Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Astos Radzevičienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. U. (T. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo dėl įmonės pabaigos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rusakalnis“ nemokumo (bankroto) byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Teismas nusprendė, kad visi bankroto proceso veiksmai atlikti, atitinkamai ištaisius teismo nustatytus trūkumus, tuo tarpu prieštaravimuose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog nemokumo administratoriui turėtų būti pavesta atlikti papildomus bankroto proceso veiksmus ir (ar) yra pagrindas pripažinti bendrovės turto perleidimo sandorius negaliojančiais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas T. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priimti į bylą naują įrodymą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Organizuodamas reikalavimo teisės į E. K. pardavimą, nemokumo administratorius nesilaikė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reguliavimo, nustatančio, kad turtas, kurio pradinė pardavimo kaina ne mažesnė kaip 10 minimaliųjų mėnesinių algų (MMA), turi būti parduodamas iš varžytynių. Pradinė reikalavimo teisės į E. K. pardavimo kaina buvo 10 000 Eur, t. y. viršijo JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą. Reikalavimo teisės į skolininką E. K. pardavimas, neskelbiant varžytynių, yra imperatyvių teisės normų pažeidimas, todėl sudarytą sandorį teismas turėjo ex officio (pagal pareigas) pripažinti negaliojančiu. Teismas, gindamas viešąjį interesą, turėjo panaikinti reikalavimo teisės į skolininką E. K. perleidimo sutartį bei įpareigoti šį bendrovės turtą pardavinėti iš naujo, laikantis teisės aktų reikalavimų.

11.2. Nemokumo administratorius reikalavimo teisę į E. K. pardavinėjo nepaisydamas konkrečios bendrovės kreditorių nustatytos pardavimo tvarkos – reikalavimo teisė buvo parduota už tokią kainą, kuri kreditorių susirinkimo nebuvo patvirtinta. Nemokumo administratorius reikalavimo teises tiek į E. K., tiek ir į T. U. pardavė savo draugui – šią aplinkybę patvirtina vieši socialinio tinklo „Facebook“ duomenys. Teismas, turėdamas prievolę bankroto procese būti aktyvus, pareiškėjui pateikus jam prieinamus duomenis, pats turėjo aiškintis sandorio teisėtumą ir objektyvumą. Teismas privalėjo įtraukti į bylos nagrinėjimą reikalavimo teisę į E. K. nusipirkusį R. S., jį apklausti, išsiaiškinti jo santykius su nemokumo administratoriumi, aplinkybes dėl reikalavimo teisės įsigijimo, kainos. Nemokumo administratorius buvo suinteresuotas šių reikalavimo teisių į skolininkus įsigijimu, bandė jas įgyti neteisėto kreditorių sprendimo, kuris buvo panaikintas pareiškėjui T. U. pateikus teismui skundą, pagrindu.

11.3. Nemokumo administratorius nevykdė 2018 m. balandžio 5 d. kreditorių susirinkimo sprendimo parduoti veikiantį oro kondicionierių už 400 Eur. Nemokumo administratorius nepateikė duomenų, patvirtinančių oro kondicionieriaus gedimo nustatymą, bandymą parduoti oro kondicionierių. Nemokumo administratorius siekė užbaigti bendrovės bankroto procedūrą, nuslėpdamas informaciją apie oro kondicionieriaus (ne)realizavimą. Apie kondicionieriaus nurašymą administratorius nebuvo informavęs bendrovės kreditorių, sprendimas nebuvo priimtas. Tik teismui įpareigojus nemokumo administratorių pagrįsti oro kondicionieriaus nurašymą, nemokumo administratorius išsiuntė kreditoriams pranešimą dėl 2022 m. vasario 14 d. šaukiamo kreditorių susirinkimo, kuriame bus svarstomas klausimas dėl neparduoto oro kondicionieriaus nurašymo. Nemokumo administratorius nesutiko parduoti oro kondicionieriaus už 10 Eur pareiškėjui T. U., o pardavimą už 20 Eur atliko savo nuožiūra, nesuderinęs su kreditoriais.

11.4. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į aplinkybes, susijusias su UAB „Ortitas“ ir IOOO „L-Interiors“ skolomis atsakovei. Pareiškėjas (kreditorius ir buvęs vadovas) T. U. perdavė nemokumo administratoriui šias skolas patvirtinančias sąskaitas faktūras, todėl nemokumo administratorius nepagrįstai teigia, kad šios skolos nėra pakankamai pagrįstos dokumentais. Vienos sąskaitos faktūros kopiją pareiškėjas rado savo kompiuteryje. Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui teikiamas naujas įrodymas – nemokumo administratoriaus elektroninis laiškas – įrodo nemokumo administratoriaus piktnaudžiavimą.

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus T. U., prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

12.1. Faktiškai reikalavimo teisės tiek į E. K., tiek į T. U. buvo parduotos ne tik laikantis kreditorių susirinkime nustatytos turto pardavimo tvarkos, bet ir geriausiai atitiko kreditorių interesus. Pareiškėjas, žinodamas apie priimtus sprendimus dėl reikalavimo teisių pardavimo, jų neskundė, o šiuo skundu siekia vilkinti procesą.

12.2. Tai, kad nemokumo administratorius nesilaikė kreditorių nustatytų terminų, kuriais reikalavimo teises nemokumo administratorius turėjo siūlyti parduoti už atitinkamą kainą (pvz., už 10 000 Eur reikalavimo teisę į E. K. turėjo pardavinėti vieną savaitę, tačiau pardavinėjo daugiau kaip tris savaites), nepažeidžia kreditorių interesų. Šiais veiksmais nemokumo administratorius siekė užtikrinti, kad būtų didesnės galimybės atsirasti potencialiam pirkėjui už maksimaliai įmanomą nustatytą kainą. Vėliau skelbimas buvo atnaujintas už 5 000 Eur sumą, tačiau, neatsiradus pirkėjo, reikalavimo teisė į E. K. buvo parduota už 2 500 Eur, t. y. didesnę sumą nei buvo nustatyta kreditorių susirinkime (trečiuoju etapu reikalavimo teisė turėjo būti pardavinėjama už 1 000 Eur vieną savaitę).

12.3. Su R. S., nupirkusiu reikalavimo teisę į E. K., nemokumo administratorius nėra susijęs ir tokio asmens nei dabar, nei kada nors anksčiau socialinio tinklo „Facebook“ draugų sąraše neturėjo.

12.4. Reikalavimo teisės į E. K. pardavimo klausimas neva nesilaikant įstatymų reikalavimų ir kreditorių susirinkimo sprendimo kilo tada, kai nemokumo administratorius nepardavė reikalavimo teisės už 1 000 Eur trečiajam asmeniui T. M., kuris savo socialinio tinklo „Facebook“ profilyje pateikia tris nuorodas į verslus, susijusius su E. K.. Pareiškėjas T. U., teikdamas prieštaravimus ir apeliacinį skundą, kuriais nesutinka su sprendimu dėl bendrovės pabaigos, atstovauja interesams ne kreditorių, o E. K., kuris per savo statytinį T. M. norėjo įsigyti reikalavimo teises į save.

12.5. Nemokumo administratorius oro kondicionierių pardavinėjo, tačiau dėl netinkamo jo veikimo šis daiktas nebuvo parduotas, todėl buvo nurašytas kaip netinkamas naudoti, tik šis nurašymas nebuvo patvirtintas kreditorių susirinkime. Nurašytas oro kondicionierius nemokumo administratoriaus buvo saugomas.

12.6. Pareiškėjas T. U. už oro kondicionierių pasiūlė tik 10 Eur sumą. Kadangi ginčo kondicionierius buvo parduotas už dvigubai didesnę kainą, nei siūlė pats pareiškėjas, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo jokių abejonių dėl kondicionieriaus pardavimo sandorio. Oro kondicionierius buvo parduotas padavus skelbimą internete, už jį buvo atsiskaityta mokėjimo pavedimu į bendrovės atsiskaitomąją banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodyta – „už neveikiantį kondicionierių“. Kadangi oro kondicionierius buvo parduotas, nemokumo administratorius informavo kreditorius, kad susirinkimas yra atšaukiamas, nes jo nurašymo klausimas tapo neaktualus.

12.7. Nemokumo administratoriui buvo perduotos 2011 m. sutartis (rusų kalba) su IOOO „L‑interiors“ ir 2012 m. sutartis su UAB „Ortitas“, tačiau šioms įmonėms išrašytų sąskaitų faktūrų, patvirtinančių skolos buvimo faktą, nemokumo administratorius tarp perduotų dokumentų nerado. Nors pareiškėjas teigia, kad savo kompiuteryje rado UAB „Ortitas“ išrašytą sąskaitą faktūrą, tačiau su apeliaciniu skundu šio priedo į bylą nepateikė. Be to, turėdamas tokį debitorinės skolos įrodymą, pareiškėjas galėjo reikšti netiesioginį ieškinį ir taip ginti kreditorių interesus, tačiau šia galimybe nesinaudojo. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas nurodytos sąskaitos faktūros neturi. Be to, UAB „Ortitas“ restruktūrizavimo byloje pareiškėjas neinicijavo išieškojimo pagal nurodytą sąskaitą faktūrą.

12.8. Vadovaudamasis JANĮ 65 straipsnio 1 dalimi, nemokumo administratorius elektroniniame laiške, pridėtame prie apeliacinio skundo, pagrįstai pasiūlė pareiškėjui T. U. dėl leidimo susipažinti su bendrovės dokumentais kreiptis į teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl pareiškėjo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

15. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dėl įmonės pabaigos, kuriuo bendrovės veikla pripažinta pasibaigusia. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojami sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo klausimai, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (ne)priėmimo

16. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba jeigu šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 314 straipsnio normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016, kt.).

18. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – bendrovės nemokumo administratoriaus elektroninį laišką pareiškėjui, kuriame nurodyta: „gavau Jūsų laišką dėl susipažinimo su BUAB „Rusakalnis“ dokumentais. Jūs turite teikti Vilniaus apygardos teismui prašymą ir nurodyti tokio prašymo motyvus“. Šiuo elektroniniu laišku pareiškėjas siekia įrodyti nemokumo administratoriaus nebendradarbiavimo su pareiškėju ir piktnaudžiavimo aplinkybę.

19. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pridėto įrodymo turiniu, vadovaudamasis nutartyje aptartais kasacinio teismo išaiškinimais dėl naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme, pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė tokio naujo įrodymo pateikimo būtinybės, iškilusios vėliau, taip pat aplinkybių, kodėl šis naujas įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjo teikiamas įrodymas į bylą nepriimamas ir nevertinamas (CPK 314 straipsnis).

Dėl sprendimui dėl BUAB „Rusakalnis“ pabaigos priimti taikytinų teisės normų ir tokiam sprendimui priimti būtinų sąlygų

20. 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Taigi JANĮ taikymas iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, išskyrus įvardytas išimtis, susietas su: 1) atitinkamų nemokumo procedūrų pradžios momentu; 2) atitinkamų teisių ir pareigų atsiradimo arba jų įgyvendinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2021; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021).

21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėjančio įmonės bankroto bylą teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos yra likvidacinių veiksmų, pradėtų pripažinus įmonę bankrutavusia, užbaigimas, o ne savarankiška procedūra (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-921-450/2020; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1021-407/2020).

22. BUAB „Rusakalnis“ bankrutavusia ir likviduojama pripažinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2018 m. gegužės 4 d. Taigi bendrovės likvidavimo etapas buvo pradėtas ir įgyvendinamas galiojant ĮBĮ nuostatoms.

23. Vadovaujantis pirmiau aptarta Lietuvos apeliacinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad sprendimo dėl BUAB „Rusakalnis“ pabaigos priėmimas yra likvidavimo veiksmų, pradėtų Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutarties pagrindu, užbaigimas, aplinkybė, jog nemokumo administratoriaus prašymas dėl BUAB „Rusakalnis“ pabaigos teismui pateiktas 2022 m. sausio 7 d., t. y. jau po JANĮ įsigaliojimo, nelemia JANĮ nuostatų nagrinėjamam klausimui taikymo. Pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad sprendimui dėl BUAB „Rusakalnis“ pabaigos priimti taikytinos ĮBĮ normos.

24. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus.

25. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant įmonės pabaigos klausimą, gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės patenkinti kuo daugiau bankrutavusios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-842-157/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-629-241/2020, kt.). Tokios aplinkybės turi būti itin kruopščiai aiškinamos tais atvejais, kai kreditorius ar kreditoriai pateikia argumentus dėl to, kad bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, kad administratorius (likvidatorius) neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, kad sprendimui dėl bankrutavusios įmonės pabaigos priimti dar nėra pakankamo pagrindo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012).

26. Taigi bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, kad buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios sąlygos vertinimas turi būti atliekamas siekiant įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie (akivaizdžių) įrodymų, kad yra reali galimybė patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-415-450/2022).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl įmonės pabaigos priėmė nustatęs, kad įvykdyti visi ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai: kreditorių reikalavimams patenkinti įmonė neturi lėšų ir turto, visos ĮBĮ numatytos ir būtinos procedūros yra baigtos, byloje nėra duomenų, jog bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, kad nemokumo administratorius neišnaudojo visų galimybių kreditorių reikalavimams patenkinti, nemokumo administratorius teismui pateikė ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą.

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas (apeliantas) teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos, nes ne visos ĮBĮ numatytos ir būtinos procedūros atliktos tinkamai.

Dėl reikalavimo teisių pardavimo

29. Pareiškėjas (apeliantas) kelia klausimą dėl pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas ir kreditorių susirinkime nustatytą tvarką įvykdyto reikalavimo teisių pardavimo.

30. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog reikalavimo teisės į bendrovės skolininkus buvo parduotos nesilaikant kreditorių susirinkime nustatytos turto pardavimo tvarkos, o pareiškėjo (buvusio įmonės vadovo ir kreditoriaus) teiginius pripažino prieštaraujančiais byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

31. Apeliaciniame skunde pareiškėjas (apeliantas) pažymi, kad, organizuodamas reikalavimo teisės į E. K. pardavimą, nemokumo administratorius nesilaikė JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reguliavimo, pagal kurį ši reikalavimo teisė privalėjo būti parduodama iš varžytynių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pareiškėjo pozicija.

32. Visų pirma, pažymėtina tai, kad pareiškėjas (apeliantas) be teisinio pagrindo remiasi JANĮ 90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo taisyklėmis, nes BUAB „Rusakalnis“ likvidavimo procedūros metu atliktų veiksmų teisėtumui patikrinti taikytinos ne JANĮ, bet ĮBĮ atitinkamos nuostatos (žr. šios nutarties 20-23 punktus).

33. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo (ĮBĮ) 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas: nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (2 punktas); kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse šiuos dalies 2 punkte nurodytas turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka (3 punktas).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo (apelianto) įvardytų reikalavimo teisių pardavimo tvarką nustatė BUAB „Rusakalnis“ kreditorių susirinkimas.

35. Bankroto bylos duomenimis, 2021 m. rugsėjo 10 d. pakartotinio atsakovės kreditorių susirinkimo antruoju darbotvarkės klausimu nutarta: 1) reikalavimo teisę (20 272 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 5 d.) į skolininką E. K. pardavinėti tokia tvarka ir kaina: 1 savaitę – už 10 000 Eur, 2 savaitę – už 5 000 Eur, 3 savaitę – 1 000 Eur; 2) reikalavimo teisę (1 982,30 Eur žalos atlyginimo, 38,83 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 021,13 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. balandžio 19 d. iki 2020 m. rugsėjo 28 d.) į skolininką T. U. pardavinėti tokia tvarka ir kaina: 1 savaitę – už 1 500 Eur, 2 savaitę – už 1 000 Eur, 3 savaitę – už 500 Eur.

36. Byloje pateiktais duomenimis, reikalavimo teisės parduotos R. S. 2021 m. lapkričio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimis: į E. K. – už 2 500 Eur, o į T. U. – už 500 Eur.

37. Pažymėtina tai, kad reikalavimo teisė į bendrovės skolininką E. K. 2021 m. rugsėjo 10 d. kreditorių susirinkime buvo įvertinta 10 000 Eur. Šio kreditorių susirinkimo laikotarpiu bazinės socialinės išmokos dydis buvo 40 Eur, taigi 250 bazinių socialinių išmokų suma – 10 000 Eur. Vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktu, iš varžytynių turėjo būti parduodamas toks likviduojamos dėl bankroto įmonės turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų sumą. Nagrinėjamu atveju parduodamos reikalavimo teisės vertė buvo 10 000 Eur, t. y. neviršijo 250 bazinių socialinių išmokų sumos. Darytina išvada, kad ši reikalavimo teisė neprivalėjo būti parduota iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, jos pardavimo tvarką galėjo nustatyti BUAB „Rusakalnis“ kreditorių susirinkimas. Dėl to nėra teisinio pagrindo konstatuoti imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo tvarką, pažeidimo.

38. Nemokumo administratorius, siekdamas parduoti reikalavimo teisę į E. K., laikydamasis kreditorių susirinkime nustatytos tvarkos (šios nutarties 35 punktas), 2021 m. spalio 20 d. skelbimų portale www.skelbiu.lt paskelbė apie reikalavimo teisės į E. K. pardavimą už 10 000 Eur. Neatsiradus pirkėjo, 2021 m. lapkričio 12 d. tame pačiame portale paskelbė apie aptariamos reikalavimo teisės pardavimą už 5 000 Eur. Neatsiradus pirkėjo, norinčio šią reikalavimo teisę įsigyti už 5 000 Eur, reikalavimo teisė į E. K. buvo parduota R. S. 2021 m. lapkričio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi už 2 500 Eur.

39. Pareiškėjas T. U. teismui pateikė 2021 m. rugsėjo 29 d. trečiojo asmens T. M. pasiūlymą, adresuotą administratoriui, parduoti reikalavimo teisę į E. K. už 1 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie šio pasiūlymo faktinį pateikimą nemokumo administratoriui. Kita vertus, akivaizdu, kad reikalavimo teisės pardavimas už 2 500 Eur sumą buvo gerokai naudingesnis BUAB „Rusakalnis“ kreditorių interesų požiūriu.

40. Pareiškėjo (apelianto) įvardyti nuokrypiai nuo kreditorių susirinkimo nustatytos reikalavimo teisių pardavimo tvarkos (reikalavimo teisę į E. K. už 10 000 Eur, 5 000 Eur sumas buvo siūloma pirkti ilgesnį, nei kreditorių susirinkimo nustatytas vienos savaitės terminas, laikotarpį, nebuvo paduotas skelbimas dėl šios reikalavimo teisės pardavimo už 1 000 Eur), laikytini formaliais. Nors nemokumo administratorius neįdėjo skelbimo parduoti reikalavimo teisę už 1 000 Eur, tačiau ši teisė parduota už 2 500 Eur, ir didesnės sumos gavimas atitiko BUAB „Rusakalnis“ bei jos kreditorių interesus. Esant tokiems bylos duomenims, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo (apelianto) argumentai nesuponuoja pagrindo konstatuoti, jog reikalavimo teisė parduota iš esmės pažeidus kreditorių susirinkime nustatytą turto pardavimo tvarką.

41. Pareiškėjo (apelianto) nurodomos aplinkybės dėl reikalavimo teisių į E. K., T. U. pardavimo susijusiam asmeniui yra deklaratyvios, nepagrįstos konkrečiais įrodymais (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, neatskleista, kokią neigiamą reikšmę tokios aplinkybės turėtų BUAB „Rusakalnis“ kreditorių interesams. Jau nurodyta, kad reikalavimo teisė į E. K. buvo parduota už didesnę nei kreditorių susirinkimo nustatyta 1 000 Eur kaina, taip pat ir už pareiškėjo (apelianto) įvardyto asmens 2021 m. rugsėjo 29 d. pasiūlyme nurodytą 1 000 Eur kainą.

Dėl oro kondicionieriaus pardavimo

42. Pareiškėjas (apeliantas) taip pat kelia klausimą dėl oro kondicionieriaus pardavimo, pažeidžiant kreditorių susirinkimo nustatytą šio turto pardavimo tvarką.

43. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad neturi pagrindo pritarti pareiškėjo argumentams, jog kondicionierius buvo parduotas nesilaikant kreditorių susirinkime nustatytos tvarkos. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog nemokumo administratorius nepardavė ir (ar) neatsakė į siūlymą buvusiam vadovui ir kreditoriui (pareiškėjui), siekusiam kondicionierių įsigyti už 10 Eur sumą, nesuponuoja priešingos išvados.

44. Apeliaciniame skunde pareiškėjas (apeliantas) teigia, kad nemokumo administratorius nevykdė 2018 m. balandžio 5 d. kreditorių susirinkimo sprendimo parduoti veikiantį oro kondicionierių už 400 Eur; nemokumo administratorius nepateikė duomenų, patvirtinančių oro kondicionieriaus gedimo nustatymą, bandymą parduoti oro kondicionierių; tik teismui įpareigojus pagrįsti oro kondicionieriaus nurašymą, nemokumo administratorius išsiuntė kreditoriams pranešimą dėl 2022 m. vasario 14 d. šaukiamo kreditorių susirinkimo, kuriame bus svarstomas neparduoto oro kondicionieriaus nurašymo klausimas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nemokumo administratorius nesutiko parduoti oro kondicionieriaus už 10 Eur pareiškėjui (apeliantui) ir šį kondicionierių pardavė už 20 Eur savo nuožiūra, nesuderinęs su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo (apelianto) pozicija, kad oro kondicionieriaus pardavimas iš esmės pažeidė kreditorių susirinkimo nustatytą jo pardavimo tvarką.

45. Bankroto bylos duomenimis, 2018 m. balandžio 5 d. kreditorių susirinkime devintuoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta bendrovei priklausantį stacionarų oro kondicionierių „Elektrolux“ parduoti skelbiant apie tai internetiniuose portaluose tokia tvarka ir kainomis: 1 mėnesį – už 400 Eur; 2 mėnesį – už 300 Eur; nepardavus per du mėnesius, parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą.

46. Bankroto bylos duomenys patvirtina, kad nemokumo administratorius 2022 m. vasario 7 d. pranešimu dėl BUAB „Rusakalnis“ V-ojo kreditorių susirinkimo šaukė kreditorių susirinkimą kondicionieriaus nurašymo klausimu. Pranešime nurodė, kad 2018 m. balandžio 5 d. nustatyta pardavimo tvarka ir kaina nemokumo administratorius kondicionierių siekė parduoti, tačiau dėl netinkamo jo veikimo šis daiktas nebuvo parduotas, todėl nurašytas kaip netinkamas naudoti; kadangi šiuo klausimu kreditorių susirinkimas nebuvo sušauktas, iškilo būtinybė oro kondicionieriaus nurašymo klausimą išspręsti kreditorių susirinkime.

47. Bylos duomenimis, pareiškėjas (apeliantas) 2022 m. vasario 8 d. el. laišku nemokumo administratoriaus prašė bendrovei priklausantį oro kondicionierių parduoti jam už 10 Eur. 2022 m. vasario 10 d. skelbimų portale www.skelbiu.lt paskelbtas skelbimas apie oro kondicionieriaus pardavimą. Pagal byloje pateiktą 2022 m. vasario 13 d. mokėjimo pavedimą oro kondicionierius parduotas fiziniam asmeniui O. M. už 20 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „už neveikiantį kondicionierių“.

48. Nemokumo administratorius 2022 m. vasario 14 d. el. laiške kreditoriams nurodė atšaukiantis surinkimą, nes oro kondicionierius buvo parduotas.

49. Nagrinėjamo klausimo aspektu pabrėžtina tai, kad pareiškėjas (apeliantas) įrodinėja, jog kondicionierius buvo labai geros būklės, kad jo vertė – 400 Eur, tačiau 2022 m. vasario 8 d. el. laiške nemokumo administratoriui jis už šį kondicionierių pasiūlė 10 Eur kainą. Toks paties pareiškėjo (apelianto) pasiūlymas, prieštarauja nagrinėjamoje byloje jo įrodinėjamai pozicijai dėl labai geros kondicionieriaus būklės ir 400 Eur šio daikto tikrosios vertės. Kita vertus, 2022 m. vasario 8 d. el. laiške paties pareiškėjo (apelianto) pasiūlyta kondicionieriaus pirkimo kaina (10 Eur), teikia pagrindą daryti išvadą, kad nemokumo administratorius, pardavęs oro kondicionierių už 20 Eur, t. y. dvigubai didesnę nei pareiškėjo (apelianto) pasiūlyta kaina, veikė bankrutavusiai įmonei ir jos kreditoriams naudingesniu būdu.

50. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad oro kondicionieriaus pardavimas iš esmės pažeidė kreditorių susirinkimo nustatytą jo pardavimo tvarką (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl debitorinių skolų neišieškojimo

51. Pareiškėjas (apeliantas), įrodinėdamas, kad neįvykdytos visos sąlygos sprendimui dėl BUAB „Rusakalnis“ pabaigos priimti, teigia, jog nemokumo administratorius nesiėmė veiksmų debitorinėms skoloms išieškoti.

52. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės debitorinių reikalavimų įgyvendinimo, nurodė, kad vien tik sutarčių su UAB „Ortitas“ ir IOOO „L-Interiors“ pateikimas, nesant konkrečių faktinių duomenų apie debitorinių skolų buvimą, nepatvirtina pareiškėjo argumentų, jog bankroto procese nebuvo atlikti visi veiksmai.

53. Apeliaciniame skunde pareiškėjas (apeliantas) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į aplinkybes, susijusias su UAB „Ortitas“ ir IOOO „L-Interiors“ skolomis atsakovei – pareiškėjas (kreditorius ir buvęs vadovas) perdavė nemokumo administratoriui šias skolas patvirtinančias sąskaitas faktūras, todėl nemokumo administratorius nepagrįstai teigia, jog nurodytų įmonių skolos nėra pagrįstos dokumentais. Pasak pareiškėjo (apelianto), vienos sąskaitos faktūros kopiją jis rado savo kompiuteryje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo (apelianto) pozicija nagrinėjamu klausimu stokoja pagrįstumo.

54. Pažymėtina tai, kad BUAB „Rusakalnis“ nemokumo administratorius nurodo, jog jis rado tik 2011 m. sutartį su IOOO „L‑interiors“ ir 2012 m. sutartį su UAB „Ortitas“, tačiau šioms įmonėms išrašytų sąskaitų faktūrų, patvirtinančių skolos buvimo faktą, tarp perduotų dokumentų nėra. Pareiškėjas (apeliantas), teigdamas, kad perdavė nemokumo administratoriui UAB „Ortitas“ ir IOOO „L-Interiors“ debitorines skolas patvirtinančius dokumentus (sąskaitas faktūras), nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (tarp kokių įmonės dokumentų tokios sąskaitos buvo, kada jos perduotos nemokumo administratoriui, kaip buvo įformintas dokumentų nemokumo administratoriui perdavimas ir pan.) (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina ir tai, kad, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog vieną iš sąskaitų faktūrų rado savo kompiuteryje, pareiškėjas (apeliantas) tokios sąskaitos nepridėjo ir prie apeliacinio skundo.

55. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas (apeliantas) buvo bankrutavusios įmonės vadovas, jam turėjo būti gerai žinomi įmonės debitoriai ir galimybės išsiieškoti iš jų skolas. Pareiškėjas (apeliantas) neįvardijo, kokiu laikotarpiu atsirado jo įrodinėjamos IOOO „L‑interiors“ ir UAB „Ortitas“, nepaaiškino, kodėl jos nebuvo išieškotos iki bankroto bylos jo vadovautai bendrovei iškėlimo.

56. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti įrodytais pareiškėjo (apelianto) argumentų, kad BUAB „Rusakalnis“ nemokumo administratorius neišnaudojo realių galimybių išieškoti debitorines skolas, todėl dar nėra pakankamo pagrindo priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

57. Aplinkybė, kad nemokumo administratorius pareiškėjui (apeliantui) pasiūlė kreiptis į teismą dėl leidimo susipažinti su nemokumo administratoriui perduotais bendrovės dokumentais, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, savaime neįrodo nemokumo administratoriaus nebendradarbiavimo, piktnaudžiavimo. Pareiškėjas (apeliantas), būdamas tikras, kad yra jo įvardytas debitorines skolas patvirtinantys dokumentai, nesiėmė jokių veiksmų tokiems dokumentams gauti (nesikreipė į teismą dėl leidimo peržiūrėti nemokumo administratoriui perduotus dokumentus, neperdavė kompiuteryje rastos sąskaitos faktūros kopijos ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl pareiškėjo argumentų nepagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties

58. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, (apeliantas) nepateikė pakankamų įrodymų tam, jog pagrįstų, kad BUAB „Rusakalnis“ likvidavimo dėl bankroto procedūra užbaigta netinkamai, kad administratorius neišnaudojo visų galimybių kreditorių reikalavimams patenkinti, t. y. kad sprendimui dėl bankrutavusios įmonės pabaigos priimti dar nėra pakankamo pagrindo (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl BUAB „Rusakalnis“ pabaigos, tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojami sprendimo dėl įmonės pabaigos nemokumo (bankroto) byloje priėmimo klausimai, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

59. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

60. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas (apeliantas), manydamas, jog nemokumo administratorius, administruodamas BUAB „Rusakalnis“ bankroto procesą, pažeidė jam keliamus veiklos, atsakomybės standartus, specialiąsias etikos taisykles ar bendruosius teisės principus ir dėl to padarė žalos, turi teisę kreiptis į teismą dėl civilinės atsakomybės nemokumo administratoriui taikymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.