Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. K. 2017 m. vasario 27 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko) padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl apskundimo termino atnaujinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012, 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas buvo paskelbtas 2016 m. spalio 21 d. (b. l. 63-74), todėl terminas šiam sprendimui apskųsti baigėsi 2016 m. lapkričio 21 d. Pareiškėjas prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą (tačiau be paties apeliacinio skundo) teismui padavė 2017 m. vasario 27 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko), t. y. daugiau nei 3 mėnesius praleidęs įstatyme numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, motyvuodamas tuo, kad sprendimo apskundimo metu buvo vežiojamas etapu į Šiaulių tardymo izoliatorių, o kai buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme (byla Nr. 1-29-309/2016), rengė apeliacinį skundą, be to, Alytaus pataisos namuose dirba valgykloje, mokosi mokykloje, todėl nepastebėjo kai baigėsi terminas pirmosios instancijos teismo sprendimui apskųsti, be to, pareiškėjui trūksta teisinių žinių.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo (b. l. 64-74) nuorašas pareiškėjui buvo išsiųstas 2016 m. spalio 24 d. (b. l. 75), t. y. nepraleidus trijų darbo dienų termino (ABTĮ 95 str.). Taip pat byloje nėra duomenų, kad šis sprendimo nuorašas būtų neįteiktas pareiškėjui ar įteiktas vėliau. Galiausiai jau įsiteisėjusio (t. y. apeliacine tvarka neapskųsto (ABTĮ 98 str. 1 d.)) Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo nuorašas pareiškėjui buvo išsiųstas 2016 m. gruodžio 2 d. (b. l. 76).

Pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme nenurodė, kad jam Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo nuorašas nebuvo įteiktas ar buvo įteiktas vėliau, tačiau termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastis jis sieja su savo užimtumu sprendimo apskundimo laikotarpiu ir nepastebėjimu, kai baigėsi terminas pirmosios instancijos teismo sprendimui apskųsti, bei teisinių žinių trūkumu.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo užimtumui apeliacinio skundo padavimo metu (t. y. nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d.) pagrįsti nepateikė jokių duomenų (įrodymų), o jo nepastebėjimas, kai baigėsi terminas pirmosios instancijos teismo sprendimui apskųsti, bei teisinių žinių trūkumas yra iš esmės subjektyvios ir tik nuo pareiškėjo valios priklausančios aplinkybės, lėmusios apeliacinio skundo padavimo termino praleidimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, ir turėdamas pagrindą manyti, kad jis pats negali tinkamai apginti savo galimai pažeistų teisių, gali kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-929-261/2016, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-998-602/2016, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-922-756/2016 ir kt.). Kita vertus, įvertinus tai, kad pareiškėjas šioje byloje skundą pirmosios instancijos teismui pateikė pats, neatstovaujamas advokato ar kito teisinių žinių turinčio atstovo (b. l. 2-7), ir viso bylos nagrinėjimo metu pats save atstovavo, spręstina, jog teisinių žinių trūkumas ir šiuo atveju negali būti vertinamas, kaip svarbi priežastis praleistam apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti.

Taip pat administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjo užimtumas ar poilsio dienos savaime nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA143-50/2011, 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA143-84/2010), juo labiau, jei nepateikiami tai pagrindžiantys įrodymai. Taip pat ir aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nepakankamu atidumu, gali būti nelaikomos pagrindu atnaujinti praleistą terminą, jei pareiškėjas, kaip šiuo atveju, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, nebuvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Šiuo atveju terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas ženkliai, kadangi apeliacinis skundas teismui išsiųstas praėjus daugiau nei 3 mėnesiams po termino apeliaciniam skundui paduoti pasibaigimo, o tai neatitinka operatyvumo, rūpestingumo ir atidumo standartų, kurie taip pat aktualūs sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo galimybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012, 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-18/2012, 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-657/2011, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-131-525/2016 ir kt.). Be to, kartu su prašymu atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą pareiškėjas paties apeliacinio skundo taip pat nepateikė.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra laikytinos svarbiomis, net ir atsižvelgiant į ypatingą pareiškėjo teisinį statusą (t. y. jo laisvė yra apribota), todėl terminas apeliaciniam skundui paduoti negali būti atnaujintas.

Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ABTĮ nustatytos tvarkos (apeliacinio skundo padavimo termino) nesilaikė, prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą pateikė apeliacinės instancijos teismui praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus.

Remiantis išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis to paties straipsnio 2 dalies taikymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo M. K. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo paduoti netenkinti.

Nutartis neskundžiama.