Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-399-227/2017

Dainius Strautininkas Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00806-2016-4

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, Nijolės Danguolės Smetonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. N. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-857/2017 pagal ieškovo S. N. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas S. N. ieškiniu prašė priteisti iš valstybės 500 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą ir perdavė baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu teismui, kurioje jis buvo kaltinamas A. L. atėmęs laisvę pagal Baudžiamojo Kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį ir neviešai ją įžeidęs (BK 155 str. 2d.). Tyrimas buvo neobjektyvus ir surinkti įrodymai nebuvo kritiškai įvertinti. Teisme nukentėjusioji nurodė, kad jos įžeidimo faktą patvirtina pačios darytas garso įrašas, tačiau jos parodymai ir garso padarymo laikas skiriasi viena valanda. Ikiteisminis tyrimas garso įrašo netyrė, vertino tik nukentėjusiosios darytą garso įrašo stenogramą. Duomenys turi būti vertinami viso proceso metu – pradedant ikiteisminio tyrimo pradžia ir baigiant jų pripažinimu teisme. Kaltinimui paneigti buvo pateiktas kultūros namų (įvykio vieta) išplanavimas ir nuotraukos, kur aiškiai matyti, kad A. L. išeiti iš pastato nebuvo jokių kliūčių. Ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei nebendrauti ir neieškoti ryšių su A. L., dėl ko buvo pažeista teisė kardomąją priemonę skirti tik esant teisiniam bei faktiniam pagrindui. Ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas užtruko nepateisinamai ilgai. Kai teismo posėdžio metu buvo pilnai išsiaiškintos įvykio aplinkybės, ištirti ieškovo pateikti, įrodymai (kas turėjo būti padaryta ikiteisminio tyrimo stadijoje), tik tada prokuroras paprašė grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti ir bylą nutraukė. Dėl baudžiamojo proceso ieškovas patyrė didelę įtampą, buvo pažemintas jo autoritetas, atsirado įtampa darbo vietoje, sugriuvo gyvenimo planai; dėl patirtų išgyvenimų ir nepatogumų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2000 eurų; turtinę žalą patyrė advokato paslaugoms išleisdamas 500 eurų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Apeliantas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau prašymo niekaip neargumentavo. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Žodinio proceso tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjamas būtinas (CPK 322 str.). Tai reiškia, kad skirti apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra šį skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. Skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą ar ne, yra skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ieškovas prašymo bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo, nenurodė jokių argumentų, dėl kurių bylą reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad ieškovas turėjo galimybę pateikti visus įrodymus ar atsikirtimus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl ieškovo prašymas dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas.Byloje skundžiamas sprendimo, kuriuo teismas netenkino ieškovo ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos Respublikos dėl to, kad jam ši žala buvo padaryta neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais, pagrįstumas ir teisėtumas.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų išsamiai nebekartoja ir pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, apsiriboja teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepagrįstos. Kolegijos vertinimu, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai buvo pasisakyta. Apeliantas, skųsdamas teismo sprendimą, nenurodė kokias materialinės ar proceso teisės normas netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas ir kokios aplinkybės būtų pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą.Pažymėtina, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad žala buvo padaryta neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais, su kuo apeliantas nesutinka.Ieškovas teisę į neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą grindė tuo, jog 1) ikiteisminio tyrimo pareigūnai be pagrindo pradėjo ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu; 2) ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė, kuri suvaržė jo laisvę, 3) ikiteisminis tyrimas užsitęsė per ilgai, nebuvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai (netinkamai neapžiūrėta įvykio vieta, neatlikta garso įrašo analizė), 4) buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojamų teisių apsauga, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė – ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, jog net ir išteisinamojo nuosprendžio reabilituojančiais pagrindais priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007;2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012 ir kt.). Be to, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese Kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, vertintina kaip ir kiek proporcingai ikiteisminio tyrimo veiksmai suvaržė asmens teises, kiek tai truko, kokias pasekmes turėjo ir pan.Pagal BPK 2 straipsnį, 171 straipsnio l dalį ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, jis paprastai yra pradedamas vien gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius, nes faktų patikrinimo galimybės BPK numatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis Biržų rajono apylinkės teismo 2014-11-26 nutarties pagrindu, kurioje konstatuota, kad nagrinėjant privataus kaltinimo bylą dėl galimai S. N. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 2 dalyje, nustatyti ir kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Kadangi dėl šios nusikalstamos veikos turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, teismas, vadovaudamasis BPK 409 straipsniu, bylą perdavė prokurorui ikiteisminiam tyrimui pradėti. 2014-12-11 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, vienu iš BPK 166 straipsnyje numatytų pagrindų. Prokuroras, neturėdamas pagrindo vertinti nukentėjusiosios pateiktame skunde išdėstytų aplinkybių kaip akivaizdžiai neteisingų, nesant aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, priėmė sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Iki 2015-03-09 įtarimų pareiškimo ieškovui buvo atliktos nukentėjusiosios A. L., liudytojų R. L., A. S., A. P. J. apklausos. Pastebėtina, kad pats ieškovas pripažino įžeidimą, kad konflikto metu įžeidžiančiai ir užgauliai bendravo su A. L., nors nepripažino, kad būtų užrakinęs ją patalpose. Apklausos metu jis nurodė, kad supykęs A. L. atžvilgiu pasakė ko nereikėjo sakyti, tada keikėsi, pavadino gal kaip nors ją, dėl to labai gailisi, viešai atsiprašo už jos atžvilgiu pasakytus keiksmažodžius (baudžiamosios bylos 1t., b.l. 69). Apelianto nurodomos aplinkybės, kad iki įtarimų ieškovui pareiškimo nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl nukentėjusiosios parodymų apie garso įrašo padarymo aplinkybių ir paties garso įrašo, kad įrašas nebuvo ištirtas ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo apžiūrėtas telefonas, kuriuo atliktas įrašas, kad buvo vertinama pačios nukentėjusiosios daryta garso įrašo stenograma, neatsižvelgta į telefoninių pokalbių išklotines, neatliktas parodymų patikrinimas vietoje, nesudaro pagrindo spręsti, kad įtarimai ieškovui buvo pareikšti nesant tam pagrindo. Pažymėtina, kad pradedant ikiteisminį tyrimą nebuvo pažeisti BPK 166 straipsnio reikalavimai, ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai ir operatyviai, todėl ieškovo argumentas dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo pradėjimo atmestinas. Turimi duomenys tuo metu leido daryti pakankamą ir pagrįstą išvadą apie ieškovui inkriminuojamų galimai nusikalstamų veikų buvimą. Teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo pradžios metu gautų duomenų pakako įtarti, jog S. N. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje. Pastebėtina, kad tik nuo 2015-07-10 BK 155 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika prarado pavojingumą, šiam straipsniui netekus galios, dėl ko Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dalyje dėl įžeidimo pagal BK 155 straipsnio 2 dalį nutrauktas (baudžiamosios bylos 1t., b.l. 171).Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-393-378/2015; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-346/2014; EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje T.T. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje T. K. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80). Be kita ko, tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiamas jo sulaikymas ar suėmimas, dėl kaltinančių įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (pvz., T. T. prieš Turkiją, § 61; T. K. prieš Bulgariją, § 79).Apeliantas nekonkretizuoja, kodėl jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog teisėtai ir pagrįstai ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė -rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei nebendrauti, neieškoti ryšių su nutarime nurodytu asmeniu. Apeliantas tik nurodo, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas ir kardomosios priemonės turėtų būti skiriamos esant pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, taip pat pakartoja savo teiginius dėl nepagrįstai pareikšto įtarimo.Byloje nustatyta, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato tyrėjos 2015-03-09 nutarimu (baudžiamosios bylos 1t., b.l. 78), siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą, ieškovui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant jį nebendrauti bei neieškoti ryšių su nukentėjusiąja A. L., kardomoji priemonė panaikinta 2015-09-17 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu (baudžiamosios bylos 2t., b.l. 4-7), kuriuo ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto laisvės atėmimo, nenustačius objektyvių BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nutrauktas.Pažymėtina, kad remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 str. 2 d.). Pagal Lietuvos teismų praktiką pagrįsto įtarimo kaip būtinosios procesinės prievartos priemonės teisėtumo sąlygos buvimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti. Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo, kuris ieškovui pareikštas 2015-03-09, patikrinimas. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad skiriant ieškovui procesinės prievartos priemones, egzistavo ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvusiais duomenimis pagrįstas įtarimas, kad jis gali būti padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 2 dalyje. Vertinant procesinių prievartos priemonių skyrimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovui buvo skirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžančios procesinės prievartos priemonės. Be to, BPK 63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokuroro proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti aukštesniajam prokurorui. Apeliantas skunde teigia, kad procesinės prievartos priemonės taikymas apribojo jo judėjimo laisvę. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pasinaudojęs BPK įtvirtinta teise apskųsti jam pritaikytas procesines prievartos priemones, ar kad jas būtų prašęs pakeisti. Pastebėtina, kad rašytinis pasižadėjimas yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo. Taigi, ieškovas turėjo galimybę, esant būtinybei, išvykti paprašęs tokio leidimo. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tokį prašymą ieškovas būtų pareiškęs, taip pat nėra įrodymų, kad jis būtų realiai planavęs kur nors išvykti (kelialapių, bilietų). Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pritaikius kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog kardomosios prievartos priemonės paskirtos neteisėtai, pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, taip pat, kad dėl tokių prievartos priemonių būtų neproporcingai suvaržytos ieškovo teisės. Apeliantas teigia, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimas užtruko per ilgai, kadangi tokiam nesudėtingam nusikaltimui ištirti užtenka kelių mėnesių. Valstybės pareiga yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas priklauso individualiai nuo konkrečios bylos, konkrečių aplinkybių, bylos dalyvių iniciatyvos ar jos nebuvimo ir jokių konkrečių terminų, per kuriuos turėtų būti išnagrinėtos vienos ar kitos rūšies bylos nenustatyta, todėl tiek pat laiko užtrukęs baudžiamasis procesas vienoje byloje galėtų būti traktuojamas kaip nepagrįstai ilgai trunkantis, o kitoje – kaip atitinkantis proceso greitumo principo reikalavimus. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje išskiriami šie pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos yra vertinama, ar byla išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiko terminą: konkrečios bylos sudėtingumas, pareiškėjo veikla ir elgesys bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, taip pat valdžios institucijų elgesys ir iniciatyva tiriant bylą.Baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje K. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06, § 35). Sprendžiant dėl įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo laikymosi, turi būti vertinama visa baudžiamojo proceso trukmė, tačiau tai nepaneigia ir atskirų proceso stadijų trukmės vertinimo reikšmės siekiant nustatyti, ar jos buvo organizuotos tinkamai (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21987/07, § 27). Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pradžia laikytina 2014-12-11, kaltinamasis aktas surašytas 2015-04-21, Biržų rajono apylinkės teismo 2015-04-22 nutartimi baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisme, 2015-09-17 nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Pripažintina, kad ikiteisminio tyrimo trukmė iki bylos perdavimo teismui nepažeidžia BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto 6 mėnesių termino, šis terminas buvo protingas, todėl nebuvo pažeista ieškovo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos nukentėjusiosios, 4 liudytojų, įtariamojo apklausos, atliktos nukentėjusiosios ir liudytojo, nukentėjusiosios ir įtariamojo, dviejų liudytojų akistatos, ištirtas garso įrašas.Po Biržų rajono apylinkės teismo 2015-04-22 nutarties baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti teisme iki 2015-08-13 Biržų rajono apylinkės teismo nutarties baudžiamąją bylą perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, praėjo beveik 4 mėnesiai, per šį laikotarpį buvo surengti trys posėdžiai, 2015-05-25 teismo posėdis buvo atidėtas dėl to, kad į jį neatvyko ieškovo gynėjas ir be jo ieškovas nesutiko, kad byla būtų nagrinėjama, 2015-07-14 įvykusio teismo posėdžio metu buvo pateikti nauji prašymai: nukentėjusiosios atstovė pateikė prašymą apklausti papildomus liudytojus, ieškovo gynėjas pateikė naujus rašytinius įrodymus bei pareiškė prašymą išreikalauti nukentėjusiosios ir ieškovo pareiginius nuostatus, vidaus darbo taisykles, vėliau teismui nurodė, kad pateiks šiuos dokumentus, po pertraukos 2015-08-13 teismo posėdžio metu byla perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Po šios nutarties priėmimo po 7 dienų 2015-08-19 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu (baudžiamosios bylos 1t., b.l. 171) ikiteisminis tyrimas dalyje dėl įžeidimo pagal BK 155 straipsnio 2 dalį nutrauktas, šiam straipsniui netekus galios, o po mėnesio, atlikus įvykio vietos, mobilaus ryšio telefono apžiūrą, į bylą gavus garso įrašo perkėlimo į laikmeną duomenis, papildomai apklausus liudytojus, - 2015-09-17 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu (baudžiamosios bylos 2t., b.l. 4-7) ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto laisvės atėmimo, nenustačius objektyvių BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nutrauktas, tokiu būdu neviršijant teismo nustatyto dviejų mėnesių termino ikiteisminio tyrimo papildymui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme negali būti laikomas per ilgu tyrimu, o apelianto teiginys, kad nesudėtingo nusikaltimo tyrimas turėjo trukti keletą mėnesių, pripažintinas deklaratyviu. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos sudėtingumą, bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, procesinių delsimų nebuvimą, pripažintina, kad įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas. Pažymėtina, kad ieškovas civilinio proceso metu nenurodė konkrečių netinkamų valstybės institucijų veiksmų, organizuojant procesą, ar procesinio delsimo laikotarpių, tik teigė, kad nesavalaikiai buvo atlikta įvykio vietos, telefono apžiūra, neišreikalauti rašytiniai įrodymai, kuriuos jis savo iniciatyva pateikė, jokių skundų ikiteisminio tyrimo metu ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateikta. Svarbu pastebėti, kad ieškovas tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškė naujus prašymus dėl papildomų įrodymų rinkimo, nors nebuvo kliūčių tokius prašymus pateikti anksčiau, iš susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo matyti, kad 2015-04-17, prieš perduodant bylą teismui, ieškovas prašymų, papildymų neturėjo (baudžiamosios bylos 1 t., b.l. 85). Todėl ieškovo argumentai, kad jis pats turėjo atlikti tyrėjo darbą, rinkti, jo nuomone, reikšmingus bylai duomenis, nepatvirtina, kad būtų neleistinai delsta atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Apeliantas teigia, kad jis pats turėjo teikti duomenis, būtinus įrodinėjant jo kaltę padarius nusikaltimą, ir šie duomenys buvo ištirti tik prokurorui paprašius grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, tačiau, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nurodytos aplinkybės negali būti siejamos su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Vadovaujantis EŽTT praktika ir atsižvelgiant į ją formuojama Lietuvos teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-618/2008; 2012 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-445/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-98/2013) nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, yra vienas iš teisingo bylos nagrinėjimo, reikalaujamo pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, elementų. Ji bus pažeista, jei valstybės pareigūno teiginys, be kita ko, ir išdėstytas teismo sprendime, susijęs su asmeniu, kuris kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, atspindi nuomonę, kad jis yra kaltas, nors jo kaltumas nebuvo įrodytas pagal įstatymą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, § 41). Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikri samprotavimai, leidžiantys manyti, jog pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu (žr., pvz., D. prieš Lietuvą, § 41, 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje V. S. prieš Graikiją,peticijos Nr. 35522/04, § 35). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, teikdamas rašytinius įrodymus realizavo savo teises, numatytas BPK 7, 22 straipsnyje, tuo tarpu byloje nebuvo įrodinėjama, kad kokiame nors procesiniame sprendime yra dviprasmiškų formuluočių, kurios gali būti interpretuojamos kaip išreiškiančios nuomonę, jog nors ieškovo atžvilgiu dėl tam tikrų procesinių priežasčių buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, vis dėlto jis yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, teismo sprendimas netenkinti ieškinio yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti šį sprendimą ieškovės apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).Ieškovas ieškinį ir apeliacinį skundą apmokėjo žyminiu mokesčiu, nors pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą šalys, reiškiant tokio pobūdžio reikalavimus, atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Todėl ieškovui grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Grąžinti S. N., a.k. (duomenys neskelbtini) 60 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2016-05-24 AB Lietuvos pašto Panevėžio centriniame pašte ir 60 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2017-02-24 Perlo paslaugos terminale.

Žyminio mokesčio grąžinimą pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.