Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-28221-909/2020 pagal pareiškėjos A. V. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis D. T., UAB „Skolvalda“, D. V., G. Š., A. V., K. S.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

2. Antstolis D. T. 2020 m. rugpjūčio 7 d. patvarkymu pareiškėjos A. V. skundą dėl antstolio veiksmų tenkino iš dalies: 1) informavo, kad nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki skundo pateikimo dienos iš pareiškėjos darbo užmokesčio į antstolio depozitinę sąskaitą buvo pervesta 9 575,69 Eur suma (2020 m. rugpjūčio 6 d. patvarkymas dėl informacijos); 2) atmetė skundą dalyje dėl išieškotų lėšų grąžinimo ir persiuntė skundą nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012 nutarė nustatyti, kad ½ dalis A. V. gaunamų pajamų priklauso skolininkui D. V. Skolininko D. V. prievolės kreditoriams yra asmeninės, todėl antstolis turėjo teisę nukreipti išieškojimą į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Patvarkymai dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjos darbo užmokesčio priimti 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2019 m. birželio 20 d., tačiau pareiškėja patvarkymų neskundė. 2020 m. liepos 3 d. antstolis gavo D. V. pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, todėl, teismui iškėlus bankroto bylą, antstolis sustabdys ½ dalies išieškojimą iš pareiškėjos darbo užmokesčio (CK 3.88 str., 3.112 str.; CPK 510 str., 512 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas skundas dėl antstolio veiksmų, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Nei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

15. CPK 314 straipsnyje yra nustatytas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Tokiu būdu yra skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).

16. Pareiškėja A. V. prie atskirojo skundo pateikė VĮ Registrų centro 2020 m. rugsėjo 28 d. išrašą apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio D. V. 2011 m. lapkričio 16 d. povedybinės sutarties įregistravimą Vedybų sutarčių registre 2011 m. lapkričio 18 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujas įrodymas, atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo pobūdį, yra reikšmingas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės pateiktą įrodymą (CPK 314 str.).

17. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra atliekamas išieškojimas, – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). CPK 634 str. 2 d. įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad išieškojimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-313/2016).

18. Teismas pažymi, kad skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi (CPK 667 str. 2 d.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.).

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, prieš pradedant vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame, kaip skolininkas nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstoliui pagal prievolės teisinę prigimtį būtina išsiaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2009).

20. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 6 d. nurodyta, kad teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos šios nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia antstoliams, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šio fizinio asmens ar dėl jo turto arešto, taip pat kredito įstaigoms, kuriose yra fizinio asmens sąskaitos. Nuo nurodyto pranešimo gavimo dienos sustabdomas fizinio asmens turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka. To paties įstatymo 6 str. 5 d. 1 p. nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą, draudžiama fiziniam asmeniui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fizinio asmens iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fizinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas fizinio asmens prievoles, tarp jų už su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluotą mokėjimą skaičiavimas.

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolis D. T. nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. vykdo Vilniaus apygardos teismo vykdomuosius dokumentus Nr. 2-4579-302/2011 dėl skolų išieškojimo iš skolininko D. V. išieškotojų G. Š., A. V. ir K. S. naudai. 2011 m. lapkričio 16 d. tarp D. V. ir A. V. buvo sudaryta povedybinė sutartis (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), pagal kurios 2.3 p. sutuoktiniai susitarė, kad turtas ir turtinės teisės, įskaitant, bet neapsiribojant, pajamas, gautas kiekvieno iš sutuoktinių tame tarpe pajamas gautas iš darbinės ar intelektinės veiklos, dividendus, taip pat pensijas, pašalpas bei kitokias išmokas, kurios bus įgyjamos po šios sutarties sudarymo, yra asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė, taip pat kiekvienos iš sutuoktinių įgytos prievolės be kito sutuoktinio sutikimo yra laikomos asmeninėmis prievolėmis. VĮ Registrų centro 2020 m. rugsėjo 28 d. pažymos duomenimis sutuoktinių D. V. ir A. V. povedybinė sutartis Vedybų sutarčių registre buvo įregistruota 2011 m. lapkričio 18 d. Vykdymo proceso metu antstolis areštavo žemės sklypą, gyvenamąjį namą, džiovyklą, ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), ir 100 vnt. paprastųjų UAB skolininko vardinių akcijų ir 2012 m. kovo 19 d. pranešimu informavo išieškotojus dėl galimybės kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo sutuoktinės A. V. darbo užmokesčio pajamose. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012 tenkino išieškotojų prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo ir nustatė, kad ½ dalis A. V. gaunamų pajamų priklauso skolininkui D. V. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1779-656/2012 atmetė A. V. atskirąjį skundą ir paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad išieškojimas vykdomas ne iš bendro sutuoktinių turto ar A. V. asmeninio turto, o iš skolininko D. V. turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, A. V. neįrodė, kad darbinės pajamos yra jos asmeninė nuosavybė, taip pat nekėlė klausimo dėl galimybės nukrypti nuo lygių dalių principo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė skolininko dalį sutuoktinės gaunamose pajamose ir abiejų sutuoktinių dalis pripažino lygiomis. 2015 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjai A. V. buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla (civilinės bylos Nr. 2FB-6545-465/2020). 2016 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas A. V. bankroto byloje nutarė atmesti K. S., A. V. ir G. Š. prašymus dėl kreditorinių reikalavimo patvirtinimo, konstatavęs, jog šie kreditoriai yra skolininko D. V. asmeniniai kreditoriai ir reikalavimo teisės į A. V. jie neturi. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1357-562/2016 nutarė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą. 2018 m. rugsėjo 25 d. antstolis D. T. priėmė patvarkymus dėl skolos išieškojimo, o 2019 m. birželio 20 d. – dėl skolos išieškojimo patikslinimo, išsiunčiant juos pareiškėjos darbovietei ir pareiškėjai. Antstolio D. T. 2020 m. rugpjūčio 6 d. patvarkyme dėl informacijos suteikimo nurodyta, kad nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki skundo dėl antstolio veiksmų pateikimo atskaityta ir į antstolio depozitinę sąskaitą pervesta 9 575,69 Eur pareiškėjos A. V. gauto darbo užmokesčio. 2020 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė baigti pareiškėjos A. V. bankroto procesą, likusius nepatenkintus kreditorių reikalavimus nurašyti (CPK 179 str. 3 d.).

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog antstolis D. T. turėjo teisę nukreipti išieškojimą į skolininkui D. V. priklausančią ½ dalį jo sutuoktinės A. V. gaunamų pajamų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 18 str. įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl akivaizdu, kad pareiškėjos gaunamoms pajamoms nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012 įsiteisėjimo 2012 m. lapkričio 8 d. yra taikomas nutartyje nurodytas pareiškėjos gaunamų pajamų režimas, pagal kurį ½ dalis A. V. gaunamų pajamų priklauso skolininkui D. V. Antstolio D. T. 2020 m. rugpjūčio 6 d. patvarkymas dėl informacijos suteikimo patvirtina, kad skolininkui D. V. priklausanti ½ dalis lėšų iš pareiškėjos A. V. darbo užmokesčio buvo išieškota nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki skundo dėl antstolio veiksmų pateikimo 2020 m. rugpjūčio 4 d., t. y. lėšos išieškotos, galiojant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012 dėl pareiškėjos gaunamų pajamų režimo, pagal kurį ½ dalis A. V. gaunamų pajamų priklauso skolininkui D. V. Darytina išvada, kad antstolis teisėtai ir pagrįstai išieškojo iš skolininkui priklausančios pareiškėjos darbo užmokesčio ½ pajamų dalies, kadangi antstolis išieškojimą (lėšų nurašymą) atliko, vadovaudamasis įsiteisėjusia ir galiojančia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012. Toks išieškojimas (lėšų nurašymas) nepažeidė nei Civilinio kodekso, nei Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų, kadangi iš pareiškėjos gaunamų pajamų buvo išieškotos skolininkui D. V. priklausanti ½ gautų pajamų dalis.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja A. V. ir jos sutuoktinis D. V., nei sprendžiant klausimą dėl skolininko turto dalies nustatymo, nei pareiškėjos fizinio asmens bankroto byloje, t. y. per 9 metų laikotarpį, neginčijo antstolio D. T. teisės vykdyti išieškojimą iš ½ dalies pareiškėjos pajamų, priklausančios skolininkui D. V., tuo pagrindu, jog tarp sutuoktinių buvo sudaryta povedybinė sutartis, pagal kurios nuostatas kiekvieno sutuoktinio gaunamos pajamos laikytinos tas pajamos gavusio sutuoktinio asmenine nuosavybe. Darytina išvada, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis iš esmės ilgą laiką pripažino, jog pareiškėjos gaunamų pajamų teisinį režimą nustato įsiteisėjusi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012.

24. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos A. V. argumentus dėl povedybinės sutarties nuostatų pažeidimo laiko deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pareiškėja, net 2020 m. rugpjūčio 4 d. pateikdama skundą dėl antstolio veiksmų, antstolio veiksmų neteisėtumą ginčijo Fizinių asmenų bankroto įstatymo, o ne povedybinės sutarties, nuostatomis. Pareiškėja povedybinę sutartį pateikė pirmosios instancijos teismui ir nurodė naujus argumentus dėl antstolio veiksmų neteisėtumo tik po to, kai antstolis D. T. 2020 m. rugpjūčio 7 d. patvarkymu netenkino pareiškėjos skundo ir persiuntė skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Akivaizdu, kad pareiškėja visais būdais bando išvengti teisėtų antstolio reikalavimų dėl skolininkui priklausančios lėšų dalies išieškojimo, neatsižvelgdama į tai, jog antstolis išieškojimą iš pareiškėjos pajamų dalies, priklausančios pareiškėjos sutuoktiniui, ilgą laiką vykdo galiojančios Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012 pagrindu. Nuo bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai 2015 m. iki skundo dėl antstolio veiksmų pateikimo 2020 m. iš pareiškėjos pajamų į antstolio depozitinę sąskaitą buvo pervesta iš viso 9 575,69 Eur suma. Tokia suma bet kuriam fiziniam asmeniui laikytina didele, todėl, akivaizdu, kad pareiškėjai buvo žinoma apie vykdomo išieškojimo pagrindą–Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012 dėl pareiškėjos gaunamų pajamų teisinio režimo.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjos atskirojo skundo argumentų deklaratyvumą patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės.

26. Pagal CPK 512 str. skundas dėl antstolių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šių terminų tikslas – sudaryti sąlygas kuo operatyvesniam, ekonomiškesniam ir realiam teismų bei kitų institucijų ir pareigūnų priimtų sprendimų įvykdymui. CPK 512 str. nustatytas dvidešimties dienų terminas, skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, gali būti atnaujinamas, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių, o devyniasdešimt dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo skundžiamo veiksmo atlikimo, yra naikinimasis ir, jį praleidus, teismo nebegali būti atnaujinamas, CPK 512 str. nustatytas devyniasdešimties dienų naikinimasis terminas antstolio veiksmams apskųsti vertinamas, kaip pakankamas, aktyviai ir sąžiningai veikiantiems vykdymo proceso dalyviams sužinoti apie galimus savo teisių pažeidimus ir imtis priemonių šias teises ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolio patvarkymai, kurių pagrindu iš pareiškėjos A. V. pajamų buvo nurašyta skolininkui D. V. priklausanti 9 575,69 Eur lėšų dalis buvo priimti atitinkamai 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2019 m. birželio 20 d. Visi nurodyti antstolio patvarkymai pareiškėjai buvo įteikti tinkamai, iš jų paskutinis – 2019 m. birželio 26 d., visuose patvarkymuose nurodyta jų apskundimo tvarka. Vadinasi, pareiškėjai buvo žinoma apie antstolio patvarkymus dėl lėšų nurašymo iš pareiškėjos pajamų, tačiau pareiškėja jų neskundė, tokiu būdu praleisdama naikinamąjį terminą patvarkymams apskųsti, nes vėliausią iš nurodytų patvarkymų pareiškėja turėjo teisę skųsti iki 2019 m. rugsėjo 26 d. Darytina išvada, kad nepaisant to, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6961-466/2012 nustatytas pareiškėjos gaunamų pajamų teisinis režimas, pareiškėja nelaikė, jog antstolio veiksmai pažeidžia jos interesus, Civilinio kodekso ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų, kadangi pareiškėjos nurodyti argumentai iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko paiešką Vedybų sutarčių registre (neįrašė pareiškėjos ir jos sutuoktinių asmens kodų), todėl nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2011 m. lapkričio 16 d. povedybinė sutartis nebuvo įregistruota Vedybų sutarčių registre. VĮ Registrų centro 2020 m. rugsėjo 28 d. išrašas patvirtina, kad pareiškėjos A. V. ir jos sutuoktinio D. V. 2011 m. lapkričio 16 d. povedybinė sutartis Vedybų sutarčių registre buvo įregistruota 2011 m. lapkričio 18 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su povedybinės sutarties neįregistravimu, šalintini iš skundžiamos nutarties, kaip neatitinkantys faktinių aplinkybių. Tai, kad yra šalinama dalis skundžiamos nutarties motyvų, nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, nes įstatymų leidėjas draudžia dėl formalių pagrindų naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį (CPK 328 str., 338 str.).

29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų, ginčą išsprendė teisingai. Atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo atmestini, kaip nepagrįsti, paliekant skundžiamą nutartį iš esmės nepakeistą, pašalinant iš motyvuojamosios dalies argumentus, susijusius su povedybinės sutarties registracija Vedybų sutarčių registre. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5–6 str.; CPK 2 str., 3 str., 7 str., 18 str.; 178 str., 328 str., 330 str., 338 str., 510 str., 512 str., 666–667 str.).

30. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartis paliekama iš esmės nepakeista, apeliantei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartį iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties motyvuojamosios dalies šiuos argumentus:

„Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.103 straipsnį vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma. Vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre. Vedybų sutartis ir jos pakeitimai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jei sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti Vedybų sutarčių registre. Nors pareiškėjos ir jos sutuoktinio vedybinė sutartis yra notarinės formos, tačiau, patikrinus išsamią informaciją VĮ Registrų centro Vedybų sutarčių registre, nei pareiškėjos, nei jos sutuoktinio vardu sudarytų ir įregistruotų vedybų sutarčių nėra. Svarbu paminėti, jog pačioje vedybų (povedybinėje) sutartyje nurodyta, jog ši sutartis turi būti įregistruota Vedybų sutarčių registre. Atsižvelgiant į tai, jog minėta sutartis nėra įregistruota Vedybų sutarčių registre, ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis (antstolį, išieškotojus).“