Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Juknevičiaus ir nukentėjusiojo M. D. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. išteisinta neįrodžius, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Nukentėjusiojo M. D. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. L. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad ji 2022 m. liepos 3 d. apie 10.30 val. (duomenys neskelbtini), ties riba su sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), konflikto su M. D. metu tyčia mediniu pagaliu smogė du kartus ir šiferio nuolauža smogė tris kartus nukentėjusiajam M. D. į rankas, tokiais veiksmais nukentėjusiajam M. D. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų dešiniame dilbyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras Arūnas Juknevičius prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. kovo 3 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį D. L. atžvilgiu, pripažįstant ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir paskiriant jai 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose ir neatlygintinai išdirbti 50 val. globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliantai skunduose prašo priimti priešingą sprendimą pirmosios instancijos teismo priimtajam, t. y. prašo išteisintąją D. L. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jai bausmę bei tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos bei priteisti jo patirtas atstovavimo išlaidas.

6. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, apylinkės teismo nuosprendžio turiniu bei prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė teisines išvadas, neatitinkančias byloje nustatytų aplinkybių, todėl nepagrįstai konstatavo, kad D. L. turi būti išteisinta dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas). Taip pat apygardos teismui nustačius, kad ne visos kaltinime išteisintajai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės pasitvirtino, jos turi būti šalintinos iš D. L. pareikšto kaltinimo. Be kita ko, teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje atlikusi dalinį įrodymų tyrimą nustatė, kad yra pagrindas D. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo

7. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kasacinės instancijos teismas yra suformavęs poziciją, kad sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad visos byloje kylančios abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Taigi, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, baudžiamojo proceso metu turi būti surinkta pakankamai asmens kaltę pagrindžiančių duomenų, kuriuos bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta arba nepripažįsta įrodymais.

8. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų teisėtumo, patikimumo ir pakankamumo vertinimas yra tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kompetencija, o kriterijai, pagal kuriuos teismas sprendžia, kokie byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais yra įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. Kaip jau minėta, tai ar byloje esantys duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), o įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti, be to duomenys turi būti gauti teisėtais būdais ir juos turi būti įmanoma patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 3, 4 dalys). Ne mažiau svarbu tai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šios BPK nuostatos teismui ne tik suteikia teisę nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi būti pripažinti įrodymais, tačiau ir numato pareigą vertinti, ar byloje esančių įrodymų pakanka spręsti, kad asmeniui, kuris yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, inkriminuojamoje veikoje yra visi konkrečios nusikalstamos veikos požymiai ir ar šių duomenų pakanka pagrįsti asmens kaltę. Visgi, teismų praktikoje laikomasi ir pozicijos, kad faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti neprivalo būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, t. y. teisingą teismo baigiamojo akto praėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Paminėtina ir tai, kad proceso dalyvių pateiktų prašymų ar jų iškeltų įvykio versijų atmetimas bei įrodymų vertinimas ne taip kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, o padarytos teisinės išvados pagrindžiamos byloje esančių ir ištirtų įrodymų visuma.

9. BK 140 straipsnio 1dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Objektyviai ši nusikalstama veika pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl kurio asmeniui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Dėl šios priežasties BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali – mušimo ar smurto atveju nukentėjusiajam turi būti sukeliamas fizinis skausmas arba padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Mušimas ar kitoks smurtavimas suprantamas kaip tam tikras poveikis žmogaus kūnui, siekiant jam sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, teik smogiant ranka ar koja, tiek panaudojant kitokius fizinius veiksmus – stumiant, tempiant ir kt., ar suduodant tam tikrais daiktais. Šis BK straipsnis apima tiek smurtavimą nepaliekant žymių, tiek smurtą sukeliantį fizinį skausmą ar nežymų sužalojimą (kraujosruvos, negilios žaizdos) bei trumpą susargdinimą.

10. Apeliaciniuose skunduose prokuroras bei nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdami, kad skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta nepagrįsta ir neteisinga išvada, jog šioje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad D. L. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. kad ji 2022 m. liepos 3 d. apie 10.30 val. konflikto su M. D. metu tyčia du kartus mediniu pagaliu bei tris kartus šiferio nuolauža smogė nukentėjusiajam M. D. į rankas ir taip sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ir liudytojų V. D. ir K. J. parodymus nepagrįstai įvertino kritiškai ir priešingai, jų nepaneigia byloje esantis vaizdo įrašas, tuo tarpu D. L. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, be to, nebuvo pagrindo vadovautis D. L. sutuoktinio V. L. parodymais, nes jis apskritai neigė, kad jo sutuoktinė įvykio metu į rankas buvo paėmusi medinę lazdą ir šiferio nuolaužą, o nukentėjusiojo patirtus sužalojimus patvirtina byloje esantys duomenys. Nukentėjusiojo įsitikinimu, D. L. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, o teismas netinkamai įvertino išteisintosios veiksmų pobūdį bei intensyvumą, be kita ko, jo patirtus sužalojimus patvirtina byloje esanti specialisto išvada. Dėl šių priežasčių apeliantai skunduose prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį.

11. Nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismas atliko įrodymų vertinimą, bei argumentavo savo teisines išvadas, tačiau apygardos teismo įsitikinimu, priėmė visiškai priešingą, bylos aplinkybių neatitinkantį procesinį sprendimą, t. y. netinkamai vertindamas įrodymų turinį priėmė sprendimą išteisinti D. L. kai tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina jos kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2004, 2K-216/06, 2K-340/07, 2K-243/2007, 2K-34/2009 ir kt.). Tačiau, keičiant kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą apeliaciniame procese, turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Visgi, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pastebėjo, jog ne visos kaltinime nurodytos aplinkybės gali būti pagrįstos byloje esančiais duomenimis, todėl išaiškino bylos nagrinėjimo dalyviams tai, kad D. L. pareikštas kaltinimas gali būti tikslinamas ir iš jo pašalintinos tam tikros aplinkybės, susijusios su D. L. suduotų smūgių nukentėjusiajam apimtimi, kartu pranešant išteisintajai ir jos gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai (3 t., b. l. 91).

12. Visų pirma pažymėtina tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė neteisingą galutinį procesinį sprendimą, tačiau apygardos teismas pritaria apylinkės teismo skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytam argumentui, jog šioje baudžiamojoje byloje nebuvo tikslinga vadovautis nei nukentėjusiojo, nei liudytojų V. D. bei K. J. parodymais. Visgi, apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis ir pačios išteisintosios D. L. parodymais bei jos sutuoktinio, liudytoju apklausto V. L. parodymais. Tiek nukentėjusysis bei jo sutuoktinė liudytoja V. D., tiek D. L. apklausiami ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad yra kaimynai bei jų tarpusavio santykiai jau ilgą laiko tarpą yra konfliktiški dėl nesutarimų nustatant sklypų ribas, o įvykio dieną kilęs konfliktas įvyko dėl nukentėjusiojo įrengiamos naujos tvoros bei D. L. senos tvoros nugriovimo. M. D. apie konfliktišką kaimynės būdą buvo informavęs ir draugą, liudytoju apklaustą K. J. (1 t., b. l. 40–41), todėl šis liudytojas dar prieš įvykį galėjo susidaryti neigiamą nuomonę apie nukentėjusiojo kaimynystėje gyvenančius asmenis. Savo apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojų V. D. bei K. J. parodymais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nepagrįstai, tačiau iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad tarp proceso dalyvių – nukentėjusiojo bei jo sutuoktinės ir išteisintosios jau ilgą laiko tarpą vyrauja konfliktiški tarpusavio santykiai, todėl apygardos teismui nėra abejonės, kad kiekviena proceso šalis yra suinteresuota palankia šios baudžiamosios bylos baigtimi. Nors tai yra pagrįstas proceso dalyvių lūkestis, tačiau tokiais atvejais priešingų proceso šalių parodymus reikia vertinti itin atidžiai, nes jie ne visuomet būna objektyvūs, o priešingai, nurodomi remiantis subjektyviu situacijos vertinimu.

13. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo pareiškime apie įvykį jis nurodė, kad D. L. lazda ir šiferio gabalu trenkė jam į ranką (1 t., b. l. 10–12). Be kita ko, vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. D. nurodė, kad žodinio konflikto su D. L. metu, ji griebė netoliese buvusį pagalį ar lentą ir sudavė du ar tris kartus jam per rankas, tuo tarpu jis nuo D. L. veiksmų gynėsi dengdamasis rankomis, tačiau jam pavyko iš kaimynės pagalį atimti, o tuomet ji čiupo netoliese gulėjusį šiferio gabalą ir vėl pradėjo jam daužyti per rankas, bet jis gindamasis atėmė iš jos ir šiferio gabalą (1 t., b. l. 40–41). Tuomet jau trečiosios apklausos metu M. D. nurodė, kad konflikto metu D. L. paėmusi pagalį jam sudavė ne mažiau kaip du smūgius į rankų sritį, o jam atėmus pagalį, D. L. paėmė šiferio skiautę ir jam sudavė ne mažiau du smūgius į rankų sritį (1 t., b. l. 44–45). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis M. D. parodė, kad D. L. šiferio šuke jam per dešinę ranką sudavė du kartus, taip pat trenkė du kartus ir su lazda (2 t., b. l. 143–144). Liudytoja V. D. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. L. jos sutuoktiniui sudavė ne mažiau du smūgius lazda bei ne mažiau du smūgius šiferio skiaute į rankų sritį, o apklausiama pirmosios instancijos teisme suduotų smūgių skaičiaus nedetalizavo (1 t., b. l. 60–61, 2 t., b. l. 145). Liudytojas K. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė kaip D. L. ne mažiau du kartus su pagaliu sudavė M. D. per ranką, o paėmusi šiferio gabalą sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį M. D. per ranką (1 t., b. l. 66). Taigi, kaip matyti nukentėjusiojo ir jo parodymus palaikančių liudytojų paaiškinimuose D. L. suduotų smūgių lazda bei šiferio atplaiša nukentėjusiajam skaičius iš esmės nebuvo nurodomas nenuosekliai, iš pradžių nedetalizuojant jų skaičiaus, o vėliau nurodant vis didėjantį suduotų smūgių skaičių. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad M. D. paviršiniai odos nubrozdinimai dešinio dilbio srityje galėjo būti padaryti kieto, turinčio ribotą paviršių daikto poveikyje, galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Taip pat užduotyje pažymėta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, be to, sužalojimas galėjo būti padarytas ir vieno trauminio poveikio pasekoje sužalojimais kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 36–37). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme specialistas L. U. patvirtino savo surašytą išvadą bei paaiškino, kad įvertinęs tai, jog M. D. nubrozdinimai buvo smulkūs, viename plote bei vienodos krypties, todėl tikėtina, kad jie galėjo būti padaryti ir vieno trauminio poveikio pasekoje, galėjo sukelti fizinį skausmą bei nukentėjusiajam galėjo būti suduota ir daiktu, tačiau specialistas išreiškė abejonę, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dėl trijų trauminių poveikių (3 t., b. l. 75–76). Apygardos teismas akcentuoja, kad specialistas savo išvadoje pažymėjo, jog nukentėjusiojo patirtas sužalojimas galėjo būti padarytas ir dėl vieno trauminio poveikio.

14. Sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje objektyviausi esantys įrodymai yra nukentėjusiojo sutuoktinės mobiliojo ryšio telefonu padarytas vaizdo įrašas, kurį analizavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau netinkamai interpretavo vaizdo įraše užfiksuotas įvykio aplinkybes. Priešingai nei teigia D. L., šiame vaizdo įraše yra nuosekliai užfiksuotas visas tarp proceso dalyvių vykęs konfliktas ir jo eiga, tuo tarpu pagrindo teigti, kad šis vaizdo įrašas yra montažas, nėra. Vaizdo įraše iš tiesų matyti, kad D. L. į rankas buvo paėmusi tiek medinę lazdą, o po to ją atėmus nukentėjusiajam, ir šiferio atplaišą. Šiame kontekste, pagrindžiant tai, kad nagrinėjamu atveju netikslinga vadovautis D. L. sutuoktinio duotas parodymais baudžiamojo proceso metu pažymėtina, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. L. nurodė, jog jo sutuoktinė D. L. įvykio metu buvo paėmusi lazdą, tačiau su ja trenkė į tvorą, tuo tarpu nematė, kad jo sutuoktinė būtų paėmusi šiferio gabalą ir su juo suduotų M. D. per rankas, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad D. L. įvykio metu nieko rankose neturėjo (1 t., b. l. 71–72, 2 t., b. l. 146). Šie liudytojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms dėl D. L. įvykio metu rankose laikytų daiktų. Toliau analizuojant vaizdo įrašą, jame užfiksuota kaip D. L. du kartus užsimoja mediniu pagaliu (00:00:44, 00:00:59 vaizdo įrašo sekundės), tačiau girdėti, kad medinė lazda atsitrenkia į metalinę tvoros dalį, o būtent į tvoros sietą, tuo tarpu 00:01:01 vaizdo įrašo sekundę matyti, kad iš D. L. yra atimama medinė lazda. Toliau vaizdo įraše užfiksuota, kad D. L. 00:01:25 vaizdo įrašo laiku nuo žemės pakelia šiferio atplaišą ir ja trenkia bei pataiko M. D. į rankų sritį, 00:01:30 vaizdo įrašo laiku dar kartą užsimoja šiferio atplaiša, tačiau girdėti, kad ji pataiko į tvoros metalinį sietą, tuo tarpu vaizdo įraše nematyti, kad būtų pataikyta nukentėjusiajam į rankų sritį, 00:01:45 vaizdo įrašo laiku D. L. su šiferio atplaiša užsimoja trenkti trečia kartą, tačiau taip pat girdėti, kad šiferio atplaiša atsitrenkia į tvoros metalinį sietą. Taigi iš esmės šiame vaizdo įraše užfiksuotas tik vienas abejonių nekeliantis smūgis, kurį išteisintoji pataikė M. D. į rankų sritį. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja V. D. filmuodama bei matydama, kad D. L. yra nusiteikusi konfliktiškai bei žinodama jos būdą, iš dalies provokavo išteisintąją trenkti, D. L. paėmus medinę lazdą sakė „o, gerai“, taip pat išsakė žodžius „nu pabandykit jūs man trenkt, trenkit“, tokiu būdų skatindama tolimesnį konfliktą. Taip pat vaizdo įraše užfiksuota, kad liudytoja V. D. iškvietė greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, tačiau ne savo sutuoktiniui dėl jo patirto sužalojimo, o D. L., teigdama, kad išteisintosios elgesys yra neadekvatus.

15. Apeliacinės instancijos teismui detaliai susipažinus tiek su proceso dalyvių paaiškinimais, tiek su vaizdo įraše užfiksuotomis įvykio aplinkybėmis, spręstina, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog D. L. nukentėjusiajam du kartus su medine lazda sudavė į rankų sritį bei iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad tik vienas iš suduodamų smūgių šiferio atplaiša galėjo pataikyti M. D. į rankų sritį. Atsižvelgiant į visa tai kas išdėstyta, prokuroro bei nukentėjusiojo apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies tuo aspektu, kad D. L. pripažintina kalta padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau iš D. L. suformuluoto kaltinimo šalintinos aplinkybės, kad ji M. D. mediniu pagaliu smogė du kartus į rankas bei šiferio nuolauža smogė tris kartus į rankas, laikant, kad D. L. nukentėjusiajam M. D. į rankas smogė tik vieną kartą su šiferio nuolauža.

16. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą nustatė, kad D. L. 2022 m. liepos 3 d. apie 10.30 val. (duomenys neskelbtini), ties riba su sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), konflikto su M. D. metu tyčia vieną kartą šiferio nuolauža smogė nukentėjusiajam M. D. į rankas, tokiais veiksmais nukentėjusiajam M. D. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų dešiniame dilbyje. Tokiais savo veiksmais ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

17. Nors apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatytas faktas, jog D. L. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tačiau teisėjų kolegijai nustačius, kad iš kaltinimo turi būti pašalintos tam tikros įvykio faktinės aplinkybės, t. y. nustatyta, kad D. L. tik vieną kartą šiferio nuolauža sudavė M. D. į rankų sritį, šiuo atveju turi būti įvertintas ir šios nusikalstamos veikos pavojingumas.

18. BK 37 straipsnyje įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad sprendžiant ar padarytas nusikaltimas yra mažareikšmis, atsižvelgiama tiek į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tuomet, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl tam tikrų ypatumų teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-128-489/2020).

19. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinto nusikaltimų sąrašo, kuriuos padarius negali būti sprendžiamas jų mažareikšmiškumo klausimas, taigi mažareikšmiškumas – vertinamasis požymis. Atsižvelgiant į tai, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo taikymas yra teismo teisė, tačiau ne pareiga, todėl teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikaltimo požymius, apibūdinančius padarytos veikos pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą, sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Visgi, kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinė žala kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad net ir smurto artimoje aplinkoje atveju tai nereiškia, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti sprendimą veiką pripažinti mažareikšme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-788/2021). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuoti precedentai, kuomet artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktiško elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020). Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytą teismų praktikoje suformuotą poziciją, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BK 37 straipsnio nuostatos gali būti taikomos ir BK 140 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atveju.

20. Teisėjų kolegija, spręsdama, kad yra pagrindas D. L. atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas pažymi, jog byloje nustatyta, kad tarp kaimynų – nukentėjusiojo, jo sutuoktinės ir D. L. jau ilgą laikotarpį vyksta konfliktinės situacijos dėl sklypų ribų bei naujos juos skiriančios tvoros pastatymo/senosios tvoros nugriovimo. Ikiteisminio tyrimo metu gautame vaizdo įraše užfiksuota, kad abi konflikto šalys įvykio metu pakankamai aktyviai išreiškė nepasitenkinimą tiek žodžiu, tiek fiziniu kontaktu. Baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina tai, kad D. L. nukentėjusįjį iš esmės galėjo sužaloti vienu trauminiu poveikiu, t. y. trenkdama ir vieną kartą nukentėjusiajam pataikydama su šiferio nuolauža į rankų sritį. Be to, kaip apeliaciniame skunde paminėjo prokuroras, ikiteisminis tyrimas dėl to paties įvykio buvo pradėtas ir M. D. atžvilgiu, tačiau buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tai, kad konflikto metu nežymius sužalojimus patyrė ir D. L. patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad D. L. poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešinio žasto srityje galėjo būti padaryti kieto buko daikto poveikyje galimai prie nurodytų aplinkybių ir laiko, t. y. tiriamosios žodžiais: 2022 m. liepos 3 d. apie 12.00 val. namuose sumušus kaimynui, traukiant už jos rankos per tvorą (1 t., b. l. 101–102). Šiuo atveju nukentėjusiojo sutuoktinės užfiksuotame vaizdo įrašo 00:00:33 sekundę iš tiesų matyti, kad D. L. ranka sugriebiama ir traukiama per tvorą, todėl galėjo būti nežymiai sužalota. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai – policijos pareigūnai M. Š. ir P. G. galėjo nurodyti tik aplinkybes, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis nurodė, jog konfliktas tarp kaimynų kilo dėl tvoros, jis teigė, kad išteisintoji sudavė nukentėjusiajam medine lazda, tačiau policijos pareigūnai nukentėjusiojo sužalojimų nematė, greitosios medicinos pagalbos nekvietė (3 t., b. l. 76–77). Taigi, tiek nukentėjusysis, tiek D. L. nesutarė tarpusavyje, iš esmės buvo lygiaverčiai konflikto dalyviai, abu elgėsi ne visai tinkamai, D. L. nebuvo vienintelė konflikto iniciatorė. Nors D. L. M. D. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė paviršiniu odos nubrozdinimu dešinio dilbio srityje, tačiau šis sužalojimas nebuvo stiprus ar ilgalaikis. Byloje surinkti duomenys apygardos teismui leidžia daryti išvadą, kad D. L. veiksmai buvo labiau spontaniški, iš anksto nenumatant ir nesiekiant kilusių padarinių.

21. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad D. L. padarytas nusikaltimas vertinant jo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumą, nebuvo pasiekęs tokio pavojingumo lygio, kad būtų protinga, proporcinga ir teisinga jai taikyti baudžiamojo pobūdžio priemones. Nors kasaciniame skunde prokuroras bei nukentėjusysis prašo D. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustačius, kad D. L. įvykdė nusikalstamą veiką, yra pagrindas ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir jos atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.

Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio

22. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje buvo pareikštas ir nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriame buvo nurodoma, kad jo patirta neturtinė žala – 50 Eur (1 t., b. l. 13). Vėliau nukentėjusysis bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad patirta neturtinė žala siekia 2 500 Eur bei prašė priteisti jo atstovavimo išlaidas (2 t., b. l. 128–129, 136–137). Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis neturinės žalos dydį iš esmės grindė tuo, kad įvykio metu jis patyrė didelį stresą, dvasinį sukrėtimą, didelę emocinę depresiją, negalėjo sportuoti darbe bei tinkamai atlikti savo pareigų, naktimis nemiega, nes D. L. yra jo kaimynė, kuri konfliktuoja, todėl turi saugotis tiek pats, tiek saugoti savo šeimos narius. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis savo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį padidino iki 5 000 Eur (3 t., b. l. 6–7), tačiau jokių tokio padidėjusio neturtinės žalos dydžio motyvų nenurodė.

23. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. L. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, priėmė ir sprendimą atmesti nukentėjusiojo M. D. pareikštą civilinį ieškinį, tačiau apygardos teismui priimant naują procesinį sprendimą byloje, iš naujo nagrinėtinas ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimas.

24. BPK 115 straipsnyje yra numatyti sprendimai, kuriuos priima teismas dėl civilinio ieškinio apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais, tačiau šiame straipsnyje nėra įtvirtinta, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas dėl civilinio ieškinio kai baudžiamoji byla asmens atžvilgiu nutraukiama taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Kasacinės instancijos teismas tokią situaciją laiko teisinio reguliavimo spraga, todėl yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021).

25. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be kita ko, baudžiamojoje byloje sprendžiant civilinio ieškinio priteisimo klausimą, ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į teismų praktikoje suformuotus priteistinos turtinės arba neturtinės žalos dydžius panašiose arba analogiško pobūdžio bylose.

26. Šiuo atveju nukentėjusysis nurodo, kad dėl D. L. veiksmų patyrė 5 000 Eur neturtinę žalą. Sutiktina, kad įvykio metu M. D. galėjo patirti stresą bei patyrė nemalonius išgyvenimus dėl įvykusio konflikto, jautė fizinį skausmą dėl D. L. suduoto smūgio. Visgi, civiliniame ieškinyje nurodomi teiginiai dėl negalėjimo sportuoti ir vykdyti darbines pareigas iš esmės nepagrįsti jokiais duomenimis, byloje nėra dokumentų patvirtinančių, kad nuteistasis po įvykio būtų nedarbingas, ar kad jam būtų prireikę specialios medicininės pagalbos. Taip pat civilinis ieškovas, turėdamas pareigą pagrįsti savo civilinį ieškinį, iš esmės nenurodė kuo jam pasireiškė didelė emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas. Be to, apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo sutuoktinė liudytoja V. D. nurodė, kad sutuoktinio sužalojimus tepalu gydė apie keturias dienas, įvykio diena buvo sekmadienis, ji nedirbo, nes augino vaiką, tuo tarpu M. D. atostogavo (2 t., b. l. 145). Apygardos teismui kelia abejonių faktas, kad dėl nubrozdinimų dešinio dilbio srityje nukentėjusysis iš tiesų negalėjo sportuoti ar vykdyti darbinių funkcijų.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad D. L. atžvilgiu taikant BK 37 straipsnio nuostatas ši baudžiamoji byla nutrauktina, atsižvelgus į šiame nuosprendyje išanalizuotą teisinę situaciją ir nustatytus faktus bei aplinkybes, dėl kurių D. L. nusikaltimas pripažintinas mažareikšmiu, sprendžia, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies. Šiame kontekste nesumenkinant D. L. atliktų neteisėtų veiksmų, apygardos teismas visgi negali sutikti, kad M. D. prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra teisinga, proporcinga bei pagrįsta ar atitinka teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistinos neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti už BK 140 straipsnio 1 – 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas, šiuo metu svyruoja apytiksliai nuo 100 Eur iki 2 000 Eur. Vertinant tai, kad abi proceso šalys aktyviai dalyvavo konfliktinėje situacijoje, tiek nukentėjusysis, tiek D. L. patyrė nežymius sužalojimus, be to, neignoruojant fakto, kad D. L. neteisėti veiksmai nesukėlė nukentėjusiajam ilgalaikių, nepašalinamų liekamųjų reiškinių, tuo tarpu nukentėjusiojo dešinio dilbio srities nubrozdinimai yra trumpalaikio pobūdžio sužalojimai, M. D. civilinis ieškinys sumažintinas iki 150 Eur.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

28. Apeliacinės instancijos teismui išėjus priimti procesinio sprendimo byloje, buvo gauta 2023 m. lapkričio 15 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant D. L. sudaro 322,43 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš D. L..

29. BK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės.

30. Kadangi šioje baudžiamojoje byloje buvo priimtas procesinis sprendimas pripažinti D. L. padarytą nusikaltimą mažareikšmiu ir ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės bei bylą nutraukti, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš D. L. neišieškotinos.

Dėl nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų

31. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis taip pat prašo priteisti ir jo patirtas atstovavimo išlaidas pagal kvitus. Prašymą priteisti atstovavimo išlaidas pateikė ir M. D. atstovė advokatė Regina Šeperienė, nurodydama, kad nukentėjusiojo patirtos atstovavimo išlaidos teik pirmosios instancijos, teik apeliacinės instancijos teisme bendrai sudaro 1 200 Eur (3 t. b. l. 81). Baudžiamojoje byloje yra ir du pinigų priėmimo kvitai, kurie patvirtina, kad nukentėjusysis advokatei sumokėjo iš viso 700 Eur (2 t., b. l. 130, 3 t., b. l. 82).

32. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, be kita ko, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (BPK 105 straipsnio 5 dalis).

33. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad priėmus procesinį sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jam nutraukiant, proceso išlaidos iš jo negali būti išieškotinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-489/2020). Atsižvelgiant į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nukentėjusiojo patirtos atstovavimo išlaidos iš D. L. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. kovo 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, D. L., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. D. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir M. D. iš D. L. priteisti 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Neišieškoti iš D. L. valstybės naudai 322,43 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 15 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Neišieškoti iš D. L. nukentėjusiojo M. D. naudai pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo proceso metu patirtas atstovavimo išlaidas.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – du vokus, kuriuose yra du kompaktiniai diskai, palikti saugoti prie bylos medžiagos.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.