- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-41/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- A. D.
- Trečiasis asmuo
- M. V., A. V., komanditinė ūkinė bendrija „Makvis“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. D. ir trečiojo asmens M. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1108-601/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios individualios įmonės - M. V. firmos „Dinolita“ ieškinį atsakovei A. D. (tretieji asmenys: M. V., A. V., komanditinė ūkinė bendrija „Makvis“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2008 m. sausio 2 d. M. V. firma „Dinolita“ ir atsakovė A. D. sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (paskirtis – firmos biuro patalpos), kurios pagrindu atsakovė (nuomotoja) 2 metų laikotarpiui išnuomojo ieškovui 63,12 kv. m. ploto gyvenamosios (butų) paskirties butą (bendras plotas – 110,54 kv. m.), esantį (duomenys neskelbtini), o nuomininkas įsipareigojo mokėti atsakovei 3 000 Lt + GPM nuomos mokestį per mėnesį, įskaičiuojant į nuomos mokestį mokėjimus už komunalinius patarnavimus. Nuomos mokestį atsakovė gavo: 2008 m. vasario 8 d. – 3 000 Lt, 2008 m. lapkričio 4 d. – 27 000 Lt ir 2008 m. lapkričio 10 d. – 3 000 Lt.
Šalies argumentai
2008 m. lapkričio 12 d. M. V. pateikė ieškinį teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir 2008 m. lapkričio 24 d. iškelta bankroto byla.
Ieškovas bankrutuojanti IĮ M. V. firma „Dinolita“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2008 m. sausio 2 d. IĮ M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Nurodė, kad sutarties ieškovas sudaryti neprivalėjo, sutartis pažeidžia ieškovo kreditorių teises patenkinti savo reikalavimus, o sudarant ginčo sandorį ieškovas jau turėjo mokumo problemų. Be to, pažymėjo, jog sutartyje nustatyta nuomos kaina yra akivaizdžiai per didelė, kadangi reali tokių patalpų nuomos kaina yra 1 500 Lt per mėnesį. Už patalpų nuomą atsakovei buvo sumokėta 33 000 Lt, tokiu būdu nemokus ieškovas nepagrįstai sumažino savo turto vertę 16 500 Lt suma bei suteikė išskirtinę galimybę trečios eilės kreditorei A. D. patenkinti savo reikalavimą ignoruojant aukštesnės ir tos pačios eilės ieškovo kitų kreditorių interesus, t. y. pažeidė imperatyvias Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatas. Ginčo gyvenamosios paskirties patalpų nuoma ieškovo veiklai buvo nereikalinga ir netikslinga, nes įmonė savo veiklą vykdė nuomojamose patalpose (duomenys neskelbtini). Sutarties šalys nebuvo sąžiningos (nuomos kaina buvo aiškiai per didelė, šalis siejo ilgalaikiai santykiai (nuo 2006 m.), grindžiami abipusiu pasitikėjimu, išnuomotą butą atsakovė įgijo iš M. V. firmos „Dinolita“ savininkės L. V. (M. V. mamos), butas buvo išnuomotas, neatsižvelgiant į tai, jog ieškovas buvo įsiskolinęs atsakovei 91 200 Lt už automobilių Audi A6 ir VW Sharan nuomą pagal 2007 m. sausio 1 d. nuomos sutartis, ieškovas su atsakove už ginčo patalpų nuomą atsiskaitė prioritetine tvarka, todėl sudarydama ginčo sandorį atsakovė žinojo arba turėjo žinoti apie sunkią bendrovės finansinę padėtį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino 2008 m. sausio 2 d. M. V. firmos „Dinolita“ ir A. D. sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia bei nusprendė taikyti restituciją įpareigojant atsakovę A. D. grąžinti bankrutuojančiai IĮ M. V. firmai „Dinolita“ 33 000 Lt, o ieškovą bankrutuojančią IĮ M. V. firmą „Dinolita“ - sumokėti atsakovei A. D. 16 500 Lt (šešiolika tūkstančių penkis šimtus litų).
Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti nuomos sutartį negaliojančia, nes:
1) M. V. firma „Dinolita“ sudarė sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo, kadangi jau turėjo išsinuomavusi administracines patalpas, bei kokių nors įrodymų apie sandorio privalomumą nėra pateikta;
2) sandoris pažeidė kreditorių teises, kadangi sudarant sutartį (2008 m. sausio 2 d.) M. V. firma „Dinolita“ turėjo didelių įsiskolinimų kreditoriams (KŪB „MAKVIS“, pačiai atsakovei), o pinigų išmokėjimas pagal sudarytą sandorį turėjo įtakos, jog iš dalies nebuvo galima atsiskaityti su kreditoriais (30 000 Lt atsakovei sumokėjo likus 2 - 8 dienom iki ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo užregistravimo teisme), be to, šis sandoris visiškai neatitiko kaip pelno siekiančios įmonės tikslų (buvo nereikalingas, įmonėje dirbo tik 3 darbuotojai ir sudarytas aiškiai per didelė kaina);
3) skolininkas buvo nesąžiningas, kadangi turėdamas mokumo problemų (nuo 2006 m. įmonės finansinė padėtis blogėjo, įsiskolinimai augo), sudarė sandorį, kuriuo sumažino galimybę atsiskaityti su įmonės kreditoriais;
4) trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas (žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises), kadangi atsakovė (tretysis asmuo), nuo 2006 m. aktyviai bendradarbiaudama su M. V. firma „Dinolita“ (sudarė 2 automobilių nuomos sutartis, išnuomotą butą pirko iš M. V. mamos) turėjo žinoti ir žinojo, kad sutarties sudarymo dieną skolininkė turėjo didelių įsiskolinimų (egzistavo įsiskolinimas pačiai atsakovei). Pažymėtina, kad atsakovė, sudarydama nuomos sutartį, turėjo elgtis apdairiai. Taigi, jau žinant apie skolininko įsiskolinimą jai pagal kitus sandorius (už automobilių nuomą), atsakovė privalėjo pasidomėti ar nėra daugiau skolininkės kreditorių ir, ar nebus pažeisti jų interesai sudaromu sandoriu. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovei buvo prieinama informacija apie skolininkės finansinę būklę, tačiau ji nebuvo pakankamai atidi ir nesidomėjo apie skolininkės kitus kreditorius (elgėsi neapdairiai), kas tik patvirtina išvadą apie atsakovės nesąžiningumą. Be to, teismas sprendė, kad konkrečiu atveju taikytina nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 1 d. 4 p. - priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), kadangi sutartas nuomos mokestis (3 000 Lt + GPM per mėnesį, įskaičiuojant į nuomos mokestį mokėjimus už komunalinius patarnavimus) už dalį gyvenamųjų patalpų (63,12 kv. m.), nepritaikytų biurui, buvo aiškiai per didelis, neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (Statistikos departamento duomenimis 2008 m. Kauno mieste vidutinė kvadratinio metro buto nuomos kaina – 9,20 Lt, t. y. 63.12 kv. m. – 579,6 Lt, nekilnojamo turto agentūros „Ober Haus“ duomenimis 4 kambarių buto nuoma galėtų būti nuo 1 500 Lt iki 3 500 Lt, pagal UAB „InReal“ pateiktus duomenis biurų kainos Kaune svyravo nuo 10 iki 25 Lt už kv. m. Kad nepagrįstai didelė nuomos kaina patvirtina ir M. V. firmos „Dinolita“ sudaryta administracinių patalpų nuomos sutartis su J. K., kur nuomos kaina už 20 kv. m. 180 Lt (9 Lt už kv. m.).
Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sudaryta 2008 m. sausio 2 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis prieštarauja imperatyvioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.80 str.).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė A. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, turi būti nustatytas ne tik skolininko, tačiau r trečiojo asmens nesąžiningumas, o D. D. buvo sąžininga nuomos sutarties šalis. Be to, CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas yra baigtinis, todėl nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas.
2. Sudarydama sandorį A. D. buvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (neigiamų duomenų apie firmą „Dinolita“ viešoje erdvėje nebuvo, o nuomos kainos rinkos kainos buvo panašios kaip ir sutartyje).
3. Vertindamas įrodymus teismas nesivadovavo įrodinėjimo taisyklėmis, nenurodė argumentų, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta.
Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo M. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad įmonė jau turėjo išsinuomojusi administracines patalpas ir ginčijamos sutarties sudaryti neprivalėjo, yra nepagrįstas, kadangi bendrovės veiklai vienos patalpos neužteko, o iki ginčijamos nuomos sutarties sudarymo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), įmonė naudojosi panaudos pagrindais (iki tėvams pardavus butą atsakovei).
2. Sudarant patalpų nuomos sutartį M. V. firma „Dinolita“ mokumo problemų neturėjo, o 20 kv. m. patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo skirtos tik chemikalams sandėliuoti, todėl papildomos patalpos strategiškai patogioje vietoje su iki nuomos sutarties įrengta reklama, nuolatiniais skelbimais apie bendrovės veiklos vietą, buvo būtinos komercinei veiklai vykdyti ir ekonominei naudai gauti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 6.1 punktą A. D. mokėjo visus mokesčius, reikalingus M. V. firmos „Dinolita“ nuomos teise naudojamoms patalpoms eksploatuoti.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina nesąžiningumo prezumpcija dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos, nes nekilnojamojo turto agentūros „Ober Haus“ duomenimis 4 kambarių buto nuoma galėtų būti nuo 1500 iki 3500 litų be mokėjimų už komunalinius patarnavimus. Tuo tarpu UAB „InReal“ pateikiamos galimos vidutinės kainos pateiktos neatsižvelgiant į patalpų būklę, lokalizaciją, kad į nuomos kainą įskaičiuoti komunaliniai mokesčiai. Atitinkamai 20 kv. m. patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo skirtos tik daliniam chemikalų sandėliavimui, todėl patalpos pagal ginčo nuomos sutartį negali būti joms prilygintos. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų dėl žymios vertės neatitikimo, o tą praktiškai paneigia ir teismas sprendimu, taikydamas dalinę restituciją ir laikydamas, kad patalpų nuomos kainą turėjo būti minimali, t. y. 1500 Lt per mėnesį.
4. Suformavus teismų praktiką, kad teismai gali nevertinti byloje esančių įrodymų (UAB „Ober Haus“ duomenų dėl nuomos kainos neatmetė), praranda prasmę kertiniai civilinio proceso principai (lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi), kadangi šalis, pateikusi įrodymus, negali būti užtikrinta, kad šie įrodymai bus vertinami.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas bankrutavusi M. V. firma „Dinolita“ prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kreditorių interesai buvo pažeisti vykdant mokėjimus už patalpų nuomą, o kadangi be kreditorių teises pažeidusios dalies nuomos sutartis nebūtų buvusi sudaryta, ji yra naikintina visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2008 m. sausio 2 d. įmonė buvo nemoki, o 30 000 Lt už patalpų nuomą buvo sumokėta likus 2 – 8 dienoms iki ieškinio dėl bankroto bylos užregistravimo teisme. Buto nuoma buvo akivaizdžiai nenaudinga bendrovei, o duomenų, kad jai buvo reikalingos sandėliavimo patalpos miesto centre, byloje nėra pateikta. Iki ginčijamos sutarties pasirašymo M. V. firma „Dinolita“ beveik 4 metus veikė nuomojamose patalpose adresu Savanorių pr. 271, Kaune, todėl ši veiklos vieta buvo gerai žinoma ir įmonės klientams, ir tiekėjams, o 3 bendrovės darbuotojų (direktorė, vadybininkas, buhalterė) perkėlimas į miesto centrą negalėjo duoti ir nedavė apčiuopiamų rezultatų. A. D. nesąžiningumą įrodo ir tai, kad jau buto nuomos sutarties pasirašymo metu M. V. firmos „Dinolita“ skola A. D. už automobilių Audi A6 ir VW Sharan nuomą pagal 2007 m. sausio 1 d. sutartis buvo net 91 200 Lt, o pradelsti įsipareigojimai nuolat augo, tačiau, nežiūrint į tai, A. D. ryžosi sudaryti dar vieną nuomos sutartį su tęstiniu vykdymu ir atidėtu mokėjimo terminu. Apeliantės neprivalėjo sudaryti sutarties ir atlikti mokėjimų pagal ją, kadangi nebuvo nei įstatymo, nei teismo sprendimo, įpareigojančio tą padaryti. Be to, net ir pripažinus nesant CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų viseto, ginčijama nuomos sutartis turi būti panaikinta kaip prieštaraujanti imperatyvioms mokėjimų tvarkos įstatymo normoms (CK 1.80 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegijos nuomone, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išsiaiškino visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio išvadų pagrįstumo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia (CPK 178 str., 263 str.).
Byloje nustatyta, kad sudarant ginčo nuomos sutartį įmonė, kurioje dirbo 3 darbuotojai, veiklą vykdė adresu (duomenys neskelbtini), ką, be kita ko, patvirtina ieškovo rekvizitai, nurodyti su atsakovu sudarytose automobilių bei buto nuomos sutartyse (1 t., 18, 29, 30, 34, 35 b. l.) bei pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad įmonė šio sandorio sudaryti neprivalėjo. Tuo tarpu trečiojo asmens M. V. apeliacinio skundo teiginys, kad ginčo nuomos sutartimi įmonei išnuomotas butas ir anksčiau su jos tėvais sudarytos panaudos sutarties pagrindu buvo naudojamas bei pritaikytas įmonės veiklai, jokiais įrodymais neparemtas. Be to, butas atsakovei buvo parduotas 2006 m. lapkričio mėn., o nuomos sutartis sudaryta tik 2008 m. pradžioje.
Negalima sutikti ir su M. V. teiginiu, kad buto nuomos sutartis buvo sudaryta ieškovui neturint mokumo problemų, nes jau tuo metu ieškovas buvo įsiskolinęs atsakovei nemažą pinigų sumą. Būtent nurodyta aplinkybė (šalys sudarė ginčo sandorį žinodamos apie ieškovo mokumo problemas), leidžia teigti apie sandorio šalių nesąžiningumą. Be to, darant išvadą apie atsakovės nesąžiningumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, pagal kurią nesąžiningumas preziumuojamas, kai nustatoma priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis byloje surinktais įrodymais, tame tarpe nekilnojamojo turto bendrovių ,,Ober Haus“ bei ,,In Real“ pateiktais duomenimis, dėl ko negalima laikyti teisingu M. V. apeliacinio skundo teiginio, jog priimant sprendimą nebuvo įvertinti bendrovės ,,Ober Haus“ duomenys (1 t., 30 b. l.). Priešingai, minėtoje informacijoje kaip tik nurodoma, jog keturių kambarių buto nuomos kaina galėjo būti nuo 1500 Lt iki 3500 Lt, kas parodo, kad nagrinėjamuoju atveju ieškovas galėjo išnuomoti tokį butą už žymiai mažesnę nei 3000 Lt mėnesinį nuomos mokestį. Be to, vertinant nurodytus duomenis, reikia turėti omenyje, kad ginčo nuomos sutartimi ieškovui buvo išnuomota tik dalis buto (nuomos sutarties 1.2.6, 1.2.7 punktai, 1 t., 13 b. l.).
Vertinant ginčo nuomos sutarties teisėtumą svarbu yra ir tai, kad mokėjimai pagal ją buvo vykdomi nereguliariai, o pagrindinės sumos buvo išmokėtos 2008 m. lapkričio 4 ir 10 dienomis, kai įmonės ,,Dinolita“ nemokumas buvo akivaizdus (minėta, kad M. V. ieškinį dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo padavė 2008 m. lapkričio 12 d., o bankroto byla iškelta 2008 m. lapkričio 24 d.). Minėtos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad atsiskaitant su atsakove buvo pažeistos Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatos (CK 1.80 str.). Apeliaciniuose skunduose argumentų, paneigiančių šios išvados pagrįstumą nėra.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.