Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Rudzinskas, sekretoriaujant Onai Martinaitytei, Violetai Grigaravičienei dalyvaujant ieškovės K. M. komanditinės ūkinės bendrijos “Makvis” atstovui advokatui Ignui Dargužui, bendraieškės bankrutavusios M. V. firmos “Dinolita“ atstovui advokatui Pauliui Astromskiui, atsakovės M. V. atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui, trečiajam asmeniui bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ administratorei R. M. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-224-436/2012 pagal ieškovės K. M. komanditinės ūkinės bendrijos “Makvis” netiesioginį ieškinį atsakovei M. V. dėl žalos atlyginimo, bendraieškis, kurio naudai reiškiamas ieškinys bankrutuojanti M. V. firma “Dinolita”, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje bankrutuojančios M. V. firmos “Dinolita” bankroto administratorė R. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

CK 6.68 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi kreditorius, pareiškęs netiesioginį ieškinį, iš esmės gina ne tik savo, bet ir kitų skolininko kreditorių, paties skolininko interesus. Teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą vadovavosi LR CK 2.87 str., 6.246 str., 6.249 str. Analizuojant CK 6.249 str. bei surinktus įrodymus teismas nenustatė, kad atsakovė būtų padariusi žalą ar nuostolius. Vadovaujantis LR CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G. , bylos Nr. 3K-3-130/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2006). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas šioje byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio16 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-493/2012).

Dėl automobilių nuomos sutarčių sudarymo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 m. sausio 2 d. Panaudos sutartimi A. D. (panaudos davėjas) perdavė automobilį AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 34.000,00 Lt, laikinai neatlygintinai naudotis M. V. firmai „Dinolita“ (panaudos gavėjui), atstovaujamai savininkės M. V.. Sutartis galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d. (1 t. b.l. 26-27). Po metų pasibaigus panaudos santykiams, 2007 m. sausio 1 d. automobilio nuomos sutarties pagrindu A. D. (nuomotojas) išnuomojo automobilį AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 34.000,00 Lt, už 3.600,00 Lt mėnesinį nuomos mokestį nuomininkei M. V. firmai „Dinolita“, atstovaujamai savininkės M. V.. Nuomos sutartis galiojo iki 2009 m. gruodžio 31 d. (1 t. b.l. 30-31).

2006 m. vasario 14 d. Panaudos sutartimi A. D. (panaudos davėjas) perdavė automobilį VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 32.000,00 Lt, laikinai neatlygintinai naudotis M. V. firmai „Dinolita“ (panaudos gavėjui), atstovaujamai savininkės M. V.. Sutartis galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d. (1 t. b.l. 28-29). Po metų pasibaigus panaudos santykiams, 2007 m. sausio 1 d. automobilio nuomos sutarties pagrindu A. D. (nuomotojas) išnuomojo automobilį VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 32.000,00 Lt, už 4.000,00 Lt mėnesinį nuomos mokestį nuomininkei M. V. firmai „Dinolita“, atstovaujamai savininkės M. V.. Nuomos sutarties galiojo iki 2009 m. gruodžio 31 d. (1 t. b.l. 34-35).

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą (c.b. Nr. 2A-184/2012, 2 t. b.l. 54-62). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi (c.b. Nr. 3K-3-510/2012) Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį pakeitė ir išdėstė taip – ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino 2007 m. sausio 1 d. IĮ M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. sudarytos automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties dalį dėl mėnesio nuomos kainos, viršijančios 2.100 Lt, negaliojančia. Pripažino 2007 m. sausio 1 d. IĮ M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. sudarytos automobilio „VW Sharan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties dalį dėl mėnesio nuomos kainos, viršijančios 1980 Lt, negaliojančia. Priteisė BIĮ M. V. firmai „Dinolita“ iš A. D. 148.580 Lt. Teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, ir teismai nenustatė fakto, kad automobiliai apskritai nebuvo naudojami, kad jų nereikėjo ieškovo ūkinei veiklai vykdyti. Iš teismų motyvų analizės nustatė, kad ieškovo kreditorių interesų pažeidimu teismai laikyta per didelę ir rinkos kainų neatitinkanti automobilių nuomos kaina. Teisėjų kolegija sutiko, kad ekonomiškai nepagrįsto bei įmonei nenaudingo sandorio sudarymas ta apimtimi, kuria nustatyta akivaizdžiai per didelė sutarties objekto kaina, pažeidžia kreditorių teises, tačiau pažymėjo, kad šio pažeidimo padariniu negali būti viso sandorio pripažinimas negaliojančiu – tokiu atveju sprendė klausimą dėl sandorio dalies (per didelės kainos) pripažinimo negaliojančiu ab initio. Taip pat konstatavo, jog bylos ypatumas, kad ieškinį reiškia bankrutuojanti įmonė, lemia specifinį mokėjimų negaliojimo padarinių taikymą. Atsiskaitydamas su vienu iš kreditorių, ieškovas pažeidė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatytas atsiskaitymo taisykles, praleisdamas aukštesnės eilės kreditorius, todėl, tokį mokėjimą pripažinus niekiniu, teismas turi taikyti restituciją, grąžindamas jo šalis į padėtį „tarsi mokėjimo nebūtų“. Dėl to ir pagal paliktas galioti sandorių dalis sumokėtos sumos (93.840 Lt) priteistinos iš atsakovės ieškovui. Pažymėjo, kad atsakovė turi teisę gauti pagal paliktas galioti nuomos sutarčių dalis jai priklausančius mokėjimus. Šia teise naudojamasi laikantis jos įgyvendinimo metu galiojančio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, t. y. nepažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, taip pat Įmonių bankroto įstatyme nustatytos tvarkos, t. y. pareiškiant kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje ir kt.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pateikė pareiškimą dėl ieškinio sumos nuo 228 648,84 Lt iki 157 408,84 Lt sumažinimo. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje dėl automobilių nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, atsakovės padaryta žala laikė teismo sprendimu patenkintų priešpriešinių M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. reikalavimų skirtumą (148 580 Lt - 93 840 Lt ? 54 740 (žala dėl automobilių nuomos)).

Ieškovo argumentai, kad žala įmonei susidarė dėl to, jog A. D. įgijo reikalavimo teisę į bankrutavusią įmonę, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamos bylos kontekste esminis šiam ginčui išnagrinėti yra tas faktas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2012 nustatytų aplinkybių sukurti padariniai turi res judicata galią. Taigi, šioje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad sandorių sudarymu imperatyviosios įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Vien faktinio nemokumo būklė sandorių sudarymo metu nepažeidžia įstatymo, kuris nustato mokėjimų tvarką (eiliškumą) ir yra taikomas jų vykdymui, reikalavimų. Nesilaikydamas mokėjimų eiliškumo, ieškovas M. V. firma „Dinolita“ pažeidė Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytą mokėjimų tvarką, tokie mokėjimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl atlikti mokėjimai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, jiems taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyti niekinių sandorių negaliojimo padariniai, t. y. restitucija. Jos pagrindu visos pervestos lėšos turi būti grąžintos kaip pervestos pažeidžiant nustatytą tvarką. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad negalioja automobilių nuomos sandorių dalys (dėl ekonomiškai nepagrįstos kainos), t. y. negalioja automobilio „Audi A6“ nuomos sutarties dalis dėl 1500 Lt per didelės mėnesio nuomos kainos (pagrįsta mėnesio nuomos kaina ­– 2100 Lt) ir automobilio „VW Sharan“ nuomos sutarties dalis dėl 2020 Lt per didelės mėnesio nuomos kainos (pagrįsta mėnesio nuomos kaina ­– 1980 Lt). Teismas, įvertinęs visas įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad A. D. turi pagrįstą reikalavimo teisę gauti iš bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ už automobilių nuomą. Šią aplinkybę patvirtina M. V. firmos „Dinolita“ bankroto byloje Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. priimta nutartis, kuria A. D. įtraukta į bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašą su finansiniu reikalavimu 110.340,00 Lt.

Ieškovas savo reikalavimą grindžia CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, pažymėjo, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009, išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės.

Kaip jau buvo minėta, ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad kreditoriams buvo padaryta žala tuo, jog atsakovė išsinuomojo du automobilius už per didelę kainą. Tačiau šios aplinkybės jau nustatytas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1109-254/2010, kurios galutinis procesinis sprendimas turi prejudicinį ryšį su šia nagrinėjama byla. Įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu nustatyta, kad automobilių nuomos sutartys buvo tik iš dalies nepagrįstos, todėl ir pripažintos negaliojančiomis, tačiau teismai konstatavo, jog likusiose dalyse jos yra pagrįstos ir kreditorių teisių nepažeidžia. Taigi, sprendimui įgijus res judicata galią bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-84/2009). Kadangi ieškovas nurodo, jog žala kreditoriams susidarė dėl to, jog A. D. įgijo reikalavimo teisę į bankrutavusią M. V. įmonę „Dinolita“, tačiau, kaip jau buvo minėta, kasacinis teismas savo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje pažymėjo, jog A. D. turi teisę gauti pagal paliktas galioti automobilių nuomos sutarčių dalis jai priklausančius mokėjimus, todėl darytina išvada, kad nenustačius vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų, t.y. žalos įmonei padarymo fakto, civilinė atsakomybė atsakovei netaikytina.

Dėl įmonei nuostolingų patalpos nuomos sutarčių sudarymo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 2 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu A. D. išnuomojo butą, esantį Vytauto pr. 93-7, Kaune, M. V. firmai „Dinolita“, atstovaujamai A. V. (1 t., b.l. 51-56). Byloje esantys 2008 m. lapkričio 4 d. ir 10 d. kasos išlaidų orderiai Nr. 39 ir Nr. 41 patvirtina, kad už išsinuomotas patalpas firma A. D. sumokėjo 30.000,00 Lt (1 t., b.l. 59-60). Ieškovas pradiniu ieškiniu nurodė, kad anksčiau minėta patalpų numos sutartimi įmonė išsinuomojo už neprotingai didelę kainą visiškai firmai nereikalingas patalpas, todėl už patalpų nuomą sumokėta 30.000,00 Lt suma ir yra žala kreditoriams.

Bankrutuojančios IĮ M. V. firmos „Dinolita“ bankroto administratorė R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. D., tretiesiems asmenims M. V., A. V. ir KŪB „MAKVIS“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (actio Pauliana), kuriuo prašė pripažinti 2008-01-02 M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1108-601/2010 ieškinį patenkino, pripažino 2008 m. sausio 2 d. M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia ir taikė restituciją – įpareigojo atsakovę A. D. grąžinti ieškovei bankrutuojančiai IĮ M. V. firmai „Dinolita“ 33.000 Lt, o ieškovę bankrutuojančią IĮ M. V. firmą „Dinolita“ sumokėti atsakovei A. D. 16.500 Lt. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-41/2012 anksčiau minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismai nustatė, kad patalpų nuomos sandorio firma sudarinėti neprivalėjo, toks sandoris pažeidė kreditorių teises, sudarytas aiškiai per didele kaina, todėl laikė, kad šis sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas atsižvelgė į tai, kad, nors nuomos sutartis pripažintina negaliojančia, tačiau A. D. faktiškai perdavė patalpas naudotis M. V. firmai „Dinolita, administratorė tai pripažino ir sutiko, kad atsakovei už šią faktinę nuomą būtų priteista po 1.500 Lt per mėnesį (11 x 1.500 Lt = 16.500 Lt), todėl teismas sprendė, kad iš atsakovės ieškovei grąžintina 33.000 Lt suma sumokėto nuomos mokesčio, o iš ieškovės atsakovei sumokėtina 16.500 Lt už faktinę nuomą.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, kad pagal Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1108-601/2010, iš bankrutavusios įmonės A. D. yra priteista 16.500 Lt suma, ji įgijo reikalavimo teisę į bankrutavusią įmonę, todėl priteista suma 16.500,00 Lt ieškovas sumažino ieškinio reikalavimą dėl padarytos žalos nepagrįstai išnuomojus butą. Kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, jog buto numos sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl šis sandoris buvo panaikintas, be to, teismas konstatavo, kad pripažinus 2008 m. sausio 2 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia dėl kreditoriaus teisių pažeidimo (CK 6.66 str., 1.80 str.), restitucija taikytina įgyvendinant specialiojo teisinio reglamentavimo – įmonių bankroto įstatymo taikymo nulemtas nuostatas – turtas grąžintinas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudotinas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi, teismas, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad į bankrutavusios įmonės bendro turto balansą įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra priteistos sumos, kurios bus naudojamos atsiskaityti su visais kreditoriaus, kaip to prašo ieškovas netiesioginiu ieškiniu. Teismui pripažinus, kad A. D. faktiškai perdavė patalpas naudotis firmai, todėl ji turi teisę į nuompinigius. Be to, iš A. D. įmonei yra priteista visa sumokėta už patalpų nuomą suma, tai reiškia, kad firma realiai žalos nepatyrė, todėl darytina išvada, kad nenustačius vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų, t.y. žalos įmonei padarymo fakto, civilinė atsakomybė atsakovei netaikoma.

Dėl nepagrįsto įmonės lėšų pasisavinimo

Ieškovas nurodo, kad atsakovė pati ir per įmonės darbuotoją A. V. 2008 m. sausio 14 d. – 2008 m. gruodžio 24 d. laikotarpiu iš firmos kasos ar banko sąskaitos paėmė 68.648,84 Lt. Nurodytai sumai atliktos piniginės operacijos nėra pagrįstos jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriuose atsispindėtų atliktų operacijų tikslas. Be to, dalis operacijų buvo atlikta po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Todėl 68.648,84 Lt suma, laikytina firmai atsakovės padaryta žala. Šias aplinkybes ieškovas įrodinėja kasos knygų kopijomis (1 t., b.l. 68-96). Pažymėtina, kad administratorė perėmusi M. V. turtą, kurį sudarė nudėvėtas biuro baldų komplektas, 885,98 Lt kasoje, 289,87 Lt sąskaitoje ir 29.587,01 Lt debitorinių įsipareigojimų suma, konstatavo, jog yra būtina nukreipti išieškojimą į bankrutavusios įmonės savininkės šioje byloje atsakovės turtą. Tuo pagrindu Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 23 d. nutartimi M. V. įtraukė bendraatsakove bankroto byloje, jos visas turtas buvo areštuotas (1 t., b.l. 158-159). Be to, jau pirmame kreditorių susirinkime, vykusiame 2009 m. vasario 6 d. kreditoriai 7 darbotvarkės klausimu įpareigojo administratorę perimti iš M. V. turtą (1 t., b.l. 168). Pagal pažymas apie atsakovės turėtą turtą, M. V. administratorei perdavė visą jai priklausantį turtą. Taigi, kreditorių reikalavimams tenkinti išieškojimas bus nukreiptas į atsakovės asmeninį turtą, kuris jau yra perduotas administratorei.

Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareikšto ieškovo netiesioginio ieškinio atsakovei, nes bankrutavusios įmonės administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, ėmėsi visų reikiamų priemonių, turtas iš M. V. jau yra išreikalautas ir įskaitytas į bankrutavusios įmonės bendro turto balansą, kuris bus naudojamas skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl ieškovo ieškinys atmestinas.

Ieškinį atmetus, iš ieškovo K. M. komanditinės ūkinės bendrijos “Makvis” valstybės naudai priteistina 58,31 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 96 str.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo K. M. komanditinės ūkinės bendrijos “Makvis” (j.a.k. 124489682, adresas Vilniaus m. Dariaus ir Girėno g. 40) 58,31 Lt (penkiasdešimt aštuonis litus 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.