Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio ir išteisintojo A. J. (A. J.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199¹ straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 682 330 Eur, kurie saugomi Muitinės departamento prie Finansų ministerijos depozitinėje sąskaitoje, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. rugpjūčio 13 d., vykdamas vilkiku „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, paslėpęs vilkiko kabinoje, įvežė į Lietuvos Respubliką privalomus pateikti muitinei daiktus – grynuosius pinigus 682 330 Eur, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą, numatantį, kad, „kai asmuo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares iš Lietuvos Respublikos išveža ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką įveža ar į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių gabena grynuosius pinigus, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta“, muitinės pareikalavimu privalo deklaruoti grynuosius pinigus bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1B-372 patvirtintų Iš Europos sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką, iš Lietuvos Respublikos ir per ją į kitas Europos sąjungos valstybes nares gabenamų grynųjų pinigų deklaravimo ir kilmės kontrolės taisyklių 6 punktą, kuris numato, kad „Pagal rizikos požymius ar turimą informaciją apie galimus teisės aktų pažeidimus pasirinktas tikrinti asmuo, atvykstantis į Lietuvos Respubliką iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės arba išvykstantis iš Lietuvos Respublikos į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, kontrolę vykdančiam muitinės pareigūnui pareikalavus, privalo raštu, pateikdamas užpildytą ir pasirašytą Grynųjų pinigų deklaraciją (pateiktą tikrinimą atliekančio muitinės pareigūno), deklaruoti gabenamą 10 000 eurų (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko tikrinimo dienos nustatytą euro ir kitos valiutos kursą) viršijančią vienkartinę grynųjų pinigų sumą“ ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. apie 00.30 val. Kauno rajone, kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) 2-e kilometre, Muitinės kriminalinės tarnybos Nusikaltimų tyrimo skyriaus bei Kauno teritorinės muitinės mobiliųjų grupių skyriaus pareigūnams pareikalavus nepateikė 682 330 Eur muitinės kontrolei.

Paminėtos aplinkybės patvirtina, jog teismas vertino tik kaltinamojo kaltę paneigiančius įrodymus ir tokiu būdu nepagrįstai teikė privilegijas gynybai, bet ne kaltinimui. Taip iš esmės buvo pažeisti BPK 6 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnyje įtvirtinti baudžiamojo proceso principai ir bylos šalių teisės.

Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog iš 682 330 Eurų grynųjų pinigų nepateikimo muitinės kontrolei, A. J. tikėjosi gauti kokios nors turtinės naudos. Ši teismo išvada yra klaidinga, kadangi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo neginčijamai nustatyta, kad A. J. už sėkmingą nedeklaruojamą pinigų gabenimą gaus iš G. T. atitinkamą užmokestį, be to G. T. taip pat įsipareigojo padengti visas neteisėto pinigų gabenimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog būtent G. T. organizavo muitinės apgaulę, ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) G. T. yra įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199¹ straipsnio 1 dalį, taip pat įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį.

BK 199¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyku laikomi į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos daiktai ar pinigai, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Aptariamoje BK normoje nėra numatyti jokie papildomi požymiai, pagal kuriuos turėtų būti įrodinėjama daiktų ar pinigų kilmė arba muitinės apgaulės dalyko priklausomumas nuosavybės teise konkrečiam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Objektyviai muitinės apgaulė pasireiškia daiktų ar pinigų, įvežtų į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikimu Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinei arba šios kontrolės kitokiu išvengimu. Muitinės apgaulė apibrėžiama formaliąja sudėtimi, t.y. nusikalstamų padarinių atsiradimas ar neatsiradimas baudžiamajai atsakomybei už muitinei privalomų pateikti daiktų nepateikimą ar kitokį muitinės kontrolės išvengimą neturi įtakos. BK 199¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas subjektyviai gali būti padaromas tiesiogine tyčia.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 209⁷ straipsnyje už reikalavimo deklaruoti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares iš Lietuvos Respublikos išvežamų, iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką įvežamų ar per Lietuvos Respubliką į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų gabenamų grynųjų pinigų, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesilaikymą, duomenų nepateikimą arba neteisingų duomenų pateikimą deklaracijoje arba kitokį muitinės suklaidinimą numatyta administracinė atsakomybė.

Nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo pagrindinis atribojimo kriterijus yra tai kokie ir kokiu mastu pažeidžiami valstybės saugomi teisiniai gėriai. Pagal BK 11 straipsnio 5 dalį muitinės apgaulė yra priskiriama sunkių nusikaltimų grupei, tai reiškia, kad kvalifikuojant veiką konkurencijos tarp ATPK 209⁷ straipsnyje numatyto teisės pažeidimo ir muitinės apgaulės pagal BK 199¹ straipsnio 1 dalį nėra ir negali būti. Šiuo atveju Muitinės kriminalinės tarnybos Nusikaltimų tyrimo skyriaus bei Kauno teritorinės muitinės mobiliųjų grupių skyriaus pareigūnams pareikalavus, kaltinamasis A. J. tyčia nepateikė 682 330 Eurų muitinės kontrolei, t.y. muitinės apgaulės dalyko vertė akivaizdžiai ženkliai viršijo 250 MGL dydžio sumą. Apeliantas pažymi ir tai, kad nepriklausomai nuo to ar kaltinamojo A. J. veiksmai sukėlė ar nesukėlė itin sunkius padarinius, formaliai jis padarė muitinės apgaulę. Taigi A. J. nusikalstama veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 199¹ straipsnio 1 dalį, o ne pagal ATPK 209⁷ straipsnį.

Prokuroras perduodamas šią baudžiamąją bylą teismui dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodė, kad pinigai – 682330 Eur (į kuriuos laikinai apribota nuosavybės teisė) - yra daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t.y. daiktiniai įrodymai, kurie saugomi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos banko sąskaitoje. Nuosprendžiu teismas panaikino jam taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 682330 Eur, tačiau nenurodė sprendimo dėl šių pinigų grąžinimo, t.y. pažeidė BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punkto reikalavimą išspręsti byloje esančių daiktinių įrodymų likimą.

Apeliaciniame skunde nemotyvuotai nurodomas nešališkumo principo pažeidimas dėl neva tik teisinančių duomenų vertinimo ir kaltinančių duomenų nevertinimo. Priešingai, nei nurodo apeliantas, teismas nuosprendyje analizavo tiek A. J. kaltinančius, tiek ir teisinančius duomenis, t.y. be paties išteisintojo parodymų, teismas analizavo liudytojų G. T., U. M. bei M. M. parodymus, taip pat pareigūnų liudytojų D. F., J. V., V. M. ir A. Ž. parodymus, vertino rašytinę bylos medžiagą.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas vertino tik jo ginamojo kaltę paneigiančius įrodymus, teikė privilegijas gynybai (vertino gynybos pateiktus į bylą duomenis, t. y. Latvijos bendrovės SIA „(duomenys neskelbtini)“, Latvijos bendrovės SIA „(duomenys neskelbtini)“ bei AB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus ir kitus registrų duomenis), o ne kaltinimui ir tokiu būdu pažeidė BPK 6 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnyje įtvirtintus baudžiamojo proceso principus ir bylos šalių teises. Be kita ko, nuosprendžio neteisėtumą apeliantas grindžia ir tuo, jog teismas atmetė prašymą, kuriuo prokuroras BPK 254 straipsnio pagrindu prašė grąžinti bylą prokurorui tyrimui papildyti. Šie apeliacinio skundo argumentai, gynėjo įsitikinimu, taip pat yra nepagrįsti.

Prokuroras nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina esant BK 199¹ straipsnio 1 dalies sudėtį, kadangi nagrinėjamu atveju nėra šio nusikaltimo dalyko - prekių ar daiktų, kurie pagal tranzito procedūrą privalomi pareikti paskirties muitinės įstaigai, t.y. kurie neturi Bendrijos statuso. Apeliaciniame skunde padaryta klaidinga išvada, kad jo ginamasis į Lietuvą įvežė ne Bendrijos statusą turinčius daiktus, kuriems turėtų būti taikomos muitinės procedūros ir kurios yra BK 199¹ straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos dalykas. Prokuroras apeliaciniame skunde cituoja Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies 199¹ straipsnio komentaro (toliau - Komentaras) 4 punktą: „Naudojant ar realizuojant ne Bendrijos prekes, kurios nebuvo pateiktos muitinei ir todėl neapmokestintos muito tarifu, gali būti pažeidžiami Bendrijos ūkio subjektų interesai, kurie patiria nuostolių dėl jų gaminamos ar platinamos prekėms sudaromoms neteisėtos konkurencijos.“, tačiau neakcentuoja svarbiausio dalyko, kuris eliminuoja nusikaltimo sudėtį. A. J. vežė Europos Sąjungos statusą turinčius daiktus, nes jo gabenti pinigai nebuvo pervesti, atvežti, perduoti, kilę iš trečiosios valstybės, bylos epizodai vyko Latvijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, pinigų kilmės šalis yra Latvija - visos šios valstybės priklauso Europos Sąjungai, todėl jo ginamojo vežti daiktai turėjo Bendrijos statusą ir inkriminuojamo BK 199¹ straipsnio 1 dalis jam netaikytina.

Prokuroro cituoto Komentaro 6 punkte labai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad BK 199¹ straipsnyje apibrėžto nusikaltimo dalyku gali būti tik tos prekės, kurios pagal tranzito procedūrą privalomos pateikti paskirties muitinės įstaigai, kuria gali būti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitos Europos Sąjungos valstybės narės muitinės įstaiga. Į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės, kurios buvo pristatytos į muitinę, tačiau nepateiktos toje muitinėje, t.y. neįgijo Bendrijos daiktų statuso, per nustatytą laiką ir nustatytomis sąlygomis turi būti nugabentos tranzitu į kitą pageidaujamą (paskirties) vietą, esančią bet kurioje Bendrijos valstybės narėje ir ten pateiktos tranzito procedūros užbaigimui. Būtent tokios ne Bendrijos daiktų statusą turinčios tranzito procedūros reikalavimų pažeidimas ir laikomas muitinės apgaule. Bendrijos prekės yra iš Bendrijos muitų teritorijos kilusios prekės, kurių sudėtyje nėra importuotų prekių, arba toje teritorijoje į laisvą apyvartą išleistos prekės, taip pat įvairūs šių dviejų tipų prekių deriniai. Prekės ar daiktai neturi Bendrijos statuso, jei yra kilę iš trečiųjų šalių, t. y. ne Europos Sąjungos valstybių.

Taigi prokuroras nepagrįstai tvirtina, jog A. J. padarė veiką, numatytą BK 199¹ straipsnio 1 dalyje. Nors apeliaciniame skunde apeliantas cituoja Baudžiamojo kodekso komentaro teoriją, kurioje aiškiai rašoma, jog pateiktinos muitinės kontrolei prekės turi būti ne Bendrijos, apeliantas nagrinėjamu atveju, tinkamai šios teorijos nepritaikė, neteikė aplinkybei, kad prekės turi būti ne Bendrijos, deramos reikšmės, neįsigilino iki galo į bylos faktus, kad mano ginamojo vežti Daiktai turėjo Bendrijos statusą, visi epizodai vyko tik Europos Sąjungos teritorijoje, atitinkamai todėl nepagrįstai inkriminuoja jam BK 199¹ straipsnio 1 dalį, kuri nagrinėjamu atveju netaikytina.

Be kita ko, kad BK 199¹ straipsnio l dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis, jos taikymo sritis ir jos prigimtis leidžia vienareikšmiškai teigti, kad šio nusikaltimo objektas yra ekonomika ir verslo tvarka ir šie teisiniai gėriai yra pažeidžiami pažeidžiant muitinės įstatymus ir nesumokant muitų ar mokesčių. 1977 m. birželio 9 d. Nairobio tarptautinėje konvencijoje „Dėl tarpusavio administracinės pagalbos užkertant kelią muitinės įstatymų pažeidimams, vykdant šių pažeidimų tyrimą ir su jais kovojant“ (toliau - Konvencija), kurią Lietuva ratifikavo dar 2000 metais, muitinės apgaulė apibrėžiama kaip muitinės įstatymų pažeidimas, kuriuo asmuo apgaulės būdu suklaidina muitinę ir taip visai ar iš dalies nesumoka importo ar eksporto muitų ir mokesčių arba išvengia Muitinės įstatyme numatytų draudimų ar apribojimų taikymo, arba gauna kokios nors naudos, nesuderinamos su muitinės įstatymu (Konvencijos 1 straipsnio c punktas). Taigi, iš aukščiau pateikto muitinės apgaulės apibrėžimo matyti, kad šia nusikalstama veika daromi tokie muitinės įstatymų pažeidimai, kuriais gabenant apmokestinamus daiktus siekiama išvengti muitų ar mokesčių ar gauti kokios nors naudos .

Kaltinime nurodytos 2011-07-01 Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintos „Iš Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką, iš Lietuvos Respublikos ir per ją į kitas Europos Sąjungos valstybes nares gabenamų grynųjų pinigų deklaravimo ir kilmės kontrolės taisyklės (toliau- Taisyklės), kurių nuostatas jo ginamasis yra kaltinamas pažeidęs, yra priimtos vykdant ne kokius nors muitinės įstatymus ar muitinės veiklos sritį reglamentuojančius teisės aktus, bet tiesiogiai vykdant Pinigų plovimo prevencijos ir terorizmo finansavimo įstatymo 18 str. nuostatas, kas beje, yra nurodyta ir įsakyme dėl šių taisyklių patirtinimo. Pinigų plovimo prevencijos ir terorizmo finansavimo įstatyme nurodyta, kad jo paskirtis yra nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą bei įgyvendinti šio įstatymo priede nurodytas Europos Sąjungos direktyvas, kurių nei viena nėra susijusi su muitinės įstatymų paskirtimi- privalomų sumokėti mokesčių ir muitų sumokėjimo kontrole. Taigi, akivaizdu, kad šio įstatymo ir iš jo išplaukiančių Taisyklių teisinio reguliavimo sritis niekaip nėra susijusi su muitinės įstatymų, o tuo pačiu ir su BK 199¹ straipsnio l dalies teisinio reguliavimo sritimi.

Be to, prokuroro skunde nurodomi argumentai, kad kvalifikuojant daugiau nei 250 MGL viršijančios pinigų sumos gabenimą pažeidžiant nustatytą tvarką, nėra ir negali būti jokios konkurencijos tarp ATPK 209⁷ straipsnyje numatyto pažeidimo ir BK 199¹ straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo iš esmės yra teisingi, tačiau iš šių teisingų logine prasme argumentų prokuroras daro klaidingą išvadą, kad visais atvejais tokia veika privalo būti kvalifikuotina pagal BK 199¹ straipsnio1 dalį. Akivaizdu, kad ATPK 209⁷ straipsnyje numatyto pažeidimo dalykas, t.y. 10000 eurų pinigų suma, visais atvejais viršija BK 199¹ straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo dalyko vertę - 250 MGL (9500 eurų), kas, vadovaujantis prokuroro aiškinimu, reiškia, jog visais atvejais ATPK 209⁷ straipsnyje numatyta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir privalo būti kvalifikuojama kaip muitinės apgaulė pagal BK 199¹ straipsnio l dalį, kadangi, prokuroro teigimu, tokia veika kvalifikuojama kaip nusikaltimas peržengus 250 MGL, t.y. 9500 eurų vertę. Tuo pačiu toks aiškinimas iš esmės paneigia atsakomybės pagal ATPK 209⁷straipsnį taikymo galimybę, kadangi baudžiamosios atsakomybės taikymo apatinės vertės riba šiuo atveju yra visuomet žemesnė už administracinės atsakomybės pagal ATPK 209⁷ straipsnį taikymo apatinę ribą.

Dėl apelianto reikalavimo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog teismas turi teisę panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Pačiame skunde nei nurodoma, jog kaltinamasis aktas turi kokių nors trūkumų, nei nuosprendyje konstatuota, kad teismas buvo aklavietėje, kad jam neaišku nagrinėjant bylą buvo tai, kuo ir kodėl jo ginamasis buvo kaltinamas. Priešingai, kaltinamasis aktas buvo aiškus ir teismui netrukdė priimti nuosprendį. Tokia faktinė situacija teismų praktikoje nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą ir grąžinti bylą prokurorui.

Tiek teismų praktika, tiek ir protingumo principas diktuoja, jog nėra pagrindo naikinti nuosprendį jau išnagrinėtoje byloje, kurioje nagrinėjant bylą nekilo problemų dėl kaltinimo aiškumo apeliaciniame skunde nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2016m. sausio 26d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-1-696/2016) ir nepateikiant argumentų, pagrindžiančių šio pagrindo taikymą.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, išteisintojo A. J. gynėjas prašė išteisintojo apeliacinį skundą patenkinti, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, išteisintojo A. J. apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtu.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas šį prokuroro prašymą tenkinti, kadangi baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas (pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu) ir tai trukdo teisingai išnagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija sutinka su išteisintojo A. J. atsikirtime išsakyta pozicija, jog perduodant baudžiamąją bylą kartu su pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu teismui, pareiškime išdėstytas A. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes, formaliai atitinka baudžiamojo įstatymo straipsnio, pagal kurį ši veika buvo kvalifikuota, turinį. Kita vertus, paminėta aplinkybė per se nereiškia, jog pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodytos A. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo aprašytos taip, kaip faktiškai nustatytos atliekant byloje ikiteisminį tyrimą, dar daugiau, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai. Tuo pačiu tai nereiškia, kad nagrinėjant bylą teismo posėdyje negali būti nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog nusikalstama veika galėjo buvo padaryta kitomis aplinkybėmis, galimai veikiant kartu su kitais asmenimis, kas, nesant galimybės esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis teisme (BPK 255, 256 straipsniai), leistų padaryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas (šiuo atveju pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu), tai trukdo nagrinėti bylą teisme ir byla turi būti grąžinta prokurorui.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo faktas arba tai, kad kaltinimai nebuvo pareikšti kitiems asmenims, tikėtina dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-441/2004, 2K-250/2009), tačiau tuo pačiu akcentuojama, kad kaltinamajame akte neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-254/2013).

Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog bendrovės SIA „(duomenys neskelbtini)“ ir jos vadovo G. T. atstovas advokatas A. Alimas ikiteisminio tyrimo metu - 2015-09-02, pateikė ikiteisminį tyrimą kuruojančiam prokurorui prašymą dėl 2015-08-13 patikrinimo metu iš Latvijos Respublikos piliečio paimtų grynųjų pinigų – 682330 Eur, grąžinimo šių pinigų savininkui Latvijos Respublikoje registruotai bendrovei SIA „(duomenys neskelbtini)“, bei prašyme nurodytas aplinkybes, atstovo nuomone, patvirtinančius dokumentus (paminėtas prašymas su pateiktais dokumentais prie A. J. atskirtos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo pridėti, jie kaltinamojo gynėjo buvo pateikti tik bylą perdavus nagrinėti Vilniaus apygardos teismui). Minėtame prašyme atstovas nurodė ne tik tai, kam neva priklauso 2015 m. rugpjūčio 13 d. vilkiku „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką A. J. sulaikymo dieną gabenti pinigai - 682 330 Eur, kokia jų kilmė, bet ir tai, jog šiuos pinigus A. J. gabeno G. T. prašymu. Prašyme nurodyta ir tai, jog A. J. gabenant paminėtas pinigines lėšas iš Latvijos į Vokietiją, pastarąjį kitu automobiliu lydėjo U. M.. A. J. 2015-09-08 parodė, jog jis 2015 m. rugpjūčio 13 d. vilkiku „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką grynuosius pinigus 682 330 Eur gabeno G. T. prašymu, jo gabenti pinigai priklauso minėtam asmeniui. Nepaisant šių ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, iki nutarimo atskirti ikiteisminį tyrimą dėl A. J. galimai padarytos nusikalstamos veikos priėmimo bei nagrinėjamos bylos perdavimo teismui, G. T. apie grynųjų pinigų gabenimo aplinkybes, jų priklausomybę bei kilmę nebuvo apklaustas. U. M., siekiant patikrinti minėtame prašyme nurodytas aplinkybes, taip pat nebuvo apklaustas. Nebuvo atlikti ir jokie kiti procesiniai veiksmai tikslu išsiaiškinti galimo G. T., U. M. dalyvavimo, gabenant paminėtas daugiau nei 70 kartų 250 MGL sumą viršijančias deklaruotinas pinigines lėšas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jų nepateikiant muitinės kontrolei, aplinkybes, taip pat aplinkybes, susijusias su A. J. vairuoto vilkiko apžiūros metu rastų 682 330 Eur priklausomybe bei kilme. Nepaisant paminėtų ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro 2015-09-02 nutarimu buvo paskirtas ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. J. nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas - 682 330 Eur. Minėtu prokuroro nutarimu konstatuota, jog piniginės lėšos nuosavybės teise priklauso A. J., tačiau 2015-09-25 prokuroro nutarimu A. J. ikiteisminis tyrimas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, 189¹ straipsnio 1 dalį nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo. O 2015-10-02 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas įtariamajam A. J. pagal BK 199¹ straipsnio 1 dalį atskirtas, suteikiant Nr. (duomenys neskelbtini), ir byla kartu su pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu 2015-10-06 perduota teismui. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog 2015-08-13 Medininkų KP buvo atlikta vilkiko Scania su puspriekabe Schmitz, kuriuo A. J. gabeno pirmiau paminėtus pinigus, apžiūra, kurios metu buvo paimtos šios transporto priemonės. A. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie tris metus dirba įmonėje SIA (duomenys neskelbtini) vairuotoju, kur jam priskirtas vilkikas „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ir gabeno vilkiko apžiūros metu rastus pinigus (2015-08-13 apklausa); paminėtą vilkiką su puspriekabe nuomojasi iš Latvijoje Registruotos įmonės (duomenys neskelbtini) (2015-09-08 apklausa), tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Be to, iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nėra aišku kur šiuo metu yra paminėtos transporto priemonės, koks procesinis sprendimas dėl jų yra priimtas.

Tai, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo atliktas neišsamiai, nebuvo pilnai atskleistos A. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu išdėstytas A. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas nepilnai atitinka faktinėms galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėms, patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu byloje gauti papildomi duomenys (liudytojų G. T., U. M. parodymai apie nagrinėjamoje byloje, sulaikius A. J. vairuojamą vilkiką, rastus pinigus, jų gabenimo, U. M. vilkiką, aplinkybes). Be to, teisiamojo posėdžio metu gynėjo A. A. prašymu prie bylos buvo prijungi papildomi dokumentai, reikšmingi aiškinantis 2015 m. rugpjūčio 13 d. vilkiku „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Schmitz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką A. J. gabentų grynųjų pinigų 682 330 Eur priklausomybę bei kilmę. Svarbu nagrinėjamu atveju pažymėti ir tai, kad po G. T., U. M. apklausų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio ir buvo atskirtas A. J. atžvilgiu atliktas ikiteisminis tyrimas, paminėtiems asmenims buvo įteikti pranešimai apie įtarimą ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo (G. T. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199¹ straipsnio 1 dalį, U. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199¹ straipsnio 1 dalį), t.y. dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios šioje byloje yra kaltinamas A. J., padarymo, veikiant organizuota grupe kartu su A. J..

Taigi, pirmiau nurodytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas neišsamiai, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikti įtarimai visiems galimai nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, šie asmenys nebuvo nurodyti kaltinamajame akte, dėl ko nebuvo teisingai aprašyta ir A. J. inkriminuojama nusikalstama veika visa apimtimi, pilnai neatskleistas šios veikos padarymo mechanizmas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra esminiai kaltinamojo akto trūkumai, vertintini kaip BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą ir kurio negalima ištaisyti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, be to, turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis), kurios nustatomos remiantis apeliacinio skundo turiniu, apibrėžiančiu nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus – jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Šiuo konkrečiu atveju tik grąžinus baudžiamąją bylą prokurorui, atlikus išsamų ikiteisminį tyrimą ir ištaisius minėtus pažeidimus, galima būtų spręsti, ar A. J. nusikalstamą veiką, ar ne, jei taip, tai koks buvo jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme, kokiomis tiksliai aplinkybėmis buvo padaryta nusikalstama veika.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neįsigilino į nagrinėtos bylos aplinkybes, apsiribojo pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, nenustatė pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, neįvertino jų reikšmės byloje nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes bei priimant teisingą sprendimą, todėl, priimdamas A. J. išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 254 straipsnio 3 dalies reikalavimus, numatančius, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui.

Svarbu pažymėti ir tai, jog BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą nulėmė ir pirmosios instancijos teismo dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių nepagrįstas sprendimas (Vilniaus apygardos teismo 2016-02-04 nutartis) atmesti prokuroro teisiamojo posėdžio metu pateiktą prašymą baudžiamąją bylą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Beje, paminėto prokuroro prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, kelia ir pagrįstų abejonių dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog byloje valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras apygardos teismui prašymą dėl bylos perdavimo prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti pateikė dar 2015-12-09 vykusiame teisiamajame posėdyje. Minėtame teismo posėdyje sprendimas dėl prokuroro pateikto prašymo nebuvo priimtas. Nors prokuroras ir 2015-12-22, 2016-01-14 posėdžių metu prašė teismo dėl šio jo prašymo priimti procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismas tik 2016-02-04, prieš baigdamas įrodymų tyrimą byloje, išsprendė prokuroro 2015-12-09 pateiktą prašymą, jo netenkindamas. Be to, Vilniaus apygardos teismas paminėtos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad nutartis yra neskundžiama, suvaržė prokuroro teisę priimtą procesinį sprendimą apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Kai pagal susiklosčiusią teismų praktiką, BPK 254 straipsnio tvarka priimami sprendimai, Baudžiamojo proceso kodekso X dalies tvarka yra skundžiami aukštesnės instancijos teismui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. 1N-183/2014, 1N-193-202/2015, 1N-28/2009 ir kt.).

Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kolegijai nutarus baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nėra galimybės pasisakyti dėl išteisintojo A. J. apeliacinio skundo argumentų, todėl jo apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtu.

Perduodant bylą prokurorui, turi būti išspręstas ir laikinas nuosavybės teisių apribojimo klausimas. Kaip minėta, 2015-09-02 prokuroro nutarimu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas A. J. priklausantiems 682 330 eurų; nustatytas šešių mėnesių apribojimo terminas (t.1, b.l.45-46). 2016-03-01 Vilniaus apygardos teismo nutartimi nuosavybės teisių apribojimo terminas pratęstas trims mėnesiams (t.4, b.l. 24-26). Skundžiamu 2016-04-16 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu laikinas nuosavybės teisių apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į išdėstytą bei įvertinant aplinkybes, jog apygardos teismo nuosprendis yra panaikinamas, o laikinas nuosavybės teisių apribojimo pagrindas (dėl galimo turto konfiskavimo užtikrinimo) nėra išnykęs, byloje ir toliau turi būti taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (BPK 151 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas (pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu) ir tai trukdo nagrinėti bylą. Nustatyti 6 mėnesių terminą kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

Paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. J. priklausančias pinigines lėšas – 682 330 Eur , trims mėnesiams, skaičiuojant nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Išteisintojo A. J. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą.