Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams; pagal BK 186 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams; pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. birželio 30 d.

Iš L. B. priteista 100 094,56 Lt UAB „XXX“ žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad nuo 2008-12-08 iki 2010-04-29 būdamas UAB „XXX“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir akcininku, užimamų pareigų pagrindu disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, valdydamas jam patikėtą šios bendrovės turtą, pasisavino jo žinioje buvusį didelės 281 577,30 Lt vertės svetimą turtą – UAB „XXX“ priklausančius pinigus – 168 577,30 Lt bei 2 transporto priemones bendros 113 000 Lt vertės, šiomis aplinkybėmis:

2009 metų spalio – lapkričio mėnesių laikotarpiu iš bendrovei priklausančios atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB NORD“ banke, Megos klientų aptarnavimo poskyryje, Islandijos pl. 32, Kaunas, išėmė grynais pinigais 63 000 Lt, kurių panaudojimą nepagrindė apskaitos dokumentais ir juos pasisavino;

2009-11-20 iš bendrovei priklausančios einamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Parex“ (dabar AB „Citadele“) banke, Kauno filiale, Donelaičio g. 24, Kaunas, išėmė grynais pinigais 40 000 Lt, kurių panaudojimą nepagrindė apskaitos dokumentais ir juos pasisavino;

2009-11-20 iš bendrovei priklausančios einamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Parex“ (dabar AB „Citadele“) banke, Kauno filiale, Donelaičio g. 24, Kaunas, internetiniu mokėjimo pavedimu pervedė į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB“ banke, 50 000 Lt, nurodydamas kaip priedą prie atlyginimo ir juos pasisavino;

laikotarpiu nuo 2009-11-18 iki 2009-12-23 naudodamas AB „Parex“ (dabar AB „Citadele“) banke, Kauno filiale, Donelaičio g. 24, Kaunas, bendrovės vardu atidarytos kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) LTL atsiskaitė už pirkinius prekybos centre „Topo centras“, o taip pat būdamas Rusijos Federacijoje atsiskaitinėjo už pirkinius, paslaugas ir išsigrynino pinigus – iš viso už 15 577,30 Lt, kurių panaudojimą nepagrindė apskaitos dokumentais, tai yra šiuos pinigus pasisavino;

laikotarpiu nuo 2009-11-17 iki 2010-04-29 bendrovei „XXX“ ir jos bankroto administratoriui, nepateikęs dokumentų apie buvimo vietą, paėmė bei negrąžino ir tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusius UAB „XXX“ 2009-11-17 įgytus ir priklausančius automobilius TOYOTA LAND CRUIZER, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 54 000 Lt vertės ir TOYOTA LAND CRUIZER, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 59 000 Lt vertės, viso turto už 113 000 Lt.

Be to, L. B. nuteistas už tai, kad nuo 2008-12-08 iki 2010-04-29 būdamas UAB „XXX“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, atlikdamas bendrovės valdymo funkcijas ir atstovaudamas šią bendrovę, su UAB „XXX“ sudarė 2009-02-12, 2009-04-24, 2009-07-03 sutartis dėl darbų atlikimo šios bendrovės statomuose XXX greito maisto restoranuose Šiauliuose, Vilniuje ir Kaune. UAB „XXX“ neturint atitinkamos darbo jėgos ir technologinės įrangos daliai darbų pagal sudarytas sutartis su UAB „XXX“ atlikti L. B. atstovaudamas UAB „XXX“ su UAB „XXX“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2009-03-02 sudarė statybos rangos (subrangos) sutartį Nr. 2009-03-02, 2009-04-27 sudarė statybos rangos (subrangos) sutartį Nr. 2009-04-27, 2009-07-13 sudarė statybos rangos (subrangos) sutartį Nr. 2009-07-13, pagal kurias UAB „XXX“ įsipareigojo atlikti „XXX“, esančių (duomenys neskelbtini), elektros ir silpnų srovių montavimo darbus, o UAB „XXX“ įsipareigojo priimti Rangovo atliktus darbus ir apmokėti už juos 539 641,29 Lt. UAB „XXX“ rangos objektuose darbus atliko tinkamai ir laiku, o UAB „XXX“, bendrovei „XXX“ už visus atliktus darbus statybos objektuose, tame tarpe ir už darbus UAB „XXX“, laikotarpiu nuo 2009-02-12 iki 2009-07-03 pervedė 6 068 509,62 Lt. UAB „XXX“ pagal sudarytas sutartis atliko darbų už 539 641,29 Lt ir nors UAB „XXX“ atliktus darbus priėmė, už atliktus darbus UAB „XXX“ mokėjo nereguliariai – pagal išrašytas PVM sąskaitas - faktūras už atliktus darbus iki 2010-04-29 sumokėjo tik 439 546,73 Lt, nes L. B. gautus pinigus atsiskaitymui su UAB „XXX“ panaudojo kitiems tikslams, tokiu būdu apgaule išvengė atsiskaitymo su UAB „XXX“ už atliktus darbus už 100 094,56 Lt ir dėl to UAB „XXX“ padarė 100 094,56 Lt turtinę žalą.

Be to, L. B. nuteistas už tai, kad nuo 2008-12-08 būdamas UAB „XXX“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 2 straipsnio, 4 straipsnio, 6 straipsnio, 9 straipsnio, 10 straipsnio,12 straipsnio, 19 straipsnio reikalavimų, neatliko metinių inventorizacijų, nesudarė finansinės atskaitomybės už 2009 m. ir bankroto bylos iškėlimo datai (2010-04-29), nesuderino skolų sumų ir dėl to už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2010-12-31, iš bendrovės pateiktų dokumentų nebuvo galima visiškai nustatyti UAB „XXX“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, nes bendrovė nepateikė sąskaitų apskaitos registrų, nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, neatliko arba neišsaugojo inventorizacijos aktų, keičiantis bendrovės vadovams, neatliko inventorizacijų ir neperdavė buhalterinės apskaitos dokumentų, grynųjų pinigų. Už 2009 m. nesudarė ir nepateikė finansinės atskaitomybės ir pelno mokesčio deklaracijos. 2009 m. ir 2010 m. neatliko metinių inventorizacijų. 2010-04-29 (bankroto bylos iškėlimo dienai) nesudarė finansinės atskaitomybės, bankroto administratoriui neperdavė bendrovės turto ir buhalterinės apskaitos dokumentų. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „Už apskaitos organizavimą šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, o 2 dalyje nurodyta, kad „Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir civilinio ieškovo atstovai – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad L. B. kaltė dėl jam patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimo yra neginčijamai įrodyta. Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad svetimo turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, kuriai būtina turtinės žalos padarymo sąlyga. Negalima nesutikti ir su apelianto teiginiais, kad šios kategorijos bylose turi būti nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai – tiesioginė tyčia.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma paneigia nuteistojo teiginius, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į svetimo turto pasisavinimą ir kad bendrovei nebuvo padaryta žala. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad turto pasisavinimo atveju tiesioginė tyčia reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį nuosavu turtu taip siekdamas naudos savininko sąskaita. Turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie įmonės vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, skirtus konkrečiam tikslui, panaudoja ne tik ne pagal šią paskirtį, bet ir apskritai ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant tokius asmens (įmonės vadovo) veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertinta ne tik tokio pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (neįtraukimas į buhalterinę apskaitą, panaudojimas ne tam konkrečiam tikslui, kuriam jie buvo skirti), bet ir tai, kad juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas, neteisėtai disponuodamas jos lėšomis, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas pinigus, kurie turėjo būti panaudoti konkrečiam tikslui, ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi, darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties arba neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar .paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmei turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostata (įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais) suponuoja, kad toks reikalavimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K -499/2012, 2K-9-78/2012 ir kt.).

Būtent tokios faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos šioje baudžiamojoje byloje.

Pats apeliantas neginčija, kad kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas pinigų sumas jis gavo, t. y. pats internetiniais pavedimais iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos pervedė į savo asmeninę sąskaitą arba išėmė grynaisiais iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos. Taigi, pinigų paėmimo faktas yra neginčijamai nustatytas. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nuteistasis apeliuoja į tai, kad 50 000 Lt jam buvo skirta kaip premija ir priedas prie atlyginimo, o kitos piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms. Tačiau apeliantas nutyli, kad šios išmokos, kurias jis įvardija premija ir priedu prie atlyginimo buvo paskirtos be jokio akcininkų susirinkimo sprendimo, t. y. neteisėtai. Maža to, šias išmokas L. B. iš įmonės sąskaitos pervedė sau jau būdamas atostogose (2 t., 68 b. l.), kurios prasidėjo 2009 m. lapkričio 17 d. Toks bendrovei priklausančių piniginių lėšų neteisėtas pervedimas į savo asmeninę sąskaitą ir jų naudojimas asmeninėms reikmėms leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas lėšas (50 000 Lt) nuteistasis pasisavino.

Neigdamas savo kaltę dėl 40 000 ir 50 000 Lt išėmimo grynais pinigais 2009 m. lapkričio 20 d. iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos AB ,,Parex“ (dabar AB ,,Citadele“) banke, nuteistasis nurodo, kad šias pinigines lėšas išleido derindamas atostogas su verslo reikalais bei ieškodamas naujų verslo sričių ir potencialių verslo partnerių Ukrainoje, Rusijos Federacijoje, Kinijoje. Byloje nustatyta, kad bendrovė nurodytu laikotarpiu stovėjo ant bankroto slenksčio ribos. Įvertinus šią aplinkybę ir jokiais argumentais bei paprasčiausiais logikos dėsniais neparemtą nuteistojo elgesį (grynų pinigų mokėjimą tariamiems verslo partneriams be jokių rašytinių sutarčių, rašytinių įsipareigojimų, pinigų perdavimo ir priėmimo dokumentų), laikytina, kad šie apelianto teiginiai yra išgalvoti ir todėl atmetami.

Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis negali paaiškinti, kokios paslaugos buvo suteiktos bendrovei Čeliabinske jam apmokant už pirkinius ar paslaugas iš bendrovės vardu atidarytos sąskaitos banke. Be to pats apeliantas iš esmės pripažįsta, kad jokių dokumentų, patvirtinančių pinigų panaudojimo bendrovės naudai, jis neturi, todėl jo teiginiai apie kliūtis pateikti šiuos dokumentus yra aiškiai deklaratyvūs.

Nuteistasis taip pat negali logiškai paaiškinti kokioms bendrovės reikmėms panaudojo Čeliabinske, Zabaikalske išgrynintus pinigus. Akivaizdu, kad visais šiais aptariamais atvejais nuteistasis su bendrovės turtu, kuris jam yra svetimas, elgėsi kaip su nuosavu. Šios objektyviai nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad L. B. tyčia buvo nukreipta ne į lėšų panaudojimą įmonės reikmėms, o į jų pasisavinimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad automobilis, kurį nuteistasis tariamai paliko saugojimui Pietų Korėjoje pagal Lietuvos Kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos pažymą 2011 metais užregistruotas Rusijos Federacijoje (5 t. 98 b. l.). Apelianto teiginiai, kad kitas tos pačios markės automobilis buvo paliktas prie ofiso, paneigti skundžiamame nuosprendyje aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nešališkai ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų patvirtina sprendimas pašalinti iš kaltinimo jam inkriminuotą automobilių ISIZU WEHI CROSS ir ISIZU RODEO pasisavinimą.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, išvadas darė remdamasis įrodymų visuma (specialistų išvadomis, liudytojų parodymais, kitais rašytiniais dokumentais), lygindamas juos vienus su kitais, nustatydamas kokias aplinkybes jie patvirtina ar paneigia.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, žalos padarymas bendrovei nustatytas ne prielaidomis, o specialisto išvada, liudytojų A. Z., A. B., A. Š., S. K. parodymais, iš kurių seka, kad L. B. bendrovės lėšas ir kitą turtą (automobilius) pasisavino. Dėl nuteistojo veiksmų bendrovė neteko 168 577,30 Lt jai priklausančių pinigų ir 113 000 Lt vertės 2 automobilių. Taigi, žalos padarymo faktas yra akivaizdus.

Pažymėtina, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, kurie kaip ir šiuo atveju dažnai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bet ir iš objektyviai atliktų kaltininko veiksmų, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Byloje nustatyta, kad išvykęs su R. S. iš Lietuvos ,,ištuštino“ bendrovės sąskaitas, atostogas leido egzotinėse šalyse, slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų ir dėl to buvo išduotas Europos arešto orderis. Visos šios aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog L. B. UAB ,,XXX“ turtą pasisavino veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis, siekdamas turtinės naudos, šios bendrovės lėšas ir turtą neteisėtai pavertė savo turtu ir taip norėjo veikti.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama kito bendrovės akcininko A. Z. baudžiamajai bylai, nurodant, kad bendrovės finansinę būklę, t. y. privedimą prie bankroto ir su tuo susijusius apelianto veiksmus (negrįžimą į Lietuvą) nulėmė buvusio bendrovės direktoriaus A. Z..

Iš teismų informacinėje sistemoje ,,Liteko“ esančio Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 13 d. įsiteisėjusio nuosprendžio, kuriuo A. Z. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, seka, kad paprastasis vekselis apeliaciniame skunde nurodytu atveju buvo išrašytas kaip sutartinių įsipareigojimų pagal rangos sutartį įvykdymo garantija ir kad A. Z. tyčinės ar neatsargios kaltės dėl sutartyje numatytų statybos darbų neatlikimo nėra, nes jis likus beveik 2 mėnesiams iki šių darbų atlikimo pradžios buvo atleistas iš darbo. Šiuo nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad apie prisiimtus sutartinius įsipareigojimus UAB ,,XXX“, kuriai po A. Z. atleidimo iš darbo vadovavo L. B., žinojo, tačiau dėl nežinomų priežasčių jų nevykdė.

Apeliantas nutyli, kad buhalterinės apskaitos registrai bankroto administratoriui buvo nepateikti, metinės inventorizacijos nepadarytos, skolų ir įsipareigojimų sumos nesuderintos, pats nuteistasis pabėgo iš Lietuvos. Todėl apeliaciniame skunde nurodyti bankroto administratoriaus veiksmai (pretenzijų nuteistajam nepareiškimas) yra suprantamas ir logiškai paaiškinamas.

Iš specialisto išvados matyti, kad iš UAB ,,XXX“ tyrimui pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo galimybės nustatyti bendrovės finansinių įsipareigojimų ir įsiskolinimų (3 t. 38-39 b. l.). Iš to seka, kad apelianto teiginiai apie gerą bendrovės finansinę padėtį prieš jam išvykstant atostogauti neparemti jokiais bylos duomenimis.

Dėl BK 186 straipsnio 1 dalies taikymo

Apeliaciniame skunde iš esmės neneigiama, kad UAB ,,XXX“ liko skolinga UAB ,,XXX“ 100 094,56 Lt, tačiau teigiama, kad byloje nėra nustatytas būtinais nusikalstamos veikos sudėties elementas – apgaulė.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir argumentuotai aptarė civilinių teisių santykių peraugimo į baudžiamuosius klausimą, tinkamai atskleidė nuteistojo tyčios turinį ir kryptingumą bei motyvuotai pasisakė dėl apgaulės panaudojimo siekiant iš dalies išvengti numatyto įsipareigojimo atsiskaityti už atliktus statybos darbus pagal statybos rangos sutartis (1 t. 23-27, 28-33, 34-39 b. l.). Byloje nustatyta, kad visi statybos rangos sutartyse numatyti darbai buvo atlikti laiku. UAB ,,XXX“ darbus priėmė.

Iš bankinių operacijų aprašymo (2 t. 23-69 b. l.) ir specialisto išvados (3 t. 41 b. l.) matyti, kad UAB ,,XXX“ apmokėjo, t. y. laiku pervedė visas kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas pinigines lėšas į UAB ,,XXX“ atsiskaitomąją sąskaitą. Taigi, nuteistojo vadovaujama bendrovė galėjo ir privalėjo laiku ir iki bankroto bylos iškėlimo atsiskaityti su subrangovu – UAB ,,XXX“, tačiau nepervedė subrangovui 100 094,56 Lt.

Iš liudytojo A. K. parodymų, kurių patikimumas kolegijai nekelia abejonių, seka, kad L. B., įvardindamas galutinio neatsiskaitymo su UAB ,,XXX“ priežastį, nurodė, kad su jo vadovaujama bendrove neatsiskaitė UAB ,,XXX“. Iš skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų matyti, kad L. B. A. K. melavo, t. y. iškraipė objektyvią tiesą, turėdamas tikslą suklaidinti A. K. ir tai darė tyčia. Šis objektyvios tiesos iškraipymas byloje nustatytų aplinkybių kontekste vienareikšmiškai vertintinas kaip BK 186 straipsnio 1 d. numatytos nusikalstamos veikos būtinais sudėties elementas – apgaulė.

Pirmosios instancijos teismo pagrįstai pažymėta, kad vengimą atsiskaityti už atliktus darbus, panaudojant nurodytą apgaulės būdą, patvirtina ir vėlesnis nuteistojo elgesys (įmonės lėšų, kurių būtų pakakę atsiskaityti su subrangovu, pasisavinimas, brangių automobilių pirkimas, pažeidžiant bendrovės įstatus, pabėgimas iš Lietuvos).

Nuteistasis neneigia, kad žinojo, jog su subrangovu galutinai neatsiskaityta jau po atliktų darbų priėmimo aktų pasirašymo. Todėl ta aplinkybė, jog UAB ,,XXX“ skolų suderinimo aktą atsiuntė tik 2010-05-03 ir tą aplinkybė, kad besislapstantis L. B. A. V. sumokėjo 5000 Lt už įmonės finansinės padėties analizę, kuri buvo aiški ir pačiam nuteistajam ir už kitas neaiškią prasmę ir paskirtį turinčias paslaugas, neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės pagal BK 186 straipsnio 1 dalį klausimą.

Iš šioje nutartyje jau paminėto įsiteisėjusio Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio matyti, kad dėl bendrovės bankroto A. Z. kaltės nėra ir kad L. B. vadovaujama bendrovė turėjo galimybę atlikti rangos sutartyje, sudarytoje su UAB ,,XXX“, numatytus darbus. Tai reiškia, kad byloje nėra nustatyta, jog piniginio reikalavimo padengimas išnyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo L. B. valios (bankroto). Be to, kaip jau minėta, byloje yra nustatyta, kad L. B. vadovaujama bendrovė turėjo visas aplinkybes atsiskaityti su subrangovu iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013 nurodytos piniginio reikalavimo padengimo išnykimo aplinkybes ir iš to sekančios pasekmės kaip precedentas negali būti taikomas šioje baudžiamojoje byloje, nes aptariamose baudžiamosiose bylose nustatytos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos.

Byloje nustatyta, kad L. B. pasisavinus bendrovės lėšas, kitą turtą bei pabėgus iš Lietuvos bei bendrovei iškėlus bankroto bylą, A. K. vadovaujama bendrovė neturėjo jokių galimybių civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises. To UAB XXX“ negalėjo padaryti dėl paprasčiausios priežasties – UAB ,,XXX“ jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas civilinis ieškinys, jau nebeturėjo.

Dėl L. B. paskirtos bausmės

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visumą BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių ir pagrįstai konstatavo, jog nuteistajam turi būti paskirta reali galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė.

Teismas teisingai pažymėjo, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymas nenumato galimybės (išskyrus BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą) skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistajam paskirta galutinė 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio taikymo sąlygų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuteistojo asmenybės ir padarytų veikų pavojingumas atitinka tipinį analogiškas nusikalstamas veikas padariusių asmenų pavojingumą ir pačių veikų pavojingumą. Be to, jokių objektyvių paimtų pinigų išleidimą pateisinančių dokumentų nepristatymo priežasčių byloje nėra ir negali būti, nes tokių dokumentų buvimo atveju niekas L. B. nekliudė tą padaryti iki jo sulaikymo persiunčiant šiuos dokumentus paštu. Akivaizdu, kad tokie dokumentai realiai neegzistavo.

Apeliaciniame skunde nurodyti A. Z. veiksmai, dėl kurių priimtas išteisinamasis nuosprendis, taip pat nėra jokia išimtinė aplinkybė, duodanti pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Į nuteistojo asmenybę, jo šeimyninę padėtį, socialinius ryšius apibūdinančius duomenis pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę.

Kiti skundo argumentai (žalos nepadarymas, veikos nepavojingumas, veika nesmurtinio pobūdžio) yra aiškiai deklaratyvus arba neatitinantys tikrovės.

Taigi, konstatuoti BK 41 ir 54 straipsnių taikymo ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.