Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje T. Ž. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, perduota Panevėžio apygardos prokuratūrai, kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Aukštesniojo teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro skundą, susipažinęs su pateikta bylos medžiaga, išklausęs posėdyje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, 2009 m. gegužės 29 d. raštu Nr. S-1225(04) Panevėžio apygardos teismui, teisminiam nagrinėjimui kartu su kalinamuoju aktu perdavė baudžiamosios bylos Nr. 76-1-00852-09 medžiagą, kuriai apygardos teisme suteiktas Nr. 1-54-366/2009. Šioje baudžiamojoje byloje T. Ž. kaltinama tuo, kad organizavo nusikaltimo padarymą, parengdama nusikalstamą veiką ir jai vadovaudama, nukreipdama kitų bendrininkų pastangas. Ji, 2008 m. lapkričio 13 d. apie 16 val., prie žemdirbių turgaus, esančio(duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, įtikino du ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus vyriškius už 100 litų atlygį sumušti V. A. , buvusį name, esančiame(duomenys neskelbtini)., Panevėžio rajone. T. Ž. automobiliu RENAULT 25 V6, v. n. (duomenys neskelbtini) atvežė minėtus vyriškius ir jiems parodė nukentėjusįjį, buvusį minėto namo virtuvėje. Vienam iš T. Ž. bendrininkų kumščiu sudavus V. A. smūgį į pilvą, pastarasis išbėgo į kiemą, kur su T. Ž. atvykę abu vyriškiai medinėmis lazdomis sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam V. A. į rankų, kojų ir pilvo sritis, padarydami jam kairio alkūnkaulio ir dešinio šeivikaulio lūžius, pilvo sumušimą su kepenų plyšimu bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje ir už pilvaplėvės, dėl to atsirado realus pavojus nukentėjusiojo gyvybei. T. Ž. kaltinama šiais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų organizavusi sunkų V. A. sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Panevėžio apygardos teismas susipažinęs su šia baudžiamąja byla priėmė 2009 m. birželio 8 d. nutartį, kuria konstatavo, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų ir bylą perdavė Panevėžio apygardos prokuratūrai kaltinamojo akto trūkumams pašalinti bei ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Šioje nutartyje apygardos teismas konstatavo, kad BPK 219 straipsnio 3 punktas reikalauja, jog aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kaltinamasis aktas turi būti tikslus, jame turi būti nurodyti visi kaltinimo formulavimui reikalingi požymiai. T. Ž. šioje baudžiamojoje byloje kaltinama tuo, kad organizavo sunkaus kūno sužalojimo padarymą nukentėjusiajam iš savanaudiškų paskatų, tačiau kaltinime nenurodyta kuo pasireiškė savanaudiškos paskatos. Neaišku kokios naudos siekė kaltinamoji, ar ji gavo kažkokios naudos, jei taip, tai neaišku kokio dydžio ir kokia forma. Apygardos teismo nuomone, šie kaltinamojo akto trukumai daro jį neaiškų, prieštaringą ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Teismas negali tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, negali numatyti papildomų bei patikslinančių klausimų kaltinamajai, nukentėjusiajam bei kitiems proceso dalyviams apie nusikalstamos veikos savanaudiškumą. Be to, apygardos teismas konstatavo, kad tuo pačiu pažeidžiama BPK 22 straipsnyje numatyta kaltinamosios teisė žinoti kuo yra kaltinama, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių prokuroras mano, kad šiuo atveju kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, jame paminėti visi esminiai bylos duomenys, nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, todėl kliūčių nagrinėti bylą teisme nėra.

Aukštesniojo teismo posėdyje prokuroras prašo skundą tenkinti iš esmės tais pačiais motyvais, kurie nurodyti skunde.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla, kurioje T. Ž. kaltinama pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, perduota Panevėžio apygardos prokuratūrai kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir ikiteisminiam tyrimui papildyti, pagrįsta ir teisėta.

Vadovaujantis BPK 234 straipsnio 2 dalimi ir BPK 254 straipsnio 3 dalimi, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. Todėl, pirmosios instancijos teismai vadovaudamiesi BPK 234 straipsnio 2 dalimi arba 254 straipsnio 3 dalimi, gali perduoti bylą prokurorui ne dėl kiekvieno BPK reikalavimų pažeidimo, padaryto ikiteisminio tyrimo metu, o vien tik dėl kaltinamojo akto turinio neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, jei tai trukdo nagrinėti bylą.

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Taigi, kaltinamasis aktas neatitinka 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos kitos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismui perduotoje baudžiamojoje byloje, T. Ž. kaltinama tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų organizavo sunkaus kūno sužalojimo padarymą nukentėjusiajam V. A. , t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Vienas iš pagrindinių šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių – savanaudiškos paskatos, lėmusios kaltinamosios apsisprendimą padaryti nusikalstamą veiką. Šis sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantis požymis įrodinėtinas baudžiamojoje byloje, todėl kaltinamajame akte nepakanka vien tik deklaratyviai nurodyti, jog veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. Aukštesniojo teismo teisėjo nuomone, ši nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšminga aplinkybė priskiriama kitų svarbių aplinkybių sąvokai, numatytai BPK 219 straipsnio 3 punkte ir ją būtina aprašyti kaltinamajame akte. Kitaip tariant, prokuroras perduodamas bylą teismui privalėjo kaltinamajame akte pateikti duomenis, jo manymu patvirtinančius, kad kaltinamoji darydama nusikalstamą veiką veikė dėl savanaudiškų paskatų, t. y. turėjo būti nurodyta kokiu būdu pasireiškė kaltinamosios savanaudiškos paskatos, kokios naudos ji siekė, ar tą naudą gavo, jei gavo, tai kokio dydžio ir kokia forma. Aukštesniojo teismo teisėjas, susipažinęs su šioje byloje esančiu kaltinamuoju aktu, konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju ši aplinkybė kaltinamajame akte nėra išsamiai aprašyta. Dėl šio kaltinamojo akto trūkumo apygardos teismui nebuvo galimybių tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, numatyti klausimus proceso dalyviams, o tai trukdo bylą nagrinėti teisme.

Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad aukščiau paminėtais kaltinamojo akto trūkumais pažeidžiama BPK 22 straipsnyje numatyta kaltinamosios teisė žinoti kuo ji kaltinama, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Aukštesniojo teismo teisėjas pastebi, kad kaltinamojo teisės žinoti kuo jis yra kaltinamas, pažeidimas, nelaikytinas pagrindu bylą perduoti prokurorui, nes tokio bylos perdavimo prokurorui pagrindo nenumato baudžiamojo proceso įstatymas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į BPK 219 straipsnio 4 punkto nuostatas, kuriose numatyta, jog kaltinamajame akte turi būti nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Taigi, šiuo atveju, kvalifikuojant kaltinamosios T. Ž. galimai padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, iš kaltinamojo akto turėtų būti aišku, kokiais bylos duomenimis grindžiamas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos, tačiau tokie duomenys kaltinamajame akte nenurodyti. Ši aplinkybė vertintina kaip esminis kaltinamojo akto turinio trūkumas ir vertintinas kaip pagrindas bylą perduoti prokurorui (BPK 219 str. 4 p.). Pastebėtina, kad šis kaltinamojo akto turinio trūkumas tiesiogiai susijęs su BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta viena iš pagrindinių kaltinamojo teisių – žinoti kuo jis yra kaltinamas. Nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių, jų kiekio nustatymas – yra vienas esminių kriterijų nusakančių kaltininkui pateikiamo kaltinimo apimtį ir leidžiančių jam pasirinkti gynybinę poziciją. Kaltinamajame akte neaprašius nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių bei nenurodžius, kokiais duomenimis konkretus kvalifikuojantis požymis grindžiamas, tikėtina, jog būtų suvaržyta aukščiau minėta kaltinamojo teisė žinoti kuo jis yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.). Kadangi ši kaltinamojo teisė tiesiogiai siejasi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir jos papildomo 7 protokolo 2 straipsnyje įtvirtintomis principinėmis nuostatomis, garantuojančiomis asmeniui konstitucinę teisę į gynybą, tai kartu galimai būtų suvaržyta ir kaltinamojo teisė į gynybą.

Aukštesniojo teismo teisėjo nuomone, prokuroro skunde nurodoma aplinkybė, kad T. Ž. pranešus apie įtarimą, pastaroji pastabų dėl įtarimo nekonkretumo ir neišsamumo nepareiškė bei dėl įtarimo davė parodymus, šiuo atveju esminės reikšmės neturi. Pranešimas apie įtarimą bei kaltinamasis aktas yra du iš esmės skirtingi procesiniai dokumentai, nusakantys asmens procesinę padėtį skirtingose baudžiamojo proceso stadijose. Pranešimas apie įtarimą iš esmės lakoniškas procesinis dokumentas, kuriame nurodyta nusikalstama veika ir baudžiamasis įstatymas numatantis tą nusikalstamą veiką (BPK 187 str.). Tuo tarpu kaltinamasis aktas, tai procesinis dokumentas, kuriuo užbaigiama baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadija ir kuriame nurodoma gerokai daugiau bylos aplinkybių (BPK 219 str.), leidžiančių kaltinamajam optimaliai realizuoti teisę į gynybą ir pasiruošti bylos teisminiam nagrinėjimui.

Nepagrįsti prokuroro skundo teiginiai, kad apygardos teismas spręsdamas bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje klausimą, vertino ar pakanka įrodymų bei ar jie tikri. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apygardos teismas nei įrodymų pakankamumo, nei jų tikrumo klausimo nesprendė. Nustatyti tik BPK 219 straipsnyje numatyti kaltinamojo akto turinio trūkumai, trukdantys bylą nagrinėti teisme. Todėl priimtas pagrįstas, BPK 232 straipsnio 3 punkte numatytas sprendimas, bylą perduoti prokurorui.

Aukštesniojo teismo teisėjas, vadovaudamasis BPK 441 straipsniu, 219 straipsniu, 234 straipsnio 2 dalimi ir 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio apygardos prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.