Kauno apygardos teismo sprendimas

5. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi (ieškinio 1 priedas) ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Aivaras Aleksiejevas. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalys yra susijusios įmonės, kartu vykdžiusios gyvenamųjų namų statybos ir prekybos veiklą. Ieškovės vadovas nuo 2020 m. birželio 3 d. buvo trečiasis asmuo T. D., akcininkai – trečiasis asmuo T. D. (51 proc.) ir A. D. (49 proc.), atsakovės vienintelis akcininkas nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. buvo A. D. (ieškinio 2–4 priedai). Į bylą pateiktose preliminariosiose sutartyse, sudarytose nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2022 m. sausio 21 d., nurodyta, kad abiejų įmonių buveinės yra tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini) (ieškinio 6–99 priedai). Taip pat byloje nėra ginčo, kad abiejų įmonių buhalterinę apskaitą vedė tas pats asmuo – UAB „Aistera“.

6. Šalys taip pat neginčija, kad vykdant gyvenamųjų namų statybos ir prekybos veiklą tarp šalių buvo sudaromi įvairūs sandoriai (ieškinio 6–99 priedai). Ieškovė su ieškiniu pateikė šalių tarpusavio finansinių operacijų lentelę (ieškinio 5 priedas), pagal kurią laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. iki 2023 m. balandžio 3 d. atlikta 131 tarpusavio finansinė operacija. Šios lentelės duomenimis, 2022 m. gruodžio 23 d. ieškovė atsakovės atžvilgiu turėjo 169 261,95 Eur permoką, tačiau dėl 2023 m. sausio 30 d., 2023 m. vasario 6 d. ir 2023 m. vasario 27 d. sandorių ieškovė tapo skolinga atsakovei 12 108,05 Eur sumą, o galutinė ieškovės skola atsakovei po paskutinio sandorio (2023 m. balandžio 3 d.) sudarė 11 883,05 Eur. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pateikė kitokio turinio šalių tarpusavio finansinių operacijų lentelę (atsakovės atsiliepimo į ieškinį priedas), pagal kurią po paskutinio sandorio (2023 m. gegužės 18 d.) ieškovė liko skolinga atsakovei iš viso 210 685,40 Eur sumą. Į šią atsakovės parengtą lentelę taip pat įtraukti duomenys apie 2023 m. sausio 30 d., 2023 m. vasario 6 d. ir 2023 m. vasario 27 d. sandorius.

7. Tarp šalių kilo ginčas dėl 2023 m. sausio 30 d., 2023 m. vasario 6 d. ir 2023 m. vasario 27 d. sudarytų sandorių galiojimo, kadangi, ieškovės teigimu, šie sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti atsakovės skolos ieškovei grąžinimo. Minėtų sandorių negaliojimą ieškovė kartu vertina ir kaip pagrindą perskaičiuoti šalių tarpusavio prievolių sumas ir priteisti ieškovei iš atsakovės 132 486,95 Eur permoką. Atsakovei neigiant ieškovės nurodytas aplinkybes dėl ginčo sandorių negaliojimo bei pateikus poziciją dėl didesnio ieškovės įsipareigojimų atsakovei dydžio, byloje taip pat kilo poreikis išsiaiškinti, kokia yra šalių įsipareigojimų viena kitai apimtis.

8. Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiomis 2023 m. sausio 30 d. PVM sąskaitos faktūros dalį, 2023 m. vasario 6 d. ir 2023 m. vasario 27 d. PVM sąskaitas faktūras (ieškinio 56–58 priedai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (PVMĮ), kuris yra viešosios mokesčių teisės aktas bei turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis) – PVMĮ nereglamentuojami civiliniai pirkimo–pardavimo ar kt. santykių aspektai. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Vadovaujantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo, komiso ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015).

9. Nors iš pažodinės ieškinio reikalavimų formuluotės būtų galima spręsti, kad ieškovė kaip sandorius ginčija PVM sąskaitas faktūras, kurios nelaikytinos sandoriais, iš esmės teisme pareikštas reikalavimas yra sietinas su sandorių, kurie įforminti (kurių sudarymo ir įvykdymo faktas gali būti grindžiamas) PVM sąskaitomis faktūromis, pripažinimu negaliojančiais, kas vertintina kaip pagrindas aptariamus reikalavimus nagrinėti iš esmės.

10. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (savo iniciatyva), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018).

11. Nors ieškovė ieškinyje nurodo prašanti pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu (kaip apsimestinius sandorius), tačiau iš ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su sandorių sudarymu ir jų vykdymu, galima spręsti, kad ieškovė įrodinėja, jog ginčijami sandoriai yra sudaryti tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis).

12. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo praktika dėl šio sandorių negaliojimo pagrindo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022). Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju, turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

13. Nors į bylą pačios ieškovės su ieškiniu buvo pateiktos ginčijamos PVM sąskaitos faktūros, patvirtintos buvusio ieškovės vadovo trečiojo asmens T. D. parašu, ieškovės nemokumo administratoriaus tvirtinimu šios sąskaitos buvo išrašytos ir į apskaitą įtrauktos fiktyviai, nesant jokio realaus sandorio, iš kurio kiltų sąskaitose nurodytos prievolės, siekiant išvengti atsakovės pareigos grąžinti su finansiniais sunkumais susiduriančiai ieškovei tarpusavio santykiuose susiformavusį įsiskolinimą. Šių argumentų vertinimui teismas reikšmingomis pripažįsta tokias byloje konstatuotas faktines aplinkybes:

13.1. Kaip teisingai nurodoma ieškinyje, 2022 m. gruodžio 31 d. atsakovė turėjo ženklų įsiskolinimą ieškovei. Iš ieškovės pateiktų skaičiavimų matyti, kad įsiskolinimas sudarė 169 261,95 Eur. Vertinant, kokia įsiskolinimo suma susidarytų pagal atsakovės skaičiavimus, pastebėtina, kad, kaip matyti iš ieškovės nemokumo administratoriaus 2024 m. gruodžio 20 d. į bylą pateikto ieškovės su ieškiniu ir atsakovės su atsiliepimu į ieškinį teiktų skaičiavimų palyginimo, abiejuose skaičiavimuose sutampa tiek skolų likutis 2020 m. gruodžio 30 d. (atsakovė buvo skolinga ieškovei 106 700 Eur), tiek ir didžioji dalis į abiejų įmonių apskaitą įtrauktų įrašų. Atmetus į atsakovės apskaitą įtrauktus du vienas kitą naikinančius 2022 m. gegužės 20 d. ir 2022 m. gruodžio 30 d. įrašus 456 450 Eur sumai, fiksuojami šie neatitikimai: a) atsakovės skolas didinantys 2021 m. rugsėjo 23 d. įrašas 2 929,41 Eur sumai, 2021 m. gruodžio 31 d. įrašas 20 000 Eur sumai, 2022 m. sausio 25 d. įrašas 200 Eur sumai, 2022 m. kovo 1 d. įrašas 7 000 Eur sumai, 2022 m. rugpjūčio 31 d. įrašas 34 580 Eur sumai, 2022 m. spalio 31 d. įrašas 2 983,86 Eur sumai, ir du 2022 m. gruodžio 1 d. įrašai bendrai 203 000 Eur sumai (bendra šių įrašų suma sudaro 270 693,27 Eur (2 929,41 Eur + 20 000 Eur + 200 Eur + 7 000 Eur + 34 580 Eur + 2 983,86 Eur + 203 000 Eur)); b) atsakovės skolas mažinantys 2022 m. balandžio 30 d. įrašas 16 397 Eur sumai, 2022 m. lapkričio 30 d. 28 400 Eur sumai, du 2022 m. gruodžio 1 d. įrašai bendrai 71 000 Eur sumai, penki 2022 m. gruodžio 30 d. įrašai bendrai 108 671,70 Eur sumai ir du 2022 m. gruodžio 31 d. įrašai bendrai 42 420 Eur sumai (bendra šių įrašų suma sudaro 266 888,70 Eur (16 397 Eur + 28 400 Eur + 71 000 Eur + 108 671,70 Eur + 42 420 Eur)); c) į atsakovės apskaitą neįtrauktas jos prievoles ieškovei didinantis 2022 m. spalio 17 d. įrašas 1 131 Eur sumai, esantis ieškovės apskaitoje. Įvertinus šias sumas gaunamas atsakovės apskaitoje užfiksuotas papildomas 2 673,57 Eur atsakovės įsiskolinimas ieškovei laikotarpiu iki 2022 m. gruodžio 31 d., lyginant su ieškovės apskaitoje fiksuotu skolos dydžiu, t. y. pagal atsakovės teikiamus duomenis jos skolos dydis buvo dar didesnis ir sudarė 171 935,52 Eur (169 261,95 Eur + 2 673,57 Eur).

13.2. Į bylą surinkti duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad 2022 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo nemoki. Iš 2022 m. gruodžio 31 d. ieškovės balanso (ieškinio 100 priedas) duomenų matyti, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė turėjo turto už 220 963 Eur, iš kurio ilgalaikio turto už 2 877 Eur, trumpalaikio turto už 218 086 Eur, ieškovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 507 743 Eur. Nemokumo sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalyje, kurioje nurodyta, kad juridinio asmens nemokumas yra būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, remiantis JANĮ nustatytais nemokumo kriterijais ir 2022 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ieškovė nurodytu laikotarpiu jau buvo nemoki. Atsakovė atsiliepime į ieškinį teigia, kad ieškovės balansas už 2022 m. kelia abejonių dėl patikimumo – nėra aišku, kas jį pasirašė, jis nėra pateiktas VĮ Registrų centrui. Visgi iš 2022 m. gruodžio 31 d. balanso ir ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų akivaizdu, kad jas pasirašė tas pats asmuo – trečiasis asmuo T. D., buvęs ieškovės direktorius, kuris teismo posėdžiuose neneigė šių dokumentų pasirašymo fakto. Balanso nepateikimo VĮ Registrų centrui faktas taip pat nesudaro pagrindo abejoti atsakovės nemokumu 2022 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 8 d. nutartyje (ieškinio 1 priedas) nurodė, kad, remiantis atsakovės didžiąja knyga už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d., atsakovės ilgalaikis turtas sudaro 2 401,66 Eur, trumpalaikis turtas – 64 966,73 Eur, iš viso atsakovė turėjo turto už 67 368,39 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 490 043,75 Eur. Taigi ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu ieškovės finansinė padėtis buvo panaši į nurodytą ieškovės balanse už 2022 m., t. y. jos įsipareigojimai kreditoriams viršijo ieškovės turto vertę, skirtumas tik toks, kad ieškovės turto vertė buvo dar labiau sumažėjusi, o įsipareigojimų kreditoriams apimtis išliko panaši.

13.3. Atsakovės argumentai, kad ginčo sandorių sudarymo metu ji neturėjo duomenų, jog ieškovė yra nemoki, vertinami kaip nepagrįsti. Kaip minėta, ieškovė ir atsakovė yra susijusios įmonės, todėl mažai tikėtina, kad atsakovė nežinojo apie ieškovės finansinius sunkumus. Be to, atsakovei, kaip verslininkei, taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai, todėl vien jos teiginiai apie ieškovės finansinės būklės nežinojimą, neneigiant fakto, kad bloga ieškovės finansinė padėtis yra reikšmingas sandorių sudarymo faktorius, nepanaikina atsakovės pareigos atidžiai vertinti ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, tarp jų ir susijusias su ieškovės finansine padėtimi. Šiuo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad 2025 m. sausio 6 d. teismo posėdyje atsakovės atstovė kaip vieną iš ginčijamų sandorių sudarymo priežasčių įvardijo aplinkybę, jog bendrai atsakovės su ieškove vykdytuose projektuose minėtu laikotarpiu ieškovė pradėjo tinkamai nevykdyti savo įsipareigojimų, dėl ko ėmė strigti darbai. Ši aplinkybė taip pat aiškiai parodo, kad sunkumai, su kuriais susidūrė ieškovė, atsakovei buvo žinomi.

13.4. Sprendimo 13.1–13.3 punktuose aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė, kuri buvo skolinga atsakovei ženklią pinigų sumą ir negalėjo nežinoti, jog ieškovė susiduria su mokumo problemomis, dėl ko iki tol taikytam modeliui, susijusiam su darbų pasidalijimu ir tarpusavio finansinėmis prievolėmis, gali iškilti grėsmė ir atsakovei gali tekti grąžinti tarpusavio balanse susidariusią permoką, buvo suinteresuota šią permoką likviduoti.

14. Ieškovės atsakovei reiškiamų pretenzijų suma – 144 370 Eur – yra susijusi su į tris PVM sąskaitas faktūras įtrauktais projektavimo darbais: 2023 m. sausio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. TM234 dalimi 5 350 Eur sumai, 2023 m. vasario 6 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TM233 84 700 Eur sumai ir 2023 m. vasario 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TM235 54 320 Eur sumai. Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tokias reikšmingas aplinkybes:

14.1. Iš į bylą pateiktų preliminariųjų sutarčių (ieškinio 6–99 priedai) nustatyta, kad visose jose ieškovė įvardijama kaip pardavėja, atsakovė – kaip rangovė, statinio statybos techniniu prižiūrėtoju arba statybos darbų vadovu įvardijamas A. D. Preliminariosiose sutartyse kaip projektuotojos nurodomos kitos įmonės (UAB „M. Z. studija“, UAB „ZET GROUP“, MB studija „Kaparchitektai“, UAB „Archartė“, UAB „Projektavimo sprendimai“, UAB „Idea Urbana“, UAB „MAK GROUP“) arba ieškovė (2021 m. gegužės 13 d., 2021 m. gegužės 20 d., 2021 m. gegužės 25 d., 2021 m. gegužės 31 d., 2021 m. liepos 21 d., 2021 m. rugsėjo 10 d., 2021 m. rugsėjo 24 d., 2021 m. gruodžio 6 d., 2022 m. sausio 13 d., 2022 m. sausio 17 d., 2022 m. sausio 21 d. preliminariosios sutartys), tačiau niekada kaip projektuotoja nenurodyta atsakovė.

14.2. Aplinkybę, kad projektavimas nebuvo atsakovės veiklos tikslas, patvirtina atsakovės 2024 m. balandžio 4 d. Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija (ieškinio 4 priedas), kuriame nurodoma, jog atsakovės veiklos tikslai yra: gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba; kasybos, statybos ir statybos inžinerijos mašinų didmeninė prekyba; pramoninių objektų, kitokių nei pastatai, statyba; statinių nugriovimas ir statybvietės paruošimas; statinių, kitokių nei pastatai, statyba; statybos baigimas ir apdaila; statybų plėtra; nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas; nekilnojamojo turto operacijos už atlygį arba pagal sutartį; didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse.

14.3. Kita vertus, faktą, kad ieškovė vertėsi projektavimo veikla, patvirtina ne tik minėtos preliminariosios sutartys, bet ir ieškovės į bylą pateikta 2021 m. birželio 16 d. programinės įrangos „Zwcad“, skirtos projektavimui, licencija (ieškinio 107 priedas), 2021 m. birželio 8 d., 2022 m. gegužės 6 d., 2022 m. birželio 7 d., 2022 m. rugpjūčio 16 d. projektavimo darbų rangos sutartys (ieškinio 108–111 priedai).

14.4. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, 2023 m. sausio 30 d., 2023 m. vasario 6 d. ir 2023 m. vasario 27 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytos nepagrįstai didelės sumos. Iš 2021 m. birželio 8 d., 2022 m. gegužės 6 d., 2022 m. birželio 7 d., 2022 m. rugpjūčio 16 d. projektavimo darbų rangos sutarčių matyti, kad projektavimo darbų kaina siekė nuo 4 300 Eur iki 8 000 Eur (su PVM), o ginčijamose sąskaitose nurodytos ženkliai didesnės už projektavimo darbus reikalaujamos sumos.

14.6. Nors atsakovė bylos nagrinėjimo eigoje laikėsi pozicijos, kad ieškovės nemokumo administratorius įrodymus į bylą teikia selektyviai, ieškovės apskaitoje turėjo egzistuoti projektavimo darbų atlikimą patvirtinantys dokumentai, pati atsakovė iš savo apskaitos nepateikė šių darbų faktinį atlikimą patvirtinančių įrodymų. 2025 m. sausio 6 d. teismo posėdyje kilus klausimui, kokius projektavimo darbus atliko pati atsakovė, atsakovės atstovė akcentavo, kad atsakovei, kaip rangovei, ieškovė nesuteikdavo visos reikalingos dokumentacijos, jog atsakovė galėtų atlikti rangos darbus, todėl atsakovė savo sąskaita samdydavo projektuotojus ir su tuo susijusių išlaidų kompensavimui išrašė ginčijamas sąskaitas. Tokiu būdu atsakovė netiesiogiai patvirtino pati sąskaitose nurodytų darbų neatlikusi.

16.3. Atsakovės parengtoje tarpusavio finansinių operacijų lentelėje, lyginant su ieškovės parengtąja, įvardinti du vienas kitą naikinantys įrašai bei 24 papildomi įrašai (tiek didinantys, tiek mažinantys atsakovės prievoles ieškovei), kurių ženkli dalis (įrašai už laikotarpį iki 2022 m. gruodžio 31 d.) detaliai aptarti sprendimo 13.2 punkte (papildomi penki atsakovės prievoles mažinantys įrašai bendrai 201 251 Eur sumai, kuri ir sudaro ginčo esmę, fiksuoti laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2023 m. gegužės 18 d.). Kaip teisingai nurodoma ieškinyje, visi atsakovės apskaitoje esantys įrašai, apie kuriuos nėra duomenų ieškovės apskaitoje, atsakovės siejami ne su konkrečiais darbais ar paslaugomis, bet su tarpusavio prievolių dengimo sandoriais. Tvirtindama, kad nemokumo administratorius selektyviai nepateikė tokius sandorius patvirtinančių įrodymų, pati atsakovė jų į bylą taip pat neteikė, nors veiklą tebevykdančios atsakovės vadovas, kuris yra atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, turėjo visas galimybes tą padaryti. Vengimas vykdyti įrodinėjimo pareigą detaliai aptartas sprendimo 14.6–14.8 punktuose.

18. Ieškiniu ieškovė, vadovaudamasi CK 6.37 straipsnio 1–2 dalimis, 6.210 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti iš atsakovės 10 693,33 Eur palūkanas už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinyje pateiktas detalus palūkanų už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo skaičiavimas, nurodant, kad atsakovė ir ieškovė buvo susijusios įmonės, vietoje permokos grąžinimo buvo atliekami nepagrįsti įrašai buhalterinėje apskaitoje, kuriais bandyta paneigti prievolę atsiskaityti, dėl ko palūkanos skaičiavimo pradžia pasirinkta septinta diena (CK 6.53 straipsnio 2 dalis) po paskutinio finansinio įrašo, įtraukto į ieškovės apskaitą, t. y., 2023 m. vasario 6 d. Įvertinęs tokią nemokumo administratoriaus poziciją teismas pažymi, kad paskutinis įrašas apskaitoje, didinęs atsakovės prievoles, fiksuotas 2023 m. balandžio 3 d., kas savaime, vadovaujantis ieškovės pateiktais motyvais, atsakovei neteikus jokių argumentų nei dėl reikalavimo priteisti palūkanas, nei dėl palūkanų skaičiavimo pagrįstumo, pripažintina pagrindu palūkanas skaičiuoti nuo 2023 m. balandžio 10 d., t. y. ne už 491 dienas, kaip nurodoma ieškinyje, bet už 428 dienas. Palūkanų suma apskaičiuotina taip: 132 486,95 Eur × 6 proc. ÷365 d. × 428 d. = 9 321,27 Eur.