- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-13/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BALTIJOS GRUPĖ“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DnB Nord banko
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „BALTIJOS GRUPĖ“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1018-479/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord banko (dabartinis pavadinimas akcinė bendrovė DNB bankas) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „BALTIJOS GRUPĖ“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas AB DnB Nord bankas (dabar - AB DNB bankas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ 2 025 960,60 eurų (6 995 236,76 Lt) skolą, 12,7 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo grindžiamas atsakovo prievolių, kylančių iš 2008 m. balandžio 24 d. šalių sudarytos faktoringo sutarties Nr. K-2300-2008-116 (su vėlesniais pakeitimais), neįvykdymu. Ieškinyje nurodyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, numatytas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme. Ieškovas prašė nagrinėti ieškinį dokumentinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 1 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Atsakovas UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ teikė prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo. Prieštaravimuose atsakovas nurodė, kad tarp šalių faktiškai buvo susiklostę ilgalaikiai paskoliniai (kreditavimo) teisiniai santykiai, kurie buvo išreikšti formalia faktoringo forma, todėl šių santykių pagrindu kilusių prievolių ieškovui įvykdymo būdas ir tvarka nustatytini teismo sprendimu. Prieštaravimuose pažymėta, kad atsakovo negalėjimas nustatytais terminais atsiskaityti su ieškovu iš esmės buvo nulemtas force majeure aplinkybių, kurias sukėlė pasaulinė ekonominė krizė. Pasak atsakovo, nenugalimos jėgos sąlygos, lėmusios atsakovo negalėjimą dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių laiku įvykdyti prievoles ieškovui, sudaro pagrindą išdėstyti ieškovui priteistinos skolos grąžinimą taikant CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas. Prieštaravimuose atsakovas pripažino skolos ieškovui faktą, tačiau atkreipė dėmesį, kad skola yra mažesnė, nes rengdamas ieškinį ieškovas neįvertino paskutinių atsakovo mokėjimų. Atsakovas prieštaravimuose taip pat akcentavo, kad prašomos priteisti palūkanos nėra protingo dydžio, todėl turi būti sumažintos vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.
Klaipėdos apygardos teismas, priėmęs atsakovo prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, paskyrė bylos nagrinėjimą teismo posėdyje.
Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 4 d. galutiniu sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą dėl 25 000 eurų (86 320 Lt) skolos priteisimo iš atsakovo UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ ir šią bylos dalį nutraukė. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 2 000 960 eurų (6 908 916 Lt) skolą, 12,70 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 19 620 Lt žyminio mokesčio išlaidų.
Teismo sprendime pažymėta, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai faktoringo teisiniai santykiai. Finansuotojas (ieškovas) klientui (atsakovui) sumokėjo 1 925 973 eurų, o mainais iš kliento perėmė reikalavimo teises į šio skolininkų (debitorių) tris neapmokėtas sąskaitas. Atsakovo (kliento) debitoriai įsiskolinimo bankui nesumokėjo, todėl atsakovas solidariai atsakingas bankui (finansuotojui) už perleistų reikalavimų įvykdymą. Atsakovas pagal prievoles iš faktoringo sutarties liko skolingas ieškovui 2 000 960,60 eurų. Nuo kreipimosi į teismą dienos atsakovas privalo mokėti procesines palūkanas, kurios paskaičiuotos pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas ir sudaro 12,7 procento už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo dešimčiai metų, kadangi ieškovas neturėtų prisiimti ir kompensuoti atsakovo komercinės ūkinės veiklos rizikos.
Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovas UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2010 m. gegužės 4 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; tuo atveju, jeigu nebūtų tenkinamas apelianto pirmasis prašymas, jis prašo pakeisti teismo sprendimą, sumažinant ieškovui priteistą iš UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ palūkanų dydį, taip pat išdėstant priteistas sumas su nustatytomis palūkanomis 10 metų laikotarpiui ir nustatant, kad priteista su palūkanomis suma mokama kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pažeidė procesinės teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Ieškovo ir atsakovo 2008 m. balandžio 24 d. Faktoringo sutarties Nr. K-2300-2008-116 su vėlesniais pakeitimais 9 dalyje numatyta, kad bankas naudojasi draudimo paslaugomis apdrausti riziką dėl debitorių įsipareigojimų pagal sąskaitas vykdymo bankui. Iš CK normų ir Faktoringo sutarties nuostatų matyti, kad ieškovas, įvykus draudiminiam įvykiui (debitoriams neapmokėjus visų ieškovo akceptuotų sąskaitų per sąskaitose nustatytą terminą), pirmiausia dėl kilusių nuostolių atlyginimo turėjo kreiptis į draudiką, kuris turėjo išmokėti jam draudimo išmoką. Turėjo būti laikomasi CK normose nustatyto nuostolių atlyginimo (išieškojimo) eiliškumo, kadangi priešingu atveju yra pažeidžiamos atsakovo teisės ir teisėti lūkesčiai. Jeigu draudikas atsisakė (ar atsisakytų) sumokėti ieškovui dėl debitorių sąskaitų neapmokėjimo atsiradusius nuostolius, ieškovas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo/skolos priteisimo turėjo reikšti ne atsakovui, o draudikui. Atsakovas UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ turėjo būti pakeistas tinkamu atsakovu – draudiku, o nepakeitus netinkamo atsakovo į tinkamą, teismas turėjo atmesti ieškinį. Teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kad būtų išnagrinėtos aplinkybės dėl draudimo rizikos, susijusios su debitorių įsipareigojimų pagal sąskaitas vykdymu ir išspręstas klausimas dėl netinkamo atsakovo UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ pakeitimo tinkamu atsakovu – ieškovo draudiku.Ieškovui skolą, atsiradusią dėl debitorių sąskaitų neapmokėjimo, priteisus iš atsakovo ir turint teisę pagal Faktoringo sutartį gauti arba prisiteisti šią sumą atitinkančią draudimo išmoką iš draudiko, ieškovas gali nepagrįstai praturtėti, tai yra tą pačią pinigų sumą gauti ir iš atsakovo, ir iš draudiko. Jeigu teismas įvertintų, kad draudikas neturėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą kaip tinkamas atsakovas, jis į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, todėl yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Atsakovas nesutinka su argumentais, kad jis laikytinas nesąžiningu skolininku. Atsakovo sutartinių įsipareigojimų pagal Faktoringo sutartį vykdymas iš esmės pasunkėjo pasikeitus aplinkybėms. Atsakovui tapo sudėtingiau vykdyti Faktoringo sutartį su banku dėl visuotinai žinomos kilusios pasaulinės ekonominės krizės. UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ buvo priversta realizuoti turimą juodojo metalo laužą daugiau nei du kartus mažesnėmis nei įsigijimo kainomis, todėl UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ atsidūrė tokioje finansinėje situacijoje, dėl kurios negalėjo laiku įvykdyti įsipareigojimų ieškovui. Net ir kilus ekonominei krizei atsakovas stengėsi kiek galėdamas vykdyti Faktoringo sutartį ir mokėjo dalį įmokų. Pasaulinės ekonominės krizės atsakovas Faktoringo sutarties sudarymo metu negalėjo numatyti, kontroliuoti bei nebuvo prisiėmęs tokių aplinkybių atsiradimo rizikos, o apie jas sužinojo tik po Faktoringo sutarties sudarymo. Susidarius tokiai situacijai pasikeitė šalių interesų pusiausvyra, nes atsakovui vykdyti Faktoringo sutartį tapo sudėtinga ir sunkiau nei bankui. Pasunkėjus galimybėms atsakovui vykdyti Faktoringo sutartį, jis kreipėsi į banką su prašymu pakeisti sutartį ir jos vykdymą, tačiau bankas nutraukė derybas ir atsisakė pakeisti Faktoringo sutartį ir jos vykdymo tvarką.UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ 2009 metais negavo pelno, bet patyrė nuostolių, ji turi daug mokėtinų sumų ir įsipareigojimų. UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ turtinė (finansinė) padėtis yra labai sunki, todėl atsakovas prašo teismą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą – priteistos sumos su palūkanomis grąžinimą išdėstyti 10 metų laikotarpiui, nustatant, kad priteista su palūkanomis suma mokama kiekvieną mėnesį lygiomis dalimis. Paminėtos aplinkybės buvo nurodytos ir pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas į jas neatsižvelgė. Tarp ginčo šalių nebuvo susiklostę išimtinai faktoringo teisiniai santykiai. Per ilgą laiką tarp šalių buvo nusistovėjusi finansavimo (kreditavimo) praktika, išreikšta abiems pusės priimtina formalia faktoringo forma. Faktiškai buvo susiklostę paskoliniai (kredito) teisiniai santykiai, todėl teismo sprendimo išdėstymas prilygtų faktiškai susiklosčiusių kredito (paskolinių) teisinių santykių įforminimui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.Priteistas palūkanų dydis – 12,7 procento neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Priteistų palūkanų normos sudedamoji dalis – vieno mėnesio VILIBOR dydis vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, buvo užfiksuota iš esmės aukščiausiame per pastaruosius vienerius metus buvusiame lygyje – 5,70 procento. Nuo 2009 m. birželio 30 d. vieno mėnesio VILIBOR dydis palaipsniui sumažėjo iki 1,01 procento. Priteisus tokį palūkanų dydį, kokio šiuo metu nėra rinkoje, atsakovas turėtų mokėti neprotingai didelio dydžio metines palūkanas, todėl teismas turėtų mažinti nepagrįstai didelį palūkanų dydį.
Šalies argumentai
//t/
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atsakovo apeliacinį skundą nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Paduodamas apeliacinį skundą atsakovas prašė priimti papildomai teikiamus įrodymus: susirašinėjimo ir derybų su AB DnB NORD banku dokumentus, taip pat 2009 m. pelno (nuostolių) ataskaitos ir balanso nuorašus ir juos išnagrinėti kartu su apeliaciniu skundu, nes šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo priėmus skundžiamą teismo sprendimą. Apelianto prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo buvo sprendžiamas ir netenkintas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. posėdžio protokoline nutartimi (b. l. 147-148).
Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. gegužės 26 d. buvo gautas atsakovo (apelianto) UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ atstovo prašymas dėl privalomo bylos sustabdymo iki bus išnagrinėta kita civilinė byla, atsakovo iškelta prieš ieškovą, kurioje prašoma tarp šalių sudarytą Faktoringo sutartį pripažinti kreditavimo sutartimi ir pakeisti sutartinių prievolių vykdymo tvarką bei terminus.
Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo privalomai sustabdytas iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas kitoje civilinėje byloje, nagrinėjamoje pagal ieškovo UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ ieškinį atsakovui AB DnB Nord bankas dėl sutartinių teisinių santykių modifikavimo (civilinės bylos Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme Nr. 2-639-833/2011). Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas išnykus jos sustabdymo pagrindui.
Dėl bylos šalies tinkamumo, dėl byloje dalyvaujančių asmenų rato
Apeliaciniame skunde keliama atsakovo tinkamumo atsakyti pagal ieškovo ieškinio reikalavimus problema. Keldamas šią problemą apeliantas remiasi ieškovo ir atsakovo sudarytos 2008 m. balandžio 24 d. Faktoringo sutarties 9 dalyje išdėstytomis sąlygomis apie tai, kad bankas (ieškovas) naudojasi draudimo paslaugomis apdraudžiant riziką dėl debitorių įsipareigojimų pagal sąskaitas įvykdymo bankui (sutarties 9.1 p.). Pagal Faktoringo sutartyje apibrėžtas sąvokas draudiku įvardintas Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas. Apelianto tvirtinimu, debitoriams neapmokėjus ieškovo (banko) akceptuotų sąskaitų, dėl kilusių nuostolių ieškovas pirmiausia privalėjo kreiptis į draudiką, reikalaudamas išmokėti draudimo išmoką, o šiam atsisakius – reikšti ieškinį draudikui dėl draudimo išmokos priteisimo, bet ne ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui UAB „BALTIJOS GRUPĖ“. Pasak apelianto, teismas turėjo imtis priemonių pakeisti atsakovą šioje byloje tinkamu atsakovu – ieškovo draudiku, o to nepadaręs priėmė neteisėtą sprendimą, patenkindamas ieškinį, pareikštą netinkamam atsakovui.
Su apelianto argumentais dėl netinkamos šalies (atsakovo) dalyvavimo šios bylos nagrinėjime bei būtinumo ieškovo riziką apdraudusį draudiką įtraukti į šios bylos procesą nėra pagrindo sutikti.
Pirma, šalies (atsakovo) tinkamumo nagrinėjamoje byloje problema būtų aktuali tuo atveju, jeigu savo verslo riziką santykiuose su ieškovu pagal Faktoringo sutartį arba kituose komerciniuose santykiuose su savo kontrahentais būtų apdraudęs atsakovas. Šiuo gi atveju tokia aplinkybė nenustatyta. Priešingai – Faktoringo sutarties 9.1 punkte įtvirtintas kliento (atsakovo) pareiškimas, kad jis nėra apdraudęs debitoriaus kredito rizikos ir netaikomas joks draudimas debitoriaus įsipareigojimams pagal sąskaitą perėjus bankui (perėjus bankui reikalavimo teisėms pagal atsakovo pateiktas sąskaitas dėl debitorių įsipareigojimų). Šios sutartinės sąlygos atsakovas neneigė ir neįrodinėjo, kad būtų apdraudęs savo verslo riziką dėl debitorių įsipareigojimų bankui nevykdymo pagal su banku sudarytą Faktoringo sutartį.
Antra, draudimo santykius reglamentuojančios CK normos, kurios paminėtos atsakovo apeliaciniame skunde (CK 6.987 str., 6.1012 str.) nuostolių atlyginimo (priteisimo ar išieškojimo) eiliškumo, esant tam tikrų turtinių interesų draudimo santykiams, nenustato. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šalių sudarytos Faktoringo sutarties nuostatos nesaistė ieškovo teisės patenkinti finansinį reikalavimą įgyvendinimo būdo ir tvarkos, neapmokėjus iš atsakovo (kliento) gautas debitoriams pateiktas apmokėti sąskaitas. Faktoringo sutarties 9.4 punkte įrašytas kliento (atsakovo) patvirtinimas apie jo informavimą, jog draudimo išmokos išmokėjimas neturi jokios įtakos kliento teisių ir pareigų apimčiai bei neatleidžia kliento nuo atsakomybės pagal Faktoringo sutartį.
Trečia, ieškovo atstovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, jog ieškovas draudimo išmokos dėl šioje byloje analizuotų sąskaitų neapmokėjimo nėra gavęs. Šios aplinkybės atsakovas (apeliantas) neneigė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas teiginiui apie draudimo išmokos negavimą patvirtinti pateikė ieškovo draudiko Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo 2010 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 018517/GACF/0005/08, kuriuo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką pagal vieną iš trijų atsakovo perduotų bankui neapmokėtų debitorinių sąskaitų (b. l. 16), taip pat įvykio, kuris gali būti pripažintas draudiminiu įvykiu, tyrimo akto kopijas. Papildomai pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas naudojosi teise gauti kreditorinio reikalavimo (jo dalies) patenkinimą draudimo išmokos gavimo būdu, tačiau tokios išmokos draudikas jam neišmokėjo. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, draudimo išmokos ieškovui dėl debitorių neįvykdytų įsipareigojimų pagal atsakovo pateiktas aktualias sąskaitas draudiko sprendimu nebuvo išmokėtos anksčiau, nei pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą šioje byloje, todėl nėra teisinio pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens (aptariamu atveju – Faktoringo sutartyje nurodyto ieškovo draudiko) teisių ar pareigų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apelianto motyvai dėl procesinių pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti, siejamų su ieškinio pareiškimu ir bylos išsprendimu ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti pagal ieškinį (netinkamam atsakovui), taip pat su nusprendimu dėl neįtraukto į bylą asmens (ieškovo draudiko) teisių ar pareigų, yra atmetami. Apeliaciniame skunde iškelta prielaida, kad ieškovas gali nepagrįstai praturtėti, gaudamas tą pačią sumą ir iš atsakovo (kaip skolą), ir iš savo draudiko (kaip draudimo išmoką) nepasitvirtino, be to, dėl aukščiau nurodytų priežasčių ji laikytina nepagrįsta.
Dėl ginčo šalis siejusių sutartinių santykių kvalifikavimo. Dėl CK 6.204 straipsnio taikymo
Apeliaciniame skunde aiškinama, kad teismas turėjo apibrėžti atsakovo prievolių ieškovui vykdymo būdą bei tvarką, įvertinant tai, kad ginčo šalis faktiškai siejo ilgalaikiai paskoliniai (kreditavimo) teisiniai santykiai, kurie tik formaliai buvo išreikšti faktoringo sutartimi. Pasak apelianto, šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimas faktiniais paskoliniais (kreditavimo) sutartiniais santykiais, sudarytų teismui galimybę spręsti dėl atsakovo prievolių bankui vykdymo tvarkos ir būdų, visų pirma, dėl prievolių vykdymo išdėstymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo šalis siejusių sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo aplinkybės buvo nustatinėjamos kitoje civilinėje byloje, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas buvo sustabdęs šią nagrinėjamą bylą. Kitoje byloje priimtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu (civ. byla Nr. 2-639-833/2011), kuris įsiteisėjo po tą bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarties priėmimo (civ. byla Nr. 2A-26-577/2013), konstatuota, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę ne kreditavimo, bet faktoringo teisiniai santykiai, kuriems esant, galimybė grąžinti skolą dalimis nenumatyta nei pagal įstatymą, nei pagal šalių sutartį.
CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Taigi kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės dėl ginčo šalies siejusių sutartinių santykių kvalifikavimo turi prejudicinių faktų teisinę galią, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo analizuoti apeliacinio skundo motyvų dėl šalių sutartinių santykių esmės ir turinio (CPK 279 str. 4 d.).
Pasak apelianto, ieškovui priteistinos iš atsakovo sumos grąžinimo (išieškojimo) išdėstymo pagrindą sudarytų CK 6.204 straipsnio nuostatų taikymas. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama tam, kad vykdyti prievoles pagal Faktoringo sutartį atsakovui pasidarė iš esmės sunkiau dėl pasikeitusių aplinkybių, kurias lėmė visuotinės ekonominės krizės sukelti padariniai. Apeliantas pastebi, kad jis kreipėsi į ieškovą su prašymu pakeisti Faktoringo sutartį ir jos vykdymo sąlygas, tačiau ieškovas pakeisti sutartį atsisakė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybės, susijusios su CK 6.204 straipsnio nuostatų taikymo galimybe šalių sutartinių įsipareigojimų pagal Faktoringo sutartį vykdymui, yra nustatytos pirmiau nurodytoje kitoje civilinėje byloje. Įsiteisėjusiame Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendime, priimtame dalyvaujant toms pačioms ginčo šalims, konstatuota, jog nepagrįsti yra UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ argumentai apie tai, kad bankas esą nesąžiningai atsisakė šalių finansavimo santykius įforminti kreditavimu (taip iš esmės modifikuojant Faktoringo sutartį). Toje civilinėje byloje priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartyje išsamiai pasisakyta dėl CK 6.204 straipsnio nuostatų taikymo galimybės šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo sąlygoms. Teismas įvertino UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ argumentus dėl Faktoringo sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio taikymo pagrindu, nustatant kitokią negrąžintos finansuotojui (bankui) sumos mokėjimo tvarką ir terminus, ir konstatavo, kad keisti Faktoringo sutartį ar atskiras jos sąlygas CK 6.204 straipsnyje numatytu pagrindu negalima, kai pakeisti sutartį prašanti šalis prisiėmė tam tikrų aplinkybių atsiradimo riziką (CK 6.204 str. 2 d. 4 p.). Be to, nustatyta, kad UAB „BALTIJOS GRUPĖ“ siekiamas Faktoringo sutarties sąlygų pakeitimas pažeistų banko (finansuotojo pagal Faktoringo sutartį) interesus. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu kitoje nurodytoje civilinėje byloje, taip pat konstatuota, kad esant faktoringo teisiniams santykiams, galimybė grąžinti skolą dalimis nenumatyta nei įstatymo prasme, nei pagal šalių sutartį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicialumo taisykle bei CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatomis, neturi teisinio pagrindo dar kartą analizuoti ir vertinti tų atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų faktinių aplinkybių, kurios siejamos su CK 6.204 straipsnio taikymo galimybe ginčo šalių sutartinių prievolių vykdymo būdo ar tvarkos koregavimui (pakeitimui).
Dėl CPK 284 straipsnyje numatyto sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo
Atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašo ieškovui priteistą skolos sumos su palūkanomis grąžinimą (išieškojimą) vykdant teismo sprendimą išdėstyti 10 metų laikotarpiui. Prašymą grindžia sunkia turtine (finansine) padėtimi, kurią patvirtina atsakovo pateikti byloje jo veiklos ekonominiai ir finansiniai apskaitos duomenys.
Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo analogiško prašymo, pripažinęs, jog ieškovas neturi prisiimti ir kompensuoti atsakovo komercinės ūkinės veiklos rizikos.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti kurį nors iš CPK 284 straipsnyje numatytų sprendimo vykdymo tvarkos nustatymo būdų (vykdymo atidėjimą arba išdėstymą).
CPK 284 straipsnyje yra numatytos sąlygos ir tvarka, kurioms esant teismas turi teisę išspręsti sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą. Atsižvelgdamas į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, kai yra itin sunki atsakovo turtinė padėtis arba kai susidaro ypač nepalankios aplinkybės, dėl kurių sprendimą sunku įvykdyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Teismas turi nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas realus jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai ir lūkesčiai, siejami su teismo sprendimo vykdymo privalomumu ir efektyvumu (CPK 18 str.). Sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas negali suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių. Sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas visada turi būti siejamas su abiejų šalių interesais, turi būti siekiama šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo, vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2006).
Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėsčius teismo sprendimo vykdymą taip, kaip prašo apeliantas, bus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti ieškovo, kurio naudai jis priimtas, teisėti lūkesčiai. Remiantis visiems žinoma, todėl neįrodinėtina ekonominio sunkmečio faktine aplinkybe, turi būti atsižvelgta į tai, kad tokia aplinkybė neigiamai paveikė abi šalis – privačius komercine veikla besiverčiančius juridinius asmenis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į tai, jog neigiamų padarinių gali kilti ne tik skolininkui, kai yra vykdomas priimtas teismo sprendimas, bet ir kreditoriui, kai tokio sprendimo vykdymas atidedamas arba išdėstomas, siekiant išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į priteistos skolos dydį, prievolės įvykdymo uždelsimo priežastis ir terminą, į atsakovo neveikimą (nepateikta duomenų, kad per šio teisminio ginčo nagrinėjimo laiką atsakovas būtų įvykdęs nors kokią prievolės dalį, nors ją iš esmės ir pripažįsta), į prašomo išdėstymo trukmę (išdėstymo net 10 metų laikotarpiui), nėra pakankamo pagrindo tenkinti apelianto (atsakovo) prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.
Dėl procesinių palūkanų ir jų dydžio
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką aiškindamas, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. Nenustačius sutartinio palūkanų už pradelstus mokėjimus skaičiavimo pagrindo, palūkanų norma už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus pagal nukreipiančią CK 6.210 straipsnio teisės normą nustatoma vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį taip apskaičiuojama palūkanų norma už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais.
Ieškovas šioje byloje prašė priteisti palūkanas nuo priteistos skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, remdamasis palūkanų dydžiu, nustatytu Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme (toliau – Mokėjimų įstatymas). Mokėjimų įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (Mokėjimų įstatymo 1 str. 2 d). Mokėjimų įstatyme nustatyto dydžio palūkanas moka ūkio subjektai, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (Mokėjimų įstatymo 2 str. 6 d.). Palūkanas nurodyti ūkio subjektai moka, jeigu jų sudarytas sandoris yra komercinis. Nagrinėjamos bylos šalys yra ūkio subjektai. Jų sudaryta Faktoringo sutartis yra komercinis sandoris, susijęs su abiejų šalių vykdytu verslu, ir atlygintinis. Kadangi byloje kilo šalių ginčas dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, todėl turi būti taikomos būtent šiuo įstatymu nustatyto dydžio palūkanos, tarp jų ir skaičiuotinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įstatymo pagrindu ir jame nustatyta tvarka apskaičiuotos palūkanos negali būti vertinamos kaip neteisingo, nesąžiningo ar neprotingo dydžio palūkanos, todėl apelianto prašymas sumažinti pagal įstatymą apskaičiuotas ir priteistas palūkanas (atitinkamai koreguojant palūkanų normos dydį) laikytinas teisiškai nepagrįstu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, nes jo motyvais keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.