu, apie būtinybę ir tikslingumą jį ilgam laikui izoliuoti nuo visuomenės.

4.16. Nebuvo tinkamai įvertinta ir tai, jog ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė sukeltų neproporcingai dideles neigiamai pasekmes ne tik D. A., bet ir jo šeimos nariams. D. A. yra susaistytas tvirtais socialiniais ir šeiminiais ryšiais – jis yra susituokęs, o jo sutuoktinė K. A. šiuo metu laukiasi vaiko, gimdymas numatytas artimiausiu metu. Ilgalaikio laisvės atėmimo atveju D. A. prarastų galimybę padėti savo sutuoktinei po vaiko gimimo. Be to, būnant laisvės atėmimo vietų įstaigoje, D. A. neturėtų pajamų ir galimybės išlaikyti gimsiantį kūdikį. Pilnaverčiam tėvo ir vaiko ryšio palaikymui bei tęstinumui taip pat yra būtinas reguliarus „gyvas“ bendravimas. Todėl itin ilgas bendravimo su savo tėvu apribojimas tokio amžiaus vaikui sukeltų itin dideles neigiamas pasekmes, kurios ateityje neabejotinai gali turėti labai didelę įtaką jo asmenybės vystymuisi ir tolimesniam gyvenimui. Galimybė palaikyti artimus ir nuolatinius santykius tokio amžiaus vaikui yra bene svarbiausias dalykas vaiko gerovei ateityje, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju itin ilgas D. A. laisvės atėmimas nedera nei su baudžiamosios teisės humanizmo principu, nei su pamatiniais – teisingumo, sąžiningumo bei humaniškumo – teisės principais.

4.17. Kaip dar vieną aplinkybę, esmingai sąlygojusia tai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra teisinga ir proporcinga gynėja įvardija jau anksčiau šiame apeliaciniame skunde aptartus esminius BPK pažeidimus ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, kurios pažeidė D. A. teisę į teisingą (sąžiningą) procesą bei suvaržė jo teisę pasinaudoti BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta privilegija sumažinti nuosprendžiu paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Gynybos įsitikinimu, minėti pažeidimai yra pagrindas nuteistajam D. A. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias švelnesnės už sankcijoje numatytos bausmės skyrimą. Kaip jau minėta, sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas yra žymiai palankesnis kaltinamajam, todėl esant teisinei situacijai, kuri leidžia byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, jo netaikydamas teismas privalėjo išsamiai įvertinti susidariusią situaciją (atsižvelgti į ankstesnėje šio skundo dalyje aptartas aplinkybes) ir spręsti klausimą dėl D. A. paskirtos bausmės sušvelninimo, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

4.18. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad nuteistasis savo elgesiu neabejotinai prisidėjo prie operatyvaus ir sklandaus bylos išnagrinėjimo – būtent dėl jo ir likusių kaltinamųjų pozicijos ši baudžiamoji byla teisme buvo išnagrinėta itin operatyviai, o jeigu ne anksčiau aptarti esminiai BPK pažeidimai, prokuroro šališkumas ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, bylos nagrinėjimas galėjo apsiriboti vos vienu teismo posėdžiu. Dėl minėtų pažeidimų nuteistajam negali būti taikomos jokios griežtesnės teisinės pasekmės, kadangi tai prieštarautų teisingo (sąžiningo) proceso principo nuostatoms. Nei D. A., nei jo gynėjas neprašė tirti jokių kitų įrodymų, susijusių su jam inkriminuotais nusikaltimais, neteikė jokių kitų prašymų, neatliko jokių veiksmų, kurie bent kokiu būdu prailgintų proceso trukmę. Manoma, kad šalia kitų aplinkybių, apibūdinančių veiką padariusį asmenį, nuteistojo pozicija dėl įvykdytų nusikaltimų yra vienas esminių momentų, rodančių mažesnį jo pavojingumo laipsnį ir siekį pasitaisyti. Įstatymų leidėjas skatina kaltinamuosius pripažinti savo kaltę ir sutikti su sutrumpintu įrodymų tyrimu, t. y. greitu procesu, taip sutaupant valstybės lėšas procesui – pagal BK 64¹ straipsnio nuostatas už tokią poziciją kaltinamajam bausmė mažinama net vienu trečdaliu. Teismas turėtų įvertinti tokią baudžiamąją politiką, skatinančią kaltinamuosius prisipažinti ir bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, siekiant įgyvendinti proceso operatyvumą, ekonomiškumą, ir atsižvelgti į tai skirdamas bausmę. Apeliaciniame skunde aptartos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos bei esminiai BPK pažeidimai suvaržė nuteistojo D. A. teisę pasinaudoti BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta privilegija, todėl, atsižvelgiant į proceso teisingumo (sąžiningumo) principo nuostatas, tai sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir dėl to kilusias neigiamas teisines pasekmes kompensuoti sušvelninant D. A. paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

4.19. D. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų aplinkybes, realų jų pavojingumą bei kaltininko poziciją dėl padarytų nusikaltimų, jo asmenybės pavojingumą, jo socialinius ryšius, jo artimųjų interesus, o taip pat į teisminę praktiką panašaus pobūdžio bylose, turėtų būti vertinama kaip per griežta. Nuteistojo gynėjos vertinimu, apeliaciniame skunde aptartos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos bei esminiai BPK pažeidimai, sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą nuosprendį, sumažinant D. A. paskirtą bausmę vienu trečdaliu, kaip tai įtvirtinta BK 64¹ straipsnio 1 dalyje. Skundžiamu nuosprendžiu teismo paskirta bausmė neleidžia pasiekti visų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmei keliamų tikslų, o realizuoja tik nubaudimą, kaip vieną iš bausmės tikslų, tuo tarpu kiti bausmės tikslai šia bausme nebus pasiekti. Todėl nuosprendis yra keistinas, skiriant D. A. švelnesnę laisvės atėmimo bausmę nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Taip pat, pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje keistinas dėl netinkamai išspręsto turto konfiskavimo klausimo, kadangi kratų D. A. gyvenamojoje vietoje ir naudotame automobilyje metu rastos ir paimtos piniginės lėšos – 5 130 Eur – buvo konfiskuotos nesant tam baudžiamajame kodekse numatytų pagrindų.

4. Nuteistasis D. A. taip pat prašo atsižvelgti į 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimus (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), peržiūrėti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir pritaikyti naujus BK pakeitimus, t. y. sušvelninti jam bausmę ar kitokiu būdu palengvinti jo teisinę padėtį.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo G. Č. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo V. R. ir nuteistojo D. A. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. Č. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus, nuteistojo D. A. gynėjos advokatės Egidijos Belevičienės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytus proceso dalyvių motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos vertindamas esminių BPK pažeidimų, kurie būtų nulėmę neteisėto nuosprendžio priėmimą, nepadarė. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo faktines aplinkybes. Nuteistųjų D. A. ir G. Č. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį, o nuteistojo V. R. nusikalstamus veiksmus – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 260 straipsnio 2 dalį bei BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį, taip pat nuteistojo D. A. – ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, teismas teisingai taikė šiuos baudžiamuosius įstatymus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistajam D. A. nepagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, o taip pat neteisingai nurodyta nuteistajam G. Č. paskirtos bausmės pradžia, nes į bausmės laiką įskaičiuotas ne visas jo faktiškai laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas. Todėl šiose dalyse nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 4 punktas).

7. Apeliaciniuose skunduose ginčijamos atskiros nuteistųjų įvykdytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės ir dėl to, apeliantų manymu, netinkamas jų padarytų veikų teisinis vertinimas, nesutinkama su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, nuteistojo V. R. pozicijos nepripažinimu jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, netinkamu nuteistojo G. Č. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymu į jam paskirtą bausmę ir ekstradicijos išlaidų priteisimu, taip pat su nuteistajam D. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemone. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, pasisako dėl apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl G. Č. inkriminuoto BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto požymio – įgijimo

8. Nuteistojo G. Č. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo bendrininkų grupėje įvykdyto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, vieną iš alternatyvių veiksmų – didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą. Teigia, kad byloje be pagrindo nustatyta, jog G. Č. bendrininkavo su D. A., padedant V. R., įsigyjant didelį kiekį narkotinių medžiagų Nyderlandų Karalystėje, nes G. Č. apie D. A. įgytą didelį narkotinių medžiagų kiekį sužinojo jau po jo įgijimo ir nusikalstamoje veikoje pradėjo dalyvauti tik nuo tada, kai šis narkotinių medžiagų – kokaino kiekis buvo pristatytas į jo gyvenamąją vietą Vokietijoje ir D. A. susitarė su G. Č., kad pastarasis organizuos šio narkotinės medžiagos kiekio pervežimą iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.

9. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad G. Č. padarė nusikalstamas veikas šiomis faktinėmis aplinkybėmis – jis neteisėtai įgijo didelį kiekį narkotinės medžiagos, paimdamas iš D. A. pastarojo, padedant V. R., į Vokietiją atgabentą narkotinę medžiagą – kokainą ir laikydamas ją, kol per siuntas gabenusį vairuotoją suorganizavo šios narkotinės medžiagos atgabenimą kontrabandos būdu iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką. Taigi, priešingai nei teigia gynėjas, nebuvo nustatyta faktinė aplinkybė, kad G. Č. bendrininkavo su D. A., padedant V. R., įgyjant didelį narkotinės medžiagos kiekį Nyderlandų Karalystėje. Nuosprendyje bendrai išdėstytos bendrininkų įvykdytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės detalizuojamos konkrečiais kiekvieno iš bendrininkų veiksmais, tame tarpe ir kuo pasireiškė G. Č. dalyvavimas konkrečioje veikoje. Nustatytos kiekvieno iš bendrininkų, taip pat ir G. Č. nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės sudaro būtinuosius nusikalstamų veikų sudėties elementus, reikšmingus ir jų kvalifikavimui. Nuteistojo procesinis elgesys, pasirinkta gynybos taktika, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, rodo, kad nuteistajam G. Č. buvo suprantamos esminės aplinkybės, kokių veiksmų padarymu jis buvo kaltinamas, kokiais duomenimis kaltinimas buvo grindžiamas, todėl pagrindo išvadai dėl galimo jo teisės į gynybą pažeidimo, susijusio su netinkamai suformuluotu kaltinimu, nėra.

10. Pagal suformuotą teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimu laikomi veiksmai, kuriuos atlikdamas asmuo, pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, gauna narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Nagrinėjamoje byloje G. Č. narkotinės medžiagos – kokaino įgijimo požymis buvo nustatytas, remiantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojoje byloje užfiksuotas 2022 m. birželio 14 d. 23.40 val. vykusio D. A. ir G. Č. telefoninis pokalbis (t. 3, b. l. 151–153), kuriame D. A. praneša G. Č., kad jau yra Olandijoje, nori užsukti pas G. Č., teiraujasi pastarojo, ar jis turi transportą, taip pat išreiškia nuogąstavimą, kad pakeliui nepasitaikytų postas, nes su savimi turi, kaip įvardina „tą šūdą“, į ką G. Č. atsako, kad nevažiuotų autostradomis ir atsiunčia savo adresą Vokietijoje. Minėtas pokalbis patvirtina, kad G. Č., dar prieš atvažiuojant D. A., suprato apie pastarojo iš Olandijos gabenamas narkotines medžiagas. Šios aplinkybės neneigė pats nuteistasis G. Č., ji nėra ginčijama ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Aplinkybę, kad G. Č. įgijo iš D. A. narkotinę medžiagą, šiam perduodant, patvirtina ir iš karto sekę G. Č. veiksmai – suprasdamas ir žinodamas, jog D. A. įgijo ir pas jį gabena narkotinę medžiagą, išsiuntė jam savo gyvenamosios vietos adresą; 2022 m. birželio 15 d., tiksliau data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, D. A. atvykus į Vokietiją pas G. Č., D. A., matant V. R., perdavė, o G. Č. iš pastarojo paėmė didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurį neteisėtai laikė iki 2022 m. birželio 18 d., kai per siuntas gabenusį asmenį organizavo minėtos medžiagos atgabenimą į Lietuvos Respubliką. Šias aplinkybės, kurias pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose pripažino ir visi nuteistieji, patvirtino, kad G. Č. įgijo didelį kiekį kokaino, t. y. jis atitinkamą laiko tarpą D. A. perduotą narkotinę medžiagą turėjo savo dispozicijoje ir organizavo jos gabenimą į Lietuvos Respubliką per siuntas pristatantį asmenį.

11. Byloje ištirtų įrodymų visumos analizė patvirtina, kad nuosprendžiu pagrįstai nustatytos, kaip įrodytos, G. Č. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, faktinės aplinkybės ir dėl alternatyvaus veikos požymio – didelio narkotinės medžiagos kiekio įgijimo.

Dėl nustatytos bendrininkų rūšies (BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatų taikymo)

12. Nuteistojo G. Č. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. Č. padarytų nusikaltimų bendravykdžiu, o ne padėjėju, netinkamai taikė BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatas. Pasak apelianto, G. Č. veiksmai rodo, kad jis buvo tik tarpininkas narkotinių medžiagų pervežimui iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką suorganizuoti, todėl jo ginamojo veiksmai atitinka padėjėjo, o ne vykdytojo požymius.

13. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (bendra tyčia, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar kitais asmenimis, ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P- 218/2009, Nr. 2K- 599- 976/2015, Nr. 2K-7-70-895/2018, Nr. 2K-345-511/2018, Nr.2K-278-303/2020). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko, realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką.

14. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P- 218/2009, Nr. 2K-214/2011, Nr. 2K-630/2011, 2K-599-976/2015). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, Nr. 2K-339/2010, Nr. 2K-10/2012, Nr. 2K-599-976/2015, Nr. 2K-7-70-895/2018). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P- 218/2009, Nr. 2K-229-628/2020, Nr. 2K-278-303/2020).

15. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Teismų praktikoje konstatuota, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, jog jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, Nr. 2K-53-222/2017, Nr. 2K- 345- 511/2018, Nr. 2K-144-693/2019). Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 2/2014, Nr. 2K-403-648/2016, Nr. 2K-345-511/2018). Taigi padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas padaryti nusikalstamą veiką ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7- 70- 895/2018, Nr. 2K-144-693/2019).

16. Byloje nustatyta, kad G. Č. kartu su kitais nuteistaisiais padarė nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei jos kontrabandą. Jis, bendrininkaudamas su D. A., padedant V. R., disponavo dideliu narkotinės medžiagos – kokaino kiekiu, bei šią medžiagą kontrabandos būdu iš Nyderlandų Karalystės per Vokietijos Federacinę Respubliką atgabeno į Lietuvos Respubliką. Šią išvadą pagrindžia pačių nuteistųjų parodymai pirmosios instancijos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo bei procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuoti duomenys, specialistų išvados, apžiūrų duomenys, liudytojų parodymai.

17. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad po to, kai V. R. nuvežė D. A. į Nyderlandų Karalystę narkotinės medžiagos įgijimo tikslu ir D. A. ją įgijo ir, V. R. padedant, ją nugabeno į Vokietijos Federacinę Respubliką bei perdavė G. Č., pastarasis iš D. A. perėmė narkotinę medžiagą ir, veikdamas pagal bendrą susitarimą šią medžiagą kontrabandos būdu iš Vokietijos Federacinės Respublikos atgabenti į Lietuvos Respubliką, laikė narkotinę medžiagą iki siuntų pervežimo įmonės suradimo, kokainą paslėpęs siuntinyje ir laikydamasis konspiracijos, ant siuntinio kaip gavėją nurodė neegzistuojantį asmenį – T. P. (kai siunta buvo skirta D. A.), perdavė šią siuntą siuntas į Lietuvos Respubliką vežančiam asmeniui, apie siuntos išsiuntimą informavo D. A.. Po tokių G. Č. veiksmų narkotinė medžiaga neteisėtai kontrabandos būdu buvo pergabenta per Lietuvos Respublikos sieną ir perduota D. A.. Todėl G. Č. atlikti veiksmai – susitarus su D. A., išsiunčiant jam savo gyvenamosios vietos adresą, didelio narkotinės medžiagos kiekio perėmimas iš D. A., jos laikymas iki siuntų pervežimo įmonės suradimo, narkotinės medžiagos paslėpimas siuntoje, išsiuntimas, laikantis konspiracijos, nurodant gavėju kitą asmenį, ir jos perdavimas siuntas į Lietuvos Respubliką vežančiam asmeniui, nusikaltimo bendrininko informavimas apie siuntos su narkotine medžiaga išsiuntimą – rodo, kad jis, susitaręs su kitu bendravykdžiu realizavo bendrų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. Č. veiksmus kvalifikavo kaip bendravykdžio. Gynėjo skunde nurodyti argumentai dėl menkesnio G. Č. vaidmens, labiau atitinkančio padėjėjo vaidmenį, atmestini, kaip paneigti byloje ištirtų įrodymų apie G. Č. veiksmus visumos analize.

18. Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad G. Č. savo veiksmais prie kito bendravykdžio D. A., padedant padėjėjui V. R., daromos nusikalstamos veikos prisidėjo, jiems jau pradėjus daryti nusikalstamas veikas, nes G. Č. toliau pats dalyvavo darant nusikalstamas veikas; bylos duomenimis patvirtinta, kad nusikaltimų padarymo metu G. Č.ir kiti nuteistieji suprato bendrai veikiantys realizuojant nusikaltimų požymius, kad G. Č. suvokė daromų nusikaltimų esmę, gabenamos narkotinės medžiagos kiekį ir kitas nusikalstamų veikų kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip bendravykdžio. Pažymėtina ir tai, kad pagal nuteistųjų vykdytą nusikalstamų veikų, neteisėtai disponuojant dideliu narkotinės medžiagos – kokaino kiekiu, turint tikslą ją platinti, ir ją kontrabandos būdu, neturint leidimo, gabenant per Lietuvos Respublikos sieną, schemą, sklandus narkotinės medžiagos pergabenimas iš vienos valstybės į kitą buvo įmanomas tik suderintais bendrai veikusių asmenų veiksmais.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi visų byloje surinktų įrodymų pagrindu padarytą skundžiamo nuosprendžio išvadą dėl nuteistojo G. Č. vaidmens nusikalstamų veikų padaryme, sprendžia, kad nuteistojo G. Č. veiksmų kvalifikavimas, kaip bendrai padarytų nusikaltimų vykdytojo, o ne padėjėjo, atitinka ir suformuotą teismų praktiką bendrininkavimo instituto klausimu. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį G. Č. BK 260 straipsnio 2 dalies, 199 straipsnio 4 dalies bendravykdžiu, tinkamai taikė BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatas

Dėl V. R. kaltės, padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą

20. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jį pripažįstant kaltu ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 4 dalį. Teigia, jog jis, veždamas automobiliu D. A. į Nyderlandų Karalystę įsigyti narkotinės medžiagos, nesutiko jos vežti į Lietuvos Respubliką, o ir byloje priešingų duomenų nėra. Tvirtina, kad teismas netinkamai vertino byloje įrodymus ir padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

21. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. R. padėjo neteisėtai, neturint leidimo, kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti didelį narkotinės medžiagos – kokaino kiekį, yra teisinga. Bylos duomenys patvirtina, kad jo veiksmai, automobiliu nuvežant D. A. į užsienio valstybę įgyti narkotinės medžiagos, po to D. A. su įgyta medžiaga automobiliu nuvežant bendrininkui G. Č. į kitą užsienio valstybę tikslu šią medžiagą kontrabandos būdu pargabenti į Lietuvos Respubliką; D. A. V. R. akivaizdoje perduodant G. Č. šią narkotinę medžiagą neteisėtam pergabenimui kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos sieną įvykdyti, padėjo kitiems šioje byloje nuteistiems asmenims pasiekti bendrą nusikalstamą tikslą.

22. V. R. apeliaciniame skunde tvirtina, kad niekada nesutiko gabenti uždraustų medžiagų į Lietuvą, apie tai jau kelionės pradžioje pasakė D. A.. Tačiau tokia nuteistojo pozicija prieštarauja jo paties teisiamajame posėdyje duotiems parodymams apie jo veiksmus. Nuteistasis teisme parodė, kad už piniginį atlygį sutiko su D. A. pasiūlymu nuvežti jį į Olandiją ir ten nuvežė. Suprato, kad į Olandiją reikia nuvažiuoti pasiimti narkotinės medžiagos ir kad šią narkotinę medžiagą D. A. pargabens į Lietuvą, suprato, kad Olandijoje įgytą narkotinę medžiagą veža į Vokietiją, kur D. A. (dalyvaujant kartu ir V. R.) ją perdavė G. Č., kuris užtikrins jos siuntimą į Lietuvą. Todėl spręstina, kad V. R. buvo žinomas kelionės tikslas, jis dalyvavo, D. A. perduodant narkotinę medžiagą G. Č., su pastaruoju susitarus dėl jos pargabenimo į Lietuvą, šias aplinkybes patvirtino ir kiti nuteistieji. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad V. R., automobiliu iš Nyderlandų Karalystės į Vokietiją gabendamas narkotines medžiagas tikslu jas neteisėtai persiųsti į Lietuvos Respubliką, suteikdamas transporto priemonę kontrabandos dalyko pristatymui tikslu jį neteisėtu būdu išsiųsti į Lietuvą, padėjo D. A. ir G. Č. įvykdyti didelio kiekio narkotinės medžiagos kontrabandą, nuteistasis V. R. suprato, kad tokiu būdu jis, suteikdamas priemonę, padeda vykdytojams nusikalstamais veiksmais pasiekti bendrą nusikalstamų veikų tikslą – Nyderlandų Karalystėje įgytą narkotinę medžiagą pargabenti į Lietuvos Respubliką.

23. Pažymėtina ir tai, kad aiškų V. R. suvokimą apie nusikalstamą veiką ir padėjimą ją padaryti parodo ir kiti byloje ištirtais įrodymais nustatyti duomenys. Užfiksuotas 2022 m. rugpjūčio 31 d. V. R. ir D. A. telefoninis pokalbis, kurio metu jis su D. A. ne tik aptaria vykstančio ikiteisminio tyrimo eigą, jo apklausą ir pareigūnų užduotus klausimus, bet ir nurodo, kad jis viską ištrynė iš telefono, derina tarpusavio pozicijas, o taip pat aptaria situaciją dėl siuntos su narkotine medžiaga, D. A. sulaikymo aplinkybių (V. R. pokalbio metu sako „ <...> G. pastoviai prisikalba; net nežino, neatsimena, ar jisai lietė su pirštais tą maišelį ar nelietė; aš kalbėjau, sako – neatsimenu, tai ką jis be pirštinių taip įmetė; lai nevažiuoja į Lietuvą <...>“; į D. A. teiginius, kad viskas buvo taip gerai sudėliota, V. R., kalbėdamas apie policijos pareigūnus, sako „ <...> jie dar reiškias, nežinojo apie tą siuntą, jie tiesiog tave tik sekė ar kaip <...>“) (t. 4, b. l. 99–104). Užfiksuoto 2022 m. rugpjūčio 14 d. D. A. ir G. Č. telefoninio pokalbio metu, aptariant, ar galėjo būti palikti pėdsakai pakuojant narkotinę medžiagą, prieš ją išsiunčiant, G. Č. D. A. užsiminė, kad apie tai „jis šnekėjo ir su juom“, kaip galima suprasti – V. R. (t. 4, b. l. 96–97). Šią išvadą leidžia daryti jau minėtas 2022 m. rugpjūčio 31 d. D. A. ir V. R. telefoninis pokalbis, kur pats V. R. nurodė D. A., kad apie minėtą situaciją kalbėjo su G. Č. (t. 4, b. l. 103). Teisėjų kolegijos vertinimu, V. R. domėjimasis situacija ištirtų įrodymų visumos kontekste, rodo, kad toks jo elgesys buvo ne atsitiktinis, o tikslingas. Pažymėtina ir tai, kad minėto 2022 m. rugpjūčio 14 d. telefoninio pokalbio metu G. Č. nurodė, jog, kai D. A. buvo su V. R. pas jį namuose, kažkuris iš jų lietė maišus, į kuriuos G. Č. supakavo narkotines medžiagas, todėl gali būti likę jų pėdsakai (t. 4, b. l. 97), o 2022 m. birželio 15 d. G. Č., kalbėdamas telefonu su D. A. tėvu D. B. (D. A. ir V. R. grįžimo į Lietuvą dieną), be kitų aplinkybių nurodė „<...> didžiąją dalį tai iš vis jie numetė čia <...>“, be kita ko, tuo pačiu metu vykusiame pokalbyje su D. A., nurodė, kad siuntinį išsiųs „<...>greičiausiai šeštadienį<...>“ (t. 3, b. 168–169, 171–173). Visos šios paminėtos aplinkybės yra svarbios teismo vidiniam įsitikinimui formuotis.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. R. elgesys – būdamas informuotas tiek apie D. A. ketinimą įsigyti narkotines medžiagas ir jų įgijimą užsienio valstybėje bei į ją automobiliu pastarąjį veža, tiek apie D. A. susitarimą su G. Č. šias medžiagas persiųsti į Lietuvą, ir veiksmai – už piniginį atlygį sutiko D. A. nuvežti į Nyderlandų Karalystę, D. A. disponuojant narkotine medžiaga, vyko automobiliu su ja į Vokietiją tikslu ją neteisėtu būdu išsiųsti į Lietuvos Respubliką, dalyvavo D. A. perduodant narkotinę medžiagą G. Č. ir su juo sutariant dėl jos siuntimo į Lietuvą, o vėliau ir pokalbio su D. A. metu išsakyti teiginiai dėl G. Č. pėdsakų, paliktų siuntinyje su narkotine medžiaga, kad apie šią situaciją jis ir pats kalbėjo su G. Č., paneigia nuteistojo skundo argumentus, kad jis prie kontrabandos nusikaltimo neprisidėjo. Šiuo aspektu svarbios ir byloje nustatytos V. R. bendravimo su D. A. bei G. Č. aplinkybės, leidžiančios spręsti apie susiklosčiusius jų tarpusavio santykius, į ką taip pat atsižvelgtina vertinant V. R. kaltės įrodytumo klausimą. Nepaisant to, kad, kaip teigia nuteistasis, nėra užfiksuota, jog kiti nuteistieji su juo būtų ką nors derinę, klausę, taręsi, paminėti nuteistojo V. R. veiksmai, elgesys, rodo jo dalyvavimą, kaip padėjėjo, darant šią nusikalstamą veiką.

25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptarta byloje ištirtais įrodymais (aukščiau minėtų pokalbių tarp nuteistųjų, taip pat ir su kitais asmenimis, turiniu)s nustatytų duomenų analizė bei nuteistojo V. R. atlikti veiksmai pagrindžia išvadą dėl jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje.

Dėl baudžiamojo kodekso pakeitimų

26. Nuteistasis D. A. aukštesnės instancijos teismo prašo peržiūrėti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusių BK pakeitimų kontekste, taikyti įstatymą, švelninantį bausmę ar kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinės padėtį.

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistojo prašymas yra grindžiamas 2023 m. balandžio 27 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-1925 (toliau – ir Įstatymas), įsigaliojusiu 2023 m. birželio 1 d., kuriuo pakeisti BK 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189¹, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199¹, 199², 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224¹, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267¹, 277, 281 straipsniai ir XXIX skyriaus pavadinimas, taip pat Kodeksas papildytas 253², 256², 260¹, 266¹, 267², 267³, 276⁴, 282¹ straipsniais, netekusiais galios pripažinti 186, 298 straipsniai. Šis įstatymas įsigaliojo 2023 m. birželio 1 d. Sutinkamai su paminėtomis BK 3 straipsnio bei BPK 362¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, Įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog jeigu asmuo iki 2023 m. birželio 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą šiame įstatyme išdėstytą BK straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį.

28. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

29. Baudžiamojoje byloje skundžiamo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio priėmimo metu, D. A. ir G. Č., kaip bendravykdžių, o V. R., kaip padėjėjo, nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią BK 199 straipsnio 4 dalies redakciją (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija (įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.)). Už šio nusikaltimo padarymą įstatymas numatė laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų. Nuo 2023 m. birželio 1 d. baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą yra įtvirtina BK 260¹ straipsnyje, kuriame baudžiamoji atsakomybė yra diferencijuojama pagal kontrabandos būdu siųstų ar gabentų medžiagų kiekį bei tikslą – kvalifikuotą nusikalstamos veikos sudėtį sudaro papildomas požymis – platinimo tikslas.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. A., veikdamas bendrininkų grupe su G. Č., padedant V. R., neturėdami leidimo, kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką atgabeno didelį kiekį narkotinės medžiagos – 72,971 g kokaino. Taigi, taikant naują BK redakciją, jų veika būtų kvalifikuojama pagal 260¹ straipsnio 4 dalį (o V. R. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260¹ straipsnio 4 dalį), kuri numato laisvės atėmimo nuo ketverių iki dvylikos metų bausmę. Dėl šių aplinkybių, taikant šiuo metu galiojantį baudžiamąjį įstatymą, nuteistųjų teisinė padėtis nebūtų švelninama, tačiau priešingai – griežtinama. Be to, įsigaliojus 2023 m. balandžio 27 d. įstatymui Nr. XIV-1925, griežtesnė atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą pasireiškia ir kitu aspektu – D. A., G. Č. ir V. R. padaryta nusikalstama veika būtų priskiriama ne prie sunkių, o prie labai sunkių nusikaltimų. Kadangi baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis), nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Todėl teisinio pagrindo nuteistųjų nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, o V. R. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija (įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.)) perkvalifikuoti pagal šiuo metu galiojančią BK 260¹ straipsnio 4 dalį nėra.

31. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu D. A. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, G. Č. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o V. R. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, tačiau minėtu 2023 m. balandžio 27 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-1925 BK 259 ir 260 straipsniai (tiek dispozicija, tiek sankcija) nebuvo keičiami ar pripažinti netekusiais galios.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonės taikymo

32. Nuteistojo G. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su G. Č. paskirta bausme pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kaip prieštaraujančia teisingumo principui, ir prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę bausmę nei straipsnio dalies sankcijoje numatytas bausmės minimumas. Taip pat pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl netinkamo G. Č. suėmime išbūto laiko įskaitymo į jam paskirtą bausmę, t. y. dėl netinkamai nustatytos bausmės pradžios. Nuteistasis V. R. nesutinka su teismo jam, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta bausme pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, jis prašo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei skirti laisvės apribojimo bausmę. Nuteistojo D. A. gynėja prašo nuteistajam, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti švelnesnę bausmę, nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės minimumas, ir šią bausmę subendrinus apėmimo būdu su bausme paskirta pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, galutinę subendrintą bausmę BK 64¹ straipsnio nuostatos pagrindu sumažinti vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos ir proporcingos. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė G. Č. skaičiuojamos bausmės pradžią, nes į jam paskirtą bausmę įskaitė ne visą faktiškai jo suėmime nagrinėjamoje byloje išbūtą laiką.

33. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

34. BK 260 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tik laisvės atėmimo nuo 8 iki 10 metų bausmė. Apygardos teismas už minėto nusikaltimo padarymą D. A. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (9 metus), G. Č. – minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę (8 metus). Teismas V. R. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 260 straipsnio 2 dalyje, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Nuteistieji, veikdami tiesiogine tyčia, D. A. ir G. Č., veikdami bendrininkų grupe, padedant V. R., padarė baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu, D. A. ir G. Č. buvo nuteisti ir už BK 199 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo, o V. R. – BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje padarymą bei D. A. – dar ir už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistųjų nusikalstamos veikos, neteisėtai disponuojant dideliu narkotinės medžiagos kiekiu tikslu parduoti ar kitaip platinti bei jos kontrabanda, padarytos įgyvendinant vieningą sumanymą, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai.

35. Apygardos teismas nuteistųjų D. A. ir G. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, nuteistojo V. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat nustatyta viena nuteistųjų D. A. ir G. Č. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jog nusikaltimus, kurie padaryti idealiąja sutaptimi, jie įvykdė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistojo V. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Apeliaciniu skundu prašoma pripažinti G. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad vien tik asmens prisipažinimas nėra pakankama sąlyga konstatuoti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

36. Nagrinėjamu atveju nuteistojo G. Č. atžvilgiu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos negali būti taikomos. Nekvestionuojama nuteistojo teisė laisvai rinktis gynybos taktiką, naudotis įstatyme jam suteikta teise duoti parodymus, kurie atitinka jo pasirinktą gynybos poziciją, taip pat ir atsisakyti duoti bet kokius parodymus, sutikti ir atsakyti tik į tam tikrus klausimus, duoti paaiškinimus dėl tiriamų įrodymų ir pan. Tačiau nustatant, ar G. Č. teisminio bylos nagrinėjimo metu išreikšta pozicija atitinka prisipažinimui keliamus reikalavimus, turi būti vertinama bylos aplinkybių visuma, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Baudžiamosios bylos duomenimis, G. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodymų dėl jam inkriminuojamų veikų nedavė, nurodė, kad pozicijos dėl kaltės nesakys ir parodymus duos teisme. Bylą nagrinėjant teisme, teisiamajame posėdyje apklausiamas po nuteistojo D. A., G. Č. kaltę pripažino. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad G. Č. prisipažinimas buvo nulemtas byloje surinktų įrodymų visuma ir nebuvo nuoširdus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo duotų parodymų turinys, įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, rodo formalų jo prisipažinimą, labiau siekiant palengvinti savo teisinę padėtį (išdėstant palankesnę įvykių versiją, save pateisinti). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažinti nuteistojo G. Č. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, yra teisingas. Aptariamu aspektu šios nuostatos negali būti taikomos ir nuteistojo D. A. atžvilgiu. Net ir konstatavus D. A. prisipažinimą padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, nebuvo nustatyta kitų reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, kad jis dėl savo veikos nuoširdžiai gailisi, visuma (dalį proceso savo kaltę neigė, nebuvo visiškai nuoširdus, linkęs atskleisti visų padaryto nusikaltimo aplinkybių, siekė padėti nusikalstamos veikos bendrininkams, apie kitų nuteistųjų vaidmenį parodymus davė tik teisme, būdamas susipažinęs su bylos duomenimis). Todėl ir šiam nuteistajam apygardos teismas neturėjo pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

37. Iš nuteistąjį D. A. charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas aštuonis kartus (nuo 2015 m. iki 2021 m.), šioje byloje nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Šios aplinkybės iliustruoja susiformavusias jo vertybines orientacijas, neigiamą nuteistojo požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jis tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų ir skirtų bausmių nedaro, toliau pažeidinėja įstatymus, o jo daromos veikos tik sunkėja. Be šių aplinkybių baudžiamojoje byloje buvo įvertinti ir kiti duomenys – D. A. buvo nusikalstamų veikų iniciatorius, jo vaidmuo – pagrindinis, padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, o susijusios su savanaudiškomis paskatomis. Nors, nuteistojo gynėjos teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad D. A. gauna pajamas iš neteisėtos veiklos, tačiau byloje nėra duomenų apie jo iš darbinės veiklos gautas pajamas (nuteistasis teigė pragyvenimui užsidirbdavęs dirbdamas pagal verslo liudijimą). Apygardos teismas sprendė ir tai, kad D. A. deklaruojami socialiniai ryšiai – sudaryta santuoka, negali turėti įtakos jam skiriamos bausmės dydžiui. Remiantis išdėstytų aplinkybių visuma, spręstina, kad D. A. paskirta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti sankcijos vidurkį, yra pagrįsta. Be kita ko, įvertinus padarytų nusikaltimų pobūdį, aplinkybes, už juos paskirtos bausmės subendrintos nuteistajam palankesniu bausmių bendrinimo būdu – apėmimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė bausmę (tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę bausmę) baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų ribose, nepažeisdamas BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų,. Paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nelaikytina aiškiai per griežta ir yra teisinga.

38. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir nuteistojo D. A. gynėjos skundo argumentus, jog yra pagrindas D. A. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme. Nuteistojo gynėjos skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui.

39. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-340-648/2017, Nr. 2K-64-303/2018 ir kt.). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K- 209- 222/2018 ir kt.).

40. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo D. A. padaryto nusikaltimo pavojingumą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką galėtų būti skirta švelnesnė ar kitos, negu įstatymo numatyta, rūšies bausmė ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalies numatyta bausmės paskirtis. Tai, kad narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, nerodo mažesnio nuteistojo asmenybės ar jo padarytos veikos pavojingumo. Kaip nustatyta, būtent D. A. buvo vienas aktyviausių veikusios bendrininkų grupės narių, kuris veikė nuo pat pradžių, apjungė kitų nusikalstamos veikos dalyvių (bendrininkų) veiksmus, siekiant bendro tikslo (jis pažinojo ir nusikaltimo darymą įtraukė savo pažįstamus G. Č. ir V. R.) ir be kurio kitų nusikalstamos veikos dalyvių veikimas nebūtų įmanomas. D. A., būdamas nusikalstamos veikos vykdytojas, faktiškai koordinavo ir kitų nuteistųjų veiksmus. Todėl jo nusikalstamas veikimas, lyginant su G. Č. ir V. R., buvo aktyviausias, todėl yra objektyviai pagrįstas griežtesnės atsakomybės, nei G. Č., ar V. R., taikymas jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo gynėjos nurodomos gyvenimiškai įprastos aplinkybės (susaistytas socialiniais ryšiais – vedęs, su sutuoktine susilaukė vaiko, turi pareigą juo rūpintis), argumentai dėl kilsiančių pasekmių (ilgalaikio laisvės atėmimo atveju prarastų galimybę tinkamai pasirūpinti savo šeima, išlaikyti ją materialiai, bus ribojami jo ryšiai su vaiku) nesuteikia pagrindo išvadai, jog D. A. paskirtos trukmės laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui. Nuteistasis savo veiksmais pats pablogino padėtį, todėl tai yra jo paties netinkamo elgesio ir nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų taisyklių rezultatas. D. A. nuteistas už trijų nusikaltimų, kurių du priskiriami sunkiems nusikaltimams, padarymą, todėl natūralu, kad iš to kyla pasekmės, vienokiu ar kitokiu būdu varžančios jo teises ir laisves. Nuteistojo patiriami nepatogumai dėl jam skirtos laisvės atėmimo bausmės negali būti laikoma išimtine priežastimi ir būti vertinami kaip prioritetiniai. Įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą ir kaltininko nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas teisingumas, o ne asmens, padariusio nusikalstamas veikas, siekį išvengti laisvės atėmimo bausmės sukeliamų neigiamų pasekmių. Apeliaciniame skunde pabrėžiamas nuteistojo D. A. noras taisytis, siekis keisti gyvenimo būdą, pasitaisyti nedarant įstatymų pažeidimų, legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas (mokosi suaugusiųjų mokykloje, vykdo individualią veiklą), taip išlaikant save ir savo artimuosius, kaltės pripažinimas, jo elgesys suėmimo metu, leidžia manyti, kad apeliantas neigiamai vertina savo elgesį, tačiau, atsižvelgus į duomenis apie jo ankstesnius teistumus, padarytų nusikalstamų veiksmų chronologiją, ši nuteistojo pozicija laikytina deklaratyvia, siekiant sušvelninti jam paskirtą bausmę. Akcentuojamos aplinkybės susijusios su padaryta veika, jos pobūdžiu, nuteistojo asmenybės vertinimu, kaltės pripažinimu, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuotos bei įvertintos, be to nelaikytinos išimtinėmis, dėl ko būtų pagrindas išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje minėto straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės skyrimas D. A. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pakartotinai jas vertinti, kaip pagrindą spręsti dėl paskirtosios bausmės neteisingumo.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam D. A. paskirtą bausmę, tinkamai nustatė pusiausvyrą tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Visos aplinkybės buvo įvertintos, nes teismas D. A., turint omenyje jo vaidmenį nusikalstamoje veikoje bei straipsnio sankcijoje numatytą bausmės dydį, paskyrė proporcingą bausmę. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir skundžiamu nuosprendžiu D. A. paskyrė bausmę, kuri užtikrins BK 41 straipsnio paskirtį. Nuteistajam taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jo įvykdytam nusikaltimui, atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus.

42. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. A. gynėja prašymą sušvelninti nuteistajam bausmę grindžia ir tuo, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių D. A. neteko galimybės, kad jam paskirta bausmė būtų sumažinta vienu trečdaliu BK 64¹ straipsnio 1 dalies pagrindu. Gynėja nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai nepasinaudojo galimybę byloje įrodymus tirti sutrumpinta tvarka, nors egzistavo tam sąlygos. Todėl minėtas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kaip esminis, gynėjos manymu, sudaro pagrindą keisti skundžiamu nuosprendžiu D. A. paskirtą galutinę bausmę, ją sumažinant vienu trečdaliu, kaip tai įtvirtinta BK 64¹ straipsnio 1 dalyje. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

43. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta kaltu ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Taigi, sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas tik esant tam tikroms sąlygoms, tarp kurių yra visų aplinkybių aiškumas, prokuroro sutikimas. Todėl vien tik kaltinamųjų pozicija ir jų bei gynėjų pageidavimas dėl BPK 273 straipsnio nuostatų taikymo nėra absoliutus pagrindas spręsti, jog baudžiamojoje byloje įrodymai būtų tiriami sutrumpinta tvarka. Be to, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tuo atveju, jeigu BPK numatytos sutrumpinto įrodymų tyrimo sąlygas atitinka visų kaltinamųjų pozicija.

44. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir todėl įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas sutrumpinta tvarka. Sprendžiant iš nuteistųjų duotų parodymų dėl inkriminuojamų veikų turinio, akivaizdu, kad prokurorui ir teismui kilo abejonės dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Sutiktina, kad nuteistasis V. R. kaltę pripažino ir parodymus dėl jam inkriminuotų veikų davė jau ikiteisminio tyrimo stadijoje. Tačiau nuteistųjų D. A. ir G. Č. pozicija viso proceso metu nebuvo nuosekli – nors jie teisminio nagrinėjimo metu kaltais prisipažino, D. A. didžiąją proceso dalį savo kaltę neigė, nebuvo visiškai nuoširdus ir linkęs atskleisti visų padaryto nusikaltimo aplinkybių, parodymus apie kitų nuteistųjų vaidmenį davė tik teisme; G. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, savo pozicijos dėl kaltės neišreiškė, kaltę pripažino ir parodymus davė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, būdamas susipažinęs su visa bylos medžiaga, išklausęs D. A. parodymų. Todėl nors nuteistieji formaliai pripažino kaltę teisme, apygardos teismas teisingai nenustatė pagrindo bylą nagrinėti BPK 273 straipsnio nustatyta sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, be to, su įrodymų tyrimu sutrumpinta tvarka nesutiko prokuroras. Nors nuteistojo gynėja argumentuoja, kad prokuroras, be pagrindo nesutikdamas su bylos nagrinėjimu sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, buvo šališkas, su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Prokuroro pareigą palaikyti valstybinį kaltinimą pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose numato įstatymai. Todėl prokuroras, vykdydamas savo pareigas, turi teisę išsakyti savo poziciją įvairiais procesiniais klausimais. Vien tai, kad prokuroro pozicija nesutapo su kaltinamųjų ir jų gynėjų pageidavimu taikyti BPK 273 straipsnio nuostatas, o bylą nagrinėjęs apygardos teismas pritarė prokurorui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bylos aplinkybės tirtos šališkai. Apeliacinio skundo teiginiai dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo pagal bendrąsias proceso taisykles pagrįstumo, siejant su teisme ištirtų įrodymų turinio vertinimu, yra spekuliatyvūs. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje negalėjo būti taikytas BK 64¹ straipsnio nuostatos ir D. A. paskirta bausmės sumažinta vienu trečdaliu. To nėra galimybės padaryti ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi visos BK 64¹ straipsnyje įtvirtintos sąlygos turėjo egzistuoti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o taip pat minėtos aplinkybės, kaip savarankiškos,. pagrindu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

45. Iš nuteistąjį G. Č. charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dirbo, turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, buvo teistas keturis kartus, jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė, teistumui išnykus. Nors G. Č. nebuvo jam inkriminuojamų nusikaltimų iniciatorius, tačiau jis atliko reikšmingą vykdytojo vaidmenį – veikdamas su D. A. bendrininkų grupe, neteisėtai įgijo ir laikė didelį narkotinės medžiagos kiekį tikslu parduoti ar kitaip platinti bei, neturėdamas leidimo, šią narkotinę medžiagą kontrabandos būdu gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. jis, veikdamas pagal susitarimą su D. A., iš pastarojo perėmęs draudžiamas medžiagas, turėjo pasirūpinti ir pasirūpino jų atgabenimu kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką. Įvertinęs nustatytų nusikalstamų veikų apimtį, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo, kokį iš atsakomybę už nusikalstamą veiką numatančios teisės normos sankcijoje numatytos bausmės dydį skirti nuteistajam. Teismas priėjo pagrįstos išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, G. Č. paskyrus BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Tuo pačiu, įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį, aplinkybes, ši bausmė palankesniu bausmių bendrinimo būdu – apėmimu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinta su bausme, paskirta už narkotinių medžiagų kontrabandą pagal BK 199 straipsnio 4 dalį; už šį nusikaltimą, G. Č. taip pat buvo paskirta minimali straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą (padaryto nusikaltimo pobūdį, nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes), G. Č. paskirta tinkama bausmė, siekiant pakeisti asmens požiūrį į teisę ir jo elgesį ateityje.

46. Sprendžiant dėl G. Č. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės, paprastai kitokia, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių visuma ir nėra pagrindų, numatytų BK 62 straipsnyje, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Minėta, jog teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju pagrindų taikyti BK 62 straipsnį nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo G. Č. padaryto nusikaltimo pavojingumą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad už padarytą nusikalstamą veiką BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam galėtų būti skirta švelnesnė, t. y. mažesnė bausmė, negu BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalies numatyta bausmės paskirtis. Tai, kad nuteistasis iš nusikaltimų negavo jokios materialinės naudos, narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, nerodo mažesnio nuteistojo asmenybės ar jo padarytos veikos pavojingumo. G. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos gyvenimiškai įprastos aplinkybės (nuteistojo amžius, turėta pastovi gyvenamoji vieta, darbas užsienio valstybėje, pajamos) nėra išimtinės, suteikiančios pagrindą, jog nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, prašant G. Č. švelninti bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nenurodoma iš esmės jokių kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių. Nors, kaip minėta, G. Č. nebuvo iniciatorius, tačiau jis kartu su D. A. buvo nusikalstamos veikos bendrininkai, jo paties indėlis ir vaidmuo siekiant bendro nusikalstamo tikslo buvo reikšmingas. Pagrindu švelninti nuteistajam bausmę apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su G. Č. padaryta veika, jo asmenybės vertinimu, kaltės pripažinimu, tačiau jos pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuotos bei įvertintos ir nelaikytinos išimtinėmis, dėl ko būtų pagrindas teigti, kad šioje baudžiamojoje byloje minėto straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės skyrimas nuteistajam aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Konstatuotina, kad G. Č. paskirto dydžio bausmė yra proporcinga, teisinga, todėl ją švelninti nėra pagrindo.

47. Tačiau G. Č. paskirtos bausmės kontekste sutiktina su skundo argumentu dėl neteisingai nustatytos bausmės pradžios, neįskaičius viso jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūto laiko. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė skaičiuoti G. Č. paskirtos bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, t. y. 2022 m. lapkričio 17 d. Tačiau, baudžiamosios bylos duomenimis, G. Č. sulaikytas ir laikytas suimtu nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d., kai jis išduoto Europos arešto orderio pagrindu buvo sulaikytas Nyderlandų Karalystėje, vėliau 2022 m. lapkričio 17 d. perimtas Amsterdame, Nyderlanduose ir pervežtas į Lietuvos Respubliką (t. 6, b. l. 74, 75). BK 66 straipsnyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į bausmę. Ši nuostata taikoma ir asmeniui, sulaikytam pagal Europos arešto orderį, jei jis iki sprendimo dėl jo perdavimo priėmimo buvo laikomas suimtas užsienio valstybėje. Tokiu būdu, šis laikotarpis turi būti įskaitomas į paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Akivaizdu, jog teismas į nuteistajam G. Č. paskirtą bausmę nepagrįstai neįskaitė viso pastarojo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūto laikotarpio. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas), nurodant G. Č. bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d.

48. Iš V. R. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nagrinėjamoje byloje, jis buvo teistas dvylika kartų – iš jų septynis kartus užsienio valstybėse už neteisėtą ginklų, šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų, šaudmenų ir sprogmenų valdymą, panaudojimą, už tyčinį nuosavybės sugadinimą ar sunaikinimą, nusikaltimus valstybei, viešajai tvarkai, teisingumo vykdymui arba prieš valstybės pareigūnus, vagystes, taip pat penkis kartus Lietuvoje už nusikaltimus nuosavybei, viešajai tvarkai, žmogaus sveikatai, transporto eismo saugumui. Šioje byloje nusikalstamas veikas padarė, teistumui neišnykus. Nuteistasis turi mažametį vaiką, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Be šių aplinkybių baudžiamojoje byloje buvo įvertinta ir tai, kad V. R. pirmas prisipažino padaręs nusikaltimus, davė parodymus ne tik apie savo vaidmenį, bet ir apie kitų nuteistųjų atliktus nusikalstamus veiksmus. Atsižvelgta ir į tai, kad V. R. padėjo kitiems bendrininkams padaryti nusikaltimus – jis už piniginį atlygį (1 000 Eur) D. A. nuvežė į Nyderlandų Karalystę tikslu įgyti narkotinę medžiagą, padėjo D. A. įgytą narkotinę medžiagą nuvežti į Vokietiją, kur ją perdavus G. Č., pastarasis pasirūpino šios medžiagos atgabenimu kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką, todėl jo, kaip padėjėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip mažesnio pavojingumo, nei šiuos nusikaltimus padariusių vykdytojų. Atsižvelgus į tai, apygardos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė V. R. terminuoto laisvės atėmimo, tačiau savo dydžiu švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę. Analogiškai teismas sprendė ir dėl bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje – taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir V. R. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė. Teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju ilgalaikis V. R. izoliavimas nuo visuomenės nėra tikslingas.

49. Nuteistasis V. R., apeliaciniame skunde nesutikdamas su jam pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, prašo šią bausmę dar labiau švelninti, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas, paskyrus kitos rūšies bausmę, o būtent laisvės apribojimą, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo V. R. motyvais.

50. Visų pirma, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir jų pagrindu paskirti V. R. už padarytą veiką švelnesnę, nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę nėra BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų. Nagrinėjamu atveju apeliantas pats savo noru neatvyko į teisėsaugos instituciją ir nepranešė apie savo padarytą nusikaltimą, todėl, nesant šios aplinkybės, taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies galimybės nėra. Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Byloje esant tik vienai V. R. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nėra nustatyta būtina BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo sąlyga. Taigi, nesant dviejų ar daugiau V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, net ir esant kitoms BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, švelnesnė negu įstatymo nustatyta bausmė jam negali būti skiriama.

51. Kita vertus, nors byloje nėra nustatyta formaliųjų pagrindų BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti, tačiau minėta, kad apygardos teismas sprendė, jog net ir 260 straipsnio 2 dalyje numatytos minimalaus dydžio bausmės skyrimas nuteistajam prieštarautų teisingumo principui, todėl taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė savo dydžiu švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu atsižvelgė į visas aplinkybes, švelninančias V. R. padėtį, todėl skyrė jam švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta minimali, bausmę, pripažinęs, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ir bausmės paskirčiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo nuteistajam V. R. skirtiną bausmę, nustatydamas teisingą pusiausvyrą tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

52. Kaip pagrindas skirti kitos rūšies bausmę, akcentuojamos aplinkybės, susijusios su padaryto nusikaltimo pobūdžiu, kaltės pripažinimu ir gailėjimusi, jau buvo vertintos apygardos teismo, todėl teisinio pagrindo dar kartą į jas atsižvelgti ir tuo pačiu keisti V. R. paskirtą bausmę nėra. Nuteistojo mažamečio vaiko sveikatos būklė, kuri patvirtinta rašytiniais įrodymais byloje, negali būti vertinama kaip prioritetinė. Bylos duomenimis, mažametis vaikas gyvena ne kartu su nuteistuoju, o V. R. nėra vienintelis asmuo, besirūpinantis vaiku, tai daro ir vaiko motina. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių medicininių dokumentų išrašuose užfiksuoti duomenys apie nuteistojo mažamečio vaiko sveikatos būklę, jam teikiamas medicinines paslaugas, leidžia daryti išvadą, kad V. R. vaikui dėl sveikatos būklės reikalinga reikšminga pagalba, tačiau nepatvirtina, kad nuteistasis vienintelis gali rūpintis bei rūpinasi savo vaiku ir be jo daugiau nėra kam jo prižiūrėti. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog į kaltininko šeimines ir asmenines aplinkybes teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tai, kad nuteistajam paskirta bausmė sukels jam neigiamas pasekmes, kurias pajus ir jo artimieji, yra tiesioginis V. R. neteisėto elgesio rezultatas. V. R. ar jo artimųjų patiriami nepatogumai dėl jam skirtos laisvės atėmimo bausmės negali būti laikomi išimtine priežastimi švelninti paskirtą bausmę.

53. Apygardos teismas, skiriant bausmę, pagrįstai atsižvelgė ir į ankstesnį V. R. teistumą, kaip į reikšmingą aplinkybę. Nors skunde tvirtinama, kad V. R. teistumas užsienio valstybėje nebuvo pagrįstas patikimais duomenimis, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad ši aplinkybė buvo nustatyta neteisingai. Nuteistasis teigia, kad jis užsienio valstybėje atsakomybėn buvo patrauktas už teisės pažeidimus, kurie nėra rimti, tačiau bylos duomenimis, jis užsienio valstybėje buvo teistas septynis kartus, atitinkamai už neteisėtą ginklų, šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų, šaudmenų ir sprogmenų valdymą, panaudojimą, už tyčinė nuosavybės sugadinimą ar sunaikinimą, nusikaltimus valstybei, viešajai tvarkai, teisingumo vykdymui arba prieš valstybės pareigūnus, vagystes. Šie duomenys apie apelianto teistumą užsienio valstybėje, o taip pat ir Lietuvoje V. R. charakterizuoja kaip asmenį, turintį neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, leidžia spręsti apie susiformavusias jo antivisuomenines vertybines orientacijas. Matyti, kad iš ankstesnių teistumų ir paskirtų bausmių tinkamos išvados nėra daromos, poelgiai neanalizuojami, o daromos nusikalstamos veikos sunkėja.

54. Aukščiau aptartų aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, kad V. R. paskirta bausmė ir rūšimi, ir dydžiu nėra nei aiškiai per griežta, ji teisinga ir ją keisti pagrindo nėra. Nuteistajam paskirtos teisingos bausmės, kurios yra proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai.

55. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų D. A., V. Č. ir V. R., jų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės apygardos teismui buvo žinomos ir skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertintos, tiek parenkant bausmių rūšį, tiek ir jų dydį.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

56. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš D. A. buvo konfiskuotos, kaip iš nusikalstamos veikos gauti pinigai, kratų jo gyvenamojoje vietoje ir naudotame automobilyje metu rastos piniginės lėšos, t. y. viso 5 130 Eur. Apeliaciniame skunde teigiama, jog šie pinigai konfiskuoti nepagrįstai, nesant tam baudžiamajame įstatyme numatytų pagrindų.

57. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Taigi uždraustos veikos rezultatu laikoma turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs uždraustą veiką, jo pasipelnymas iš šios veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 24/2011, Nr. 2K-368/2011). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210-942/2015). BK 72 straipsnio imperatyvas konfiskuoti nusikalstamos veikos rezultatą (nusikalstamu būdu gautą turtą ar iš šio turto naujai įgytą ekonominę vertę turintį turtą) suponuoja teismo pareigą baigiamajame akte išdėstyti motyvus, pagrindžiančius nusikalstamą konfiskuojamo turto kilmę. Nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2014, Nr. 2K-384-648/2016, Nr. 2K-196-788/2017, Nr. 2K-65-648/2021 ir kt.).‏‏‎ ‏‏‎

58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kratos nuteistojo D. A. vairuotame automobilyje ir gyvenamosiose patalpose rastų grynųjų pinigų konfiskavimas BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrįstas, nes byloje duomenų išvadai, kad šių rastų piniginių lėšų kilmė yra nusikalstamos veikos rezultatas, nepakanka. Teismo nuosprendyje motyvai, kurie pagrįstų nusikalstamą konfiskuotų 5 130 Eur kilmę ir aiškiai susietų su nusikalstamomis veikomis, už kurių padarymą D. A. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, neišdėstyti.

59. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas išplėstinio turto konfiskavimo taikymo klausimas, kai be kitų sąlygų pakanka padaryti bendro pobūdžio išvadą apie nusikalstamą turto kilmę. Šioje byloje spręsta, ar rasti pinigai buvo gauti iš D. A. byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų. Skundžiamu nuosprendžiu D. A. nebuvo pripažintas kaltu už narkotinės medžiagos platinimą ar lėšų iš nusikalstamos veikos gavimą. Jis nuteistas už neteisėtą disponavimą dideliu narkotinės medžiagos kiekiu tikslu parduoti ar kitaip platinti bei jos kontrabandą, taip pat už narkotinių medžiagų laikymą, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Kaip nustatyta, narkotinės medžiagos, kuriomis disponavo D. A., kurias jis, neturėdamas leidimo, kontrabandos būdu gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, buvo sulaikytos, jos nebuvo parduotos ar kitaip atlygintinai išplatintos. Kita nuteistajam inkriminuota veika nėra susijusi su narkotinės medžiagos platinimu. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog minėtos piniginės lėšos atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytą konfiskuotino turto apibrėžimą. Net ir sutinkant su prokuroro argumentais dėl kritiško nuteistojo parodymų apie šių pinigų kilmę vertinimo, neabejotinai teigti, kad pas nuteistąjį rasti 5 130 Eur buvo gauti būtent kaip šios nusikalstamos veikos rezultatas, negalima. Nesant neginčytinų įrodymų, kad rasta pinigų suma galėjo būti gauta iš byloje nustatytos nusikalstamos veikos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo sprendimas konfiskuoti 5 130 Eur, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, nėra pagrįstas bylos įrodymais. Todėl konstatuotina, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 2 dalį) ir ši nuosprendžio dalis keičiama, panaikinant nuteistajam D. A. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą.

60. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nuo 2022 m. birželio 21 d. taikomas laikinas nuosavybės teisės į D. A. turtą – pinigus 5 130 Eur apribojimas, kuris skundžiamu nuosprendžiu buvo paliktas iki turto konfiskavimo , panaikinamas.

Dėl ekstradicijos išlaidų priteisimo

61. Nuteistojo G. Č. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo sprendimu priteisti ekstradicijos išlaidas iš G. Č.. Anot gynėjo, nenustatyta, jog G. Č. būtų žinojęs apie jo patraukimą įtariamuoju, suėmimo skyrimą, paieškos paskelbimą, Europos arešto orderio išdavimą, jam gyvenamosios vietos adresu užsienio valstybėje taip pat nebuvo atsiųstas joks šaukimas, todėl ekstradicijos išlaidos, atsiradusios ne dėl sąmoningų G. Č. veiksmų, negali būti pripažintos proceso išlaidomis ir išieškomos iš nuteistojo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, kaip nepagįstus.

62. Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Teismų praktikoje valstybės patirtos išlaidos, susijusios su nuteistojo atgabenimu iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką baudžiamajam persekiojimui vykdyti, paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tais atvejais, kai pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, kad po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 321/2013, Nr. 2K-114-699/2017, Nr. 2K-113-489/2021).

63. Prokuroro 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu G. Č. pripažintas įtariamuoju ir buvo paskelbta jo paieška. Klaipėdos apylinkės teismo 2022 rugpjūčio 3 d. nutartimi įtariamajam G. Č. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nenustatant termino, o 2022 m. rugpjūčio 9 d. išduotas Europos arešto orderis. 2022 m. rugpjūčio 31 d. jis buvo sulaikytas Nyderlandų Karalystėje, kurios kompetentingos institucijos sprendimu 2022 m. lapkričio 17 d. perimtas Amsterdame, Nyderlanduose ir pervežtas į Lietuvos Respubliką.

64. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ne G. Č. veiksmai lėmė ekstradicijos išlaidas, byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad G. Č. nuo pat D. A. sulaikymo žinojo apie tai, taip pat apie vykstanti tyrimą. Byloje pateiktų D. A. telefoninių pokalbių su V. R., G. Č. turinys patvirtina, kad G. Č. buvo žinoma apie pareigūnų surastą gabentą narkotinę medžiagą, apie vykstančio tyrimo eigą – apie ant maišelio paliktus pėdsakus, apie tai, kad V. R. buvo apklausiamas apie jį, pastarajam rodoma jo (G. Č.) nuotrauka. Užfiksuoto 2022 m. rugpjūčio 14 d. vykusio telefoninio pokalbio tarp D. A. ir G. Č. metu G. Č. nurodė, kad jaudinasi dėl savęs, taip pat, kad taip susitvarkė, jog jo „chata“ (namai) palikta pas jo žmones ir kad šiuo metu yra „nuslydęs“ ir jį sunku rasti.; į tai D. A. sureagavo teigiamai, sutiko, kad taip saugiau. Byloje nustatyta, po D. A. sulaikymo G. Č. išvyko į Airiją. 2022 m. rugpjūčio 31 d. ir 2022 m. rugsėjo 1 d. vykusių telefoninių pokalbių tarp D. A. ir V. R. metu jie kalbėjosi ir apie tai, kad G. Č. reikia atkalbėti nuo grįžimo į Lietuvą, kad jis geriau negrįžtų, nes, jei grįš ir jį sulaikys, ir jiems visiems grės atsakomybė už padarytą nusikaltimą, dėl kurio atliekamas tyrimas, kad reikia būtinai kalbėtis su G. Č., kad jis negrįžtų (t. 4, b. l 90–104). Aplinkybę, kad G. Č. buvo žinoma apie Lietuvos Respublikoje vykstantį baudžiamąjį procesą, patvirtina ir tai, kad iš karto sužinojęs apie D. A. sulaikymą ir vykstančio ikiteisminio tyrimo eigą G. Č., nusikaltimų padarymo metu gyvenęs Vokietijoje, išvyko į Airiją, savo gyvenamoje vietoje Vokietijoje palikdamas pažįstamą asmenį, o sulaikytas Nyderlandų Karalystėje.

65. Šios aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad G. Č., sužinojęs apie siuntinio su narkotine medžiaga ir D. A. sulaikymą, žinodamas apie vykstančio ikiteisminio tyrimo eigą bei tai, kad domimasi ir jo asmeniu, kaip galimu nusikalstamos veikos dalyviu, suprato, kad jam gali būti pareikšti įtarimai ir kaltinimai, todėl išvyko iš Vokietijos Federacinės Respublikos iki buvo sulaikytas Nyderlandų Karalystėje išduoto Europos arešto orderio pagrindu ir perduotas Lietuvos Respublikai. Todėl nuteistojo G. Č. ekstradicijos išlaidos (3 471,08 Eur) pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo, nes jos atsirado dėl nuteistojo G. Č. sąmoningų veiksmų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį dėl G. Č. paskirtosios bausmės pradžios pakeisti ir jam paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos, t. y. nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta konfiskuoti iš D. A. 5 130 eurų, rastų kratų pas D. A. metu, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus.

Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 8 dalimi, Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2022 m. birželio 21 d. nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisės į D. A. turtą- pinigus 5130 Eur apribojimą panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.