Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Justa Raciūtė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Neris“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-12608-996/2020 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Neris“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – S. B.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju civilinėje byloje nustatyta, jog atsakovas su trečiuoju asmeniu buvo sudaręs buto nuomos sutartį, tačiau ji nebuvo išviešinta viešajame registre, teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinėje byloje ieškovas laikėsi pozicijos, jog atsakovui neišviešinus nuomos sutarties, įstatymo nustatyta tvarka, turima pareiga atlyginti išlaidas tenka būtent pačiam turto savininkui (atsakovui). Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas su šiais argumentais nesutiko bei konstatavo, jog nors viešajame registre buto nuomos sutartis nebuvo įregistruota, ieškovas visgi negali remtis šia aplinkybe, nes jam buvo žinomos faktas apie nuomininką (kad buvo sudaryta tokia sutartis). Dėl šių priežasčių teismai netenkino ieškinio reikalavimo. Kasacinio teismo nutartyje, taip pat buvo nagrinėjama analogiška situacija, kurioje iškeltas klausimas ar tinkamai neišviešinta (viešajame registre išviešinta nebuvo) nuomos sutartis ir jos turinys gali sukelti teisinius padarinius asmeniui, kuris nėra šios sutarties šalis, tai yra, sudaryta nuomos sutartis, tačiau kaip ir šioje civilinėje byloje ji nebuvo išviešinta teisės aktų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo sutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad apie nuomos sutarties turinį, jos sąlygas administratorius buvo tinkamai informuotas, kad suprato ar turėjo suprasti, jog sutartimi, kurios šalimi jis nėra, yra sutarta dėl jos teisių ir pareigų. Be to, pažymėjo, jog tai, kad administratoriui buvo žinomas atsakovo nuosavybe esančio buto nuomos trečiajam asmeniui faktas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad administratorius žinojo, jog dėl atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos nuomos sutarties jis netenka teisės reikalauti atlygio už suteiktas paslaugas iš buto savininko. Kasacinis teismas sprendė, kad neišviešinus nuomos sutarties, nebuvo teisinio pagrindo spręsti, kad administratorius neturėjo teisės reikalauti priteisti skolą iš atsakovo, kaip buto savininko. Kasacinis teismas konstatavo, jog teismai netinkamai taikė CK 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias pareigą būtent patalpų savininkui proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų bendrojo naudojimo objektams išlaikyti, išsaugoti.

Ieškovo manymu, tai leidžia daryti išvadą, jog ir šioje civilinėje byloje teismai neatsižvelgė į tai, jog nuomos sutartis išviešinta nebuvo, todėl visiškai nepagrįstai bei pažeidžiant CK 4.82 straipsnio 3 dalį, atmetė ieškinio reikalavimą, vien dėl to, jog neva ieškovui buvo žinomas nuomos sutarties faktas. Todėl teismai padarė aiškią CK 4.82 straipsnio 3 dalies teisės normos taikymo klaidą, kuri turėjo esminės įtakos priimant neteisėtus procesinius sprendimus. Ieškovas įsitikinęs, jog šiuo prašymu pagrindė ne tik pagrindus atnaujinti procesą, tačiau ir išsamius motyvus, kurie patvirtina keliamų abejonių teisingumą, jog teismai nepagrįstai ir netinkamai išnagrinėjo ginčą, nes padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą, o tai ir įtakojo neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą.

Byloje gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimas, kuriuo prašė prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad šiuo atveju nurodyti pagrindai dėl proceso atnaujinimo neegzistuoja. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas peržiūrėtas apeliacine tvarka ir ši aplinkybė vertintina kaip užkertanti kelią atnaujinti procesą ieškovo nurodytu pagrindu, t. y. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pažymėjo, kad ieškovas turėjo teisę kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kaip kasacinę instanciją, jeigu manė, kad teismai netinkamai taikė teisės normas, tačiau to nepadarė. Akcentavo, kad toks ieškovo reikalavimas dėl proceso atnaujinimo akivaizdžiai paneigtų res iudicata institutą, teisinių santykių stabilumo, galutinio teismo sprendimo pagrindu įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Jeigu tokiu pagrindu ir aplinkybėmis bus atnaujintas procesas, kiekviena šalis byloje, sužinojus apie naują teismų praktiką galėtų teikti prašymus dėl proceso atnaujinimo, nors nuo galutinio įsiteisėjusio sprendimo būtų praėję daug laiko. Tokie prašymai, anot Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir jų potencialus tenkinimas yra visiškai nesuderinami su teisinių santykių stabilumo principu.

S. B. atsiliepimo nepateikė, teismo procesiniai dokumentai grįžo neįteikti.

Motyvuojamoji dalis

CPK 370 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nenustačius aplinkybių, dėl kurių prašymas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teismas prašymą nutarė nagrinėti rašytinio proceso tvarka, apie teismo posėdžio laiką ir vietą proceso dalyviai informuoti CPK 133 straipsnio tvarka.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti tik konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms.

Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014).

EŽTT pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8564/020).

Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis). Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir kita.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 24 d. nutartyje padarė aiškią CK 4.82 straipsnio 3 dalies teisės normos taikymo klaidą, kuri turėjo esminės įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 8 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021, kurioje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškų faktinių aplinkybių ginčas bei nutartyje buvo pateikti aktualūs išaiškinimai, kad neišviešinus nuomos sutarties CK 6.478 straipsnio 2 dalies tvarka nėra teisinio pagrindo spręsti, kad administratorius neturėjo teisės reikalauti priteisti skolą iš atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės), kaip buto savininko. Taigi pareiškėjas laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytas pagrindas procesui atnaujinti.

Procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).

Taigi, remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik esant šioms sąlygoms: a) procesinis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka; b) teismas sprendime padarė aiškią materialinės ar proceso teisės normos taikymo klaidą c) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą galima tik jei aiški teisės normos taikymo klaida padaryta būtent pirmosios instancijos teismo nutartyje, o ne apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12608-996/2020 ieškovo UAB „Mano būstas Neris“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei atmetė kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1898-562/2020 pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė. Nustatyta aplinkybė dėl sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka yra kliūtis procesui atnaujinti pareiškėjo prašyme nurodytu pagrindu. Pažymėtina, kad šalis šiuo pagrindu gali remtis tik tada, kai ji nėra išnaudojusi instancinės teismo sprendimo kontrolės galimybės, t. y. aiški teisės normos taikymo klaida padaryta apeliacine tvarka neapskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime. Ši nuostata yra imperatyvioji. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad civilinėje byloje Nr. e2-12608-996/2020, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, teismo priimtas sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Taigi pareiškėjas yra pasinaudojęs žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo peržiūros instancine tvarka procedūra, todėl procesas civilinėje byloje Nr. e2-12608-996/2020 negali būti atnaujinamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2011). Teismo vertinimu, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos dalis, kuria nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos gali būti atnaujinamas tik jei ši klaida padaryta pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime, nepažeidžia asmens teisės kreiptis į teismą, į tinkamą teisinį procesą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl sprendimo peržiūrėjimo kasacine tvarka, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės į teisminę gynybą būtų buvę pažeistos.

Tuo pačiu pasisakant dėl pareiškėjo nurodomo motyvo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. liepos 8 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021, kurioje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškų faktinių aplinkybių ginčas bei nutartyje buvo pateikti aktualūs išaiškinimai, kad neišviešinus nuomos sutarties CK 6.478 straipsnio 2 dalies tvarka nėra teisinio pagrindo spręsti, kad administratorius neturėjo teisės reikalauti priteisti skolą iš atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės), kaip buto savininko, teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikos pasikeitimo nelaiko aplinkybe, leidžiančia atnaujinti procesą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis (su būtinais, atitinkamais pakeitimais) aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-110/2012).

Šiuo atveju pabrėžtinas ir vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2012). Todėl esant tik įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros siekiančio asmens abejonėms dėl sprendimo pagrįstumo ir nesant įstatyme įtvirtintų pagrindų šiam sprendimui peržiūrėti, proceso pakartojimas nėra galimas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, bei teismui nustačius, kad šiuo konkrečiu atveju procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu apskritai negalėtų būti atnaujintas, nes sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas, todėl yra pagrindas jį atmesti.

Atmetus pareiškėjo prašymą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370 straipsniu, 290-291 straipsniais, teismas

nutaria:

atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas Neris“ prašymą dėl proceso atnaujinimo ir atsisakyti atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-12608-996/2020.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.