Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-333-149/2014 grąžinta Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, nustatant 3 (trijų) mėnesių terminą, ikiteisminiam tyrimui papildyti bei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamajame akte, kurį Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 220 straipsnio 1 dalimi kartu su baudžiamąja byla perdavė Vilniaus apygardos teismui, kaltinamieji A. Š. (A. Š.), S. D. (S. D.), A. V. (A. V.) ir V. G. (V. G.) kaltinami padarę nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, 2013 m. vasario 6 d., apie 3.30 val., atvyko į (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti akcizais apmokestinamas prekes – 59 500 pakelių cigarečių „Fest“ 414 054 Lt vertės, 3 000 pakelių cigarečių „Fest 7“ 20 877 Lt vertės, 2 500 pakelių cigarečių „Premjer“ 17 397 Lt vertės ir 1 000 pakelių cigarečių „Premjer 7“ 6 960 Lt vertės, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka, ir kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą bei sudarė 459 288 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų.

Pradėjus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, vykusiame 2014 m. birželio 26 d., kaltinamojo S. D. gynėjas pareiškė prašymą teismui kaltinamąjį aktą kartu su byla grąžinti prokurorui jo trūkumas pašalinti, nes, gynėjo vertinimu, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, t. y. jame klaidingai nurodyta nusikaltimo padarymo vieta, nėra detalizuota, ką kiekvienas iš kaltinamųjų darė, ar visi stebėjo, ar visi krovė, ar visi traukė cigaretės, ar visi mėgino vežti. Gynėjas manė, kad esant tokiam abstrakčiam kaltinimui kaltinamieji neturi galimybės tinkamai pasiruošti gynybai. Šią gynėjo poziciją palaikė ir kiti kaltinamieji bei jų gynėjai.

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras (toliau – ir prokuroras) vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi teismui 2014 m. rugsėjo 3 d. padavė prašymą leisti pakeisti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, t. y. pakeisti kaltinamiesiems kaltinimą, nurodant, kad kaltinamieji, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, 2013 m. vasario 6 d., apie 3.30 val., atvyko į (duomenys neskelbtini), atgabeno nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius – nepripūstą guminę valtį, variklį, akumuliatorių bei virves, bendrais veiksmais pūtė atsineštą valtį, vyniojo virves, brido į vandenį, turėdami tikslą ištraukti į krantą esančius plaustus su cigaretėmis, ir tokiu būdu jie bendrais veiksmais pasikėsino neteisėtai įgyti bei Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti akcizais apmokestinamas prekes – 59 500 pakelių cigarečių „Fest“ 414 054 Lt vertės, 3 000 pakelių cigarečių „Fest 7“ 20 877 Lt vertės, 2 500 pakelių cigarečių „Premjer“ 17 397 Lt vertės ir 1 000 pakelių cigarečių „Premjer 7“ 6 960 Lt vertės, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka, ir kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą bei sudarė 459 288 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti VSAT pareigūnų.

Teisiamajame posėdyje, vykusiame 2014 m. rugsėjo 10 d., kaltinamojo S. D. gynėjas tvirtino, kad siekiant objektyvaus tyrimo, būtina grąžinti bylą prokurorui, nes, nors pakeistame kaltinime prokuroras pakeitė nusikaltimo padarymo vietą – vietoje (duomenys neskelbtini), nurodant – (duomenys neskelbtini), tačiau buvo padarytas ir esminis kaltinamojo akto pakeitimas – kaltinamiesiems papildomai inkriminuotas pasikėsinimas įgyti akcizais apmokestinamas prekes, todėl dėl šios aplinkybės neįmanoma bylą nagrinėti teisme. Kaltinamojo gynėjas pažymėjo, kad tokiu atveju kaltinamieji ne tik turi gauti naujus pranešimus apie įtarimus, bet ir būti apklausti dėl jiems pareikštų naujų kaltinimų, kiekvienas iš jų turi žinoti, ką jis konkrečiai padarė, jog galėtų tinkamai pasiruošti gynybai. Gynėjo nuomone, kaltinamajame akte nenurodyta, kas, kokius veiksmus konkrečiai atliko, nes visi kaltinamieji negali bendrai pūsti ar nešti valtį, variklį; jeigu buvo pasikėsinta gabenti, tai kaltinamajame akte turi būti nurodyta, kokiu būdu kaltinamieji tai ketino daryti; be to, kaltinamajame akte nieko nėra nurodyta apie transportą, nepaisant to, kad iš bylos medžiagos matyti, jog trys asmenys buvo sulaikyti automobilyje, du asmenys pabėgo. Nurodytą S. D. gynėjo nuomonę palaikė ir kiti kaltinamieji bei jų gynėjai.

Vilniaus apygardos teismas (toliau – ir apygardos teismas, teismas, pirmosios instancijos teismas, žemesnysis teismas), išnagrinėjęs klausimą dėl baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti bei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, ir nustatęs, kad prokuroras patikslino tik nusikalstamos veikos padarymo vietą bei papildomai pareiškė kaltinimus dėl pasikėsinimo neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamas prekes, tačiau nenurodė, iš ko buvo pasikėsinta įgyti, nekonkretizuota, kuo pasireiškė kiekvieno bendrininko veiksmai ir koks kiekvieno jų vaidmuo padarant jiems naujai inkriminuotą nusikalstamą veiką, priėjo prie išvados, jog prokuroras neištaisė kaltinamojo akto trūkumų ir neatskleidė kaltinamiesiems naujai inkriminuotos nusikalstamos veikos – pasikėsinimo neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes – objektyviosios pusės. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tai, kad baudžiamojoje byloje yra prieštaravimų taip pat ir tarp liudytojų parodymų, o esantiems prieštaravimams pašalinti atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo atlikta papildoma liudytojų apklausa, asmens parodymas atpažinti ir / ar akistata. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, taip pat įvertinęs tai, kad prokurorui buvo suteikta galimybė realizuoti BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę, tačiau prokuroras to nepadarė, atliko tik formalius veiksmus – patikslino nusikalstamos veikos padarymo vietą bei, esant toms pačioms aplinkybėms, pateikė naujus kaltinimus, nesiimdamas jokių veiksmų byloje esantiems akivaizdiems neaiškumams bei prieštaravimas pašalinti, žemesnysis teismas sprendė, jog nepašalinus kaltinamajame akte esančių prieštaravimų, bus ne tik apsunkintas bylos nagrinėjimas teisme, bet ir neužtikrinama kaltinamųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir tokiu būdu pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis bei BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys, todėl baudžiamąją bylą grąžino Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti bei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

Prokuroras skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti teismui. Prokuroras skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog egzistuoja baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui pagrindas, nes byla buvo perduota nagrinėti teismo posėdyje, o tai reiškia, kad nebuvo nustatyta jokių kliūčių bylą nagrinėti teisme. Skundžiamoje nutartyje apygardos teismas nemotyvavo, kodėl būtinybė grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui atsirado jau bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje ir nustatyti kaltinamojo akto trūkumai negali būti ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Prokuroras pažymi, kad jis patikslino kaltinamąjį aktą, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus, jame nėra tokių trūkumų, kurie trukdytų teismui nagrinėti bylą iš esmės ir šių trūkumų nebūtų galima ištaisyti teisme, t. y. jame yra suformuluotas kaltinimas, nurodyti duomenys, kuriais kaltinimas grindžiamas, išdėstyti visi veiksmai, kurių padarymu kaltinami kaltinamieji, pateikti kaltinimai aiškūs, konkretūs, aprašyti visi būtini nusikalstamų veikų požymiai, o papildomai kaltinamiesiems inkriminuotas veiksmas yra to paties inkriminuoto nusikaltimo, įtvirtinto BK 199² straipsnio 1 dalyje, alternatyvus objektyviosios pusės požymis, kurio papildomas inkriminavimas neturi įtakos kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės ypatumams, jų teisinei padėčiai, jų veikos kvalifikavimui, bausmės skyrimui. Prokuroro nuomone, kaltinamasis aktas neturi akivaizdžių trūkumų, sudarančių baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui pagrindą, nes pats teismas gali patikslinti kaitinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti. Ikiteisminio tyrimo neišsamumas, visų būtinų veiksmų (akistatų) neatlikimas, esančių prieštaravimų, neaiškumų nepašalinimas, papildomų tyrimo veiksmų neatlikimas, nesuteikia pagrindo bylą perduoti prokurorui pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį, nes visos byloje esančios abejonės bei prieštaravimai gali būti pašalinti nagrinėjant bylą teisme, apklausus liudytojus, šalinant tarp jų parodymų esančius prieštaravimus.

Kaltinamųjų S. D., A. V. ir V. G. gynėjai atsiliepimuose į skundą prašo jį atmesti. Gynėjai nurodo, kad patikslinus kaltinimą, iš esmės nebuvo pašalintos kliūtys, jog būtų galima teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą teisme. Gynėjai pažymi, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo dokumentas, todėl jame turi būti konkrečiai suformuluotas kaltinimas, nes tik tokiu būdu kaltinamiesiems užtikrinama jų teisė žinoti, kokie konkretūs nusikalstami veiksmai jiems inkriminuojami, suteikiama galimybė tinkamai pasiruošti gynybai, apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribos. Gynėjų nuomone, nagrinėjamu atveju kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų ir tai pripažintina pakankamu pagrindu perduoti bylą prokurorui.

Skundas tenkintinas.

Kaip teisingai pažymi gynėjai atsiliepimuose į prokuroro skundą, kaltinamasis aktas iš tiesų yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, nes jame prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme (BPK 23 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis aktas privalo atitikti jo turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 219 straipsnyje. Kita vertus, akcentuotina, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teisiamajame posėdyje, priimant nuosprendį, jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nes teisingumą bylose vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta, o siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti tam tikrus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą).

Tačiau nepaisant to, kas nurodyta, tais atvejais, kai kaltinamasis aktas iš tikrųjų neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamų reikalavimų ir kaltinamojo akto trūkumai trukdo bylą nagrinėti teisme, teismas gali bylą perduoti prokurorui. Tik šiuo aspektu pastebėtina, kad ne bet kokie nustatyti kaltinamojo akto trūkumai teismui suteikia teisę grąžinti bylą prokurorui. Pagrindas bylą grąžinti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti konstatuojamas tik tada, kai kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka pirmiau nurodytoje teisės normoje nustatytų jam keliamų reikalavimų ir / ar nustatomi kiti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 3 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146/2012; 2013 m. balandžio 30 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2013). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 1 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319/2014; 2013 m. gegužės 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2013; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas (toliau – ir apeliacinis, aukštesnysis teismas), išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius duomenis, šioje byloje surašyto kaltinamojo akto turinį kartu su prokuroro 2014 m. rugsėjo 3 d. prašyme dėl kaltinimo nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis išdėstytu kaltinimu, prokuroro argumentus, kuriais jis grindžia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą, kaltinamųjų gynėjų atsikirtimus į skundą, atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktus išaiškinimus, susijusius su kaltinamojo akto turiniui keliamais reikalavimais ir teismo teise grąžinti bylą prokurorui, konstatuoja, kad žemesnysis teismas be pagrindo nustatė, jog šiuo konkrečiu atveju kaltinamasis aktas turi tokių trūkumų, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, ir baudžiamąją bylą grąžino prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti bei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytus prokuroro skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

Baudžiamosios bylos duomenimis Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2014 m. balandžio 17 d. kaltinamąjį aktą su visa bylos medžiaga 2014 m. gegužės 5 d. perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (BPK 220 straipsnio 1 dalis) (III t., b. l. 174-182, 193). Vilniaus apygardos teismas, nenustatęs kliūčių nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, 2014 m. birželio 6 d. nutartimi bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje ir buvo surengti keli teisiamieji posėdžiai (III t., b. l. 196-197; IV t., b. l. 8-11, 19, 24-26). Šios aplinkybės apeliaciniam teismui leidžia sutikti su prokuroro argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, iš esmės pats pripažino, jog kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus ir bylą nagrinėti teisme nėra kliūčių. Be abejonės, vien aplinkybė, kad baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, per se nereiškia, jog nagrinėjant bylą teismo posėdyje negali būti nustatyta, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir byla grąžinta prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad kaltinamojo S. D. gynėjui pareiškus pastabas dėl 2014 m. balandžio 17 d. kaltinamojo akto atitikties baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams, prokuroras, įgyvendindamas jam BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę, 2014 m. rugsėjo 3 d. padavė prašymą leisti pakeisti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, t. y. pakeisti kaltinamiesiems kaltinimą, nurodant, jog kaltinamieji, iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, 2013 m. vasario 6 d., apie 3.30 val., atvyko į (duomenys neskelbtini) (anksčiau buvo nurodyta (duomenys neskelbtini)), atgabeno nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius – nepripūstą guminę valtį, variklį, akumuliatorių bei virves, bendrais veiksmais pūtė atsineštą valtį, vyniojo virves, brido į vandenį, turėdami tikslą ištraukti į krantą esančius plaustus su cigaretėmis, ir tokiu būdu jie bendrais veiksmais pasikėsino neteisėtai įgyti bei Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti akcizais apmokestinamas prekes (anksčiau buvo nurodyta tik gabenti), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti VSAT pareigūnų (IV t., b. l. 14-18). Kaip matyti iš pakeisto kaltinimo, prokuroras patikslino nusikaltimo padarymo vietą, papildomai kaltinamiesiems pareiškė kaltinimą dėl pasikėsinimo neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamas prekes bei nurodė kitas veikos faktines aplinkybes, kurios atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nors skundžiamojo nutartyje teismas padarė išvadą, kad prokuroras nenurodė, iš ko buvo pasikėsinta įgyti, nekonkretizuota, kuo pasireiškė kiekvieno bendrininko veiksmai (koks buvo jų vaidmuo), t. y. neatskleidė kaltinamiesiems naujai inkriminuotos nusikalstamos veikos – pasikėsinimo neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes – objektyviosios pusės, o baudžiamojoje byloje yra prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, remiantis argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismas ir kuriuos iš esmės akcentavo ir akcentuoja kaltinamųjų gynėjai tiek teisiamuosiuose posėdžiuose, tiek atsiliepimuose į skundą, ypatingai atsižvelgus į tai, jog žemesnysis teismas skundžiamojoje nutartyje visiškai nemotyvavo, kokių aplinkybių negalima išnagrinėti teisme, pripažinti kaltinamąjį aktą neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, įskaitant, bet neapsiribojant ir BPK 219 straipsnio 3 punktą, ir kad tai trukdo nagrinėti bylą teisme, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, apygardos teismas nurodė tokias aplinkybes, kurias negrąžinus bylos prokurorui, galėjo pats išnagrinėti. Kaip minėta, pagal susiklosčiusią kasacinio teismo praktiką, teismas bylą prokurorui gali grąžinti tik tada, kai surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, be to, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo bylą nagrinėti teisme. Taip pat kaip nurodyta anksčiau, tik teismas vykdo teisingumą, todėl teismas, vykdydamas šią konstitucinę priedermę, turi visas procesines galimybes pašalinti tam tikrus byloje esančius trūkumus, kurie nesudaro teisinio pagrindo spręsti apie įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymą. Taigi apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ad hoc skundžiamoje nutartyje nurodomi kaltinamojo akto trūkumai nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui, žemesniojo teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai netrukdo jam išnagrinėti bylą iš esmės ir nurodytų trūkumų pašalinimas padės teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis prokuroro pakeistame kaltinime išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Padaryta apeliacinio teismo išvada, priešingai nei laikosi pozicijos kaltinamųjų gynėjai, nepaneigia ir kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie kaltinami, bei nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų. Nagrinėjamu atveju svarbu nurodyti ir atkreipti gynėjų dėmesį, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nagrinėjant bylą teisme, kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodytos veikos, kurią padaręs kaltinamas kaltinamasis, faktinės aplinkybės ir tą veiką nustatantis baudžiamasis įstatymas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami tiek iš esmės, tiek ne iš esmės skirtingomis. Tokiu atveju aktualiu aspektu tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal tarptautinių teismų formuojamą praktiką tampa tai, kad kaltinamajam skubiai ir nuodugniai būtų pranešta jam suprantama kalba apie jam reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus bei suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų, prokurorui pareiškus naują kaltinimą, bylą nagrinėjęs teismas paskelbė pertrauką ir suteikė teisę kaltinamiesiems susipažinti su naujai pareikštu kaltinimu bei pasirengti gynybai (IV t., b. l. 19). Be kita ko, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad asmens (kaltinamųjų) konstitucinė teisė žinoti kuo jis kaltinamas koreliuoja su kita konstitucine teise, o būtent su teise, jog jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas bei nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas turi užtikrinti greitą, išsamų nusikalstamų veikų atskleidimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tai reiškia, kad turi būti sudarytos visos teisinės prielaidos užtikrinti, jog niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas teisingumo funkciją, nagrinėdamas bylą, turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes bei bylą išspręsti iš esmės (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismas ir teisėjas, vykdydami teisingumą, nėra saistomi ikiteisminio tyrimo nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, nes, kaip minėta, konstitucinė teismo priedermė yra visapusiškai ir objektyviai iširti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą (teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą)). Teisėjo vadovavimo procesui principas apima ne tik teisėjo pareigą, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo, kiekvienos šalies teise būti išklausytai principų, užtikrinti bylos eigą, bet ir visais atvejais užtikrinti proceso operatyvumo bei koncentracijos principus, užkirsti kelią bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Todėl atsižvelgęs į tai, kas pasakyta, aukštesnės instancijos teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju teigti, jog kokiu nors būdu buvo ir / ar yra apsunkintos kaltinamųjų galimybės pasirengti tinkamai gynybai, nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje kaltinamieji neigia bet kokią savo kaltę dėl jiems kaltinamajame akte inkriminuotos nusikalstamos veikos, o gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo, tiek paskirto vadovaujantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarka, tiek privačiai samdomo, tarpusavio susitarimo reikalas; kaltinamasis gali nesiimti jokių aktyvių gynybos veiksmų, tačiau taip pat gali gintis ir aktyviai, viskas priklauso nuo pasirinktos gynybos pozicijos, taktikos pobūdžio.

Taigi esant nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino bei taikė baudžiamojo proceso teisės normas, nepagrįstai pripažino, jog kaltinimo pakeitimas surašytas nesilaikant įstatymo reikalavimų ir bylą grąžino prokurorui, todėl prokuroro skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir baudžiamoji byla perduotina nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-333-149/2014 grąžinta Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, nustatant 3 (trijų) mėnesių terminą, ikiteisminiam tyrimui papildyti bei kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, ir šią bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.