- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-08
- Bylos Nr.
- e2A-1507-653/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35353-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Pareiškėjas
- J. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VĮ „Turto bankas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Ignoto, Alvydo Barkausko, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VĮ „Turto bankas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti pareiškėjui nuosavybės teisės įgijimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamosios senaties faktą. Pareiškimą grindė tuo, jog 1985 m. lapkričio 15 d. orderio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, J. S. ir jo šeimos nariams buvo suteikta apsigyventi dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini). 1993 m. liepos 27 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo šeimai buvo nuspręsta papildomai suteikti dar vieną papildomą kambarį. Vilniaus miesto valdyba 1993 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjui išdavė gyvenamosios patalpos orderį, kuriuo pareiškėjui ir jo šeimai papildomai buvo suteiktas dar vienas papildomas kambarys. Pareiškėjas su šeima bute (duomenys neskelbtini), faktiški apsigyveno 1979 m. gruodžio 7 d. ir deklaravo gyvenamąją vietą, o vėliau šiame bute apsigyveno ir pareiškėjo šeima. Dėl buto pareiškėjas nebuvo sudaręs jokios nuomos sutarties, visada mokėjo visus komunalinius mokesčius. Butas registre yra įregistruotas nuo 1986 m. lapkričio 24 d., bet nėra įregistruota jokio asmens nuosavybė. Pareiškėjas visą laiką laikė ir laiko save buto savininku, bet per įstatymų nustatytą terminą neįregistravo nuosavybės teisių. UAB „Priemiestis“, kuri administruoja namą, savo duomenų bazėje pareiškėją yra nurodžiusi kaip buto savininką. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į butą kitokiu būdu, t. y. pareiškėjas nėra buto savininkas, butas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruota nuosavybės teisė kito asmens, visą laiką pareiškėjas butą valdė ir valdo teisėtai, sąžiningai ir nepertraukiamai jau 40 metų.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ nesutiko su pareiškimu ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Byloje nėra įrodymų, jog valstybė būtų perdavusi butą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl atsižvelgiant į gyvenamojo namo statybos metus ir tuo metu galiojančius teisės aktus, butas buvo priskirtas visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui, kurį valdė vykdomojo komiteto organai ir jis liko valstybės nuosavybe. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąją senatimi negali būti įgyjama valstybės nuosavybė.
3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutiko su pareiškimu ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog butas nėra apskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje ir nepriklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise, bet jis yra daugiabučiame name, kuriame yra 60 butų. Šis namas pastatytas 1965 metais. Pagal Butų kodekso 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, sudaro butų fondą. Į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas) (Butų kodekso 5 straipsnio 1 dalis). Valstybinis butų fonas yra vietinių liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas) (Butų kodekso 6 straipsnio 1 dalis). Valstybinio butų fondo namuose gyvenamosios patalpos piliečiams suteikiamos neterminuotai naudotis (Butų kodekso 10 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjui butas buvo suteiktas pagal Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderį, Vilniaus miesto valdybos potvarkį, todėl akivaizdu, jog butas priklausė valstybiniam butų fondui ir buvo suteiktas pareiškėjui neterminuotai naudotis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog kreipėsi dėl buto privatizavimo, todėl butas liko viešosios nuosavybės teisė objektu, priklausančiu valstybei. Teismų praktikoje pripažįstama, jog jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre, nėra pagrindu vertinti, kad nebėra valstybės nuosavybės. Valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą negalima įgyti nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
5. Teismas nustatė, jog 1985 m. lapkričio 15 d. buvo išduotas Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjo šeimai suteikė teisę įsikelti apsikeitimo būdu į 2 kambarių gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini). 1993 m. liepos 27 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta suteikti papildomą gyvenamąjį plotą pareiškėjui – 1 kambarį, (duomenys neskelbtini) 1993 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus miesto valdybos orderis Nr. (duomenys neskelbtini) leido pareiškėjui papildomai apsigyventi 1 kambario patalpose (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuo 1979 metų apsigyveno Bute ir jame iki šio gyvena.
6. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas 3 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Butas), dėl kurio nuosavybės teisės įrašų nėra ir Butas yra daugiabutyje name, kuris pastatytas 1986 metais.
7. Teismas konstatavo, jog draudžiama įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, nepriklausomai nuo to ar tokia nuosavybė yra įregistruota.
Žemesnės instancijos teismas
8. 1985 metais galiojęs 1964 m. liepos 7 d. Civilinis kodeksas (toliau - 1964 CK), skirtingai nei šiuo metu galiojantis CK, įtvirtino tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė-kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę. Pagal 1964 CK 98 straipsnio 2 dalį valstybei priklausė pagrindinis miestų butų fondas, o asmeninės nuosavybės teisės objektais galėjo būti tik apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos (1964 CK 109 straipsnis). Toks galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė galimybės fiziniam asmeniui asmeninės nuosavybės teise įgyti butą, o tik suteikė teisė įgyti gyvenamąjį namą. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso (toliau - 1982 BK) 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog Lietuvos TSR teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, o atitinkamai 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog Valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas).1982 BK 49 straipsnio 1 dalis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje.
9. Dėl šių aplinkybių ir motyvų teismas sprendė, kad Butas nuosavybės teisė priklausė valstybei, o pareiškėjui pagal orderius buvo suteikta tik teisė apsigyventi Bute. Byloje nėra pateikta tokių įrodymų pagrindžiančių, jog valstybė buvo perleidusi nuosavybės teisę kitiems asmenims ir tokiu būdu praradusi nuosavybę, todėl tai leidžia teismui spręsti, jog Butas nuosavybės teise priklauso valstybei ir nėra bešeimininkis. Tai, jog viešajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į Butą, nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į Butą buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu. Pareiškėjo byloje įrodinėjamos aplinkybės, jog jis Bute gyvena apie 40 metų, niekas nereiškia jam pretenzijų, jis nemoka nuomos mokesčio, nepaneigia valstybės nuosavybės buvimo fakto, o pagrindžia tam tikrų institucijų neapdairumą ir nerūpestingumą valdant valstybinį turtą, kas savaime nelaikytina valstybės nuosavybės į butą praradimu.
10. Kadangi teismas nustatė, jog Butas nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl darė išvadą, kad vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.
12. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosavybės dokumentų, susijusių su šiuo butu, niekas neturėjo ir šiai dienai neturi; niekam nekilo net klausimų, kad pareiškėjas galėtų neteisėtai naudotis šiuo butu. Tiek teismas, tiek suinteresuoti asmenys pripažino, kad pareiškėjas butą faktiškai valdo, prižiūri ir naudojasi nuo 1979 metų. Pareiškėjas butą valdo atvirai, teisėtai, sąžiningai ir nepertraukiamai. Be to, pareiškėjas nuo 1979 m. pradėjęs valdyti šį butą, yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už pareiškėją teisių į šį butą. Nei valstybė, nei savivaldybė buto nėra įtraukusi nei į valstybės, nei į savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, taip pat nėra pradėjusi jokių procesų dėl buto perdavimo jai nuosavybės teise. Nuosavybės teisė į šį objektą niekam neįregistruota. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau teismas šios šio įstatymo imperatyvios nuostatos netaikė ir jos neaiškino. LR Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Nepatenkinus pareiškėjo pareiškimo, būtų neužtikrintas asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą VĮ „Turto bankas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, jog teismų praktikoje pripažįstama, jog jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei. Valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre, nėra pagrindu vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008).
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, jog teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, jog buto (duomenys neskelbtini), jis nėra privatizavęs pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kadangi butas (duomenys neskelbtini), nebuvo privatizuotas, jis liko viešosios nuosavybės teisės objektu, priklausančiu valstybei. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su viešuoju interesu. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011; 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-211/2013).
15. Nors, kaip pažymi apeliantas, pats teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad nagrinėjamu atveju valstybės tam tikros institucijos elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai valdant valstybinį turtą, tačiau tai savaime nelaikytina valstybės nuosavybės į butą praradimu. Todėl apeliantas neturi jokio pagrindo teigti, kad nepatenkinus jo pareiškimo, būtų ne tik, kad neužtikrintas asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, bet nebūtų užtikrintas asmens/pareiškėjo pasitikėjimas valstybe ir teise.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl daiktinių teisių į ginčo butą, kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu.
18. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškimą tuo pagrindu, kad ginčo butas priklauso valstybei, nors nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į butą nėra įregistruotos. Su šia išvada apeliantas nesutinka. Dėl kitų teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teisme jos iš naujo nekartojamos, laikoms nustatytomis.
19. CK 4.69 straipsnio, nustatančio, kokie daiktai gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi, 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
20. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
21. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, pagrįstus buto suteikimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, kurių pagrindu padarė išvadą, jog butas nuosavybės teise priklausė valstybei, o pareiškėjui pagal orderius buvo suteikta tik teisė apsigyventi bute; byloje nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių, jog valstybė buvo perleidusi nuosavybės teisę kitiems asmenims ir tokiu būdu praradusi nuosavybę, todėl tai leidžia teismui spręsti, jog butas nuosavybės teise priklauso valstybei ir nėra bešeimininkis. Apeliantas nenurodė jokių argumentų, paneigiančių šių teismo išvadų pagrįstumą. Esminis apelianto argumentas, susijęs su valstybės teise į ginčo butą, yra tas, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į butą neįregistruotos.
22. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Taip pat kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre, nėra pagrindu vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008).
23. Vadovaujantis minėtais kasacinės instancijos teismo išaiškinamais, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai, jog viešajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į Butą, nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į Butą buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu. Apeliantas teisingai pažymėjo, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra nuginčyti, tačiau šiuo atveju jokių duomenų apie daiktines teises į butą nekilnojamojo turto registre nėra, kaip ir nėra duomenų, kad butas buvo įstatymų nustatyta tvarka pripažintas bešeimininkiu. Dėl to pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai, kurie pagrįsti teisiniu reglamentavimu, bei registro duomenų išvestinis pobūdis leido daryti išvadą, kad butas nėra bešeimininkis ir priklauso valstybei nuosavybės teise.
24. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
25. Taigi, minėti išaiškinamai patvirtina, kad tuo atveju, jei valstybė, kaip turto savininkė, nerūpestingai valdytų pareiškėjo naudojamą turtą, tai nesuteiktų pagrindo pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams įgyti turtą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį.
26. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t.y. iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.
27. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
28. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.