Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens K. M. komanditinės ūkinės bendrijos „Makvis“, trečiojo asmens M. V., atsakovės A. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1009-254/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios individualios įmonės M. V. firmos „Dinolita“ ieškinį atsakovei A. D. (tretieji asmenys M. V. ir K. M. komanditinė ūkinė bendrija „Makvis“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas, ar įmonės sudarytos automobilių nuomos sutartys ir jų vykdymas, dėl nuomos mokesčio dydžio, pažeidė įmonės kreditorių interesus bei imperatyvias įstatymų nuostatas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Pažymėtina, kad ieškovas 2008 m. birželio 18 d. su T. K. sudarė panaudos sutartį, kurios pagrindu iki 2008 m. gruodžio 31 d. gavo neatlygintinai naudotis automobilį Mazda 626. Pas ieškovą, neskaitant buhalterės, dirbančios nepilną darbo dieną, dirbo vos du asmenys, t.y. pati apeliantė, ilgą laiką 2008 metais buvusi nedarbinga, ir vadybininkas A. V.. Esant tokioms aplinkybėms, abejotini argumentai, kad įmonei buvo reikalingi trys automobiliai.

6. Ieškovas atsakovei mokėjimus atliko ieškovui jau esant nemokiam ir pateikus pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kas taip pat rodo apeliantės nesąžiningumą.

7. Teismas pagrįstai pripažino automobilių nuomos sutartis negaliojančiomis ab initio. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ginčo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis tik nuo to momento, kai ieškovas sumokėjo nuomos mokestį. Toks teismo sprendimas nesukeltų šalims pasekmių, būtų deklaratyvus, nebūtų taikoma restitucija.

Tretysis asmuo M. V. atsiliepimu prašo A. D. apeliacinį skundą tenkinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmesti, taip pat atmesti K. M. KŪB „MAKVIS“ apeliacinį skundą. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti M. V. apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad pritaikius vienašalę restituciją, ieškovas nepagrįstai praturtėtų A. D. sąskaita.

2. Nuomos sutarčių vykdymo metu ieškovas buvo nemokus. 2008 m. lapkričio 24 d. Kauno apygardos teismas nutartyje byloje Nr. B2-1807-436/2008 konstatavo, jog 2008 m. lapkričio 1 d. duomenimis M. V. firma „Dinolita“ turto turėjo už 37.979,53 Lt, tuo tarpu pradelsti įsipareigojimai sudarė iš viso 268.184,14 Lt, tame skaičiuje 25.546,47 Lt - valstybės biudžetui. Tai reiškia, kad nemoki M. V. firma „Dinolita“ panaudojo 148.580 Lt sumą pilnam atsiskaitymui su trečios eilės kreditoriumi (nuomotoju) A. D., iš kurių 111.860 Lt buvo sumokėta bendrovei esant akivaizdžiai nemokiai. Atsiskaičius su atsakovu be eilės, ieškovas sumažino savo turtą 148.580 Lt suma. Atitinkamai šia suma sumažėjo ir ieškovo kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Pažymėtina, kad 75% nuomos kainos (111.860 Lt) buvo sumokėta dalimis likus 12 dienų iki ir 2 dienom po ieškinio dėl bankroto bylos pateikimo teismui.

3. Apeliantės nėra sąžiningos šalys, nes automobilių nuoma buvo akivaizdžiai nenaudinga bendrovei (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija).

5. Ieškovės nuomone, teismas teisingai taikė dvišalę restituciją. Abi sandorio šalys buvo nesąžiningos ir abi gavo turtą iš kitos šalies: M. V. firma „Dinolita“ gavo teisę valdyti automobilius, o A. D. - nuomos mokestį. Vienašalė restitucija yra galima, kai kita šalis pagal sandorį nieko nėra gavusi arba kai iš jos negalima reikalauti restitucijos dėl jos sąžiningumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nustatė esant visetą sąlygų actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

Pagal bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovui (individualiai įmonei M. V. firmai „Dinolita“) iškėlimo Kauno apygardos teisme gautas 2008 m. lapkričio 12 d. Pareiškimą padavė pati įmonės savininke M. V., nurodžiusi, kad įmonė dėl nemokumo negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 24 d. ieškovui iškėlė bankroto bylą, nustatęs, kad įmonės turtą 2008 m. lapkričio 1 d. sudaro prekių atsargos sandėlyje už 6 151,55 Lt bei biuro baldai, kurių likutinė vertė 41,61 Lt, o pradelstos įmonės skolos kreditoriams minėtai dienai siekia 268 184,14 Lt, tame skaičiuje vieninteliam prekių tiekėjui KŪB „Makvis“ – 215 331,67 Lt, už patalpų nuomą – 27 306 Lt, valstybės biudžetui – 25 546,47 Lt. Taigi akivaizdu, kad 2008 m. lapkričio mėnesį ieškovas buvo nemokus.

Pagal byloje esančius įrodymus 2007 m. sausio 1 d. ieškovo kasoje buvo 89 523,80 Lt, per 2007 m. sausio mėnesį ieškovo pajamos kasoje 12 393,81 Lt, o išlaidos 12 645,77 Lt, vasario mėnesį kasos pajamos – 12 954,12 Lt, o išlaidos – 80 395, 15 (iš jų – 36 720 sumokėta A. D.), 2008 m. spalio mėnesį kasos pajamos – 166 308,86 Lt, o išlaidos – 112 066,78 Lt (iš jų – 93 280 Lt A. D.), lapkričio mėnesį kasos pajamos – 1 111,88 Lt, o išlaidos – 53303,12 Lt (iš jų – 33 460 Lt A. D.).

Iš ieškovo sąskaitos banke išrašo matyti, kad laikotarpiu 2006 m. gruodžio 1 d. – 2007 m. sausio 31 d. pajamos sudarė iš viso – 32 206,18 Lt, o išlaidos – 33 638,97 Lt, 2008 m. vasario mėnesį pajamos sąskaitoje banke sudarė 17 449,91 Lt, o išlaidos – 14 703,15 Lt, 2008 m. spalio mėnesį pajamos sąskaitoje sudarė 15 971,23 Lt, o išlaidos – 16 137,23 Lt., 2008 m. lapkričio mėnesį pajamos sąskaitoje – 4 770,97 Lt, o išlaidos – 4 870,80 Lt.

Esant tokiems duomenims apie piniginių lėšų srautus ieškovo kasoje ir sąskaitoje banke, matyti, kad pajamos ir išlaidos buvo apylygės ir vien iš jų negalima konstatuoti ieškovo nemokumo 2008 m. laikotarpiu. Tačiau, kadangi 2008 m. lapkričio mėnesį (tuomet ieškovui keldamas bankroto bylą teismas įvertino ieškovo turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus) pradelsti ieškovo įsipareigojimai 43 kartus viršijo turimą turtą, byloje nėra įrodymų, kad ieškovo finansinė padėtis dėl kokių nors aplinkybių būtų staiga esminiai pablogėjusi, akivaizdu, kad nemoki įmonė buvo jau kurį laiką dar iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo (nemokia įmonė laikoma, kai pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės ĮBĮ 2 str. 8 d.).

Iš ieškovo bankroto administratorės parengtų pažymų (T. 2., b.l. 82-84) matyti, kad ginčijamų sandorių sudarymo dieną, t. y. 2007 m. sausio 1 d., ieškovas buvo skolingas K. M. KŪB „Makvis“ už prekes 147 094,10 Lt, kitiems paslaugų teikėjams – 2156,02 Lt, darbo užmokesčio įsiskolinimo, taip pat mokestinio įsiskolinimo nebuvo (T.2., b.l. 81). Tai, kad tarp ieškovo ir KŪB „Makvis“ teismuose nagrinėjamas ginčas dėl 120 758,08 Lt priteisimo ieškovui (Kauno apygardos teismas 2001 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1897-605/2011 ieškinį atmetė, sprendimas apskųstas apeliacine tvarka), neduoda pagrindo kitaip vertinti ieškovo turtinės padėties. Ginčo, kilusio iš 2004 m. pasaugos sutarčių vykdymo, išsprendimas teisme, nepriklausomai nuo jo baigties, nepakeistų ieškovo įsipareigojimų ir turimo turto santykio tiek, kad būtų pagrindas ieškovą pripažinti mokiu ar neturėjusiu įsiskolinimų ginčo sutarčių sudarymo metu.

Kadangi pagal ginčijamas sutartis mokėjimai buvo atliekami 2008 m., dar daugiau – laikotarpiu 2008 m. spalio 30 d.- 2008 m. lapkričio 14 d., t.y. prieš pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui padavimą ir iš karto po jo, ieškovas pagal ginčijamas sutartis A. D. sumokėjo 111 860 Lt (suma, ženkliai viršijanti bankrutuojančio ieškovo turimą turtą), akivaizdu, kad ieškovas, žinodamas, kad negalės atsiskaityti su kreditoriais, sąmoningai pirmenybę suteikė vienam iš jų, taip pažeisdamas kitų kreditorių teises (likusio ieškovo turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamų sutarčių šalių nesąžiningumo. Tą įrodo tiek priešpriešinių įsipareigojimų pagal ginčijamus sandorius disproporcija (CK 6.67 str. 4 p.), tiek tai, kad vykdydamos sutartis šalys žinojo, jog suteikia prioritetą vienam iš kreditorių, o su kitais ieškovas nebeturės galimybės atsiskaityti. M. V. būdama ieškovo savininkė neabejotinai žinojo, kokia ieškovo turtinė padėtis sandorių vykdymo metu, o didžioji dalis mokėjimų buvo atlikti prieš pat ir iš karto po pačios M. V. kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Šios aplinkybės turėjo būti žinomos ir kitai sutarties šaliai – A. D., kurią su ieškovu siejo ilgalaikiai įvairiapusiai verslo bei draugiški santykiai: A. D. buvo viso ieškovo transporto ūkio savininkė iki ginčijamų nuomos sutarčių sudarymo leidusi savo automobiliais ieškovui naudotis neatlygintinai, be to, ji iš M. V. motinos pirko butą (duomenys neskelbtini), kurį išnuomojo ieškovui.

Byloje nėra įrodymų, kad ginčijamus sandorius ieškovas būtų privalėjęs sudaryti. Nors apeliantė M. V. teigia, kad įmonės veiklai vykdyti automobiliai buvo būtini, to neįrodinėjo. Ta aplinkybė, kad ieškovas anksčiau neatlygintinai naudojosi pagal ginčijamas sutartis vėliau išsinuomotais automobiliais, nepakankama, kad įrodytų šių automobilių būtinumą ieškovo veikloje. Be to, net jeigu šie automobiliai ieškovui būtini, jis turėjo būti suinteresuotas išsinuomoti automobilius už kuo mažesnę kainą. Automobilių nuomos kainos pagrįstumo vertinimas šioje byloje turi esminę reikšmę sprendžiant, ar nuomos sutartimis pažeisti ieškovo kreditorių interesai.

Nuomos sutartyje jos šalių valia automobilio VW Sharan 1998 m. v/n. 316 vertė nurodyta 32 000 Lt, kuri atitinka 8 mėn. nuomos kainą, o trejų metų nuomos kaina sudarė 144 000 Lt. Automobilio Audi A6 1998 m. v.n. (duomenys neskelbtini) vertė 34 000 Lt, kuri atitinka 9,4 mėn. nuomos kainą, o trejų metų nuomos kaina sudarė 129 600 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią kainą laikė neprotingai didele, turint omenyje, kad nuomos sutarčių terminas – 3 metai (per tiek laiko nuomos suma daugiau nei trigubai viršija automobilių kainą).

Apeliantės M. V. teigimu, Lietuvos Auto verslininkų asociacijos rekomenduojami automobilių nuomos įkainiai (2009 m. balandžio 6 d. raštas Nr. 02-04) yra netinkamas įrodymas byloje, kadangi trečiojo asmens UAB „Makvis“ vadovas K. M. yra šios asociacijos valdybos narys ir todėl asociacijos rekomenduojami įkainiai gali būti šališki. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuomos kainų pagrįstumo, Auto verslininkų asociacijos nurodytų įkainių nesuabsoliutino, juos kaip įrodymą dėl realios automobilių nuomos kainos vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (UAB „Litideal“ 2007 m. sausio 15 d. komercinu apsiūlymu bei ekspertizės aktu).

Kadangi pačiame Auto verslininkų asociacijos rašte Nr. 02-04 nurodyta, kad pateikti įkainiai yra skirti atitinkamų metų ir modelio automobiliams, o tikslesni įkainiai priklauso nuo konkretaus automobilio klasės, techninės būklės, komplektacijos, t.y. individualių savybių, atmestini kaip neprieštaraujantys minėto rašto turiniui M. V. apeliacinio skundo argumentai, jog šiais įkainiais negalima besąlygiškai vadovautis, nes jie pateikti neapžiūrėjus konkrečių automobilių, dėl kurių nuomos kainos byloje yra kilęs ginčas.

Atmestini ir M. V. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į UAB „Litideal“ 2007 m. sausio 15 d. komerciniame pasiūlyme nurodytas automobilių nuomos kainas. Pažymėtina, kad UAB „Litideal“ siūlomos nuomos paslaugos apima platesnį paslaugų spektrą (automobilio pilną techninę priežiūrą, gedimo atvejų pakeitimą kitų automobiliu, remonto darbų organizavimą avarijos atveju, Europinį vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, automobilio vagystės draudimą) nei ginčijamos nuomos sutartys, todėl ir kaina už platesnį paslaugų spektrą yra didesnė. Apygardos teismas šių kainų kaip įrodymo dėl nuomos sutartyse nurodytų kainų galimo pagrįstumo taip pat pagrįstai nesuabsoliutino.

Esminę reikšmę vertinant automobilių nuomos kainos pagrįstumą turi ekspertizės išvados. Kauno apygardos teismui 2010 m. vasario 10 d. nutartimi paskyrus ekspertizę ginčijamais sandoriais nuomotų automobilių nuomos kainai nustatyti, ekspertas pateikė išvadą, kad ginčijamose nuomos sutartyse nustatyta nuomos kaina galėjo būti rinkos nuomos kaina, tačiau labiausiai tikėtina automobilio Audi A6 nuomos kaina yra 2100 Lt/mėn, o automobilio VW Sharan 1980 Lt/mėn. Būtent šia labiausiai tikėtina nuomos kaina vadovavosi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorių nuginčijimo pasekmių ir priteisdamas automobilių savininkei konkrečią sumą už automobilių nuomą. Nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo.

Aplinkybė, kad į ginčijamose sutartyse nurodytą nuomos kainą įskaičiuoti mokesčiai, nepaneigia pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl labiausiai tikėtinos pagrįstos automobilių nuomos kainos. Aplinkybė, kad galimai nuomininkas nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų išsinuomotus automobilius techniškai prižiūrėti, atlikti jų einamąjį remontą, byloje neįrodyta ir prieštarauja esantiems įrodymams (pagal bylos duomenis, automobilių remontui išlaidos sudaro 4 594,89 Lt, iš jų 280 Lt CASCO draudimas, kurį sumokėjo A. D. (T.1., b.l. 96)). Be to, jeigu nuomininkas, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nevykdė sutartinių įsipareigojimų techniškai prižiūrėti automobilius, atlikti jų einamąjį remontą, o nuomotojas A. D. dėl to neturėjo pretenzijų nuomininkui, ši aplinkybė leistų daryti prielaidą, kad nuomos sutarties turinys galimai neatspindėjo šalių realių ketinimų, atitinkamai ir nuomos kaina ginčijamose automobilių nuomos sutartyse galėjo būti šalių sąmoningai padidinta.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sandorių vykdymu buvo pažeistas Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas. KŪB „Makvis“ apeliaciniame skunde teigia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, teismas turėjo taikyti vienašalę restituciją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamų nuomos sandorių sudarymu Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas nebuvo pažeistas (nuomos sutartyse nėra nuostatų, pažeidžiančių minėtąjį įstatymą), todėl ir nuomos sutarčių pripažinti negaliojančiomis kaip prieštaraujančių imperatyvioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.) nėra pagrindo. Sandoris pagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, todėl ir CK 6.66 straipsnio 4 dalies pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė teisines pasekmes ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

Pagal bylos duomenis procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.