- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-22
- Bylos Nr.
- 1A-974-92-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-1-00921-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Damanskienė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- V. B.
Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-974-92/2012
Teisėjas Olegas Šibkovas Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00921-2011-1
2012 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2004-01-26 nuosprendžiu dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugpjūčio 30 d., apie 9.20 val., po rytinio patikrinimo, esančiame 1-ojo gyvenamojo korpuso 4-ojo aukšto daiktų sandėlyje, tyčia sudavė kumščiu nuteistajam J. K. ne mažiau kaip 5 smūgius į veidą ir nugarą, po ko 1-ojo gyvenamojo korpuso 4-ojo aukšto prausykloje tyčia sudavė J. K. dar du smūgius į veidą, tuo padarydamas pastarajam poodinę kraujosruvą ausies kaušelyje, paviršinę muštinę žaizdą dešinės akies apatiniame voke su dešinio skruosto sumušimu, pasireiškusiu minkštųjų audinių patinimu, nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas nugaroje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulo lūžio sveikata sutrikdoma ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo jokio pagrindo sumušti J. K., liudytojai taip pat patvirtina, kad būtent J. K. norėjo jį sumušti. J. K. įsitempė jį į daiktų sandėlį ir pirmas trenkė jam kumščiu bei praskėlė lūpą, po to spardė nukritusį kojomis. Jam buvo padaryti sužalojimai, todėl jis turėjo teisę gintis, bet už savo veiksmus buvo nubaustas ir pataisos namų administracijos, ir teismo. Liudytojas V. J. patvirtina, kad J. K. jau iš vakaro buvo atėjęs ir kabinėjosi, E. B. taip pat nurodo, kad J. K. prieš savaitę norėjo jį sumušti. J. C. taip pat patvirtino, jog J. K. yra konfliktiškas žmogus ir tą patį rytą norėjo sumušti ir jį. Pažymi, kad liudytojas J. R. matė, kaip J. K. įsivedė jį į sandėlį, tai patvirtina ir R. G., kuris taip pat matė, kaip J. K. sudavė smūgį ranka, spardė kojomis, be to, J. C. nurodo, kad prausykloje smūgius bandė suduoti būtent J. K.. Liudytojui E. Č. J. K. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sakė, kad bandė sumušti „senį“, bet nesigavo. Panašiai kalba ir A. P.. V. P. parodė, kad J. K. buvo sukurstytas A. M.. Pataisos namuose esančių vaizdo kamerų įrašai padėtų išsiaiškinti, kad liudytojas A. M. negalėjo matyti kaip jis mušė gulintį J. K..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skunde keliamas būtinosios ginties instituto (BK 28 str.) taikymo klausimas, nuteistasis liudytojų parodymus įvertinti prašo būtent šiuo aspektu.
Nuteistasis iš esmės neginčija to, kad nukentėjusiajam J. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje V. B. pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, nors tikslaus suduotų smūgių skaičiaus nurodyti negalėjo, taip pat pripažino, kad nuo jo smūgių galėjo atsirasti J. K. nustatyti sužalojimai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais, kas iš esmės atitinka įvykio aplinkybes. Taip pat specialisto išvadoje buvo nustatyti J. K. sužalojimai: poodinė kraujosruva dešinės ausies kaušelyje, paviršinė muštinė žaizda dešinės akies apatiniame voke su dešinio skruosto sumušimu, pasireiškusiu minkštųjų audinių patinimu, nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos nugaroje. Kadangi dėl nosies kaulų lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, todėl sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusysis parodė, kad daugiau tą dieną jis su niekuo nesimušė, iš liudytojų parodymų matyti, kad iki incidento su nuteistuoju, nukentėjusysis nebuvo sužalotas. Taigi, susipažinus su bylos medžiaga, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje tinkamai kvalifikavo V. B. veiksmus pagal BK 138 str. 1 d.
Kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį, šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 d.). Norint taikyti BK 28 straipsnį ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK straipsnyje keliamas sąlygas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Taigi veika, kuri nors formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.
Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tik kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą atitinkantis atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.
Vertinant šioje byloje esančius parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nė vienas iš liudytojų nematė konflikto tarp V. B. ir J. K. nuo pradžių iki pabaigos. Liudytojai davė parodymus tik apie atskirus konflikto epizodus, be to, kai kurie liudytojai (V. J., V. P., E. Č., J. R.) iš viso nematė, kas vyko pagalbinėse patalpose, ir apie muštynių eigą parodymus davė tik iš nuogirdų. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojai davė pakankamai išsamius parodymus, kad jais remiantis būtų galima nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes ir be papildomo įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad liudytojo J. C. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, jog jis matė kaip J. K. pirmas sudavė V. B., tikėti nėra pagrindo, nes jie iš esmės skiriasi nuo jo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuose liudytojas teigia muštynių pagalbinėse patalpose nematęs. Taip pat liudytojas J. C. teisiamajame posėdyje pateikė kardinaliai priešingą įvykių prausykloje versiją. Tikėtina, kad toks parodymų pakeitimas buvo sąlygotas siekio padėti V. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl siekiant nustatyti tikrąsias incidento aplinkybes, remtinasi J. C. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nors J. C. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo užrašyti neteisingai, tačiau jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra, priešingai, liudytojo apklausos protokolą J. C. pasirašė ir jokių pastabų dėl protokole užfiksuotų parodymų neteisingumo nepareiškė. Teisiamajame posėdyje apylinkės teisme taip pat iš dalies parodymus pakeitė ir liudytojas V. J., kuris ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad prie pagalbinės patalpos durų matė A. M., o pirmosios instancijos teisme jau nurodė, jog konfliktą matė ne A. M., o J. C., kuris pats ikiteisminio tyrimo metu nurodė muštynių nematęs. Kadangi teisiamajame posėdyje liudytojo V. J. parodymai yra akivaizdžiai neteisingi, todėl vadovautinasi liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tai, jog A. M. galėjo matyti muštynes patvirtina liudytojų A. Ž., J. R., R. G. parodymai, jog muštynių metu koridoriuje buvo daug žmonių. Nepagrįstas ir V. B. prašymas apklausti E. B., kuris apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė matęs kaip J. K. pakvietė V. B. į pagalbines patalpas, tačiau pačių muštynių nematė, todėl šio liudytojo apklausa nepadėtų nustatyti iš esmės naujų aplinkybių, apie kurias nebūtų liudiję kiti liudytojai.
Nukentėjusysis J. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarp jo ir V. B. įvykio išvakarėse buvo įvykęs konfliktas. Netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, ypač dar ir dėl to, kad konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvimą patvirtina liudytojai V. J., V. P., J. R., R. G., A. P., E. Č.. Netiesiogiai konflikto buvimą patvirtino ir pats V. B.. Nors nukentėjusysis J. K. apylinkės teisme neigė, pasikvietęs V. B. į pagalbinę patalpą, tačiau tai paneigia liudytojų V. J., J. R., A. P., R. G. parodymai, be to, paties J. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nukentėjusysis J. K. parodė, kad užėjus į pagalbines patalpas jis su V. B. apsižodžiavo, nuteistasis V. B. taip pat patvirtina, jog pagalbinėje patalpoje su J. K. įvyko žodinis konfliktas. Nors nė vienas liudytojas nepatvirtina nukentėjusiojo J. K. teiginio, kad V. B. jam trenkė pirmas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas liudytojas nematė visų muštynių eigos, be to, tokius pačius parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl šiuo atveju netikėti J. K. nėra pagrindo. Po to J. K. sudavė smūgį V. B., nuo kurio pastarasis pargriuvo, tikėtina, kad būtent šį smūgį praeidamas pro praviras pagalbinės patalpos duris galėjo matyti liudytojas R. G.. Kitas liudytojas A. P. matė tą muštynių epizodą, kai dar abu muštynių dalyviai stovėjo, o V. B. besigindamas sudavė J. K., tai buvo toji muštynių fazė, kai abu muštynių dalyviai apsikeitinėjo smūgiais. Vėliausią muštynių epizodą parodė matęs liudytojas A. M., tuo metu, kai jis atidarė pagalbinės patalpos duris, V. B. mušė jau gulintį ir nesipriešinantį J. K.. Liudytojo A. M. parodymai paneigia nuteistojo V. B. parodymus, jog muštynės vyko tik stovint, o J. K. tik pavargęs prisėdo pailsėti. Tai, kad J. K. nuo sumušimų nebegalėjo pastovėti, patvirtina ir liudytojas A. Ž., kuris muštynėms pasibaigus užėjęs į pagalbinę patalpą pamatė J. K. sumuštu veidu sėdintį ant suoliuko, šalia jo buvo kraujo bala. Liudytojas J. R. taip pat parodė, kad po muštynių J. K. sėdėjo nuleista galva. Iš visų šių aplinkybių galima daryti pagrįstą išvadą, jog V. B. ir J. K. tarpusavio žodinis konfliktas peraugo į abipusį smurto naudojimą, kai smurtas naudojamas puolimui, o ne gynybai, t.y. į muštynes, o ne į vieno asmens smurto naudojimą prieš kitą asmenį, nuo kurio būtų ginamasi. Todėl V. B. suduoti smūgiai J. K. vertintini ne kaip besiginančiojo asmens, o kaip dėl tarpusavio konflikto kilusių muštynių metu suduoti atsakomieji smūgiai. Tuo labiau, kad V. B. smūgius J. K. sudavinėjo ir tada, kai pastarasis gulėjo nejudėdamas ant grindų ir nebekėlė grėsmės kaltinamajam. Taigi, sprendžiant būtinosios ginties klausimą, iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog šioje situacijoje nebuvo pavojingo kėsinimosi, kuris nuteistajam V. B. sukeltų teisę į būtinąją gintį. Be to, net jeigu J. K. veiksmai būtų traktuojami kaip realus ir pavojingas kėsinimasis, byloje nustatyta, kad V. B. J. K. smūgius sudavinėjo šiam jau gulint ir nebesipriešinant, t.y. kėsinimuisi praradus pavojingumą, kas negalėtų būti vertinama kaip būtinoji gintis. Tokia išvada atitinka suformuotą teismų praktiką, jog esant specifinei konfliktinei situacijai – muštynėms, besiginančiųjų nėra, o abi konflikto pusės yra puolančioje pozicijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-394/2007, 2K-638/2007, 2K-76/2011, 2K-392/2012).
Taip pat laikytina nustatyta ir ta aplinkybė, jog V. B. prausykloje tyčia sudavė dar du smūgius J. K. į veidą. Šias aplinkybes patvirtina teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo A. Ž. parodymai bei ikiteisminio tyrimo metu duoti J. C. parodymai, jog V. B. prausykloje elgėsi agresyviai ir puolė J. K. ir pastarajam sudavė, tačiau jie sugebėjo juos išskirti.
Nuteistasis taip pat teigia, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje numatytas nebaudžiamumo už tą patį nusikaltimą antrą kartą principas, nes teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį už tuos pačius veiksmus, už kuriuos atsakomybė jam jau buvo taikyta – jis buvo perkeltas vieneriems metams į drausmės grupę. Principas non bis in idem taip pat yra įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, tačiau Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad non bis in idem principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Taigi, asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę. Todėl V. B. už bausmės atlikimo režimo pažeidimą pagal BVK 142 str. paskirtas perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę vieneriems metams, nereiškia, kad jam negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės, nustačius, kad jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje surinktų duomenų visetu (liudytojų, nukentėjusiojo bei paties nuteistojo parodymais, teismo medicinos specialistų išvadoje užfiksuotais duomenimis) nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog nuteistasis V. B., sužalodamas nukentėjusįjį J. K., veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tuo pačiu nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti ir būtinosios ginties ribų peržengimo. Dėl to V. B. pagrįstai nubaustas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Bausmė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį V. B. paskirta nepažeidžiant BK 54 str. ir 64 str. nuostatų bei neprieštarauja BK 41 str. numatytai bausmės paskirčiai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.