Kauno apygardos teismo nutarimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. L. atstovės advokatės A.-J. Š. apeliacinį skundą, dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. lapkričio 4 d. nutarimo, R. L. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarimu, R. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 290 straipsnio 5 dalį, už tai, kad jis 2019 m. rugsėjo 3 d. 12.00 val. (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės ploto vienete, medžiojo draudžiamaisiais naudoti medžioklėje įrankiais – 2 vnt. galūniniais spąstais ir sumedžiojo vieną akmeninę kiaunę. Tokiais savo veiksmais R. L. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklų 58.26 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. R. L. atstovės advokatės J.-A. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019).

1.1. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs R. L. bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis ir nustato, kad R. L. 2019 m. rugsėjo 3 d. 12.00 val. (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ medžioklės ploto vienete (koordinatės: (duomenys neskelbtini) (LKS)), būdamas ne medžiotoju, medžiojo draudžiamaisiais naudoti medžioklėje įrankiais – 2 vnt. galūniniais spąstais ir sumedžiojo vieną akmeninę kiaunę. Tokiais savo veiksmais R. L. pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklų 58.1.1 ir 58.26 punktų reikalavimus.

1.2. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad nustatydamas paminėtas aplinkybes apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos šios teismo išvados. Vien tai, kad įrodymai nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo pažeidėjas, savaime nereiškia, kad jis administracinėn atsakomybėn patrauktas nepagrįstai, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ar skunde nurodytas in dubio pro reo principas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, R. L. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti tik kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 290 straipsnio 7 dalyje. Netinkamas nusižengimo kvalifikavimas neabejotinai lėmė ir netinkamą apeliantui paskirtos nuobaudos individualizavimą ir visa tai sudaro pagrindą skundžiamą nutarimą panaikinti/pakeisti.

5. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad administracinė atsakomybė pagal ANK 290 straipsnio 5 dalį atsakomybė tenka tam, kas medžiojo draudžiamais įrankiais, priemonėmis, draudžiamais medžioklės būdais, nustatytais Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse, o pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį atsakomybė numatyta už medžiojimą ar buvimą medžioklės plotuose su medžioklei naudojamais įrankiais (šaunamaisiais ginklais, spąstais) ar priemonėmis (vėliavėlėmis, naktinio matymo prietaisais, kilnojamaisiais bokšteliais), kai tai daro teisės medžioti neturintis asmuo. ANK 290 straipsnio 5 ir 7 dalies normos yra blanketinės, t. y. siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn už šiuos nusižengimus privalu nustatyti konkrečius Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau - Taisyklėse) pažeidimus.

6. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, R. L. nubaustas už tai, kad medžiojo draudžiamaisiais naudoti medžioklėje įrankiais – 2 vnt. galūninių spąstų ir sumedžiojo vieną akmeninę kiaunę, t. y. pažeidė Taisyklių 58.26 punktą numatantį, kad draudžiama gaudyti medžiojamus gyvūnus gaudyklėmis, negalinčiomis užtikrinti, kad gyvūnas bus pagautas nesužeistas arba spąstais, kurie neatitinka selektyvaus gaudymo principo arba negarantuoja staigios pagauto gyvūno žūties. Apylinkės teismas R. L. kaltę grindė liudytojų T. K., Aplinkos apsaugos departamento atstovės L. M. apylinkės teisme duotais paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga, iš dalies – ir paties R. L. parodymais.

7. Apeliaciniame skunde R. L. atstovė nesutinka, kad pažeidėjo naudoti galūniniai spąstai yra draudžiami medžioklės įrankiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais. Kaip matyti iš Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) valdybos skyriaus atstovės L. M. paaiškinimų ji patvirtino, kad tokie spąstai, kuriais buvo sumedžiota kiaunė, yra draudžiami naudoti medžioklėje įrankiai. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas T. K., kuris duodamas parodymus paaiškino, jog pagal gautą pranešimą nuvykus į įvykio vietą buvo rasti dveji spąstai. Jie buvo galūniniai, kuriuos naudoti draudžiama, įskaitant ir jei gyvūnai būtų gaudomi namų valdoje. Byloje esantis T. K. tarnybinis pranešimas (b. l. 2-3) patvirtina jo parodymus, duotus apylinkės teisme dėl draudžiamų galūninių spąstų naudojimo. Byloje esančios paimtų iš įvykio vietos spąstų fotonuotraukos (b. l. 13, 16) taip pat patvirtina, jog abeji R. L. naudoti spąstai buvo galūniniai, kurie neužtikrina staigios gyvūno žūties, ir kuriais, vadovaujantis Taisyklių 58.26 punkto reikalavimais, draudžiama gaudyti gyvūnus. Administracinėn atsakomybėn traukiamas R. L. tiek duodamas paaiškinimus aplinkos apsaugos pareigūnams, tiek ir apklausiamas apylinkės teisme pripažino, jog naudojo neleistinus spąstus. Jis taip pat neginčijo, kad tiek galūninius spąstus, tiek ir vaizdo stebėjimo kamerą, pastatė jis. Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde. Išdėstytų faktinių aplinkybių ir bylos duomenų kontekste, sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog R. L. 2019 m. rugsėjo 3 d. 12.00 val. medžiojo draudžiamaisiais naudoti medžioklėje įrankiais – 2 vnt. galūninių spąstų ir tuo pažeidė Taisyklų 58.26 punkto reikalavimus.

8. Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir R. L. atstovės teiginiai dėl liudytojų parodymų nepatikimumo ir tendencingai surašyto administracinių nusižengimų protokolo. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) valdybos skyriaus atstovės L. M. ir liudytojo T. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutampantys, neprieštaraujantys vieni kitiems, atitinkantys kitus bylos duomenis. R. L. atstovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad minėti asmenys iki įvykio būtų pažinoję administracinius nusižengimus padariusį asmenį, ar, kad būtų dėl ko nors suinteresuoti apkalbėti R. L. Tokių duomenų aukštesnės instancijos teismas taip pat nenustatė, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl minėtų pareigūnų šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi atmestini. Šiame kontekste pažymėtina, kad aplinkos apsaugos departamento pareigūnų veikla yra susijusi su pažeidimų gamtos apsaugos srityje nustatymu ir jų užkardymu. Byloje nėra jokių pagristų duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti savo pareigas vykdžiusio pareigūno T. K. veiksmais, kurie turėtų įtakos R. L. administracinio nusižengimo vertinimui ar šalintų jo administracinę atsakomybę. Todėl nėra pagrindo netikėti minėto pareigūno surašytame administracinio nusižengimo protokole užfiksuotomis pažeidimo padarymo aplinkybėmis. Juolab, kad jis atitinka kitus byloje esančius duomenis.

9. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad R. L. administracinę atsakomybę šalina tai, jog yra netinkamai nustatyta administracinio nusižengimo padarymo vieta, pabrėžiant, kad R. L. spąstus pastatė savo gyvenamojoje valdoje, o ne medžioklės plotuose, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš byloje esančių liudytojų L. M. bei T. K. parodymų, kuriais pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismas nenustatė, R. L. spąstai buvo pastatyti už gyvenamosios valdos teritorijos. Tai patvirtina ir byloje esantis išrašas iš Lietuvos erdvinės informacijos portalo www.geoportal.lt (b. l. 34), schemos Nr. 1 ir 2 (b. l. 11, 12) bei išrašas iš regionų geoinformacinės aplinkos duomenų (b. l. 35). Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių, kad spąstai laukiniams gyvūnams buvo pastatyti ne medžioklės plotuose, R. L. (jo atstovė) nepateikė nei apylinkės teismui, nei apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui. Pažymėtina, kad kaip matyti iš paties apelianto 2019 m. rugsėjo 3 d. rašyto paaiškinimo (b. l. 6), jis nurodė, jog lapių išpjautas 25 vištas jis užkasė už sklypo ribos, o kai lapės atsikasė dalį vištų, padėjo dvejus spąstus ir kamerą. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, spąstai iš tiesų buvo rasti prie duobės, kurioje matėsi paukščių plunksnos ir kaulai (b. l. 15), kas iš esmės patvirtina apelianto nurodytą spąstų pastatymo motyvą, tačiau tuo pačiu ir aplinkybę, jog spąstai buvo pastatyti už sodybos sklypo ribų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tuo buvo pažeistas ir Taisyklių 58.1 punktas, draudžiantis teisės neturinčiam asmeniui medžioti arba medžioklės plotuose naudoti medžioklės įrankius (šaunamuosius ginklus, spąstus) ar medžioklės priemones (kilnojamus bokštelius, naktinio matymo taikiklius, specialią virvę su vėliavėlėmis).

10. Šiame kontekste atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas netyrė kokiais konkrečiais prietaisais buvo atliktas administracinių nusižengimų padarymo vietos nustatymas, ar minėtiems prietaisams yra atlikta metrologinė patikra ir kokia jų atliekamų matavimų paklaida. Nagrinėjamu atveju iš administracinio nusižengimo protokolo matyti, kad R. L. buvo inkriminuota tai, kad jis medžiojo draudžiamais medžioti įrankiais (2 vnt. galūninių spąstų) ir sumedžiojo vieną akmeninę kiaunę ir taip pažeidė Taisyklių 58.26 punktą. Kaip jau buvo minėta, šis punktas draudžiama gaudyti medžiojamuosius gyvūnus gaudyklėmis, negalinčiomis užtikrinti, kad gyvūnas bus pagautas nesužeistas arba spąstais, kurie neatitinka selektyvaus gaudymo principo arba negarantuoja staigios pagauto gyvūno žūties. Taigi, šiuo atveju itin tikslus pažeidimo vietos nustatymas neturi esminės reikšmės asmens administracinei atsakomybei kilti.

11. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas. Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kad jų pakaktų padaryti pagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje įrodymų, leidžiančių patikimai spręsti dėl apelianto kaltės ir jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 290 straipsnio 7 dalyje padarymo, surinkta pakankamai. Byloje apklaustų pareigūnų paaiškinimai, kurių kompetencija ir turimomis darbo funkcijoms atlikti specialiomis žiniomis abejoti teismas neturi pagrindo, taip pat juos atitinkantys rašytiniai bylos duomenys (Lietuvos erdvinės informacijos portalo www.geoportal.lt duomenys, schemos Nr. 1 ir 2, išrašas iš regionų geoinformacinės aplinkos duomenų) yra pakankami identifikuoti administracinio nusižengimo padarymo vietą, todėl papildomai aiškintis ar tiksliai minėta vieta buvo nustatyta, kokie prietaisai jai nustatyti buvo naudojami ir kokia jų paklaida, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra būtina.

12. Priešingos išvados skundą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad R. L. tikslas pastatant spąstus ir vaizdo stebėjimo kamerą buvo ne žalos gamtai padarymas ir medžioklė, bet siekis apsaugoti savo turtą. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę <...>, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Ši veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas“. Iš šio teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad gyvenamųjų valdų savininkai turi teisę savo valdose gaudyti plėšriuosius medžiojamuosius žvėris nebūdami medžiotojais ir tokia jų veikla nelaikoma medžiojimu, tačiau tam turi būti naudojamos tik leistinos gyvūnų gaudymo priemonės. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. L. naudojo galūninius spąstus, kurie neužtikrina staigios gyvūno žūties, ir kuriais vadovaujantis Taisyklių 58.26 punkto reikalavimais draudžiama gaudyti gyvūnus. Šių duomenų kontekste pritartina apylinkės teismo išvadai, kad pripažinus, jog R. L. naudojo draudžiamas gaudymo priemones, Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors apeliantas ir nėra medžiotojas, tačiau įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Kaip numatyta Medžioklės įstatymo 17 straipsnyje, fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako civiline, administracine arba baudžiamąja tvarka, o tai reiškia, kad atsakomybė už šio įstatymo ir poįstatyminių aktų pažeidimus taikoma ir ne medžiotojams.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. L. nėra medžiotojas ir neturi teisės medžioti. Šios aplinkybės jis neginčijo ir duodamas paaiškinimus aplinkos apsaugos pareigūnams, ir apylinkės teisme. Tai neginčijama ir pateiktame apeliaciniame skunde. Šių duomenų kontekste, įvertinus ir visus aukščiau išdėstytus motyvus bei byloje ištirtus įrodymus, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad R. L. šio nutarimo 1 ir 1.1 punkte nurodytais veiksmais (apibendrintais 4.1 punkte) padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio 7 dalyje.

14. Medžioklės įstatyme medžiojimas apibėžiamas kaip laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, kad apeliantas neturėdamas teisės medžioti medžiojo, o tai apima ir medžiojimą draudžiamais įrankiais ir kt., todėl apelianto veiksmai buvo nepagrįstai kvalifikuoti kaip nusižengimų, numatytų ANK 290 straipsnio 5 ir 7 dalyse sutaptis. Darant šią išvadą pažymėtina, jog ANK 290 straipsnio 5 dalyje ir 290 straipsnio 7 dalyje numatytų nusižengimų normos tarpusavyje konkuruoja. Kaip matyti iš ANK 290 straipsnio 7 dalyje numatyto nusižengimo aprašymo, jame numatyta atsakomybė asmeniui, neturinčiam teisės medžioti, kuris medžiojo ar buvo medžioklės plotuose su medžioklei naudojamais įrankiais (šaunamaisiais ginklais, spąstais) ar priemonėmis (vėliavėlėmis, naktinio matymo prietaisais, kilnojamaisiais bokšteliais) ir tai leidžia teigti, jog ši teisės norma taikoma asmeniui, kuris neturi teisės medžioti, o ANK 290 straipsnio 5 dalis taikoma asmeniui, kuris tokią teisę turi. Šią išvadą pagrindžia ir tai, jog ANK 290 straipsnio 7 dalies sankcija yra griežtesnė nei ANK 290 straipsnio 5 dalyje numatyta sankcija, be to, už ANK 290 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą, sutinkamai šio straipsnio 9 dalimi, privaloma skirti teisės medžioti atėmimą nuo vienų iki penkių metų. Remiantis išdėstytu skundžiamo nutarimo dalis dėl R. L. nubaudimo pagal ANK 290 straipsnio 5 dalį naikinama ir administracinio teisės nusižengimo teisena šioje dalyje nutraukiama, atitinkamai panaikinant ir skundžiamo nutarimo dalį dėl už skirtingus nusižengimus paskirtų nuobaudų subendrinimo.

15. Apeliaciniame skunde keliamas ir R. L. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, prašant taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas (nors skunde nurodomas jau negaliojančio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnis) ir neskirti R. L. jokios administracinės nuobaudos.

16. Kadangi šiuo nutarimu panaikinama skundžiamo nutarimo dalis dėl R. L. nubaudimo pagal ANK 290 straipsnio 5 dalį, teismas pasisako tik dėl apeliantui pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį paskirtos nuobaudos individualizavimo.

17. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, už pažeidimo, numatyto ANK 290 straipsnio 7 dalyje padarymą, R. L. paskirta 800 eurų bauda su dviejų galūninių spąstų bei vaizdo kameros su stovu ir atminties kortele, konfiskavimu.

18. Pagal ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo bei protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį (ankščiau galiojęs ATPK 30¹ straipsnis), gali būti švelninama arba iš viso neskiriama nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, e2AT-85-697/2016, 2AT-5-303/2017).

19. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas išnagrinėjęs bylą, R. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau ši teismo išvada yra nepagrįsta. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. L. nuo pat nusižengimo tyrimo pradžios neneigė, jog tai jis pastatė spąstus, nurodė, jog dėl padaryto pažeidimo gailisi (b. l. 6), todėl vien tai, jog jis vėliau nesutiko su jo veiksmų teisiniu vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis nepripažino savo kaltės ir nesigaili. Remiantis išdėstytu, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, jog jis prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaip jau buvo minėta, apeliantas nuo pat pradžių teigė, jog spąstus pastatė siekdamas apsaugoti savo turtą (vištas) nuo plėšrūnų, kadangi jo teigimu lapės iki jam pastatant spąstus išpjovė 25 jo vištas. Šiuos apelianto teiginius paneigiančių aplinkybių nenustatyta. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių nuotraukų, spąstai buvo pastatyti netoli apelianto sodybos sklypo ribų, prie duobės, kurioje matėsi paukščių plunksnos ir kaulai, o tai iš esmės atitinka apelianto paaiškinimų turinį. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas individualizuodamas apeliantui skirtiną nuobaudą bei poveikio priemones, į šią aplinkybę neatsižvelgė. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas dirba – užsiima individualia veikla, praeityje yra baustas tik vieną kartą – už kelių eismo taisyklių pažeidimą ir tai leidžia teigti, jog jis nėra asmuo linkęs nuolat nepaisyti įstatymų reikalavimų. Visuma paminėtų aplinkybių, įvertinus pažeidimo padarymo motyvus bei tai, kad sugauta akmeninė kiaunė nežuvo ir buvo paleista atgal į gamtą, sudaro pagrindą konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju netgi minimalios sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas, būtų neteisingas ir neproporcingas, ir tai sudaro pagrindą paskirti mažesnę nei sankcijoje numatytą minimalią baudą. Remiantis išdėstytu, pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, skundžiamu apylinkės teismo nutarimu pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį R. L. paskirta 800 eurų bauda sumažinama, paskiriant apeliantui 150 eurų baudą.

20. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius nusižengimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, todėl pagrindo visai neskirti administracinės nuobaudos ar ją dar labiau švelninti nėra.

21. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl vaizdo kameros su stovu bei atminties kortele konfiskavimo nepagrįstumo, teigiant, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad šie daiktai buvo naudojami medžioklei. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais argumentais ir šioje dalyje tenkina apeliacinį skundą.

22. Pagal ANK 29 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda gali skirti teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Šio straipsnio 2 dalis numato, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas.

23. ANK 290 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad už ANK 290 straipsnio 5, 6, 7, 8 dalyse numatytų nusižengimų padarymą privaloma skirti administracinio nusižengimo padarymo įrankių konfiskavimą. Nagrinėjamu atveju administracinis nusižengimas buvo padarytas naudojant du vienetus galūninių spąstų, todėl akivaizdu, kad šiuos nusižengimo padarymo įrankius apylinkės teismas konfiskavo pagrįstai. Tačiau, nors netoli nuo padėtų spąstų buvo rasta ir vaizdo stebėjimo kamera su priedais, byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad ji buvo naudojama medžioklėje. R. L. patvirtino, kad vaizdo kamerą kartu su spąstais padėjo jis, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus vaizdo kameros technines savybes, akivaizdu, kad ji negalėjo būti naudojama medžioklėje ir buvo skirta tik stebėti ir fiksuoti aplinką, todėl ji negali būti pripažįstama administracinių nusižengimų padarymo priemone ar įrankiu ir turi būti grąžinta R. L., todėl skundžiamas nutarimas atitinkamai keičiamas.

24. Kaip matyti iš skundo reikalavimų, juo prašoma priteisti ir su bylinėjimosi procesu susijusias išlaidas, tačiau nei byloje nei prie skundo nėra pridėti jokie dokumentai, pagrindžiantys nurodytų išlaidų dydį. Be to, pažymėtina, kad pagal ANK 666 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalyje, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tuo tarpu atvejai, kai teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėtų priteisti ir kaltinamojo patirtas išlaidas, dėl jo advokato dalyvavimo procese, BPK nenumatyti, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tokie atvejai nėra galimi. Šio teisinio reguliavimo kontekste įvertinus ANK 666 straipsnio esmę, neabejotina, kad tokie atvejai negalimi ir išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais,

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. nutarimo dalį dėl R. L. pripažinimo kaltu padarius nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio 5 dalyje ir administracinio nusižengimo teiseną šioje dalyje nutraukti, panaikinant ir už šį nusižengimą paskirtą nuobaudą bei poveikio priemones, nutarimo dalį dėl galutinės (subendrintos) nuobaudos paskyrimo.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. nutarimo dalį dėl R. L. pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį paskirtos baudos bei poveikio priemonių:

- R. L., taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, už pažeidimo, numatyto ANK 290 straipsnio 7 dalyje padarymą paskirtą baudą sumažinti iki 150 (vieno šimto penkiasdešimt) eurų, vaizdo fiksavimo kameros su stovu, atminties kortele nekonfiskuoti ir šiuos daiktus grąžinti savininkui R. L..

Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.