Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ugnės Gailiūnienės, Valerij Lauš ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, Ž. K. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, Ž. K. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir jam paskirta subendrinta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, Ž. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (tris) metus, šį terminą skaičiuojant (paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę pradedant vykdyti), kai Ž. K. atliks jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę arba bus lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, Ž. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir iš jo išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti suma – 1 630 (vienas tūkstantis šeši šimtai trisdešimt) eurų į valstybės biudžetą.

Ž. K. paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas ir dokumento paėmimas, paliktinos galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o byloje esantis Ž. K. dokumentas (vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)) perduotas valstybės įmonei „Regitra“.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo iš Ž. K. netenkintas.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės individualizavimo

4. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-315/2013, Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-169-458/2020). Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.

5. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Apkreiptinas dėmesys, jog pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-87-976/2020, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-266-648/2022). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taigi teismas privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

6. Prieš analizuojant konkrečias aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl apeliantui paskirtos bausmės rūšies bei dydžio teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nuoseklia ir vieninga teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023) įtvirtinta, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo Ž. K. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, t. y. nepažeidė BK reikalavimų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam Ž. K. paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

7. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas Ž. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrė 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad Ž. K. padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į apelianto asmenybę – į tai, kad jis teisiamas ne pirmą kartą, dažniausiai apkaltinamaisiais nuosprendžiais jam buvo skiriamos realios ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, inkriminuotą nusikaltimą apeliantas padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Taip pat Skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertintas ir nuteistojo administraciniai baustumai, o būtent Ž. K. ne kartą baustas už KET pažeidimus – automobilio vairavimą neturint teisės vairuoti transporto priemones; automobilio vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas 1,26 promilės neblaivumas; automobilio vairavimą neįgijus tokios teisės, eismo įvykio sukėlimą ir pasišalinimą iš jo vietos; automobilio vairavimą neturint tokios teisės, eismo įvykio sukėlimą ir pasišalinimą iš jo vietos; taip pat ir už pasirodymą viešoje vietoje būnant neblaivinam. Apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad daugelis nuobaudų už administracinius nusižengimus sumokėtos, įvertino, jog nuteistasis dirba, bei jo išsakytus paaiškinimus, kad jis ir yra išsituokęs, bet gyvena su sugyventine ir jos vaiku. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra viena nuteistojo Ž. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo Ž. K. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant artimą viršutinei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribai. Be to, nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu, kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, o Ž. K. visiškai pripažino savo kaltę. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimas, kuri, kaip jau buvo minėta, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu – iki 6 (šešių) mėnesių, nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją dar labiau ar paskirti kitos rūšies (švelnesnę) bausmę Ž. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

9. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais nuteistajam ne kartą buvo skirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės, taip pat jam buvo taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau nei atliktos laisvės atėmimo bausmės, nei kitos bausmės – bauda, o taip pat ir bausmės vykdymo atidėjimas, apeliantui teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus. Būtina pabrėžti, jog apeliantas teistas ne tik Lietuvos Respublikoje, tačiau du kartus ir užsienyje – 2021 m. Vokietijos Federacinėje Respublikoje bei Suomijos Respublikoje (b. l. 49–54). Svarbu paminėti, kad inkriminuotas nusikaltimas įvykdytas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog apeliantas teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino, toliau darė naujas nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šią nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, apeliantas padarė neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kuri buvo atimta dėl to, kad Ž. K. ir anksčiau vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio. Atkreiptinas dėmesys į nuteistojo daromų teisei priešingų veiksmų sistemiškumą, o būtent 2023 m. vasario 15 m. apeliantas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,26 promilės girtumas, dėl ko jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, 2024 m. vasario 9 d. jis vairavo transporto priemonę, nors teisė vairuoti buvo atimta (b. l. 45 – 48), o nepraėjus penkiems mėnesiams padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės neigiamai charakterizuoja Ž. K., kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį, pateisinti teismo rodomo pasitikėjimo ir toliau nepaiso teisės normų reikalavimų, renkasi teisei priešingą elgesį, o ankstesnės taikytos bausmės, nuobaudos, administracinio poveikio priemonės teigiamos įtakos elgesiui nedaro. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.

10. Apeliaciniame skunde nuteistojo Ž. K. nurodytos aplinkybės – tai, kad jis išlaiko mažametį vaiką, bei, kad atlikdamas bausmę negalės mokėti baudos, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už jam kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats. Iš visuomenės pozicijų būtų nesuprantama, jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo toliau gyventų patogiai ir nepatirtų jokių nepatogumų arba patirtų tik minimalius, nenusikalsti neskatinančius suvaržymus. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis Ž. K. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam Ž. K. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, teisingai, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio taisyklėmis, sumažino ją trečdaliu. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis, Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su ankstesniu nuosprendžiu Ž. K. paskirta bausme, kadangi nuteistasis nusikalstamą veiką įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Pastebėtina, kad bendrindamas bausmes, apylinkės teismas parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą, bausmes bendrino iš dalies sudėdamas, t. y. prie Skundžiamu nuosprendžiu paskirtos ir vienu trečdaliu sumažintos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridėjo minimalią neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį – 3 (tris) mėnesius, todėl laikyti ir galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.

12. Taip pat aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant Ž. K. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, aktualias BK 75 straipsnio nuostatų taikymui. Teisėjų kolegija, pritardama paminėtoms išvadoms, pažymi, jog byloje esančių duomenų visuma, aptarta šio procesinio sprendimo 11-13 punktuose, nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Būtina pastebti, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje nepritariama atvejams, kai bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-132-942/2016). Situacijos, kai nuteistasis nepasinaudoja jam suteikta galimybe ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje paprastai vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, Nr. 2K-228/2010, Nr. 2K-171-697/2019 ir kt.). Tokiu atveju iš esmės nebelieka prielaidų daryti išvados, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tad, atsižvelgus į visų aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai Ž. K.atžvilgiu gali būti pasiekti dar kartą atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, kadangi tuo būtų paneigiama baudžiamosios teisės esmė ir paskirtis, formuotųsi nebaudžiamumo nuotaikos, nepagarba įstatymui.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino

13. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimu 3 (trejų) metų terminui, nekvestionuojant jos paskyrimo ir nurodant, jog minėtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra per ilgas.

14. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 2 dalis nustato, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Už šio kodekso 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina į visumą aplinkybių, t. y. ne tik į nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, bet taip pat į jos padarymo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę. Pažymėtina, jog svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius.

15. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad automobilio, kuris yra didesnio pavojaus šaltinis vairavimas esant neblaiviam, kelią grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei ar sveikatai bei turtui. Ž. K. nustatytas net 2,36 promilės neblaivumas, t. y. jis vairavo transporto priemone būdamas neblaivus, kai jam nustatytas girtumo laipsnis yra pakankamai artimas sunkiam girtumo laipsniui (2,51 promilės). Nors apeliaciniame skunde ir nedetalizuojama kokiu pagrindu ir motyvais baudžiamojo poveikio priemonės terminas nuteistajam turėtų būti sutrumpintas, tačiau iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas specialiosios teisės atėmimą 3 (trejų) metų terminui, įvertino ir atsižvelgė į visas jau anksčiau minėtas aplinkybes. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas padarė vieną šiukščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų. Be to, Ž. K. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam jau buvo atimta speciali teisė vairuoti kelių transporto priemones, kadangi pastarasis jau buvo baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą atėmus tokią teisę. O specialiosios teisės atėmimas apeliantui buvo paskirtas būtent už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam, kai nustatytas 1,26 promilės girtumas. Nepaisant to, Ž. K. nepraėjus pusantrų metų nuo vairavimo esant neblaiviam, t. y. 2023 m. vasario 15 d., jau 2024 m. birželio 1 d. padarė tokio paties pobūdžio teisei priešingus veiksmus, tik jau kvalifikuotinus kaip nusikalstama veika. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 3 (trejus) metus nustatyta, kad nuteistasis net tris kartus vairavo transporto priemones neturėdamas teisės vairuoti – vieną kartą kai teisė buvo atimta, ir du kartus neįgijęs tokios teisės (b. l. 45–48). Taigi nuteistasis ne pirmą sykį, o sistemingai elgėsi aplaidžiai ir buvo abejingas tam, kad vairuojant, neturint tam teisės, ir juolab neblaiviam gali kilti neigiamos teisinės pasekmės, kurios šiuo atveju ir kilo. Toks apelianto požiūris teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog tokiam asmeniui paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės laikotarpis (3 (trys) metai), kuris yra trumpesnis nei įstatyme numatytas vidurkis, nėra neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo asmenybei.

16. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo. Natūralu, kad teisės vairuoti transporto priemones netekimas sukelia nepatogumų pačiam apeliantui, tačiau atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims būnant neblaiviems, pavojingumą, tokio asmens patiriami sunkumai paprastai nelaikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą. Asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga įvairiems poreikiams tenkinti, pats turi būti suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie gali lemti šios teisės netekimą, o tuo labiau, nedaryti šių veikų pakartotinai.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino pradžios nustatymo

1. Taip pat apeliantas nesutinka, jog su paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino pradžios skaičiavimu. Ž. K. prašo minėtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuoti nuo veikos padarymo dienos, t. y. nuo 2024 m. birželio 1 d.

2. Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas yra prevencinis, t. y. uždraudus vairuoti transporto priemonę yra užkertamas kelias asmeniui toliau vairuoti transporto priemones, kai jis yra neblaivus. Kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio, Ž. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejų) metų terminas skaičiuotinas paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę pradedant vykdyti tuomet, kai Ž. K. atliks jam paskirtą bausmę arba bus lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. Nors baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas baudžiamojo poveikio priemonių taikymo pradžios momentas, tačiau, vadovaujantis BPK 357 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jeigu uždraudimas naudotis specialia teise arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, arba viešųjų teisių atėmimas paskirtas kartu su laisvės atėmimo arba arešto bausme, šios baudžiamojo poveikio priemonės pradedamos vykdyti, kai nuteistasis atliko bausmę arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos. Šios nuostatos kontekste konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė baudžiamojo poveikio priemonės skaičiavimo pradžią ir tvarką. Paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino skaičiavimas atitinka tiek BK 68 straipsnio 4 dalies, tiek BPK 357 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl pateikto antro apeliacinio skundo

3. 2024 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apygardos teisme gautas naujas (papildomas) nuteistojo Ž. K. apeliacinis skundas dėl skundžiamo nuosprendžio, kuriuo keliamas naujas reikalavimas - prašoma baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių perduoti ikiteisminiam tyrimui papildyti. Kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes nuteistasis nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam skyrė konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos – 1630 eurų konfiskavimą. Nuteistojo teigimu transporto priemonės Volvo S60, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininkas D. C. su juo kartu įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus, žinojo, kad jis (nuteistasis) vairuos neblaivus, todėl turi būti konfiskuojamas pats automobilis, o ne jo vertę atitinkanti pinigų suma. Svarbu paminėti, kad nuteistas pirmame savo apeliaciniame skunde šių aplinkybių nurodęs nebuvo, skundžiamo nuosprendžio dalies dėl baudžiamojo poveikio priemonės - turto konfiskavimo paskyrimo neginčijo.

4. BPK 313 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduotas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Jau buvo minėta, kad Ž. K. naują apeliacinį skundą, kuriame pareiškė naują reikalavimą ir nurodė visiškai naujas aplinkybes teismui pateikė tik 2024 m. rugsėjo 20 d., t. y. ženkliai (beveik tris mėnesius) praleidęs įstatyme įtvirtintą apeliacinio skundo padavimo terminą. Kadangi naujas apeliacinis skundas, kuriame reiškiami nauji reikalavimai ir nurodomos naujos aplinkybės teismui pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą, jis grąžintinas apeliantui (BPK 313 straipsnio 7 dalis) ir dėl jame nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo Ž. K. apeliacinį skundą.

2024 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktą Ž. K. apeliacinį skundą grąžinti Ž. K..

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.